Kai kurie tėvai, pastebėję tam tikrus ženklus ar elgesio pokyčius, pradeda nerimauti dėl savo vaiko seksualinės orientacijos. Šiame straipsnyje aptarsime, ką daryti, jei vaikas nori būti gėjus, kokie patarimai gali padėti tėvams ir paaugliams, bei ką rekomenduoja psichologai.
Kaip reaguoti, kai vaikas atsiskleidžia?
Jeigu norite išsiaiškinti, kokia yra jūsų vaiko seksualinė orientacija, sukurkite tokią bendravimo aplinką, kuri būtų palanki atsiskleidimui. Galite pradėti diskutuoti „per aplink”, pavyzdžiui, tiesiog kalbėti apie santykius ir seksą. Tada galite paminėti, kad tiesiog norite, kad jūsų vaikas būtų saugus ir laimingas, kad jūs visą laiką jį remsite, nepaisant to, kokius sprendimus gyvenime jis bepriimtų.
Pavyzdžiui, kai matote per televiziją ar girdite per radiją kalbant apie LGBT* tematiką, pasidalinkite pozityviais komentarais, o jeigu buvo kalbama neigiamai - atvirkščiai, paprieštaraukite ir pateikite priešingų argumentų. Daugelis LGBT* žmonių teigia, jog jiems būtų daug lengviau pasisakyti, jeigu bent vienas iš tėvų būtų pasakę ką nors panašaus kaip: „Aš vis pagalvoju, ar tu lesbietė. Jeigu esi, aš noriu, kad žinotum, kad mano meilė tau dėl to visiškai nesikeis. Aš tau visa laiką padėsiu, kaip galėsiu.
Kol jūsų vaikas neatsiskleidžia, negalite būti tikri dėl jo seksualinės orientacijos. Galbūt neteisingai perskaitėte užuominas arba tiesiog jūsų vaikas dar nėra pasirengęs jums atsiskleisti. Nespauskite ir leiskite jam apie tai prabilti tuomet, kai bus emociškai pasirengęs. Pernelyg skubindami, kaip tik jį galite priversti dar giliau užsidaryti savyje.
Statistika
Remiantis statistiniais duomenimis, vienas iš dešimties žmonių nėra heteroseksualus. Vadinasi, apytiksliai vienoje iš keturių šeimų vienas artimiausių šeimos narių gali būti biseksualus ar homoseksualus, o kiekvienoje išplėstinėje šeimoje turėsime homoseksualių ar biseksualių giminaičių.
Visgi, jei nežinotumėte tiesos apie savo vaiko seksualinę orientaciją, niekada negalėtumėte pažinti savo vaiko. Svarbu priimti ir suvokti savo vaiko seksualinę orientaciją, nes homoseksualumas ir biseksualumas nėra praeinantis gyvenimo tarpsnis. Nors žmonės dažnai eksperimentuoja su savo potraukiais ir seksualumu, žmogus, kuris nusprendė atskleisti tėvams savo seksualinę orientaciją ir (ar) tapatybę, tikriausiai jau nebeišgyvena šio eksperimentų laikotarpio. Jis/ji jau praleido nemažai laiko mąstydamas(-a), kad tai suprastų ir priimtų.
Ką jaučia tėvai?
Kai kuriems tėvams pavyksta naujienas sutikti ramiai, bet daugelis išgyvena kažką panašaus į gedulo procesą, su kartu patiriamu šoku, neigimu, pykčiu, kalte ir netekties jausmu. Nekaltinkite savęs dėl patiriamų emocijų. Bet dėl to, kad mylite savo vaiką, turite dėl jo/jos - ir dėl savęs - judėti suvokimo ir priėmimo link, kad suprastumėte ir galėtumėte paremti savo vaiką. Jei atrodo, kad praradote vaiką - taip nėra, jūsų vaikas yra lygiai toks pats žmogus, koks buvo vakar. Vienintelis dalykas, kurį galėjote prarasti, tai jūsų susikurtas vaiko įvaizdis ir supratimas, kokį apie ją/jį turėjote. Tai gali būti sunkus praradimas, bet įvaizdį įmanoma pakeisti nauju, daug aiškesniu savo vaiko suvokimu.
Kai kurie tėvai būna šokiruoti išgirdę, kad jų vaikas homoseksualus ar biseksualus, ir išgyvena pyktį ir neigimą. Kai kurie reaguoja klausdami: „Kaip ji galėjo šitaip man padaryti?“. Tai nėra racionali, bet žmogiška reakcija į skausmą. Šią reakciją galėtume priskirti gedulo procesui: gedima, praradus susikurtą įvaizdį apie savo vaiką.
Gali būti, kad galvojate, jog jūsų vaiką kažkas „įtraukė“ ar „pastūmėjo“ į homoseksualumą. Dažnai pasitaikantis mitas, kad homoseksualai „ieško, ką įtraukti į savo gretas“. Visgi, tiesa ta, kad jūsų vaiko niekas „nepadarė“ homoseksualiu ir biseksualiu.
Kiti tėvai mano, kad jų, kaip tėvų, vaidmuo prisidėjo prie vaiko lytinės tapatybės. Metų metus psichologija ir psichiatrija nagrinėjo teorijas, kad homoseksualumą lemia tėvų asmenybių tipai, pvz., dominuojanti moteris, silpnas vyras, arba kurios nors lyties elgesio pavyzdžių nebuvimas. Homoseksualūs ir biseksualūs žmonės užauga įvairių tipų šeimose. Kai kurie - dominuojančių motinų, kai kurie - dominuojančių tėvų šeimose. Homoseksualūs ir biseksualūs vaikai gali būti vyriausi, viduriniai ar jauniausi, šeimose, kur kiti broliai ar seserys yra ir heteroseksualūs, ir neheteroseksualūs.
Nemažai tėvų svarsto, ar egzistuoja genetinės ar biologinės homoseksualumo priežastys. Visgi, nors yra studijų apie homoseksualumą ir genetiką, galutinių ir neginčijamų priežasčių, kas lemia neheteroseksualumą, nerasta. Nejaugi paramą ir meilę vaikui turėtų apspręsti mūsų sugebėjimas nustatyti priežastį? Ar mes prašome heteroseksualių žmonių tokiu būdu paaiškinti jų lytinę orientaciją?
Kaip palaikyti savo vaiką?
Svarbiau susikoncentruoti ties tikrais rūpesčiais: ko jūsų vaikui labiausiai iš jūsų reikia. Tartis su psichiatrais ar psichologais, tikintis, kad vaiko lytinė orientacija pasikeis yra beprasmiška ir žalinga. Tam tikrais atvejais kreiptis į emocinės paramos teikėjus gali būti naudinga, jei norite pasikalbėti su profesionalais apie savo išgyvenimus ir kaip gyventi sunkiu laikotarpiu. Taip pat, jei manote, kad jums ir vaikui reikalinga pagalba bendrauti šiuo laikotarpiu.
Darsyk, neheteroseksualūs žmonės dažnai patiria sunkumų priimdami save ir savo lytinę orientaciją tokią, kokia ji yra. Tokiais atvejais emocinis savęs atmetimas gali būti itin pavojinga būsena. Tuomet reikėtų ieškoti pagalbos. Emocinė terapija gali būti viena iš erdvių, kur bus garantuota parama ir konfidencialumas.
Jei jums neramu dėl galimų neigiamų reakcijų iš aplinkos, turėkite omenyje, kad kai kurie homoseksualūs ir biseksualūs žmonės riboja savo elgesį, nes ir jie bijo to paties. Ar mano vaikas bus atstumtas? Ar turės sunkumų mokymosi įstaigose, darbo vietose? Visi šie pavojai yra įmanomi, tačiau priklauso, kur jūsų vaikai gyvena ar mokosi, kokius darbus dirba.
Daug tėvų atrado, kad jų baimės buvo daug didesnės nei realybė. Tiek vaikų, tiek jūsų atsiskleidimas yra procesas, kuriam gali prireikti laiko. Pirmiausiai patys turite jaustis patogiai dėl savo vaiko lytinės orientacijos ir (ar) tapatybės, stengtis suprasti ir sužinoti daugiau. Pokalbiai su vaikais gali padėti išgirsti, kada ir kam jie norėtų atsiskleisti patys ar būti atskleisti. Visgi jie gali jaustis nepatogiai, atlikdami švietėjų pareigą, taigi reikia visų jautrumo ir supratimo.
Suprantama, kad teorija skamba lengviau nei praktika ir (galbūt) netikėta žinia apie vaikų neįtilpimą į įprastas tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos normas gali išmušti iš vėžių. Tačiau po truputį išmokstame suvokti realybę ir netrukus visiškai naujas pasaulis atsiveria prieš mus. Pirmiausia, esame supažindinami su tomis vaikų pusėmis, apie kurias nieko nežinojome, esame įtraukiami į jų gyvenimą ir dažnai jie priartėja prie mūsų.
Psichologų patarimai
Psichologė Sonata Vizgaudienė akcentuoja, kad net pirmoko berniuko žodžiai „man patinka berniukai, nes jie kvepia“ gali būti ženklas, kad vaikas - homoseksualus, gali formuotis pojūčiai. Tėvams svarbiausia - nepradėti vaiko spausti, atvirai stebėtis, kaip jam gali patikti tos pačios lyties žmogus. Negalima tėvams imtis „perauklėjimo“ vaidmens, reikia tiesiog stebėti vaiką, klausytis, ką jis sako, ir jokiu būdu nedaryti spaudimo. Būtina suprasti, kad homoseksualumas nėra pasirenkamas, jis nėra išmokstamas, ir tai jau įrodyta.
Psichologas sako jokiu būdu nenorintis atbaidyti nuo psichologinės pagalbos paieškų, priešingai - drąsina kreiptis patiems, užuot siūlius ten apsilankyti savo homoseksualiems vaikams. Tai nepriėmimo ženklas, kai išgirdę apie kitą seksualinę orientaciją, jie siunčia savo vaikus ieškoti pagalbos. Kai vaikams reikės, jie susiras ją patys.
Pašnekovas pataria daugybės atsakymų ieškoti, kalbant su savo vaiku. „Galima paklausti paties vaiko, kaip tu tai išgyveni? Kas tau svarbu? Kaip tu nori, kad į tave reaguočiau? Kas yra tavo draugas ar draugė? Kaip jūs bendraujat?
Jei homoseksualumas tarpusavio santykiams yra problema, būtinai reikia kreiptis pagalbos. Profesionalūs psichologai tikrai gali padėti, nes jie vadovaujasi profesiniais standartais, kurie sako, kad homoseksualumas yra natūralu. Tačiau jeigu psichologas pasiūlys „pagydyti“ seksualinę orientaciją, tai nuo tokio šarlatano reikia kuo greičiau ir kuo toliau bėgti.
Tėvų nesupratimas yra labai panašus į pačios visuomenės nesupratimą, tačiau kur kas aštresnis. Pasekmės dažnai būna labai skaudžios: barniai, padidėjusi kontrolė, draudimai, fizinės bausmės, išvijimas iš namų, nutrūkęs bendravimas, izoliacija ir pan. Vis dėlto liūdniausia būna tada, kai homoseksualus žmogus pradeda galvoti ar ryžtasi savižudybei. Deja, tai itin dažnai pasitaiko tarp vaikų ir jaunimo.
Kur kreiptis pagalbos?
Susidūrus su problema, kai nežinoma, kur kreiptis, siūlyčiau pradėti nuo LGBT organizacijų ar kitų žmogaus teisių organizacijų.
- Jaunimo linija: Svarbiausia, kad žmogus gautų supratingą, jautrią, klausančią ausį, kuriai galėtų pasakyti viską.
- Emocinės pagalbos linijos: Jei tie vaikai kenčia šiandieną ir jie girdi mus - nebijokite kreiptis. Pradėkite nuo to, ką žinote ir manau, tikrai rasime sprendimą.
- LGBT organizacijos: Kreipkitės pagalbos, nes dalis mūsų narių savanoriauja Jaunimo linijoje, Vaikų linijoje ir pirma pagalba gali būti suteikta tenai.
- Krizių įveikimo centras: Jeigu ieškote skubios psichologinės pagalbos, kviečiame kreiptis į specialistą jo budėjimo laiku. Konsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Giedraičių g.
- Tolerantiško jaunimo asociacija: Pavyzdžiui, jei mes atvykstame kalbėti apie žmogaus teises, administracijos atstovai ar mokytojai, kurie padeda organizuoti, prašo: „Tik nekalbėkite apie tuos.“
Skambučiai visais šiais numeriais yra nemokami. arba rašyti el. Rašyti el.
Atminkite, kad svarbiausia yra palaikyti savo vaiką ir padėti jam priimti save tokį, koks jis yra. Supratimas ir meilė yra geriausias būdas padėti jam augti laimingu ir sveiku žmogumi.