Lietuvoje mokesčių istorija siekia gilią senovę, kai jie nebuvo atskirti nuo duoklių. Ilgainiui, įsigalint feodaliniam imunitetui, mokesčiai tapo savarankiška prievole. Iki XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčių sistema pasižymėjo natūriniu pobūdžiu.
Pirmieji mokesčiai buvo dėkla (mokama augalininkystės produktais) ir mezliava (imama gyvuliais). Laikui bėgant, natūriniai mokesčiai pradėti keisti piniginiais. Mokesčių sistema susidėjo iš įvairių formų: žagrinės, sidabrinės, valakinio, padūmės, pagalvės, činšo, žemės mokesčio, verslo, pelno, svaigalų, dešimtinės, muitų ir kitų mokesčių bei rinkliavų. Buvo imami ir tikslinio pobūdžio mokesčiai, tokie kaip kalėjimo, hiberna, subsidium charitativum, taip pat akcizas kariuomenei finansuoti.
XVI amžiaus viduryje įvykdžius Valakų reformą, valstiečiams buvo tolygiau paskirstytos feodalinės ir valstybinės prievolės, padaugėjo mokesčių mokėtojų, o didžiojo kunigaikščio iždo pajamos padidėjo. Susidarius didelėms mokesčių nepriemokoms, 1591 m. buvo įsteigtas Iždo teismas, o 1613 m. - Iždo tribunolas, kuris sprendė su iždu susijusias bylas ir baudė iždo skolininkus.
1795 m., prijungus beveik visą Lietuvą prie Rusijos imperijos, Lietuva neteko savo biudžeto ir mokesčių sistemos. Lietuviškosiose gubernijose buvo imami tie patys mokesčiai, kaip ir Rusijos imperijoje. Pagrindinis tiesioginis mokestis buvo pagalvė, pradėta imti 1724 m. iš visų valstiečių, miestiečių ir amatininkų. Privilegijuoti luomai, nuo 1832 m. ir garbės piliečiai, jo nemokėjo. Siekiant panaikinti pagalvės mokestį, 1875 m. įvestas valstybinis žemės mokestis, tačiau pagalvės mokestis galutinai panaikintas tik 1887 m.
1909-1913 m. valstybinio žemės mokesčio bendrą sumą gubernijoms nustatydavo Finansų ministerija, atsižvelgdama į žemės kainą, o apskritims ir valdoms - vietinės įstaigos, atsižvelgdamos į žemės rūšį. Valstiečiams už skirtinės žemės dešimtinę XX amžiaus pradžioje tekdavo mokėti apie tris kartus didesnį žemės mokestį nei dvarininkams už privačią žemę. Kiti tiesioginiai mokesčiai sudarė tik 5-7,4 % visų mokestinių pajamų. Rusijos imperijos mokesčių sistema rėmėsi netiesioginiais mokesčiais (akcizais, muitais, fiskaliniais monopoliais). Valstybė taip pat turėjo tabako, cukraus, naftos produktų, degtukų monopolius.
Kaizerinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu (1915-1918) mokesčiai Lietuvoje savo forma priartinti prie Prūsijos mokesčių sistemos. 1915 m. įvesti šie mokesčiai: žemės, nuomos arba nuomos vertės, prekybos bei pramonės verslo. Atgaivintas pagalvės mokestis. Įvesti netiesioginiai mokesčiai: fiskaliniai monopoliai, akcizai, muitai. Kartu su druskos monopoliu įvestas įvežamasis druskos muitas, nustatyta didelė oficiali druskos kaina. Dingus akciziniam žibalui, mielėms, savaime prarado reikšmę ir jų akcizai. Sumažėjo muitų reikšmė, bet vis tiek jie sudarė daugiau kaip 50 % visų netiesioginių mokesčių įplaukų. Dar buvo įvesta žyminis mokestis, turgaus rinkliava, kelionės leidimų rinkliavos, kontribucijos, baudos, rekvizicijos.
1918 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, įkurtas Finansų departamentas su Valstybės iždine Kaune ir kitos valstybinės finansinės institucijos. 1919 m. įvesti Rusijos imperijoje galioję mokesčiai: žemės, pamatinis prekybos ir pramonės įstaigų, nekilnojamųjų turtų miestuose, paprastasis štempelinis (žyminis). 1919 m. paskelbti laikinieji akčyzės (akcizo) mokesčių įstatai įvedant akcizus spiritui, degtukams, alui, midui, arbatžolėms, tabakui, cigarams, papirosinėms gilzėms ir papirosiniam popieriui. Esant infliacijai akcizų tarifai buvo didinami. 1919 m. paskelbtas laikinasis Lietuvos muitinių tarifas, 1920 m. - Lietuvos muitinių tarifas, nustatantis vertybinį 5-25 % muitą įvežamoms prekėms. 1921 m. įvestas lošiamųjų ir pasjanso kortų valstybinis monopolis, 1922 m. - valstybinis degtinės ir spirito monopolis.
1923-1939 mokesčiai sudarė 53-66 % biudžeto pajamų. Valstybinio žemės mokesčio dydis priklausė nuo žemės rūšies. Bežemiai ir mažažemiai valstiečiai, gavę žemės pagal 1922 m. žemės reformą, 36 metus turėjo mokėti išperkamuosius mokesčius. Pagrindiniu patentiniu mokesčiu apmokestintos prekybos įmonės suskirstytos į penkias, pramonės - į aštuonias (1935 m. - devynias) rūšis. Nuo 1930 m. asmens verslo mokestį mokėjo ekspeditoriai, komivojažieriai, draudimo draugijų inspektoriai ir agentai, taip pat kai kurie kiti panašaus verslo atstovai. Kiti tiesioginiai mokesčiai: kapitalo pelno, nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo arba pripažinimo, draudimo, papildomojo draudimo priežiūros, vandens variklių, garo katilų.
Netiesioginiai mokesčiai, įskaitant fiskalinių monopolių pajamas, 1923-1939 m. davė 64-130 mln. litų metinių pajamų. Visų akcizų metinės įplaukos 1923-1939 m. sudarė 16-38 mln. litų, muitų - 36-76 mln. litų. Nuo 1932 m. vykdyta valstybinė importo kontrolė ir importo licencijų sistema, 1936 m. už leidimus įvežti prekes įvestas specialus mokestis prekybos ir pramonės įmonėms, padidinti muitai už įvežamą žemės ūkio produkciją, kai kurias kitas prekes. Per mokesčių sistemą buvo perskirstoma apie 18 % nacionalinių pajamų.
1940 m. SSRS okupavus Lietuvą, mokesčių sistema buvo keičiama pagal SSRS mokesčių pavyzdį. 1940 m. pabaigoje įvestas SSRS pajamų mokestis ir rinkliava butų statybos bei kultūros reikalams, padidinti mokesčiai turtingesniems gyventojams. 1941 m. žemės mokestis pakeistas vadinamosios aštrios progresijos pajamų mokesčiui artimu žemės ūkio mokesčiu. 1941 m. nacių Vokietijai okupavus Lietuvą, įvesta nauja mokesčių sistema, apimanti ir kai kuriuos iki SSRS okupacijos buvusius mokesčius.
1945-1989 m. Lietuvos finansai vėl buvo SSRS finansų sistemos dalis. Įmonių pelno atskaitymai pakeisti trim pelno mokesčiais - gamybinių fondų įmokomis, fiksuotais mokėjimais ir laisvojo pelno likučio įmokomis. Keletą kartų pertvarkytas kolūkių pajamų mokestis. Mokesčių, kuriuos mokėjo valstybinės ir kooperatinės įmonės bei kolūkiai, įplaukos sudarė apie 90 % valstybės biudžeto pajamų. Gyventojai mokėjo pajamų, žemės ūkio, taip pat viengungių, vienišų ir mažašeimių asmenų mokesčius. 1958 m. panaikinti privalomi žemės ūkio produkcijos pristatymai valstybei. Dar buvo mokami vietiniai pastatų ir žemės savininkų, transporto priemonių savininkų mokesčiai.
Atkūrus nepriklausomybę, pradėta kurti nauja Lietuvos mokesčių sistema. Nuo 1990 m. priimti daugiau kaip 25 mokesčių, įmokų ir rinkliavų įstatymai, jie daug kartų keisti, taisyti. Vietoj SSRS valstybės biudžeto pajamų pagrindinio šaltinio - apyvartos mokesčio - įvesti bendrasis ir individualusis akcizai. 1991 m. įvesti juridinių asmenų pelno, fizinių asmenų pajamų mokestis, žemės mokestis, mokestis už valstybinius gamtos išteklius, mokesčiai už aplinkos teršimą, 1992 m. - naftos ir dujų išteklių mokestis. 1994 m. vietoj bendrojo akcizo įvestas pridėtinės vertės mokestis, individualųjį pakeitė akcizas, taip pat įvesti žyminis, prekyviečių mokesčiai. 1997-2000 m. sumažinti daugelio mokesčių tarifai, kartu sugriežtinta mokesčių administravimas, muitinės kontrolė ir atsakomybė už mokesčių vengimą. 2001 m. Lietuvos mokesčių įstatymai pradėti derinti su Europos Sąjungos reikalavimais. Sumažėjo gyventojų pajamų mokesčio pagrindinis tarifas. Lietuvos mokesčių sistema apima mokesčius, rinkliavas ir įmokas, kurios surenkamos iš mokesčių mokėtojų į bendruosius valstybės ir savivaldybių lėšų fondus. Mokesčių rūšis, jų tarifus ir lengvatų teikimo tvarką nustato ir keičia Seimas. Pagrindinius mokesčių administravimo teisinius elementus reglamentuoja procedūras.
Augant nekilnojamojo turto kainoms, daugėja pardavėjo iniciatyva nutraukiamų preliminariųjų pirkimo ir pardavimo sutarčių. Įsigyjant būstą pasirašomų dokumentų pavadinimai gali skirtis, teisiniu požiūriu pavadinimas nėra svarbus, svarbu yra jo turinys. Tačiau preliminariosios sutarties sudarymas nėra garantas, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta. Kokiais gynybos būdais galės pasinaudoti pirkėjas, priklausys nuo to, ką jis galės įrodyti dokumentais ir faktinėmis aplinkybėmis.
Dažniausias kelias - pareikalauti to, kas aiškiai numatyta sutartyje: avanso grąžinimo ir netesybų. Visų pirma, pirkėjas gali papildomai reikalauti, kad jam būtų atlyginamos išlaidos, patirtos rengiantis sudaryti sutartį. Teismas vertina, ar pirkėjas tikrai patyrė realius kaštus dėl to, kad sandoris neįvyko. Pirkėjas taip pat gali reikalauti atlyginti kainų skirtumą (vadinamoji prarasta galimybė), kai dėl pardavėjo nesąžiningo derybų nutraukimo pirkėjas neteko galimybės sudaryti sutartį su kitu pardavėju. Dar vienas gynybos būdas - nustačius, kad pardavėjas būstą už didesnę kainą pardavė trečiajam asmeniui, gali būti reikalaujama priteisti pardavėjo gautą naudą.
Civiliniame kodekse yra atskirai reglamentuota būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo ir pardavimo sutartis, kuomet fizinis asmuo (vartotojas) iš verslininko įsigyja dar statomą būstą. Nepastatytą būstą įsigyjantis pirkėjas turi žinoti, kad preliminariosios nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo sutarties išskirtinumas yra tas, kad be kitų civilinių teisių gynimo būdų pirkėjas gali reikalauti, kad pardavėjas prievolę įvykdytų natūra. Tačiau ir ši gynybos priemonė nėra absoliuti. Ji gali būti neveiksminga tais atvejais, kai, pvz., turtas jau yra perleistas trečiajam asmeniui.
Jeigu vystytojas ar pardavėjas nutraukia preliminariąją sutartį, pirmiausia nereikėtų skubėti pasirašyti dokumentų, kuriais pirkėjas atsisako pretenzijų ar prisiima kaltę mainais į pinigų grąžinimą. Paprašykite nutraukimo priežastį nurodyti raštu ir rinkite visus įrodymus, kurių gali prireikti gynybai teisme - išsaugokite susirašinėjimą, banko sprendimus dėl finansavimo, mokėjimų dokumentus. Teismams svarbūs yra įrodymai apie realią žalą, patirtą dėl nesąžiningo pardavėjo. Svarbu pagrįsti ir nuostolių dydį, ir jų tiesioginį ryšį dėl pardavėjo kaltės nutrūkusio sandorio.
Teisininkas Eduardas Zeziulevičius Lietuvos Respublikos Seimui rengia kreipimąsi dėl Civilinio proceso kodekso 83 str. 1 d. papildymo - dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų bylose dėl turtinės ir neturtinės žalos, susijusios su banku ir draudimu, atlyginimo. E. Zeziulevičius renka gyventojų parašus ir viliasi, kad Seimo Peticijų komisija atsižvelgs į išdėstytas pastabas, ir įstatymas bus pakoreguotas.
Komentuodamas peticijos pateikimo priežastis, teisininkas aiškino, jog Lietuvos Respublikos teisės aktai, susiję su banko ir draudimo įstatymais, yra netobuli, jie pažeidžia visų vartotojų, kurie yra silpnoji šalis, teises. Pasak E. Zeziulevičiaus, vartotojai yra silpnesnioji pusė, todėl toks papildomos naštos uždėjimas mokėti žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas kreipiantis į teismą ir ginant savo pažeistas konstitucines teises yra prieštaraujantis teisingumo ir sąžiningumo principui.
E. Zeziulevičius pateikė ir savo asmeninį pavyzdį - papasakojo istoriją, su kuria pats asmeniškai susidūrė. Prieš trejus metus sudegė jam priklausęs gyvenamasis namas su jame buvusiais daiktais. Už gaisre prarastą turtą draudimo bendrovė sutiko kompensuoti tik labai menką patirtų nuostolių dalį. Su tokia paskaičiuota draudimo išmoka nesutiko, todėl buvo priverstas kreiptis į teismą ir sumokėti žyminį mokestį. Ukmergiškis taip pat pridūrė: „Esu nukentėjęs nuo gaisro, apsidraudęs turtą, bet dar turiu mokėti žyminį mokestį, kad įrodyčiau netikslų draudimo išmokos paskaičiavimą.“
E. Zeziulevičius, pateikdamas šiuos motyvus ir argumentus bei vadovaudamasis LR peticijų įstatymo, LR Seimo Peticijų komisijos prašo peticiją priimti, ją išnagrinėti ir papildyti LR civilinio proceso kodekso 83 str. 1 d. teisės institutu, kuris atleistų ieškovus nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo bylose dėl turtinės ir neturtinės žalos, susijusiose su banku ir draudimu.
Teisininkas E. Zeziulevičius aiškino, jog peticija paprastai suprantama kaip individualus ar kolektyvinis kreipimasis į viešosios valdžios institucijas, kuriame yra išdėstytas reikalavimas (siūlymas) spręsti tam tikrą ne tik pareiškėjui, bet ir visai visuomenei ar jos daliai svarbų klausimą. Ukmergiškis mano, jog jo keliamas klausimas dėl žyminio mokesčio yra aktualus ne tik jam vienam. „Būdamas teisininku dažnai susiduriu su bylomis, kuriose klientai turi mokėti žyminį mokestį, neadekvatų tai sumai, dėl kurios vyksta ginčas“, - kalbėjo jis, ragindamas gyventojus reikšti savo pritarimą rengiamai peticijai.
Mokesčių tarifų palyginimas (1923-1939 m.)
| Mokestis | Metinės įplaukos (mln. litų) | Procentinė dalis visų mokestinių pajamų |
|---|---|---|
| Tiesioginiai mokesčiai | 33-59 | 19-28% |
| Valstybinis žemės mokestis (1923 m.) | 13 | 33% visų tiesioginių mokesčių |
| Valstybinis žemės mokestis (1939 m.) | 20 | 55% tiesioginių mokesčių |
| Netiesioginiai mokesčiai | 64-130 | 58-69% |
| Akcizai | 16-38 | 9-24% |
| Muitai | 36-76 | 24-38% |