Senąjį baltų tikėjimą išpažįstanti bendrija „Romuva“ siekia tapti valstybės pripažinta religine bendruomene. Lietuvoje veikia keturios oficialiai pripažintos netradicinės religinės bendruomenės: baptistai, adventistai, sekmininkai ir Naujoji apaštalų bažnyčia. O štai baltų religinė bendrija „Romuva“ tokio valstybės pripažinimo neturi.
Ironiška, kad nesuteikti „Romuvai“ valstybės oficialiai pripažįstamos religinės bendrijos statuso nuspręsta Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse. Ir tai dar viena keistenybė. Suprantama, jog Seimo sprendimas nepripažinti „Romuvos“ nuvylė ir papiktino senojo baltų tikėjimo entuziastus.
Šis religinės bendrijos statuso keitimas pirmiausia atkreipia dėmesį į jos pretenzijas į išskirtinį lietuviškųjų senųjų tradicijų ir lietuviškojo tautiškumo puoselėjimą. Seimui teiktame aiškinamajame laiške nurodoma, kad statusas suteiktų galimybę šiai bendrijai puoselėti lietuviškas tradicijas, o „Lietuvos žmones pažinti savo šaknis, puoselėti senąjį kultūrinį palikimą, didinti pasaulio bendruomenės dėmesį Lietuvių Tautos tapatumui, mitologijai, folklorui“.
Šiandien verta ir prasminga klausti, kiek „senas“ yra šis judėjimas ir kurias lietuviškumo ar lietuviškosios pasaulėžiūros „tradicijas“ jis atspindi, taigi, kiek pagrįstos jo gana plačiai išsakomos pretenzijos? Sprendžiant iš ankstesnių ir vėlesnių šio judėjimo atstovų pasisakymų ir knygų, santykyje su lietuviškuoju tautiškumu ji remiasi dviem atramomis: pirma, krikščionybė (ir katalikybė) esanti primesta lietuviams, o pagonybė - autentiška senoji lietuvių pasaulėjauta; antra, globalizacijos epochoje vien pagonybė galinti būti atrama tautiškumui išsaugoti.
Jonas Vaiškūnas, anuometinis Molėtų romuvos vaidila, dar 2005 m. radijo laidoje kalbėdamas apie pagonybę išsakė judėjimo matomą ryšį tarp tautos likimo ir pagonybės atgimimo: „Mūsų religijos pagrindinis tikslas yra tautos gyvasties, dvasinės gyvasties palaikymas, kad, remdamiesi savo prigimtinėmis tradicijomis, išlaikytume jas vardan savo gyvybingumo, savo dvasingumo ir išlikimo savimi. Tai pagrindinis principas, kuris, beje, skiriasi nuo kitų religijų, kurios yra bendražmogiškos, kosmopolitinės, tarptautinės“.
Kiek pagrįstos pretenzijos į misiją išgelbėti tautiškumą, remiantis „tradicijomis“? Kokios tai tradicijos? Vien individualiai pajaustos ir sufantazuotos ar turinčios kokį pagrindą?
Pagonybės autentiškumo klausimas
Šimtmečių istorija kartojasi? Pagonys jaučiasi puolami? Kitas klausimas, kiek pagonybė yra autentiška, o ne sufantazuota? Kaip žinoma, iš pagonybės laikų Lietuvoje neišliko nei vieno autentiško stabo (matyt, todėl, kad jie buvo mediniai). Yra išlikę (ir iki šiol randami) apeiginiai akmenys, nors jų apeiginis vaidmuo nėra aiškus. Autentiškų pagonybės pėdsakų tarsi yra ir Kaune - tai pietvakariniame miesto pakraštyje esanti Romainių gyvenvietė, minima XIV a. vidurio kryžiuočių kronikose.
Gyvenvietės senumą liudija ir piliakalnis, ir šaknis „rom“. Tai ta pati šaknis, kaip ir žodžių ramus, romus, Ramovė, Romuva. Spėjama, kad čia buvusi lietuvių šventykla, stovėjęs aukuras ir degusi amžinoji ugnis. Tvirtinama, jog Romainių miško parke iki šių dienų išlikę švento ąžuolyno likučiai.
Religinė bendrija „Romuva“ pabrėžia pagoniškų kultų taikumą, tyrumą, harmoniją, net romumą (su šiuo žodžiu siejasi pavadinimas „Romuva“). Deja, toks įvaizdis gali būti tiesiog sufantazuotas, kai įsivaizdavimai tampa tariama realybe. Dabartiniai lietuviai pagonybėje ieško dvasinės atramos ir sąsajų su savo ir protėvių šaknimis. Jono Trinkūno vadovaujama „Romuvos“ bendruomenė atsirado prieš Sovietų sąjungos žlugimą. Skeptikai tvirtina, kad dabartinėje „Romuvoje“ yra visokiausių keistuolių, nepritapėlių ir pan. O kokioje organizacijose jų nėra?
„Romuva“ sovietmečiu
Pasinaudojant Nerijos Putinaitės svarstymu, pagonybė sovietų Lietuvoje radosi kaip tuo metu ir vakarietiškajame pasaulyje vykstančio New Age judėjimo produktas. Didelį impulsą kurti sovietinius pagoniškus ritualus, turinčius tiesiogines sąsajas ir su dabartine į tradicinį statusą pretenduojančia pagonybe, davė susipažinimas su induizmu.
Vacys Bagdonavičius straipsnyje „Rasos ugnies kaitros prasmė“ prisimena 1967-uosius. Anuomet būrelis studentiškojo jaunimo, prikalbinęs kai kuriuos filologijos profesorius, susibūręs į Indijos bičiulių draugiją, „[o] ši, benaršydama po vediškąją mitologiją, pamatė, kad ir senovės baltų mitologija į ją panaši buvusi. Pamačiusi nusprendė ir pirmąjį Rasos laužą senojoje Kernavėje tų metų birželį užkurti“.
Režimas šiam judėjimui neleido visiškai laisvai reikštis, tačiau jo ir neuždraudė kaip priešiško, net jei persekiodavo paskirus renginius ar dalyvius. Kaip rodo jau ne vienas pastaruoju metu pasirodęs tyrimas, tokia jaunimo saviraiška režimui buvo daug mažiau pavojinga nei galimas jaunimo grįžimas prie katalikybės, organizuotos ir su režimo interesais nesuderinamos religijos, siejamos su nacionaliniu pasipriešinimu.
Be to, sovietams Romuvos ideologija buvo parankesnė ir ta prasme, kad ji pataikė į jų ideologinį pasakojimą apie krikščioniškąjį ir vakarietiškąjį blogį, naikinusį lietuviškąjį tautiškumą pradedant krikštu ir baigiant Liublino unija.
Anų laikų Romuva buvo njueidžinis kontrkultūrinis dvasinis judėjimas, vedamas romantinių vaizdinių apie buvusią lietuviškąją pagonybę, kūręs praktikas iš dalies pagal savo įsivaizdavimą ir sėmęsis žinių iš induistinių praktikų. Net jei jo dalyviai, švęsdami Rasas, jautėsi priartėję prie lietuviškojo tautiškumo dvasios, tai nedarė jo „tradiciniu“.
Jonas Trinkūnas savo knygose taip pat neretai pateikdavo nuorodų į indiškuosius religinius simbolius. Lietuviškieji neopagonys vis dėlto yra eklektiški gamtinės autentikos atžvilgiu. Tai rodo, kad lietuviškieji neopagonys savo dvasingumo nesieja vien su natūraliais gamtos artefaktais, o yra gana atviri įvairioms naujovėms ir net tam tikra prasme sakralinamo kraštovaizdžio fikcijoms.
Visa tai rodo, kad lietuviškoji dabartinė pagonybė yra naujasis dvasinis judėjimas, labai panašus į daugelį tokių dvasinių judėjimų pasaulyje. Jis radosi sovietmečiu septintame dešimtmetyje kaip tam tikras kontrkultūrinis njueidžinis judėjimas, besipriešinantis sovietinei modernizacijai ir siekiantis dvasinio autentiškumo.
Tačiau tai nesuteikia jokio pagrindo, kuris leistų šį judėjimą išimtinai susieti su lietuviškuoju tautiškumu, autentiška senąja tradicija ir tikėjimu. Lieka neaišku, kurį valstybiškai svarbų „dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą“ valstybė įsipareigotų saugoti, judėjimą teisiškai pripažindama.
Kiek narių turi Romuva?
Baltų tikėjimą išpažįstantys romuviečiai, 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, turintys daugiau kaip 5 tūkst. narių, dabar svarsto, kad Seimo nariams įtaką galbūt daro katalikų bažnyčios hierarchai, nes bendros nuomonės parlamente nėra nei tarp valdančiųjų, nei tarp opozicijos narių.
2001 m. gyventojų surašymo metu daugiau nei 1,2 tūkst. šalies piliečių nurodė išpažįstantys „senovės baltų tikėjimą“, o 2011 m. - 5 tūkst.
Gyventojų surašymo duomenys
| Metai | Piliečių skaičius, išpažįstančių senovės baltų tikėjimą |
|---|---|
| 2001 | 1,200 |
| 2011 | 5,000+ |
Konservatorius Jurgis Razma, argumentavo: „Valstybės pripažinimo suteikimas tai yra tam tikrų privilegijų suteikimas.Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, ką reiškia turėti atramą visuomenėje. Kaip bežiūrėsi, „Romuva“ tų reikalavimų netenkina, mano supratimu, nes yra keli tūkstančiai žmonių, tai niekaip negaliu laikyti gausia grupe.
Socdemas Algirdas Sysas svarstė Dievo vaizdinio problemą: „Dievas, jeigu jis yra, tai jis yra visų ir kiekvienas tą Dievas kitaip įsivaizduoja ir turbūt mano. Aš manau, kad kaip tik krikščionių tikėjimas moko gerbti ir mylėti artimą. Kviečiu pritarti ir noriu priminti, kad jau Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendė šią problemą. Labai gaila, kad praeitoje kadencijoje mes taip ir nespėjome, nesugebėjome išspręsti, nes katalikų buvo kur kas daugiau, didesnis monopolis šiame Seime. Šįkart galbūt jau situacija yra pasikeitusi.
Konstitucinis Teismas (KT) antradienį ketina skelbti nutarimą vadinamojoje Romuvos byloje - ar įstatyme numatytas 25 metų veiklos terminas, reikalingas netradicinei religinei bendruomenei pripažinti, neprieštarauja Konstitucijai.
Kalbant apie valstybės pripažinimą, KT yra išaiškinęs, kad valstybės pripažinimas gali būti suteikiamas tik toms religinėms bendrijoms, kurios turi atramą visuomenėje. Tai reiškia, jog „atitinkamos bažnyčios, religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tvirta ir ilgalaikė, taigi negali apsiriboti negausia žmonių grupe ar nedidele visuomenės dalimi, keliais veiklos dešimtmečiais, viena arba keliomis žmonių kartomis.
Kada įkurta Romuva?
Neopagonių bendruomenės tiesioginės šaknys siekia 1967 m. 1930 metais įkuriama „Romuvos“ (visuomiečių) bendruomenė (veikė iki 1940 m.), 1967 m. įkuriama bendruomenė Ramuva, ir tik 1992 m. 2001 m. pabaigoje trys baltų tikėjimo bendruomenės (Vilniaus, Kauno, Molėtų) formaliai susijungė į Senovės Baltų religinę bendriją.
Bendrijos Krivis Jonas Trinkūnas dvasiniu Senovės baltų religinės bendrijos „Romuvos“ vadovu buvo nuo 1967 m., o nuo 2014 m. Šiandien „Romuva“ yra daugiau nei religija. Jos svarba Lietuvai peržengia religinių praktikų ribas - ji stiprina nacionalinę savimonę ir padeda žmonėms jaustis susietiems su savo istorija.
Teisiniai ginčai ir siekis būti pripažintai
Ji jau antrą kartą skundžia Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT). 2021 m. birželio 8 d. EŽTT nusprendė, jog Lietuvos Seimas, nesuteikdamas „Romuvai“ valstybinio pripažinimo statuso, pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas. Nors pirmąją bylą „Romuva“ ir laimėjo, Seimas savo pozicijos vis tiek nepakeitė.
Beje, išvadą, kad „Romuva“ atitinka religinės bendruomenės kriterijus, yra pateikusi net ir Teisingumo ministerija. „Romuva“, kaip etninę kultūrą puoselėjanti religinė bendrija, anot ministerijos, yra reikšminga Lietuvos kultūrinio ir dvasinio gyvenimo dalis.
Jei bylą Lietuva prieš „Romuvą“ EŽTT pralaimėtų dar kartą, nuosprendžio įgyvendinimą, tikėtina, imtųsi prižiūrėti Europos tarybos ministrų komitetas. Romuviečiai savo veiklą pradėjo iškart po nepriklausomybės atgavimo. Nuo 1992 m. jie save vadino baltų tikėjimo bendruomene, o nuo 2017-ųjų siekia, kad valstybė oficialiai pripažintų baltų religiją.
Seimas praėjusį ketvirtadienį suteikė valstybės pripažinimą senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“. Už tai balsavo 64 parlamentarai, prieš buvo aštuoni politikai, dešimt susilaikė. Pripažinimą suteikiantį nutarimą palaikė 71 Seimo narys, prieš buvo aštuoni, 26 parlamentarai susilaikė.
Už balsuoti raginusi liberalų lyderė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigė, jog klausimas dėl valstybės pripažinimo „Romuvai“ tęsiasi ne primą kadenciją bei „dažnai apauga nereikalingomis batalijomis“.
Seimas linkęs suteikti valstybės pripažinimą Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“. Antradienį už tai numatantį nutarimo projektą po svarstymo balsavo 71 Seimo narys, prieš buvo 8, susilaikė 26. Tam, kad nutarimas būtų priimtas, Seimas turės balsuoti dar kartą.
Štai ką reiškia toks statusas: suteikdama tokį statusą, valstybė pripažįsta tokios religinės bendrijos „dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą“ kaip valstybiškai reikšmingą ir svarbų. Tai nereiškia, kad ji įgis tą patį statusą kaip tradicinės religijos, tačiau valstybė suteiks jos „dvasininkams“ socialines garantijas, ji galės kaip religinė bendrija gauti paramą iš valstybės „kultūrai ir švietimui“, gauti kitų valstybės teikiamų lengvatų, eterio laiką apeigoms transliuoti per visuomeninį transliuotoją, galės mokyti šios religijos mokyklose tėvams prašant, netgi sudaryti teisiškai pripažįstamas santuokas ir pan.
Valstybės pripažinimo sulaukusi senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ sieks ir valstybės finansinės paramos. „Romuvos“ vaidila Jonas Vaiškūnas atkreipė dėmesį, kad Religinių bendrijų ir bendruomenių įstatymas numato galimybę visoms juridinio asmens teises turinčioms religinės bendruomenės ir bendrijoms gauti valstybės paramą kultūrai, švietimui bei labdarai.
Atnaujinti siekį tapti valstybės pripažinta religine bendrija „Romuva“ galės tik po 10 metų. Ar tada pavyks? Gali būti, mat pagal vyraujančias tendencijas katalikų įtaka mažėja, o tai reiškia, kad atsiras daugiau erdvės nesisteminėms religinio kulto bendruomenėms. Labai tikėtina, kad bendrija „Romuva“ įgis valstybės pripažinimo statusą.
Tačiau T. V. Raskevičiaus ryžtas pabaigti darbą iki galo, balsuojant už „Romuvos“ pripažinimo nutarimą, kaip buvo numatyta projekte dar šios kadencijos Seime - spalio 17 d., greičiausiai buvo aptramdytas koalicijos partnerių, suvokusių, kad jei kadenciją baigiančiame Seime vėl bus nepritarta „Romuvos“ pripažinimui, tai visa kaltė atiteks jiems ir EŽTT Temidės rūstybė visu svoriu užgrius juos.
Seimas ir vėl į nokautą pasiuntė senovės baltų „Romuvos“ bendruomenę, vėl nesuteikė jai valstybės pripažintos religinės bendruomenės statuso. Šį kartą nepadėjo net tai, kad už statuso suteikimą pasisako ideologiniai priešininkai - valstiečiai ir Laisvės partija.
Seimui pernai rudenį antrą kartą nesuteikus valstybės pripažinimo Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“, šį bendrija, manydama, kad yra pažeistos jos teisės ir teisėti interesai, antrą kartą kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT). Strasbūro teismas apgynė senovės baltų religinę bendruomenę „Romuva.“
Jei Lietuva nori išsaugoti savo reputaciją, bendruomenę teks pripažinti valstybės mastu, tai pripažįsta teisingumo ministerija. Tokiu atveju, baltų kriviai galėtų registruoti santuokas, gautų mokesčių lengvatų.
Apie Romuvą – trumpa pažintis su Romuva, senovės lietuvių tikėjimu.
