Baltų Gyvenamosios Teritorijos: Istorija ir Archeologija

Báltai - tai indoeuropiečių tautų ir genčių grupė, kalbėjusi ar tebekalbančių giminingomis kalbomis ar tarmėmis. Daugiausia duomenų apie baltų senovę teikia kalbotyra, o etnogenezės klausimus aiškinti padeda archeologijos, antropologijos ir toponimikos duomenys.

Baltų gentys 800-1200 m. po Kr.

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose baltus aisčių vardu I a. paminėjo romėnų istorikas Tacitas. II a. geografas Klaudijas Ptolemajas minėjo galindus ir sūduvius, o III-IV a. pradžioje romėnų kelių žemėlapiuose pažymėti sėliai. IX a. skandinavų kronikose ir kituose istoriniuose šaltiniuose minimi kuršiai (Cori), žiemgaliai (Semigallia), prūsai (Bruzi, Bruzzi). Jotvingius, lietuvius, latgalius pradėta minėti tik XI a. pradžios Kvedlinburgo analuose ir XII a.Baltų vardą (nuo Baltijos jūros) kaip mokslinį terminą 1845 m. pateikė vokiečių kalbininkas G. H. F. Nesselmannas. K. Jaunius, kurį laiką K. Būga ir kiti baltus vadino aisčiais. Šis vardas lietuvių kalbininkų, istorikų darbuose išliko iki XX a. Vakarų baltų terminą pirmieji taip pat ėmė vartoti kalbininkai, juo iš pradžių vadindami pirmo tūkstantmečio prieš Kristų prūsų ir jotvingių protėvius bei jų kalbą (R. Trautmannas, XX a. pradžioje). Kai kurie mokslininkai (K. Būga ir kiti) įrodinėja, kad vakarų baltų prokalbė atsiskyrusi apie pirmo tūkstantmečio prieš Kristų vidurį.Iš pradžių vakarų baltais vadinta sembų kultūra bei jos pagrindu apie VII a. pr. Kr. susiformavusi vakarų baltų pilkapių kultūra. Ši nuomonė plačiau paplito XX a. 8 dešimtmetyje (Ł. Okulicz, J. Okuliczius). Be to, vakarų baltais vieni tyrinėtojai vadina ir pirmaisiais amžiais po Kr. buvusį prūsų, galindų, jotvingių, nadruvių, skalvių, sūduvių genčių kultūros arealą (J. Jaskanis), kiti - ir lietuvių bei latvių protėvius iki V a. (J. Antoniewiczius).

Neolito Laikotarpis

Manoma, kad ketvirto-trečio tūkstantmečių pr. Kr. sandūroje, kai pagerėjo klimatas ir pakito gyvenvietės, ūkis, įrankių ir ginklų gamybos būdas, laidosena bei labai išplito mainai, Vidurio Europoje susidarė giminiškų, tačiau labai įvairių virvelinės keramikos kultūros atmainų. Ji trečio tūkstantmečio pabaigoje-antrame tūkstantmetyje pr. Kr. paplito tik tose srityse, kuriose dabar gyvena ar gyveno baltai, slavai ir germanai.Trys giminiškos baltiškos kultūros - Pamarių, Padnieprės ir Fatjanovo - buvo paplitusios tose srityse, kuriose nuo jų gyvavimo laikų iki šiol išliko baltiškų upėvardžių bei vietovardžių. Pamarių kultūra (3300-1800 pr. Kr.) ir jos įtakos zona susidarė tarp Vyslos ir Dauguvos upių, kai virvelininkai įsiliejo ir itin paveikė senąsias vietos kultūras.Virvelininkai buvo masyvūs ilgagalviai, o vietiniai gyventojai - labiau apvaliagalviai. Pamarių kultūros kapuose randamos jau abiejų tipų hibridinės formos. Greta ir toliau rutuliojosi vietinių europidų Narvos kultūros ir Nemuno kultūros vėlyvieji variantai. Veikiausiai tik paveikti virvelininkų šių kultūrų žmonės tapo indoeuropiečiais ir baltais.Gryna Pamarių kultūra buvo tik jos paplitimo vakarinėje dalyje, ypač Baltijos pakrantėje. Manoma, kad tuomet pradėjo išsiskirti vakariniai baltai. Visai skirtingos buvo Padnieprės ir Pavolgio baltų kultūros; Padnieprės kultūros sritis susidarė kiek vėliau.Padnieprės baltų kultūros srities atšaka buvo Volgos aukštupio baseine antro tūkstantmečio prieš Kristų pirmame ketvirtyje paplitusi Fatjanovo kultūra. Nors ši kultūra t. p. virvelinės keramikos, tačiau puodų formos turi daugiau rutulinių amforų kultūros bruožų; be to, sukurta tik šiai kultūrai būdingų dirbinių tipų (pvz., Fatjanovo tipo laiviniai kovos kirviai). Padnieprės ir Fatjanovo baltų kultūros sritys palaikė mainų prekybos ryšius. Jas siejo bendras masyvaus ilgagalvio žmogaus antropologinis tipas, kuris abi šias kultūras skiria nuo piečiau Vidurio Europoje paplitusios virvelinės keramikos kultūros atmainų.

Bronzos ir Geležies Amžiai

Bronzos amžiaus baltų kultūros sritis buvusioje Pamarių kultūros teritorijoje nustatoma pagal savitus vietos gamybos atkraštinius kirvius ir kitus žalvarinius dirbinius. Rytų ir vakarų baltų skirtumai šiame amžiuje dar padidėjo. Vakarų sričiai būdinga laidosena pilkapiuose su akmenų konstrukcijomis (ankstyvuoju bronzos amžiaus laikotarpiu - su nedegintų mirusiųjų kapais, vėlyvuoju - su degintų). Negausių rytų baltų kapų rasta kapinynuose: iš bronzos amžiaus su nedegintų mirusiųjų kapais, iš ankstyvojo geležies amžiaus - su degintų. Bronzos amžiaus pabaigoje ir ankstyvajame geležies amžiuje (pirmo tūkstantmečio pr. Kr. pirma pusė) Rytų Lietuvoje, Latvijoje ir Baltarusijoje buvo įrengta baltams būdingų piliakalnių.Pirmo tūkstantmečio pr. Kr. viduryje ir antroje pusėje buvo bent penkios šešios baltų kultūrinės sritys. Greta vakarų baltų pilkapių kultūros ir rytų baltų brūkšniuotosios keramikos kultūros baltiškos buvo ir Okos aukštupio kultūra, Juchnovo kultūra, Dniepro-Dauguvos kultūra ir veikiausiai Milogrado kultūra bei Pamarių kultūra. Dviejų pastarųjų baltiškumą rodo jų teritorijos ir baltiškų hidronimų arealo sutapimas. Šios dvi periferinės baltų kultūros sunyko pirmo tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje (nėra tęstinumo vėlesnėse baltų kultūrose).Padnieprės ir Okos aukštupio baltų kultūros transformavosi į Bancerovo-Tušemlios kultūrą, Koločino kultūrą ir Moščino kultūrą (jos gyvavo maždaug iki VIII a. po Kr. vidurio, vėliau ėmė vyrauti slavų kultūros). Pirmo tūkstantmečio po Kr. antroje pusėje Dniepro ir Okos baseinų baltus Dniepru į šiaurę besiveržiantys slavai atskyrė nuo vakarų srities baltų ir juos asimiliavo; jų reliktų apie Možaiską ir Smolenską buvo likę iki IX a., Okos baseine rašytinių šaltinių minimi iki XII a.Pirmaisiais amžiais po Kr. ėmė ryškėti baltų gentinės sąjungos (IX-XIII a. istoriniuose šaltiniuose jos vadinamos sembais, galindais, sūduviais, kuršiais, žemaičiais, lietuviais, žiemgaliais ir kitaip). Jos skiriasi kapų įrengimu, įkapėmis. Iš baltų genčių pirmo tūkstantmečio pabaigoje-antro tūkstantmečio pradžioje ėmė rastis ankstyvosios prūsų, jotvingių, lietuvių, nuo XIII a. - ir latvių tautos. Prūsų ir jotvingių tautų susidarymą nutraukė Vokiečių ordino agresija, jotvingių - dar ir rusų, vėliau lenkų kunigaikščių antpuoliai bei lenkų kolonizacija. Baltai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, gyveno nedidelėmis gimininėmis bendruomenėmis.

Laikotarpis	Kultūra	Teritorija	Ypatybės
Neolitas (IV-III tūkst. pr. Kr.)	Virvelinės keramikos kultūra	Vidurio Europa	Giminiškos atmainos, ūkis, įrankių gamyba, mainai
Neolitas (3300-1800 pr. Kr.)	Pamarių kultūra	Tarp Vyslos ir Dauguvos upių	Virvelininkų įtaka, hibridinės formos
Neolitas (II tūkst. pr. Kr.)	Padnieprės kultūra	Dniepro baseinas	Mainų ryšiai, masyvus ilgagalvis tipas
Bronzos amžius	Vakarų baltų pilkapių kultūra	Vakarų Baltija	Laidosena pilkapiuose su akmenų konstrukcijomis
Bronzos amžius	Rytų baltų kultūra	Rytų Lietuva, Latvija, Baltarusija	Kapinynai su nedegintų ir degintų mirusiųjų kapais

tags: #baltu #gyvenamosios #teritorijos