Katalikų Bažnyčia pradėjo kaupti turtus nuo IV a., kai imperatorius Konstantinas krikščionybę paskelbė oficialia Romos imperijos religija. Anksčiau krikščionys gyveno kukliai ir pamaldas laikė savo namuose, daugiausia gana skurdžiuose. Tačiau galiausiai „pasaulietinis ir dvasinis likimai susipynė“, o krikščioniškasis pasaulis pasuko link Reformacijos.
Imperatorius Konstantinas
Persekiojama Bažnyčia tapo privilegijuota ir turtinga. Jos pasekėjų paprastumas, kuris iš pradžių juos skyrė nuo kitų religijų, užleido vietą statusui ir turtui.
Konstantinas ir daugelis kitų Romos imperijos valdovų Bažnyčiai paaukojo rūmus, dvarus, nusidriekiančius iki horizonto bei neįsivaizduojamą kiekį aukso ir sidabro. Tuomet buvo įtvirtintas mechanizmas, pagal kurį aukos buvo teikiamos mainais už kokią nors prekę ar sąlygą, įskaitant Bažnyčios įsitvirtinimą tam tikroje teritorijoje. Tai tęsėsi iki XVIII a., kol atsirado Popiežiaus valdos - teritorija Apeninų pusiasalyje, kuri funkcionavo kaip politinis ir religinis darinys, pavaldus Romos popiežiui, o katalikų hierarchija virto civiline valdžia, tapusi visuotinai pripažinta turtingiausių Europos šeimų sąjungininke.
Sovietinis Periodas ir Bažnyčios Persekiojimas
Pokario metais komunistams nepavykus įsteigti nuo Romos "nepriklausomą" Lietuvos Bažnyčią, imtasi kitos taktikos: Religinių reikalų tarybos įgaliotinis pravedė į žymesnius postus ateistams pataikaujančius arba neaktyvius kunigus. Valdžiai pavyko vyskupijų valdytojais pravesti "nežalingus" asmenis, kurie klusniai vykdo religinį gyvenimą varžančius valdžios potvarkius. Ateistinė valdžia vyskupams paliko teisę pašventinti aliejus, per metus kelis kunigus, laidoti mirusius kunigus ir metuose vienoj antroj vietoj suteikti Sutvirtinimo sakramentą.
Kunigų skyrimą į parapijas, jų perkilnojimą griežtai reguliuoja ateistinė valdžia. Ateizmas šiandien Lietuvoje yra tarsi oficiali religija, kuri platinama visomis galimomis priemonėmis. Tam darbui įkinkyti ypač mokytojai. Maskvoje veikia prie Ministrų tarybos Religinių reikalų taryba, kurios uždavinys "prižiūrėti, kad būtų vykdomi įstatymai apie religinius kultus'', o faktiškai kovoti su religija visoje Sov. Sąjungoje.
Atskirose respublikose yra maskvinės tarybos įgaliotiniai (Lietuvoje dabar K. Tumėnas), kurių uždavinys vykdyti Maskvos nurodymus. Vilniuje yra ateistinės veiklos koordinavimo taryba. Jos filialės yra rajonų ateistinės tarybos, vadovaujamos rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojų. Pastarieji turi pilną laisvę terorizuoti ir varžyti kunigų darbą. Paprastai tokie suvaržymai pašauktam kunigui pasakomi žodžiu, pagal slaptą instrukciją iš aukščiau, nes nenorima, kad liktų istorijai dokumentai apie jų gėdingą darbą.
Religijos padėtį Lietuvoje seka Valstybės saugumo komitetas (KGB). Mat, kiekvienas ryškesnis religingumo pasireiškimas yra "grėsmė sovietinei valdžiai". Maskva reikalauja, kad Lietuvos ateistai, kovodami su Bažnyčia, panaudotų tas pačias priemones, kurios padėjo visiškai pavergti pravoslavų Bažnyčią. Pastaruoju metu ateistai nori sugriauti Bažnyčią per bažnytinius komitetus ir pataikaujančią Bažnyčios vadovybę.
Tuos komitetus stengiasi sudaryti "demokratiniu" būdu, kad į juos patektų komunistai ir ateistai "liaudies" atstovai. Tokie komitetai turi būti tikrieji parapijų šeimininkai, o kunigai - tik samdiniai, priklausą nuo komiteto malonės. Komitetai turi tvarkyti parapijos finansinius reikalus, atlikti reikiamus bažnyčios remontus. Tik į komitetą turi kreiptis tikintieji, norėdami susituokti, pakrikštyti kūdikį, palaidoti numirusį.
Pastaruoju metu be vyskupų žinios kunigai yra verčiami sudaryti sutartis su bažnytiniais komitetais. Rajonų vykdomųjų komitetų padiktuotose sutartyse yra daug neaiškių punktų. Sąmoningi kunigai priešinasi tokių sutarčių pasirašymui, kuriomis bažnytinė jurisdikcija atiduodama komitetui. Tik vyskupų ir vyskupijų valdytojų griežtas pasipriešinimas kol kas sulaikė nuo tos "naujos" tvarkos įvedimo Lietuvoje.
Pastaraisiais metais visas ateistinio darbo svoris yra nukreiptas į vaikus, kurie tėvų ir kunigų yra pamokomi katekizmo, kurie lanko bažnyčią, dalyvauja pamaldose (tarnauja Mišioms, gieda chore), atsisako įrašomi į pionierius (o pionieriai turi būti ateistais). Eina aštri kova tarp tėvų ir valdžios bei jos programos vykdytojų mokytojų už vaiko sielą.
Švenčių trukdymas ir draudimas: pvz., Velykos paskelbiamos darbo ar talkos diena. Taip pat vyko bažnyčių apiplėšimai, vagystės.
Lietuvoje tikintieji ir kunigai su nepasitikėjimu stebi Vatikano pastangas suartėti su komunistiniais kraštais, megzti su jais santykius. Jiems atrodo, kad Vatikanas nesidomi jais, nepritaria kovojantiems ir kenčiantiems už tikėjimą kunigams ir tikintiesiems. Lietuvos katalikai, matydami, kad bent moralinės paramos iš niekur nesulauks, patys ėmė gintis. Pasirodžius pirmiesiems kunigų protestams (1968 m.) sovietų vyriausybei dėl tikėjimo varžymo Lietuvoje, visų vyskupijų kunigai ir tikintieji pritarė minčiai, kad už tikėjimą reikia kovoti.
Komunistai, norėdami užmaskuoti religijos ir Bažnyčios persekiojimą Lietuvoje, stengiasi savo propaganda tiek krašte, tiek užsienyje įrodinėti, kad Lietuvos katalikai naudojasi pilna sąžinės ir religijos laisve.
Didžiausia kliūtis ateistinei propagandai yra užsienio radijai, ypač Vatikano radijas, kuris skleidžias tik melus apie religijos padėtį Lietuvoje.
Maskvos politika - sustiprinti tautybių asimiliaciją - buvo pajusta ir Lietuvoje. Kadangi Lietuvoje religinė ir tautinė sąmonė yra glaudžiai sutapusios, ypač išorinio pavojaus metu, tad sustiprinta ir kova prieš religiją jau policinėmis priemonėmis, ypač po 1971 m. Suaktyvinta kova pažadino ir aktyvų pasipriešinimą: bėgimą į užsienį, Kalantos susideginimą. Tokioj nuotaikoj gimė ir "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika".
Nuo 1958 m. - kolektyviniai kunigų skundai Maskvos viršūnėms. 1968 - 1974 m. laikotarpyje kolektyvinių kunigų raštų buvo parašyta 21. Po Vakaruose žinomais raštais yra pasirašę 704 kunigai.
Kunigų organizuotą rezistenciją pasekė ir pavieniai kunigai, reaguodami į neteisėtą jų baudimą, spaudoje šmeižimą, išdrįs darni rašyti skundus valdžiai dėl bendrosios religijos padėties, dėl jų pastoracinio darbo trukdymų; nubausti - apeliuodami į aukštesnę teismo instanciją. Tokių yra daugybė.
Dvasiškijos drąsą - labiau klausyti Dievo negu žmonių - pasekė ir tikintieji pasauliečiai. Jie taip pat, rizikuodami savo laisve, pramatydami savo elgesio pasekmes, išdrįso masiškai rašyti skundus, protestus dėl religijos ir Bažnyčios persekiojimo. Tokių kolektyvinių masinių skundų žinoma keletas:
- 1972 m. Brežnevui per Jungtinių Tautų gen. sekretorių Waldheimą dėl Bažnyčios varžymo su 17.059 parašais;
- 1972.VII.1 Maskvai dėl Bažnyčios Lietuvoje padėties su 1100 parašų;
- 1973.V.14 Religinių reikalų tarybos įgaliotiniui dėl religijos padėties Lietuvoje su 16,498 parašais;
- 1973.V.14 LTSR švietimo ministrui dėl religingų vaikų persekiojimo su 14,284 parašais;
- 1973.VII.3 LTSR aukščiausiam prezidiumui dėl ateistinio vaikų auklėjimo, tikinčiųjų diskriminacijos, seminarijos auklėtinių ribotumo su 540 parašų.
Lietuvos komunistų ateistinei propagandai ir veiklai stiprų smūgį sudavė 1972.III. 19 slapta pasirodžiusi ir į užsienį patekusi "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika", kurios iki šiol išėjo jau 18 numerių (kas 2-3 mėn. vienas numeris). Bažnyčios padėtį, jau per kiek metų susidarė labai apverktina padėtis . . . Tokiu sunkiu metu Lietuvos katalikam beliko pasitikėti Dievo Apvaizda ir ieškoti kelių, kuriais Vatikanui ir pasauliui patektų teisinga informacija, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčiai pražūtingiausia ne persekiojimas, o pačių rankomis veržiama kilpa".
"LKB Kronikos" turinys yra ramus, konkretus - su datom, vietom, pavardėm - protokolinis informavimas, labai vertingas kaip dokumentinė medžiaga apie religinę, bažnytinę ir tautinę padėtį Lietuvoje.
"LKB Kronika", patekusi į Vakarus ir išversta į kitas kalbas, buvo pasaulio viešojoje opinijoje tikra sensacija. Po tiek laiko tylos apie religijos ir Bažnyčios padėtį Lietuvoje, po susigyvenimo su komunistų propaganda, jog Lietuvoje viskas "tvarkoje", štai naujausi faktai, įvykiai apie tikrąją padėtį. Pasaulinė spauda, radijas "LKB Kronikos" medžiagą labai plačiai panaudojo - ir ne vien katalikiška spauda, bet ir nekatalikiška, - gavusi tokios brangios medžiagos.
Bažnyčios Turto Nacionalizacija
Nacionalizacija vyko chaotiškai ir iki 1948 m. sprendimų, turbūt taip pat ir remiantis tam tikrais „Liaudies Seimo“ ar pirmosios sovietinės Lietuvos vyriausybės priimtais teisės aktais, tačiau tik 1948 m. Visų pirma, buvo priimtas įsakas dėl nacionalizavimo. Vėliau buvo priimtas slaptas LTSR ministrų tarybos nutarimas, numatantis, kaip konkrečiai turi būti vykdoma nacionalizacija.
Nacionalizavus pastatus bažnyčių pastatai būdavo paliekami naudotis religinėms bendruomenėms.Štai vienas iš tų dokumentų, kurio pagrindu buvo nacionalizuojamas turtas pirmosios okupacijos metu: „LTSR Laikinosios aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1940 m. spalio mėn 31 d. Pagal šį įsaką nacionalizuojami buvo tik itin reikšminga bažnyčių nuosavybė, kiek suprantu, ne tiek jau daug ir buvo sunacionalizuota.
Bažnyčios Turtas Šiandien
Lietuvos katalikų bažnyčia Vilniuje ir Kaune valdo mažiausiai 200 mln. Lt. Iš religinių bendruomenių brangiausią nekilnojamąjį turtą valdo Vilniaus arkivyskupija, sąraše užimanti 35 vietą. Jos žinioje - beveik 111 mln. Lt vertės turtas. Vilniaus arkivyskupijai priklauso 109 statiniai, tarp jų ir bažnyčios, įkainojami 77 mln. Lt, bei 40 gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų, kurių vertė 33 mln. Lt. Bendras šių statinių ir patalpų plotas siekia 81 tūkst. kv. m - o tai prilygsta Kauno “Akropoliui”. Beje, Vilniaus arkivyskupija turi daugiau nekilnojamojo turto negu statybos ir nekilnojamojo turto bendrovė “Hanner” (99,2 mln. Lt ), Klaipėdos jūrų krovinių kompanija (106,7 mln. Lt) ar “Teo LT” (69,5 mln.
“Dauguma nekilnojamojo turto registre įregistruotų bažnyčių yra religinės paskirties, todėl jų vertė nustatoma atkuriamosios vertės metodu - vertinant, kiek šiandien kainuotų tokį pastatą pastatyti. Ir tik nedidelės dalies bažnyčių, kurios yra kultūros paskirties, vertė nustatoma masiniu vertinimu, palyginamosios vertės metodu, kai lyginami tam tikru laikotarpiu apibrėžtoje teritorijoje įvykę sandoriai dėl panašaus turto”, - komentuoja Registrų centro atstovas Aidas Petrošius.
Beje, Katalikų bažnyčiai priklausantis turto aruodas dar pilnės, nes Seimas birželį pritarė Vyriausybės ir Vilniaus arkivyskupijos susitarimui grąžinti arkivyskupijai 4 tūkst. kv. m ploto Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir buvusio vienuolyno patalpas šalia Vyriausybės rūmų.
Vilniaus arkivyskupijai priskaičiuoti milijonai nestebina nekilnojamojo turto ekspertų, nes Bažnyčia valdo nekilnojamąjį turtą pačioje Senamiesčio širdyje - Pilies, Didžiojoje, Aušros Vartų ir kitose gatvėse. Dalis šio turto aktyviai naudojama komercinei veiklai.
“Bažnyčios nekilnojamasis turtas dažniausiai yra Senamiestyje - pagrindinėse gatvėse, patraukliose vietose. Beje, tradicinės religinės bendruomenės Lietuvoje naudojasi absoliučiomis mokesčių lengvatomis, nors ir užsiima komercine veikla. Vadinasi, mokestis nemokamas ir už tuos pastatus, kurie nuomojami kavinėms ar parduotuvėms. VMI duomenimis, tiek Stačiatikių, tiek Katalikų bažnyčia pelno mokestį moka. 2009 m. Katalikų bažnyčia sumokėjo .. Lt, o Stačiatikių bažnyčia - .. mln.
Žinoma, komerciniams tikslams Bažnyčia naudoja ne visą savo turtą - dalyje pastatų įsikūrusios sielovados organizacijos, kiti stovi tušti ir apleisti, nes jiems sutvarkyti reikia daug investicijų. Tokie pastatai vaiduokliai sostinės centre stūkso jau daugybę metų.
R.Dalgėdos tvirtinimu, Bažnyčiai priklausančio nekilnojamojo turto padėtis tragiška, nes rekonstruota tik apie 30 proc. bažnyčių bei kito nekilnojamojo turto. Tiesa, yra keletas pavyzdžių, kai Katalikų bažnyčiai priklausantys sugriuvę pastatai buvo prikelti naujam gyvenimui susitarus su partneriais. Dvi sėkmės istorijos susijusios su Kotrynos bažnyčia ir ISM universiteto pastatu.
Brangaus nekilnojamojo turto turi ir Lietuvos jėzuitų provincija, atsidurianti 84-oje brangiausio nekilnojamojo turto savininkų sąrašo vietoje ir valdanti 52,8 mln. Lt vertą turtą. Trečioje vietoje pagal brangiausią nekilnojamąjį turtą - Kauno arkivyskupijos kurija, esanti 138 sąrašo vietoje ir valdanti 35,6 mln. Lt vertės turtą.
Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai Darius Chmieliauskas informavo, kad komercinėmis sąlygomis nuomojama tik nedidelė dalis arkivyskupijai priklausančių patalpų - 15 proc. Kitos patalpos skirtos sielovados reikmėms - jose įsikūrę maldos namai, įvairūs jaunimo, šeimos centrai, “Caritas” ir kitos organizacijos. Iš kitų religinių bendruomenių turtingiausias Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolynas, kurio valdomo nekilnojamojo turto vertė siekia 30,4 mln. Lt.
Kaip matyti iš Registrų centro pateikiamų duomenų, vien Vilniaus ir Kauno arkivyskupijų bei jėzuitų valdomas turtas vertinamas apie 200 mln. Lt. Tai, kad Bažnyčia išlindo stambiausių nekilnojamojo turto savininkų sąraše - iškalbingas faktas. Tačiau su jos turtais susiję skaičiai toli gražu ne galutiniai. Vis dėlto kyla klausimas: ar Katalikų bažnyčia, gaudama finansavimą iš Vyriausybės ir atleista nuo mokesčių, neturėtų deklaruoti savo turto, pajamų bei išlaidų viešai ir skaidriai?
Finansinė Parama ir Skaidrumas
Vatikanas egzistuoja dėka finansinės paramos iš visų pasaulio vyskupijų, ypač amerikiečių ir vokiečių. Kitas pajamų šaltinis - turizmas. Siekiant kontroliuoti pernelyg dideles išlaidas, Vatikanas pradėjo kasmet parduoti savo turtą už 19-23 mln. eurų.
2019 m., atsakydamas į klausimą apie finansus, popiežius Pranciškus sakė, kad investicijos reikalingos ne spekuliacijai, o kapitalo devalvacijai išvengti. „Kad jis išliktų arba duotų nedidelį pelną“, - sakė jis.
Tačiau metinės Vatikano pajamos ir išlaidos pasirodė esą gerokai mažesnės nei buvo deklaruotos, o jo bendras turtas - dvigubai didesnis nei anksčiau deklaruotas. Siekiant kontroliuoti pernelyg dideles išlaidas, Vatikanas pradėjo kasmet parduoti savo turtą už 19-23 mln. eurų.
Katalikų Bažnyčios Veikla Po Nepriklausomybės Atkūrimo
1989 m. dėka 1990 m. kovo 11 d. didžia dalimi rėmėsi šiuolaikine žmogaus teisių samprata. „dainuojančios revoliucijos“ motyvu. 1988 m. spalį. Jau 1989 m. Dvasinės, intelektualinės, organizacinės ir medžiaginės Katalikų Bažnyčios Lietuvoje pastangos posovietinį dešimtmetį skleidėsi trijose plotmėse.
- Pirmoji - ikikarinių veiklos erdvių, formų, organizacijų atkūrimas.
- Antroji - sakralinių ir bendruomeninių pastatų tvarkymas bei naujų centrų išsiplėtusiuose miestuose steigimas.
- Trečioji - nureligėjusios, pomodernios, informacinės visuomenės poreikius atitinkančių šiuolaikiškų sielovados, evangelizacijos, katekizacijos ir šalpos iniciatyvų plėtotė.
Valstybinėse mokyklose kunigas ar pasaulietis tikybos mokytojas pasirodė 1989 m. Kariuomenės kapeliono institucija atsirado 1991 m. Sovietų atimtas Bažnyčios turtas pradėtas stichiškai grąžinti 1988 m. pabaigoje. Dar sovietinis parlamentas - Aukščiausioji Taryba - 1990 02 14 įstatymu „Dėl maldos namų ir kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ pradėjo Restitucijos procesą. Netrukus po Nepriklausomybės paskelbimo Atkuriamasis Seimas 1990 06 12 priėmė „Katalikų Bažnyčios padėties Lietuvoje Restitucijos aktą“, numatantį kompensuoti okupacijos metais padarytus nuostolius.
Lietuvos herbas