Šiame straipsnyje išnagrinėsime Hamurabio kodekso įtaką privatinės nuosavybės raidai senovės Mesopotamijoje, apžvelgsime jo nuostatas, susijusias su sutarčių sudarymu, šeimos teise ir paveldėjimu.
Hamurabio kodekso fragmentas
Senovės Rytų Tautų Pasiekimai
Civilizacija (civ.) - tai žmonijos kultūros ir istorijos raidos rodiklis. Civilitas lot. piliečio teigiamų bruožų visuma.Nagrinėjant Indo civilizaciją, matyti, kad buvo sukurta nepakartojama kultūra, vėliau perduota aplinkiniams kraštams, archeologai įrodė, kad jais 3 tūkst. pr. Kr. “Mirusiųjų kalvų” ir Harapos miestų žmonės buvo daug ko pasiekę: taisyklingas gatvių išplanavimas, kelių aukštų namai, kanalizacijos sistema, raštas, biurokratijos požymiai, veikia valdininkų sistema, jie turi savo antspaudus, dideli žemdirbystės, gyvulininkystės amatų pasiekimai (augino medvilnę, kviečius, buivolus, darbo įrankiai, keramika), vykdo dideles keliones, stato laivus. Harapos civilizaciją sunaikina ateiviai arijai, jie tobulina tai kas jau buvo sukurta ankstesnių gyventojų.
Kinijos civilizacija apie 2200 pr. Kr. unitarizuojama ir suvienijama meną kaip tai padarė kitos valstybės. Jos taip pat perėmė raštą (hieroglifinį), bronzą, drėkinimo darbų sistemas, paraką, popierių, žinias kaip kurti šeimą, ją prižiūrėti, išlaikyti, dorovinės sistemos principus, Konfucijaus mokymą.
Kai kurių civilizacijų brandumo požymiai:- Egiptas - monumentali architektūra ir skulptūra, sarkofagų gamyba, paminklo ant kapo statymas. Faraonas turėjo 12 funkcijų.
- Babilonas - universali valstybė, Hamurabio kodeksas, visuotinė kariuomenė.
- Sirijos civilizacija - finikiečių abėcėlė, jūreivystės menas, senovės žydų religija, biblija, dekalogas (10 įsakymų).
- Hetitai - metalo apdirbimas, humaniškas kodeksas, objektyvi istorija.
- Šumero-Akado raštas ant molinės plytelės, epų rašymas.
Hamurabio Kodeksas: Babilono Visuomenės Struktūros Teisinis Įtvirtinimas
Hamurabio kodeksas - tai monumentalus Mesopotamijos įstatyminės teisėkūros “dokumentas” (diorito=magminės pilkos uolienos luitas) buvo prancūzų archeologų rastas 1901/1902 Suzų (Susa) mieste (šio miesto griuvėsiai yra dabartinio Irano teritorijoje). Originalas saugomas Luvre. Iki šiol neaišku, kokiu pagrindu gyventojai suskirstyti į tris grupes: awilum, muschkenum, wardum. Gana aišku tik, kad vardum - tai vergas. Avilumas minimas beveik visuose straipsniuose. Matyt, jis - “normalus” pilietis. Tikėtina, kad muškenumas - kažkas tarpe tarp vergo ir tikrojo žmogaus. Gal tai išlaisvinti vergai, rūmų tarnautojai?Babilono visuomenės suskirstymas pagal Hamurabio kodeksą:- Avilumai: "tiesiog žmonės", laisvo žmogaus sūnūs
- Muškenumai: "smulkūs", "antrarūšiai" žmonės, galimai išlaisvinti iš vergovės, užkariautų sričių gyventojai, žemiausio rango karaliaus tarnautojai
- Vardum: vergai
Teisės "Suviešinimas"
Iki valstybės susikūrimo, teisės pažeidimai buvo traktuojami kaip asmens individualių teisių pažeidimai. Kaltininkui buvo skiriama bauda, kuri pakeisdavo kerštą ir atkurdavo taiką. Taigi, privatinė teisė buvo susiliejusi su baudžiamąja teise.„Tikroji“ baudžiamoji teisė atsiranda tik susikūrus valstybei, kuri atstovauja bendram interesui, reikalui. Privatinė baudžiamoji teisė nuo šio momento suskyla į deliktų privatinę teisę (jos tikslas ir toliau lieka nuostolių atlyginimas) ir į valstybinę baudžiamąją teisę. Šia teise siekiama monopolizuoti bausmės skyrimą, paversti jį valstybės prerogatyva.
Pavyzdžiui, pagal šumerų teisę, už kūno sužalojimą reikėdavo atlyginti, mokėti baudą. Tačiau už nužudymą, plėšimą ir sunkius išžaginimo atvejus enzi skirdavo mirties bausmę. Ją įvykdydavo miesto budelis.
Babilonijos baudžiamoji teisė kur kas griežtesnė už šumerų baudžiamąją teisę. Už kūno sužalojimą skiriama bausmė pagal taliono principą (nebepasitenkinama kompensuojančia bauda). “Atsikeršijimą” skiria valstybės vardu teismai, įvykdo karaliaus pareigūnai (§ 196-200). Taip buvo siekiama sutramdyti savivalį kerštą. Tačiau kita vertus taip buvo “išstumta” galimybė tokiais atvejais siekti susitaikymo.Teisės Primityvumas ir Kazuistinis Pobūdis
Tiek Šumerų teisę, tiek Babilonijos teisę galima vertinti kaip archajiškos teisės prototipą, esantį pirmosiose šios teisės perėjimo į valstybinį statusą pakopose.Viena ankstesnių laikų liekana Mesopotamijos teisėje - ordalija (ordalia). Ši priemonė spręsti keblius - įrodymų požiūriu - klausimus išsivystė ikivalstybinėse visuomenėse. Tiek Šumere, tiek vėliau Babilonijoje - tai išmėginimas vandeniu. Priklausomai nuo to, ar įtariamasis upėje nuskęsta ar išplaukia, buvo sprendžiama, ar jis kaltas ar nekaltas. Galbūt ne paskutinėje vietoje buvo ta aplinkybė, kad senovės Mesopotamijoje tik nedaugelis mokėjo plaukti.
Sutarčių Teisinis Reguliavimas Hamurabio Teisyne
Dėl palyginti aukšto prekinių piniginių santykių lygio Babilone teisinis sutartinių santykių reguliavimas Hamurapio teisyne buvo gana išplėtotas. Sutartims sudaryti nereikalauta išskirtinės formos. Sudarant pirkimo ior pardavimo, mainų ir kai kurias kitas sutartis kartais taikyta priesaika, turėjusi patvirtinti sandėrio nepažeidžiamumą. Sudarant sutarti dalyvavo du trys liudytojai, liudyjantys akto sudarymo faktą. Jau žinotos ir raštiškos sutartys - jos rašytos molio lentelėse.
Svarbi vieta tarp sutarčių teko paskolos sutarčiai. Yra žinoma, kad iki Hamurapio teisyno palūkanų dydis įstatymo nebuvo ribojamas, todėl atsirado net socialinis lupikautojų, vadinamųjų damkarų, susikrovusių iš to didelius turtus, sluoksnis. Neišgalintys skolininkai buvo paverčiami vergais arba į vergovę turėjo atiduoti savo žmoną ar vaikus; skolinė vergovė terminais nebuvo ribojama.
Hamurapio teisynas, siekdamas užkirsti kelią tokiam laisvųjų skaičiaus mažėjimui, suvaržė kreditorių savivalę. jis apribojo palūkanų normą, nustatydamas maksimalią jų ribą - grūdams ji tapo lygi 33, 3 proc. (100 “ka” nuo 1 “gur”; 1 “gur”=300 “ka”) , o pinigams - 20 proc. Peržengiąs šią ribą damkaras netekdavo visos skolos.
Įstatymai saugojo skolininką nuo savavališkų kreditoriaus veiksmų atsiimant skolą. teisynas saugojo interesus skolininko, negalinčio atsiskaityti su kreditoriumi dėl stichinės nelaimės - audros, potvynio, sausros; ištikus dėl to nederliui, skolos mokėjimas buvo atidedamas ir už tuos metus palūkanų mokėti nereikėjo.
Teisynas panaikino neterminuotą skolinę vergovę ir nustatė atidirbti už bet kokio dydžio skolą maksimalų 3 metų terminą. Buvo numatytos įvairaus turto - žemės, sodų, butų, vižimų ir kt. - nuomos sutartys. Namai ir sodai nuomoti dažniausiai 1 metų terminui už tam tikrą iš anksto fiksuotą atlyginimą arba tam tikrą derlaius dalį.
Hamurapio teisynas reglamentavo pasaugos ( daiktų saugojimo) sutartį. Ši sutartis turėjo buti sudaroma dalyvaujant keliems liudytojams. Saugotojas atsakė ir už saugojamus daiktus pavogimo atveju nors ir jie butų pavogti kartu su saugotojo daiktais. O štai dovanojimo sutartis teminima apskritai vienoje kazuistinio pobūdžio normoje (165str. ) skelbiančioje, kad tėvas gali jam patinkančiam įpėdiniui dovanoti lauką, sodą ir t. t. ir tai neturi įtakos dalijant palikimą.
Teisinis Santuokos, Šeimos ir Paveldėjimo Reguliavimas Hamurabio Teisyne
Santuoka senovės Babilone buvo sudaroma raštišku jaunikio ir nuotakos šeimos susitarimu, nereikalaujant nei santuokos sutikimo, nei tam tikro susituokiančiųjų amžiaus, nors moteris taip pat galėjo paveikti sutarties turinį, pvz. reikalaujant į ją įtraukti draudimą vyrui užkeisti ją už skolas. Nei pasaulietiškos, nei dvasinės valdžios atstovų dalyvavimas sudarant sutartį nebuvo numatytas. Skirtinga socialinė būsimųjų sutuoktinių padėtis nebuvo laikoma kliūtimi santuokai sudaryti.
Jaunikis kompensuodamas darbo rankų netekimą, nuotakos šeimai privalėjo mokėti išpirkos mokestį, vadinamą tirchatum, kurio dalis buvo mokama iš anksto, tarsi rankpinigiai: jaunikiui atsisakius imti nuotaką jis jų netekdavo, o sutarties atsisakiusi šeima turėjo gražinti dvigubą sumą.
Asmeninių vyro ir žmonos santykių atžvilgiu vyraujantis vaidmuo priklausė vyrui, jis už savo skolas galėjo atiduoti žmoną į vergvę. Tačiau apskritai Hamurapio teisynas yra pakankamai humaniškas šiuo reikalu.Hamurapio laikų Babilono šeima buvo monogaminė, bet joje dar buvo likę nemažai poligaminės šeimos atgyvenų. teisinas pvz. laido vyrui turinčiam nevaisingą žmoną į namus parsivesti sugulovę arba pati žmona tam tikslui turėjo duoti vergę. Vyras galėjo nutraukti santuoką bet kada o žmona tik esant vienai iš priežasčių: nepagrįstai ją apkaltinus vedybine neištikimybe, vyrui palikus namus ir gyvenamąją vietovę, paėmus sugulovę dėl jos pasiligojimo, taip pat vyrui esant neištikimam ir niekinant žmoną.
Žmona galėjo turėti turto, daryti dėl jo sandorius, savarankiškai versti prekyba, amatu, lupikavimu.
Žymi vieta Hamurapio teisyne skiriama paveldėjimui. Paveldėjimo teisė gali būti dviejų rūšių: turto palikėjas būdamas gyvas nustatyta forma gali dėl jo pareikšti savo valią ir tai yra testamentinis paveldėjimas; mirusiam nepalikus testamento, turtą paveldi tie, kam tai priklausė pagal įstatymą. Istoriškai testamentinis paveldėjimas atsirado vėliau nei įstatyminis.
Hamurapio teisynas įtvirtino keletą paveldėjimo taisyklių: vaikai nepriklausomai nuo lyties tėvo ir motinos turtą paveldėdavo lygiomis dalimis; paveldėjime nedalyvaudavo jau gavusios kraitį dukros; anksčiau mirusio sūnaus dalį lygiomis dalimis paveldėdavo jo vaikai; įvaikinti vaikai paveldėdavo lygiai su tikraisiais; tėvo pripažinti iš vergės gimę vaikai paveldėdavo lygiomis dalimis su visais vaikais bet tik kilnojamąjį turtą; iš vergės gimę bet tėvo nepripažinti vaikai paveldėjime nedalyvaudavo, bet po tėvo mirties gaudavo laisvę. Mirusios motinos kraitį paveldėdavo tik vaikai, jis neatitekdavo jų tėvui.