Aštriosios Kirsnos dvaro sodyba: istorija ir architektūra

Aštriosios Kirsnos dvaras yra vienas didžiausių ir įdomiausių dvarų Dzūkijoje, pasižymintis turtinga istorija ir įspūdinga architektūra. Ši dvaro sodyba, apsupta parko, pastatyta banguoto reljefo vietovėje, yra saugoma valstybės kaip kultūros vertybė.

Aštriosios Kirsnos dvaras

Pavadinimo kilmė

Kirsna - jotvingių kilmės vardas, reiškiantis juodą upę. Tuo tarpu žodis Aštrioji, panašu, jog yra lenkiško žodžio Ostrów, reiškiančiu mažą salą, adaptacija į lietuvių kalbą.

Istorija

Vietovardis Aštrioji Kirsna pirmą kartą paminėtas 1506 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras (1461-1506) davė šią valdą valdyti vienam iš savo dvariškių. Aštriosios Kirsnos dvaras minimas jau nuo XVI a.

XVI amžius

Aštrioji Kirsna (Ostrow), tiksliau - Aštros raistas prie Kirsnos upelio dokumentuose minima XVI amžiuje, 1536 m., kai karaliaus Žygimanto III (1520-1572) valda duota valdyti dvariškiui Bogdanui Bielkai, iš kurio 1547 m. dvaras perėjo dvarų laikytojui Benešui Mlinskiui, paskirtas jam Bonos Sforzos (1494-1557). XVI a. 6 deš. pabaigoje vieta buvo parduota Kijevo kaštelionui Povilui Sapiegai (Paweł Sapieha, 1523-1580), kuris yra laikomas Aštriosios Kirsnos dvaro įkūrėju.

XVII amžius

XVII a. dvaras ėjo iš rankų į rankas, buvo nuosavybe Romano Praževskio (Roman Prażewski), tada Lukoševičių šeimos (Łukaszewiczowie), vėliau Mato Jono Zakševskio (Mateusz Jan Zakszewski), galiausiai ir Felicijono Karolio Kučborskio (Felicjan Karol Kuczborski z Kuczbork).

XVIII amžius

1728 m. Kai 1755 m. atiteko Včicesiūnų seniūnui ir Kauno pavieto teismo paseniūniui Juozapui Tadui Karengai. Pagal 1777 m. sudarytą Aštriosios Kirsnos dvaro geometrinį inventorių, akivaizdu, jog J. T. Karenga kartu su sutuoktine Petronėle Prozoraite (Petronella z Prozorów) atnaujino dvarą, nes tarp plane pavaizduotų pastatų yra vieno aukšto rūmai su flygeliais pastato šonuose, koplyčia, malūnas, ūkiniai pastatai bei treji vartai. Šio nurodymu buvo sudarytas dvaro inventorius, kuriame rašoma, kad dvare yra dviejų aukštų mediniai griūvantys rūmai, 2 aukštų mūrinė sūrinė, arklidės, daržinė, kluonas, bravoras ir malūnas. Taip pat dvarui priklausančios trys smuklės. 1777 m. dvaro inventoriuje aprašomi vieno aukšto mūriniai rūmai, kurie, deja, sudegė 1787 m. kilusio gaisro metu.

XIX amžius

Po Juozapo Tado Karengos mirties, 1804 m. Aštriosios Kirsnos dvaras atiteko vyriausiajam jo sūnui, Kalvarijos apskrities bajorų maršalkai, Benediktui Bonifacui Hektorui Karengai (Benedykt Bonifacy Hektor Karęga, 1774-1838). Būtent B. B. H. Karenga, vedęs Oną Pšečiševską (Anna z Przeciszewskich), XIX a. 1 deš. pastatė klasicizmo stiliaus dvaro rūmus, kuriuos matome šiandien. Po Benedikto Bonifaco Hektoro Karengos mirties, XIX a. 4 deš. pradžioje, Aštriosios Kirsnos dvarą įsigijo Vincentas Gavronskis (Wincenty Gawroński, 1783-1860). Manoma, kad jis dvarą nusipirko ketindamas valdą perleisti vyresniajam savo sūnui, Žygimantui Gavronskiui (Zygmunt Gawroński, 1816-1886), gyventi bei pritaikyti ekonomikos ir žemės ūkio žinias įgytas studijuojant užsienyje. Panašu, jog didžioji dauguma išlikusių ūkinės - gamybinės paskirties dvaro pastatų yra statyti Ž. Gavronskio bei jo sutuoktinės Natalijos Teodoros Ksaveros Oginskytės (1826-1867). 1850 m. dvaras tapo Gavronskių giminės nuosavybe. Tuo metu dvare veikė plytinė, spirito gamykla, kalkinė, malūnas, lentpjūvė. Aštriosios Kirsnos dvaras turėjo 9160 margų žemės, buvo įkurti penki palivarkai.

XX amžius

Dvarą turėję Bulinskiai (Buliński), 1925 m. jį pardavė agronomui bei Žemės ūkio rūmų pirmininkui Vladislovui Antanui Kraučiūnui (1887-1942). 1910 m. dvaro savininku tapo Krinskis, o 1912 m. - Balinskiai. Vykdant 1922 m. žemės reformą, dvaras buvo išparceliuotas, savininkui palikta 150 ha žemės. 1927 m. V. A. Kriaučiūno įsigytame Aštriosios Kirsnos dvare buvo įsteigta žemesnioji žemės ūkio mokykla. 1940 m. sovietinė valdžia nacionalizavo dvarą, o 1945 m. dvaro rūmuose įsikūrė Aštriosios Kirsnos tarybinio ūkio administracija, apylinkės taryba, biblioteka, buvo įrengti butai.

XXI amžius

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dvaras buvo grąžintas paveldėtojams Kraučiūnams. 1992 m. dvaras grąžintas paveldėtojams, o 2001 m. Nuo 2001 m. dvaro sodyba rūpinasi nauji savininkai, ėmęsi atstatyti pastatus, atkurti parką.

Architektūra

Ne kartą perstatyti Aštriosios Kirsnos dvaro rūmai savo išvaizdą įgavo per keletą laikotarpių - XIX a. pirmajame ketvirtyje dvarininko Hektoro Kerangos įvykdyto perstatymo metu, bei rekonstruojant pastatą to paties amžiaus viduryje, šias žemes jau valdant Zigmundui Gavronskiui. Tiek 1927 m., tiek ir po 1940 m. Saikingi, klasicistiškai griežti rūmų fasadai - simetriški.

Pagrindiniame, pietiniame fasade atkeliaujančius iš tolo pasitinka masyvus portikas su keturiomis jonėninio orderio kolonomis. Tiek antablemento karnizas, tiek ir viršutinė trikampio frontono dalis dekoruoti dantukais - toks sprendimas atkartotas ir visą pastatą juosiančiame karnize. Kitą vertus, lakonišką fasado dekorą čia papildo penkiasieniai sandrikai, dengiantys antrojo aukšto langų viršų. Šiaurinio fasado rizalito kraštai išskiriami mentėmis su braukomis, centrinės plokštumos pirmajame aukšte „pereinančiame“ į jo plotą skaidantį rustą. Tokį patį sprendinį galime pamatyti ir kitapus rūmų, už portiko slypinčioje fasado dalyje, tačiau braukų dalinamas mentes čia pakeičia lygūs piliastrai.

Kiek panašūs ir abiejuose pusėse čia esantys tiesūs antrojo aukšto langų sandrikai, tačiau šiaurinėje dalyje šie yra laikomi voliutų. Kitapus užapvalintų pirmojo aukšto langų bei durų buvo prašmatniausia rūmų erdvė - didžioji salė, o šiapus sienų, kaip ir buvo įprasta, - lauko terasa. Nors rūmai šiuo metu nėra pačiame geriausiame stovyje, tačiau viduje vis dar tebėra tokių autentiškų praeities likučių, kaip dekoruoti durų apvadai, senųjų grindų plytelių fragmentai ar dalinai išlikę pagrindiniai laiptai.

Vis tik kone išraiškingiausias rūmuose - vietomis atidengtas senasis tapybinis dekoras. Prieš išvykstant, verta apžiūrėti ir daugelį kitų, šio vieno didžiausių Suvalkijos dvaro sodybos ansamblių pastatų. Daugelis jų atsirado ar savo dabartines formas įgijo XIX a. antrojoje pusėje. Jie labai nevienalypiai, bet čia vyraujanti eklektika bei romantizmo užuominos sudaro stiprų kontrastą klasicistinei dvaro rūmų ramumai.

Neoklasicizmo stiliaus rūmai stovi pagridinio į sodybą vedančio kelio gale. Kartu su oficina pietryčiuose ir virtuve pietvakariuose sudaro bendrą kompoziciją, kurios ašis eina per rūmų centrą. Pastatas stačiakampio plano 39,5x14,5m, kompaktinio tūrio, dviejų aukštų. Jis mūrinis, tinkuotas, perdangos medinės, lubos tinkuotos. Pagrindiniame pietų fasade jonėnų orderio portikas su trikampiu frontonu. Patalpos išplanuotos anfiladiškai, simetriškai pastato skersinės ašies atžvilgiu, simetriški taip pat jo fasadai.

Vestibiulis, į kurį patenkama per paradines duris pastato centre, po portiku, šachmatiškai išklotas tamsiomis ir marmuro plytelėmis. Jame drožinėta medinė paradinė laiptinė. Paradinės durys, apvadai iš išorės ir vidaus puošti drožiniais. Tambure filinginiai paneliai. Paneliais dengti visų langų glefai. Antrajame aukšte foje langai, išeinantys išorėje į portiką, iki grindų. Tarp langų varčių, kurios visame pastate vidinės varstėsi į vidų, o išorinės į išorę - mediniai turėklai.

Foje yra išlikusi baltų koklių krosnis su reljefinėmis medžioklės scenomis karūnoje. Grindys visose patalpose, išskyrus vestibiulį pirmajame aukšte, lentų, išdėstytų skirtingais piešiniais: šachmatiškai stačiakampiais skydais su besikaitaliojančia tvarka priešingomis kryptimis išklotomis lentomis arba eglute. Patalpose yra savaime atsidengusios kelių etapų ir stilių spalvinės puošybos. Vestibiulyje ji optiškai vaizdavo rustiką, patalpoje į vakarus nuo jo - imitavo medinius panelius. Vidaus durys filinginės, yra lipdytų ir medinių apvadų.

Salėje į šiaurę nuo foje antrajame aukšte vietoje langų buvo eilė balkono durų, kurių apačios dabar užmūrytos. Lauke išliko špižiniai ažūriniai dekoratyvūs balkono kronšteinai. Pastato galuose yra dvejos simetriškos suktos laiptinės. Išorėje fasadų kompozicijos simetriškam principui išlaikyti suformuota langų dydžio nišų, kurių dugnuose matoma savaime atsidengusios langus imituojančios tapybos. Fasaduose matoma kelių etapų tinko rustikos.

Tiriant pastatą, nustatyta, kad jis yra žymiai senesnis, negu iki tol buvo laikoma. Išaiškinta ne mažai jo statybos etapų, ir jau antrajame į dabartinius pakeisti visi staliaus gaminiai, kurie pagal savo stilių gali būti XIX ir XX šimtmečių sandūros. Nuo statybos iki to laiko turėjo praeiti daug dešimtmečių. Datuojant rūmus, labiausiai klaidindavo antrojo aukšto langų apvadai, kurie, kaip paaiškėjo, yra antrojo etapo. Bendra pastato kompozicija ir jonėniškas portikas visiškai teisėtai gali būti pavadinti klasikiniais.

Labiausiai datavimą pakoregavo polichrominė puošyba, atrasta foje, antrajame aukšte. Pagal savo stilių ir atlikimo techniką ji gali būti tik XIX šmt. pradžios: jokiu kitu laiku taip nebuvo tapoma. 1787 metais aprašytas rūmus nusiaubęs gaisras, taigi, galima spėti, kad juos atstatė nuo 1804 m. iki XIX šmt. vidurio dvarą valdęs Hektoras Karenga.

Datavimas pagal mūrą čia mažai efektyvus, nes visuose trijuose pirmuose etapuose plytos panašių gabaritų. Kaip ir daugelyje Lietuvos provincijų juos diktavo vietinės tradicijos, nėra XIX šmt. pradžiai būdingų mikroskopinių plytų. Tik ketvirtajame etape, po II pasaulinio karo panaudota atvežtinio - tarybinio standarto plytų, taip pat ir silikatinių. Pirminiai pirmojo aukšto langai buvo be apvadų, bet cokolyje po jais yra mūre ištašytų nišų. Tai ne vieninteliai elementai, perdirbinėti statybos eigoje.

Pietiniame fasade niša arba lango anga užmūryta tuo pačiu mūru, perrišant jį su kraštų mūru. Taip pat pasielgta su dar viena lango anga, antrajame etape jos vietoje ištašant fasade langą imituojančią nišą. Vakariniame pastato gale išzonduota su lauko sienomis nesurištų pirminių vidinių sienų. Daugelis fasadų nišų su langus imituojančia tapyba yra antrojo etapo, ir tik viena yra pirminė. Joje yra atspaudas, kuris galėtų būti likęs nuo į nišą įdėto medinio imituojančio gaminio, kaip kartais yra sutinkama.

Antrojo aukšto langų pirminis apipavidalinimas nežinomas, jei jis išvis buvo, išskyrus du galinius nepakitusius arkinius langus su puošniais apvadais ir sandrikais. Tačiau visos zonduotos antrojo aukšto langų angos iš vidaus nepakitusios, išskyrus tris antrajame etape praplatintus centrinius pietų fasado langus. Pietinio fasado pirmasis aukštas buvo ištisai puoštas stambia rustika, kuri rekonstruota tyrimų brėžiniose per visą fasadą.

Kaip buvo dekoruota centrinė fasado dalis po portiku, nežinoma, nes ten neliko pirminio tinko, o dabartinė šios vietos rustika yra antrojo etapo, kai buvo perstumdytos dvi apatinės langų angų, platinamos trys viršutinės ir siaurinamos centrinės durys. Panaši rustika antrajame etape padaryta ir šiaurinio fasado centrinėje dalyje, formuojant tris arkines angas pirmajame aukšte, kurios buvo įrengtos kaip durys. Trečiajame etape durys paliktos tik vidury, o iš šoninių durų padaryti langai, atkartojant po jais antrojo etapo rustiką.

Abiejų ilgųjų fasadų centrinių dalių cokoliuose yra ir antrojo etapo smulkius akmens blokelius imituojančių rustų liekanų. Trys dabartiniai langai viršuje buvo suformuoti kaip balkono, kurio antrojo etapo špižiniai kronšteinai tebėra išlikę savo vietose, durys. Antrajame etape balkonas, kartu su prie jo besišliejančios patalpos grindimis, kilstelėtas aukštyn, nes apačioje, rengiant žiūrovinę salę, į kurią iš parko vedė trys jau minėtos specialiai suformuotos arkinės durys, reikėjo paaukštinti lubas.

Aukštinant grindis antrojo aukšto patalpoje teko kiek perdirbti ir centrinę laiptinę. Pakeistos jos medinės dalys, bet struktūra, matyt, nedaug nukrypo nuo pirminės, nes iš pirminio mūro yra suformuoti užapvalinti jos kampai. Antrajam etapui priklauso abi sraigtinės šoninės laiptinės, vedančios nuo pirmojo aukšto iki nuo statybos laikmečio XIX šmt. pradžioje nepakitusios palėpės. Laiptinėms buvo reikalinga atrama, todėl buvo pamatais atkirsta dalis po rytine pastato dalimi esančio rūsio, kurio pirminis dydis ir struktūra liko iki galo neišaiškinti.

Rūmai statyti XIX šmt pradžioje ir įrengti pagal visus klasikinio stiliaus reikalavimus. Išliko visas pirminis jų tūris, įskaitant ir jį formuojančias medines stogo konstrukcijas.

Parkas

Aštriosios Kirsnos dvaras, apsuptas parko, pastatytas banguoto reljefo vietovėje. Parke suformuota keletas nedidelių piltinių kalvelių, kad geriau galima būtų apžvelgti aplinką. Taip pat buvo iškasti keli grioviai-kanalai, jungiantys didžiulę tvenkinių sistemą.

Didelis parkas supa rūmų kompleksą iš rytų ir šiaurės. Jis užima apie 6 ha ploto ir yra įsikūręs kalvotoje vietovėje per kurią teka Kirsnos upelis. Yra keletas tvenkinių sujungtų kanalais, sudaro gerą įspūdį , nors matomas tarybinio ūkio paliktas pėdsakas.

Aštriosios Kirsnos dvaro parkas

Dvaro savininkai

Dvaro sodyba mena žymiausius jos gyventojus - Lietuvos didikus Sapiegas, Karengas, Lukoševičius. Šiuo metu dvare tvarkosi Gavronskių , Krinskių ir Balinskių palikuonys Naglis ir Nerijus Narauskai , kurie bando atkurti dvaro originalų vaizdą.

Svarbiausi dvaro savininkai:

Aštriosios Kirsnos dvaras šiandien

Šiuo metu iš 19 dvaro pastatų 4 atstatyti ir naudojami. Rūmai vis dar laukia renovacijos, tačiau kai kurie ūkiniai pastatai jau buvo renovuoti. Taip pat vyksta didelio masto parko atgaivinimo darbai.

Aštriosios Kirsnos dvaro sodybą priskirčiau prie įdomesnių matytųjų ir jei klajosite Lazdijų apylinkėse, užsukite čia pabūti, tikrai patraukli ir giedrą dieną labai fotogeniška vieta.

tags: #astriosios #kirsnos #dvaro #sodyba #planas