Viltis, kad rugsėjį Suvalkijoje, Balsupių kaime, ūkininko dirvonuose iškastame aprūdijusiame bidone kartu su senais dokumentais gali būti paslėptas ir 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto dublikatas, regis, išblėso.
Dėl ko kilo mintis, kad inde gali būti paslėptas ir iki šiol nerastas mūsų valstybingumo įrodymas, kalbėjomės su Marijampolės krašto muziejaus direktoriumi Antanu Pilecku. Pasak muziejaus vadovo, mintis, kad tarp dokumentų gali būti ir Nepriklausomybės Aktas, nebuvo iš dangaus nukritusi. Talpykla rasta maždaug už pusės kilometro nuo knygnešio Vinco Bielskaus sodybos, į kurią 1940 metais prezidentūros kanceliarijoje dirbęs jo brolis Pijus atvežė ir paslėpė Nepriklausomybės Akto dublikatą.
Tokią versiją Lietuvai atgavus nepriklausomybę istorikams papasakojo V.Bielskaus giminės. Pats V.Bielskus iš tremties negrįžo. Paslaptį jis neva patikėjo savo dukteriai. Esą dokumentas užkastas sodybos rūsy, palei krosnį. Prieš daugiau nei dešimt metų nebegyvenama sodyba tyrinėta, atkasti pamatai, ieškota menamoje vietoje, bet nieko nerasta.
„Nacionalizuotame didžiuliame name buvo apgyvendintos šešios šeimos, neteko girdėti, kad gyventojai būtų ką radę. Kaip yra pasakoję istorikams V.Bielskaus artimieji, į namą, turėdamas tikslą išsikasti dokumentą, pokaryje bandė pakliūti pats P.Bielskus. Neva prašėsi pas vieną gyventoją pernakvoti, bet nebuvo įsileistas. Gana tikėtina versija, kad dokumentas galėjo pakliūti į rankas partizanams ir kartu su jų archyvu būti kažkur paslėptas“, - svarstė A.Pileckas.
Pasak Marijampolės krašto muziejaus vadovo, žemė yra ta vieta, kur kas nors dar gali būti paslėpta, todėl gyventojai turi žinoti, kaip elgtis su radiniais, ypač su dokumentais. Pastarąjį kartą muziejininkai ūkininkui neturi priekaištų. Nieko nesugadino. „Gali nutikti, kad radę sudrėkusius dokumentus žmonės juos sklaidys, džiovins, laikys šaldytuve - saugok Dieve, tik ne į šaldymo kamerą, - bet geriausia nedelsiant pranešti muziejui. Jeigu nežinoma muziejaus adreso, reikėtų skambinti bent bendrosios pagalbos telefonu, kurio specialistai susipras, kam perduoti radinį“, - sakė A.Pileckas.
Pastarasis, po 1946 m. į žemę Balsupių kaime užkastas radinys, anot muziejaus vadovo, yra labai svarbus, ir neabejotinai atskleis ne vieną dar neįmintą partizaninio judėjimo paslaptį. Bet užmena ir klausimų, kas ir kodėl čia užkasė.
Dokumentus, sukištus į bidoną, prieš gerus porą metų savo laukuose iš žemės iškasė Karklinių kaime gyvenantis ūkininkas Rimtautas Šaukščius su sūnumi. Visa istorija buvo aprašyta straipsnyje „Paslaptingas radinys suteikė viltį aptikti istorinius dokumentus („Santaka“, Nr. 115, 2016 m. spalio 6 d.). Vis dėlto vilčių, kad šis spėjimas pasitvirtins, 2016-ųjų rudenį būta nedaug.
Perpjovus bidoną rasti 59 nevienodo dydžio, kruopščiai popieriumi apvynioti ir virvutėmis perrišti ritinėliai. Jie buvo šlapi, labai purvini, sulipę ir deformuoti. Ritinėlių pakraščiai stipriai pažeisti rūdžių ir drėgmės, sutrūniję, trupantys nuo menkiausio prisilietimo.
Pagal ant ritinėlių esančius užrašus nustatyta, kad tai įvairūs Tauro apygardos dokumentai ir leidiniai: apygardos vado įsakymai, rinktinių vadų suvažiavimo protokolai, įvairių metų leidinio „Kovos keliu“ numeriai ir kt. Bidone buvo paslėpti 2709 lapai dokumentų.
Siekiant dokumentus apsaugoti nuo tolesnio nykimo, jie buvo sudėti į šaldiklį. Kai Lietuvos kultūros taryba 2017 m. skyrė dalinį finansavimą dokumentų dezinfekavimui ir konservavimui, jie iš šaldiklio buvo išimti, lėtai atitirpinti, ritinėliai išvynioti, sulipę lapai atskirti vienas nuo kito, išdžiovinti, dezinfekuoti.
Tauro apygarda Lietuvos žemėlapyje
2018 m. Lietuvos kultūros tarybai skyrus lėšų restauravimui nuo lapų buvo nuvalytas paviršinis purvas, dokumentai išplauti, kad iš popieriaus pasišalintų purvas, rūgštys ir kitos medžiagos, pašalintos rūdžių dėmės, atkurti prarasti fragmentai, sutvirtintas popieriaus pagrindas, atlikti kiti restauravimo darbai. 2019 m. aprašius ir sutvarkius restauruotus dokumentus, jie bus suskaitmeninti bei mikrofilmuoti, taip apsaugant originalus nuo neigiamo aplinkos ir naudojimo poveikio.
Priminsime, kad 1945 m. įkurta Tauro apygarda buvo viena svarbiausių Lietuvos partizanų apygardų, itin pasižymėjo centralizuojant partizanų junginius.
R.Šaukščius. - Popieriai buvo gerokai sudrėkę. todėl per daug nesklaidėme, o surištų į krūvelę apskritai nejudinome“. Ūkininkas teigė matęs lietuvių ir rusų kalba surašytų dokumentų. Marijampolės kraštotyros muziejui.„Pirmas žodis, kurį įžiūrėjome buvo „monarchija“.
Tarp senų dokumentų - ir fotoalbumas iš knygnešio Vinco Bielskaus sodybos Balsupių kaime, Marijampolės savivaldybėje. Tikėtasi, kad kažkur kažkas saugo ir patį Nepriklausomybės Aktą. Prieš dešimtmetį šioje sodybvietėje archeologai jau bandė jo ieškoti. Tačiau, iškasinėję nemažą sodybvietės dalį, Akto taip ir neaptiko.
„Dokumentus mums atnešė kadaise su motina Bielskynėje gyvenusi moteris. Tuomet ji buvo maža mergaitė, bet prisiminė, kad iš sodybos dėžę svarbių dokumentų išsivežė Vilkaviškio rajono Keturvalakių kaime gyvenęs vyriškis. Jis jau miręs, tačiau Marijampolėje radome jo giminaičių.
Marijampolės muziejininkai - ne vieninteliai bandę atsekti Nepriklausomybės Akto likimą Suvalkijoje. Kur jis galėjo dingti, prieš kurį laiką aiškinosi ir grupė Marijampolės kraštotyrininkų. Ypač iniciatyvi buvo Genovaitė Jarumbavičiūtė. Ji su keletu bendraminčių apklausė nemažai pokario metais Bielskynėje gyvenusių žmonių bei jų palikuonių.
Tąkart buvo apsistota ties versija, kad istorinis dokumentas galėjo būti sunaikintas 1944-1946 metais, kai Bielskynėje gyveno čigonų tautybės žmonės ir visus randamus sodyboje popierius sudegindavo.
Žinoma, kad 1918 metais signatarai pasirašė du identiškus Akto tekstus. Vienas buvo perduotas A.Smetonai, kitas liko pas Joną Basanavičių. Kur dingo antrasis Nepriklausomybės Akto egzempliorius, istorikams ir muziejininkams neįmenama mįslė.
Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas yra užsiminęs, kad šis dokumentas, jį pasirašius, buvo perduotas prezidentui A.Smetonai.
Tačiau vienas iš paslaptingiausių nutikimų Pijui Bielskui nutiko 1940 m., kuomet jis nuvyko pas savo brolį knygnešį Vincą Bielskų (1871-1958) į gimtuosius Balsupius. 2009 m. interviu „XXI amžiui“ Vinco Bielskaus anūkė Asta Rėklaitytė šį paslaptingą įvykį nupasakojo šitaip: „Mano mamos dėdė kunigas Pijus Bielskus prie visų Lietuvos prezidentų tarnavo Prezidentūroje, buvo kanceliarijos viršininku. Užėjus sovietams jis į savo tėviškę, Balsupių kaimą, parsivežė paslėpti Nepriklausomybės akto originalą. Ten jis kartu su mano seneliu ir dėdėmis paslėpė šį dokumentą ir davė priesaiką niekam apie tai niekada neprasitarti.
Sibire prieš mirtį mano senelis Vincas Bielskus apie tai prasitarė mano tetai ir mamai su sąlyga, kad jos niekam neprasitars, bet kur tas dokumentas paslėptas, taip ir nepasakė. Slaptavietę žinojo Lietuvoje likęs ir tremties išvengęs kunigas Pijus. Žmonės pasakojo, kad jis ne kartą buvo atvažiavęs į Balsupius ir pas tuo metu ten gyvenusius sovietų naujakurius prašėsi nakvynės, bet šie nepriėmė. Kai 1958-aisiais grįžome iš Sibiro, dėdės jau neberadome. Gaila, kad apie dokumento slaptavietę jis nepapasakojo kitiems Lietuvoje likusiems giminaičiams.
Vėliau mūsų senelio namai buvo nukelti į kitą vietą, buvusioje sodyboje pastatų nebeliko. Žmonės pasakojo, kad statybininkų brigada, kuri ardė namą, rado ir kažkokią dėžutę su popieriais, bet ar ją atidavė, ar išmetė, niekas pasakyti negalėjo. Ši versija atsirado tik po kelių dešimtmečių, nes V.Bielskus buvo ištremtas, o jo dukros tai atskleidė, kai grįžo iš tremties.
Istorikas Algimantas Kasparavičius abejoja šia versija ir nemano, kad Pijus Bielskus galėjo kažką paimti iš Prezidentūros archyvų „ne tik dėl to, kad jis buvo klasikinis lietuviškas smetoninis administracijos narys ir nebūtų linkęs savivaliauti, bet ir dėl to, kad išvykus A.Smetonai, Prezidento kanceliarija ir Vyriausybė, pasak jo, nemanė, kad prasideda Lietuvos okupacija.
Lietuvos Nepriklausomybės Aktas
2000 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotraukoje - Lietuvos Prezidento kanceliarijos viršininkas Pijus Bielskus kabinete, 1926 m.
Balsupių kaimo kapinėse, V. Bielskaus g. 1990-07-18 Balsupių kaimo kapinėse buvo perlaidoti knygnešio, Lietuvos valstybės visuomenės veikėjo Vinco Bielskaus (1871-1958 ), jo žmonos knygnešės Agotos Bielskuvienės (1876-1946) ir sūnaus Vinco Bielskaus (1900-1952) palaikai. Šalia yra Vinco Bielskaus motinos Marijos Bielskuvienės (1849-1926) palaikai.
„Vieną vakarą Tėvas [Vincas Bielskus] pasijuto blogai. Jį paralyžavo, bet dar kalbėjo. Jo paskutiniai žodžiai buvo: “Nupirk pusę litro ir eik pas komendantą, gal jis gavo mano paliuosavimą nuo tremties, taip trokštu dar pakvėpuoti Tėvynės oru“. Po trijų dienų Tėvas mirė - 1958 metų vasario 11 d. Tiek nedaug buvo likę iki to išganingo įvykio. Tėvas mirė vasaryje, o dalinę laisvę gavom birželio 15 dieną. Bet teisės grįžti į Lietuvą tremtiniai neturėjo. Skaudžiai apverkėm Tėvo mirtį ir jo troškimą numirti Tėvynėje.
Skaudu buvo atsisveikinti su keturiais brangiais kapeliais, kurie buvo išmėtyti toli vienas nuo kito. Likusi šeimynėlės dalis rugpjūčio mėnesį 1958-aisiais, po 17 metų tremties, apleidome Sibirą. Man neramu buvo gyvenant Lietuvoje, kad tolimam Sibire liko apleisti ir išmėtyti jų kapeliai. Vis galvojau, gal ateis laikas ir bus galimybė jų palaikus pargabenti į Tėvynę. Taigi 1972 m. nuvykau Sibiran ir, gerų žmonių padedama, dar atradau jų kapelius. Palaikus sulaidojau nuolatinėse kapinėse.
KGB būstinė Vilniuje
Dabar, kai atbudo Tėvynė, suplevėsavo trispalvė ir Varpo dūžis kviečia ir gyvus, ir mirusius grįžti namo, mes nelikome abejingi savo artimiesiems. Jų palaikus parvežėm į tėvynę ir tuo įvykdėm jų paskutinio atodūsio prašymą - ilsėtis Lietuvos žemelėje“.
1990 m. V. Bielskaus anūkė Jolita Žebrauskienė įvykdė savo senelio valią. Pargabeno jo bei kitų artimųjų palaikus į tėvynę.
1990 m. liepos 8 d. įvyko palaikų perlaidojimo iškilmės. Po mišių Keturvalakių bažnyčioje Į Balsupių kapines buvo atlydėti du karstai. Viename knygnešio, kitame jo žmonos ir sūnaus palaikai. Po ilgų trisdešimt dvejų metų Vinco Bielskaus palaikai atgulė amžinam poilsiui Balsupių kapinaitėse.
Prie kapo, o vėliau ir prie koplytstulpio Vincui Bielskui Balsupių kaimo centre, buvo išsakyta daug gražių ir prasmingų žodžių. Kalbėjo anūkė J. Žebrauskienė, Lietuvos knygnešių draugijos pirmininkė I. Kubilienė, kraštotyrininkas Vincas Peckus ir kt. Prie iškilmių organizavimo itin daug prisidėjo Balsupių bibliotekos vyr.
Vincas Bielskus (1871-09-07 Balsupių k., Šunskų vlsč., Marijampolės apskr. - 1958- 02-11 Parbig, Tomsko sr., Rusija; 1990-07-08 palaikai perlaidoti Balsupiuose) - knygnešys, Lietuvos visuomenės veikėjas. Mokėsi Keturvalakių pradžios mokykloje, Suvalkų ir Marijampolės gimnazijose, tačiau, tėvui mirus, liko ūkininkauti gimtinėje.
Savo ūkyje slėpė iš Mažosios Lietuvos atgabentą draudžiamąją lietuvišką spaudą, ją paskirstydavo ir išgabendavo kitiems knygnešiams. Buvo vienas iš „Sietyno“ draugijos steigėjų, išrinktas iždininku. Buvo vienos pirmųjų Lietuvoje ūkininkų draugijos „Žagrė“ steigėjų. Nuo 1901 m. priklausė knygnešių „Artojų“ draugijai. Kurto slapyvardžiu rašė daug korespondencijų į spaudą.
1917 m. Vincas Bielskus dalyvavo Lietuvos tarybos rinkimuose. Atsikuriant Lietuvos Nepriklausomybei, išrinktas Marijampolės apskrities vykdomojo komiteto iždininku ir komiteto įgaliotiniu perimti turtui iš vokiečių. 1918-1929 m. buvo Marijampolės tarybos narys, vėliau Marijampolės žemės ūkio tarybos ir valdybos pirmininkas. 1941 m. birželio 14 d. sovietinės valdžios ištremtas į Sibirą.
Manoma, kad 1941-06-15 Vincas Bielskus kartu su broliu kunigu, Lietuvos Prezidento kanceliarijos viršininku Pijumi Bielskumi gimtojoje sodyboje paslėpė Lietuvos Nepriklausomybės Vasario 16-osios aktą. Aktas kasinėjimų metu (1989 m., 2000 m.) surastas nebuvo.
Agota Bielskuvienė-Ilgūnaitė (1876 m. Balsupių k., Šunskų vlsč., Marijampolės apskr. - 1946 m. Novaja Žizne, Parbigo raj., Tomsko sr., Rusija; 1990-07-08 palaikai perlaidoti Balsupiuose) - knygnešė. Talkino vyrui Vincui Bielskui slėpti ir platinti lietuvišką spaudą. 1941 m.
Partizanų istorijos iki šių dienų domina tiek vyresnius, tiek jaunesnius gyventojus. Kasmet organizuojamas ir unikalus naktinis žygis „Pergalių ir kovų kelias“.
- Knygnešio, visuomenės veikėjo Vinco Bielskaus kapas (kodas 41397) // Kultūros vertybių registras.
- Knygnešio, visuomenės veikėjo Vinco Bielskaus ir kunigo, Lietuvos Prezidento kanceliarijos viršininko Pijaus Bielskaus gimtosios sodybos vieta (kodas 26428) . - Kultūros vertybių registras.
- Knygnešys Vincas Bielskus ir "Sietynas" / Lietuvos knygnešio draugija, Marijampolės kraštotyros draugija ; [parengė Irena Kubilienė ir Jonas Laurinavičius]. - Marijampolė : Piko valanda, 2004.
- Še tau, barsukai : apybraižos [apie knygnešius iš Marijampolės krašto] / Justinas Sajauskas. - Marijampolė : Piko valanda, 2005. - P.
- Paskutinė kelionė / M. Gustaitis, V. Žukausko nuotr. // Naujasis kelias. - 1990, liep. 21, Nr. 104, p.