Niekada nemaniau, kad gali būti...

Gyvenimas dažnai pateikia netikėtumų, su kuriais niekada nemaniau, kad galiu susidurti. Šiame straipsnyje pažvelgsime į įvairias situacijas, kai žmonės patiria sunkumus ir kaip jie sugeba prisitaikyti bei rasti stiprybės juos įveikti.

Netikėtas posūkis gyvenime

Niekada nemaniau, kad atsakymas gali būti toks paprastas. Jis buvo čia pat, Bijotų kaime. Užteko nuvažiuoti pas seną jaunystės draugą ir pamatyti, kiek gali kainuoti gyvenimas. Argi tai gali kainuoti? Kada tai prasidėjo?

Jonas pasitinka mane invalido vežimėlyje. Tas pats Jonas, su kuriuo ėjome į Kaltinėnų vidurinę. Visgi tas pats. Tyli ironija, kuri bet kada gali virsti sarkazmu. Rankos pirštai šiek tiek patraukti. Smilkiniai nebe tos spalvos - daug baltesni.

- Dabar su anūku mokomės vaikščioti, - sako, pagavęs žvilgsnį.

Kažkoks nevykęs likimo pokštas: žmogus nugyvena pusę amžiaus ir pradeda mokytis vaikščioti. Ne, pirmiau jis turėjo išmokti atsisėsti. Pabundi vieną rytą - ir viskas nuo pradžių. Matai savo kūną, bet jis tarsi ne tavo.

- Pirmiausia mokėmės valgyti, - įsiterpia Danutė, Jono žmona.

Įdomiausia, kad Jonas nė akimirkai neprarado sąmonės.

- Jeigu Jonas tą rytą būtų išvažiavęs į darbą kokiomis penkiomis minutėmis vėliau... - svarsto Dana Zakarienė, artimiausia Vladykų kaimynė.

- Nepasirinksi, - purto galva Jonas Zakaras. Jis tarnavo Afganistano kare ir matė mirčių. Vienas draugas išėjo į operaciją anksčiau, kitas - vėliau. Vienas sunkvežimis važiavo kolonos gale, kitas - viduryje. Į kurį turėjo pataikyti, o į kurį - ne?

O štai jų kaimynas gyveno ramų gyvenimą.

Danutė ir Jonas Vladykos susituokė 1980 metų balandžio 12 dieną. Vestuvės vyko Tujeinių kaime - Danutės ir Jono tėviškėje. Kaip tik tą dieną Alytaus mieste gimė Jonas Česnulevičius - žmogus, kurio Jonas taip ir nematė.

Kai spalio 20-tą Jonas Vladyka pabudo, tas kitas Jonas jau buvo pajudėjęs savo sunkvežimiu iš Alytaus. Jono Vladykos traktorius dar stovėjo Pagrybės meistrijoje.

Jau ne pirmi metai Jonas dirbo valstybinėje įmonėje „Automagistralė“ ir nei kiek nekompleksavo, kad diplomuotas inžinierius turi vairuoti traktorių. Kai subiro Dionizo Poškos kolūkis, jis jau keletą metų pagyveno be valdiško darbo ir dabar galėjo dirbti bet ką.

Kai jis užkūrė variklį ir pajudėjo iš Pagrybės, Jono Česnulevičiaus vairuojamas sunkvežimis jau buvo kažkur netoli Kryžkalnio. Dabar galime tik spėlioti, kas vyko kabinoje.

Išvažiavęs labai anksti iš Alytaus, vairuotojas pusę aštuonių galėjo jau ir snūduriuoti. Jonas Vladyka apie tą rytą irgi nedaug ką gali papasakoti. Tai buvo toks pat, kaip ir visi kiti rytmečiai, kai jis išvažiuodavo pjauti žolės.

2004-ųjų spalio 20-oji, apie pusę aštuonių. Nuo smūgio traktorius apsivožė aukštyn ratais. Raudonas skystis tekėjo veidu. Bet ne, tai buvo ne kraujas. Dažai. Jonas pamėgino išsiruopšti lauk. Sąmonės jis neprarado.

Danutė tuo metu sukosi apie gyvulius.

- O kur Jonas?

- Jonui tokia avarija... - atsakė vyrai, o veidai persimainę.

- Gal persirengtum?

Taip, ji buvo praradusi nuovoką. Apsivilko švaresnius drabužius, į vieną ranką pasiėmė mobilųjį telefoną, į kitą - piniginę...

- Iš pradžių negalėjau suvokti, kas atsitiko, - prisimena Danutė.

- Avarija, nelaimė, Joną išvežė kažkur į Šilalę...

Užtat Jonas viską girdėjo ir suvokė labai ryškiai. Balsiuose jų greitąją sustabdė policininkai. Ten gulėjo partrenktas dviratininkas. Greitojoj vietos nėra, dviratininką paims kiti...

- Tirpsta rankos! - ėmė šaukti Jonas. Tai buvo nežmoniška baimė. Žemiau pečių jis nieko nebejaučia, o dabar jau ir rankos...

- Ar tai pavojinga?

Chirurgas išsprogino akis.

- Klausi, ar pavojinga? Tragedija, tragedija...

Jonas medine estakada iš savo trobos vežimėliu nusileidžia į kiemą. Estakadą jam sukalė buvusios darbovietės darbininkai. Jie daug kuo padeda.

- Aš gi pas juos seniai nebedirbu, - sako Jonas.

Gali būti, kolegos instinktyviai jaučia bendrą likimą su Jonu. Juk tai, kad jie dar vis vairuoja traktorius, o Jonas sėdi rateliuose, yra laimės dalykas ir nieko daugiau.

Štai jis grįžo iš karo be įbrėžimo, o bendravardis kaimynas sužalotas taikos metu. Estakados lentos ąžuolinės, bet jau gerokai pajuodę. Lentų turėjo jis pats.

- Būčiau galėjęs nupirkti naujesnių, - prisimena Jonas.

- Bet pamaniau, kad laikina.

Buvo sunku suprasti ir susitaikyti. O gal ir gerai, kad jie su žmona nesusitaikė?

Tą lemtingąjį rudenį Jonas turėjo gauti naują traktorių.

- Naujus ratus gavau, bet truputį kitokius, - Jono jumoras pereina į sarkazmą.

- Jau antrus baigiu nudėvėti.

Joną suprasti galima. Vėl šienapjūtė, ir vėl jis niekuo neprisideda. Ką ten šienas - jis negali įsukti lemputės!

Kada ateina pavasaris, apima tokia depresija, kad nors kauk. Kai visi pabunda po žiemos miego ir išbilda traktoriais prie darbų. Anksčiau jie dirbdavo talkomis. Talka pas vienus kaimynus, paskui pas antrus, trečius... Ir pas tave, žinoma. Kaimynai Vladykų ir dabar iš to rato neišmetė, bet jie atidirbti negali.

Tai va, dabar jam turi padėti vaikai...

- Jonas buvo geras šokėjas, - prisimena D. Zakarienė.

Visa kita jis turi pasiekti pats. Šiandien Jonas truputėlį pažeidė grafiką ir nenuėjo užsibrėžto kilometro. Jiedu važiavo į Klaipėda, į vieną grožio saloną, kur Jonui daro masažus, parvažiavęs Jonas numigo ir atsiliko nuo grafiko.

Juk rytą pabundu, pasirąžau. Noriu - keliuosi, noriu - dar ne. Kas čia tokio? Kažkada darydavau mankštą, paskui numojau ranka. Kam vis tai? Pats kūnas nepakyla savaime. Įsikimbi į lovos diržus ir sukaupęs jėgas pasikeli. Taip, jau sėdi.

- Pirmiausia mokėmės valgyti, - prisimena Danutė.

- Po operacijos Jonas nepakėlė rankų. Nenulaikė šaukšto. Aš jį pririšdavau prie delno... Paskui pradėjom pajudinti kojas, mokėmės pasikelti.

Ji taip ir sako: mokėmės valgyti, mokėmės pasikelti, mokėmės vaikščioti. Tarsi pati negalėtų pasikelti, apsirengti, pereiti kambario, nueiti viena į tualetą...

- O kaip nereikėjo? - sako Danutė.

- Juk abu turėjom laikyti šaukštą! O kaip pradėjome vaikščioti? Rėplomis. Jonas atsiguldavo ant pilvo, aš perkišu rankas, padedu pasikelti nuo grindų. Jo rankos dar buvo silpnos...

Taip, abu.

- Man apmaudu, kad turi skaudėti, - sako Danutė.

- Jei neskaudėtų, būtų pusė bėdos. Kai Joną iš Klaipėdos nuvežė į Palangos reabilitacinę ligoninę, palangiškiai medikai pradėjo ieškoti Jono pragulų. Atseit, pradėsim gydyti nuo pragulų, kur jos yra? Nėra? Kaip tai nėra pragulų? Tai kas, kad nepajuda? Tik Jono kūnas nepajuda, o Danutės rankos ir kojos juda puikiausiai.

- Mes - du viename, - sako Danutė, o Jonas tyli. Jeigu jis nedejuoja, tai dar nereiškia, kad viskas gerai.

- Tai aš optimistė, o jis yra pesimistas, - kalba toliau Danutė.

- Kai būna sunkesnis momentas, Jonas sako, kad nieko nebus, o aš visada sakau, kad baigsis gerai. Ir daktarai sakė, kad nieko nebus, kad jis niekada neatsikels, o štai pažiūrėk, kiek mes pasiekėme.

- Ir kas iš to? - pagaliau prabyla Jonas.

- Mankštinu, mankštinu tas kojas, ir kas iš to? Kam man tos kojos?

- Tu čia baik, ką čia šneki? - išsigąsta žmona.

Kiti mano: Jonas - Danutės našta. Nueina į tvartą - apima baimė, kad namuose liko deganti dujinė. Pareina namo - kažkas negerai tvarte. Aš - dėl tavęs, tu - dėl manęs. Padarau jų nuotrauką prisiminimui. Kieme, kur šitiek gėlių. Kur jų pikapas su invalido ženklu. Man visada atrodė, kad tai silpnumo žymė. Pasirodo - ne.

Danutė prisimena, kaip Jonas pradėjo judinti kojos nykštį. Pabudo ir sako: judinu pirštą. Danutė pakelia antklodę - lyg ir ne. Bet jeigu pačiam atrodo, kad judina, tai gal iš tiesų ima judėti? Ir tikrai - po kelių dienų pirštas šiek tiek sujudėjo. Taip nežymiai, vos vos, galėjai matyti tik labai įsižiūrėjęs...

Kiti negali ir to. Aš tai galiu.

Ypatingo vaiko auginimas

Artėjant vienai iš pačių gražiausių pavasario švenčių - Motinos dienai - mintys skrieja pas mamas. Būti motina - neabejotinai prasmingas ir pasiaukojimo reikalaujantis kelias, tačiau džiaugsmo ir ašarų kiekvienai mamai Dievulis atseikėja skirtingai. Vienintelė palangiškės Inos Sudimtienės dukra Danielė - ypatingas vaikas. Nors supantį pasaulį mergaitė suvokia be galo subtiliai, jos mama negali tikėtis iš dukros lūpų išgirsti kiekvienos motinos širdį labiausiai glostančio ir kiekvienam vaikui svarbiausio žodžio „mama“. Keturiolikmetė Danielė nekalba nuo mažens.

„Pradžioje išsiverki, kai sužinai - juk toks smūgis, paskui susitaikai ir gyveni toliau. Nieko nepakeisi. Ilgai neverksi. Kas daugiau vaiką mylės, jei ne pati mama“, - priekaištauti pasauliui nelinkusi ypatingos mergaitės motina.

I. Sudimtienė pasakojo, jog iki dukrytės gimimo jokios blogos nuojautos, kad gali būti kas nors negerai, nebuvo. „Laukiantis viskas buvo tvarkoje, nieko blogo neįtariau, tik tiek, kad dėl baltymo inkstuose man skatino gimdymą. Mergytė gimė 38 savaičių, svėrė du su puse kilogramo, bet, kadangi aš pati esu gimusi dar mažesnio svorio, tai man nesukėlė nerimo“, - prisiminė pašnekovė ir pridūrė, jog ir gydytojai nepastebėjo jokių ypatingų požymių, leidžiančių įtarti, jog kas nors galėtų būti negerai.

Motina pasakojo, jog iš pradžių naujagimė augo ir vystėsi normaliai, nebuvo jokių nerimauti verčiančių ženklų. „Ji vystėsi gerai, anksti pradėjo kelti galvytę. Tačiau po dviejų mėnesių skiepo - dabar jau tiksliai neprisimenu, nuo ko jis buvo - viskas pasikeitė. Dukra ėmė nebepakelti galvytės. Kadangi Danielė buvo labai lauktas, vienintelis šeimos vaikas, aš ją nuolat fotografuodavau, ir tai leido nesunkiai pastebėti pokyčius. Iš pradžių pamaniau, kad gal tai toks raidos tarpsnis, niekam nieko nesakiau, tačiau vėliau išryškėjo ir daugiau nerimą keliančių ženklų: Danielė ilgai nesėdėjo - savarankiškai sėdėti pradėjo kažkur apie metukų ir dviejų mėnesių.

Motina prisiminė, jog iš pradžių mažoji Danielė buvo pradėjusi tarti pirmuosius žodžius. „Tuo metu buvo toks filmukas „Teletabiai“, jį Danielė labai mėgo, vis žiūrėdavo. Iš „Teletabių“ dukrytė buvo pradėjusi sakyti ate, tetis, - kalbėjo pašnekovė. - Tačiau tie pirmieji žodeliai vėliau kažkaip pradingo, ir mergaitė nustojo kalbėti. Būdama trejų metukų dar nekalbėjo, vedžiau pas gydytojus, jie siūlė dar palaukti. Vėliau vaikų darželio specialistai pasiūlė kreiptis pagalbos. Kai Danielė buvo ketverių, mes ją nuvežėme į raidos centrą Vilniuje. Ten mergaitę tris savaites stebėjo ir nustatė įvairiapusį raidos sutrikimą su atskirais autizmo bruožais“.

Išgirdusi vienturtės dukros diagnozę mama patyrė šoką. „Buvo smūgis, kadangi to nesitikėjau, numečiau svorio, labai išgyvenau.

„Vaikų darželyje dirbo specialistai. Vežiau į Klaipėdą pas psichiatrą. Gydytoja Karpavičienė pasiuntė pas psichologę, kuri mums pasiūlė delfinų terapiją, - pasakojo I. Sudimtienė. - Pirmą tokios terapijos kursą Danielė gavo būdama ketverių. Manau, ši terapija ir paveikė į gerąją pusę. Mes derinome delfinų terapiją ir užsiėmimus su logopede. Ir pirmą kartą po delfinų terapijos per miegus ji prakalbo savo kalba - iki tol dukra naktimis tik verkdavo.

Iš pradžių „Žilvino“ vaikų darželyje lankiusi įprastą grupę, Danielė vėliau perėjo į integruotą grupę. „Šiaip aš esu šiaulietė, į Palangą atvažiavome tik kai Danielei buvo vieneri metukai ir du mėnesiai. Nuo šešerių metukų dukrą buvome išvežę į Šiaulius, į logopedinį darželį, ten pasiruošėme mokyklai ir grįžome į Palangą, - ypatingo vaiko kelią į mokyklą nupasakojo mama. - Kai mergaitei buvo aštuoneri, dar kartą važiavome į delfinų terapiją. Netyčia per radiją išgirdau, kad vykdoma terapija, ir užsiregistravome. Nors mums ta terapija brangiai kainavo, o mokėti turėjome patys, tačiau po antro karto atsirado naujų žodžių: baba, pupa“.

Šiuo metu Danielė mokosi Palangos „Baltijos“ pagrindinės mokyklos specialiojoje klasėje. „Mokykloje išsiaiškinome, kad yra logopedė, kuri moka gestų kalbą. Su mokytoja Ingrida Rekašiene sutarėme gestais kalbėti mokyti Danielę. Dabar dukra net eilėraščius gestų kalba deklamuoja. Labai padeda ir mokytoja Danutė Danilienė - jos su dukra geriausios draugės. Važiuoja į festivalius rudenį, ten dalyvauja ir Danielė.

Nors Danielė nemoka rašyti, tačiau draugauja su kompiuteriu. „Puikiai jį išmano - aš taip neišmanau. Danielė turi puikią atmintį. Gestų kalba labai praplėtė mano mergytės galimybes. Iš „Lions“ klubo gavome dovaną - planšetę su integruota programa nekalbantiems žmonėms. Kokios yra galimybės, už tokių ir kabinamės, - nusišypsojo pašnekovė. - Dirbant su tokiais vaikais būtina individuali veikla. Su vienu vaiku turi dirbti vienas suaugusysis.

Taip jau yra, kad gamta, nuskriausdama vienoje srityje, apdovanoja kitoje. Mokslininkai jau senokai yra pastebėję, kad žmonės, kenčiantys nuo autizmo, gali būti genialūs tam tikrose srityse. Manoma, kad autizmas buvo būdingas tokiems genijams kaip Albertui Einšteinui, Isaokui Niutonui ir kt. Autistai iš kitų išsiskiria unikaliais darbais, savitu pasaulio matymu, kuris, nors kartais ir nesuprantamas daugeliui iš mūsų, tačiau nėra blogesnis ar neteisingas.

I. Sudimtienė pasakojo, jog Danielės darbai taip pat yra išskirtiniai. „Anksčiau jos darbuose dominavo tik juoda spalva. Turiu išsaugojusi jos dar antros klasės piešinius - jie abstraktūs, bet spalvos juose jau labai ryškios. Apie unikalią mergaitės spalvų paletę pasakojo ir mokytoja D. Danilienė, dirbanti su Daniele mokykloje.

Mama pastebėjo, jog jos mergaitė kartais gali matyti tai, kas mums, sveikiesiems, yra nematoma. „Kartais atrodo, kad jinai mato ar nuskenuoja žmogų, kad gali matyti į priekį“, - pasakojo I. Sudimtienė ir prisipažino anksčiau tam ypatingo dėmesio neskyrusi, kol kartą vienai jos pažįstamai, kurią dukra matė pirmą kartą, Danielė pirštais teisingai parodė, kiek ši turi vaikų, kiek jai metų. Draugės klausimas: „Gal ji - aiškiaregė?“ privertė atidžiau įsižiūrėti į dukterį, ir tuomet pati mama pastebėjo, jog Danielė kartais tikrai regi tai, ko negali matyti kiti.

Vertindama žmones Danielė remiasi tik jai pačiai žinomais kriterijais ir pagal juos pasirenka, ar žmogus priimtinas, ar ne. „Priima ne kiekvieną žmogų. Jei žmogus nepatiks, ji nebendraus, ir nieko nepadarysi. Kartais net nesmagu pasidaro.

Kadangi Danielei jau keturiolika metų, rašant diagnozę jau autistiškumo negali būti - tiesiog tokia yra tvarka, kad turi būti pervadinama kitaip. Todėl anksčiau buvusią vidutinę negalią pakeitė sunki. „Ji nekalba, nerašo. Kas susiję su kompiuteriu, ji nusikopijuoja, atsiverčia anglišką puslapį ir prašo jį išversti. Kartais atrodo, kad ji labiau supranta angliškai negu lietuviškai, per televiziją žiūri angliškus kanalus. Su ta diagnoze irgi - kadangi ji nekalba, nerašo, tai labai sunku nustatyti jos intelekto lygį. Kartą Klaipėdoje psichologės atliko testą, tai gyrė, kad mergaitė - gerai išauklėta, drausminga“, - pasakojo mama, tačiau prisipažino, jog kasdienybėje visko pasitaiko: „Būna visko. Kartais greit susierzina.

Vaiko gyvenimo ritmu gyvenanti mama jau seniai išmoko džiaugtis mažais dalykais, pastebėti ir įvertinti tai, kas mamoms, auginančioms standartinius vaikus, atrodo savaime suprantama. „Mokykloje, savo klasėje, vaikai labai gražiai yra susidraugavę. Jie ten yra šeši, ir jei kada kuris į mokyklą neateina, tai grįžę puola vienas kitam į glėbį, džiaugiasi, apsikabina. Džiugina tas gražus bendravimas, kadangi, kaip minėjau, Danielė priima ne visus žmones.

Savo aplinkoje Danielė yra visiškai savarankiška: mergaitė pati apsirengia, valgo, apsitarnauja. I. Sudimtienė pasakojo, jog jos mergaitė nuolat ieško naujos veiklos, yra aktyvi ir pasidalino džiugia naujiena, jog šiuo metu Danielė dalyvauja ne tik mokyklos gyvenime - ją priėmė ir už ugdymo įstaigos ribų. „Ruošiamės Pirmajai Komunijai kartu su sveikais vaikais. Nors Danielei neprivaloma lankyti visų užsiėmimų, mergaitė yra labai pareiginga ir nesutinka praleisti nė vieno iš jų.

„Einame į visas pamokėles, mus labai gražiai priima vaikai ir mokytoja. Iš pradžių buvo iššūkis - bažnyčioje jai buvo sunku išsėdėti visą Mišių laiką, tačiau dabar jau išsėdi, - šypsojosi Danielės motina. - Ji labai drąsi, visur dalyvauja, bendrauja savo kalba, nieko nebijo.

Šiandien šeimos, auginančios kitokius vaikus, vis dar susiduria su tolerancijos stoka mūsų visuomenėje. Ne išimtis ir I. Sudimtienės šeima, kuri net parduotuvėje yra susidūrusi su aplinkinių nepakantumu. „Trūksta tolerancijos. Yra ir labai mandagių žmonių, bet yra ir kitokių. Anksčiau dukra parduotuvėje paverkdavo, jei nepirkdavau jai to, ko užsigeidė. Būdavo, kol ji verkia, tai išgirsdavau visokių komentarų, kol mergaitė nepradėdavo kalbėti savo kalba. Tai išgirdę, moralizuotojai pasijusdavo nejaukiai, atsiprašydavo, tačiau ne visi. Kai Danielė garsiai kalba savo kalba, pasitaiko, kad kai kurie žmonės labai įkyriai ima į mus žiūrėti. Galbūt ir aš, išgirdusi taip savotiškai kalbantį vaiką, atsisukčiau, tačiau kai kurie žmonės tai daro labai įkyriai, tiesiog spokso. Tačiau būna ir labai mandagių žmonių. Kartą parduotuvėje ji kažko užsigeidė, pasakiau, kad nepirksiu, dukra pradėjo verkti, tai moteris, stovėjusi prieš mus prie kasos, paprašė pardavėjos priskaičiuoti jai pinigus už Danielės trokštamą prekę ir paduoti ją mano mergaitei. Ir tokių atvejų pasitaikė ne vienas, - dėkingai kalbėjo ypatingo vaiko mama. - O šiaip gyvenimas suveda su gerais žmonėmis, pati keitiesi - nori daryti gerus darbus, kai kiti juos tau daro. Tai ir klubo „Lions“ moterys, ir mokytojos, kurios dirba su mano dukra, ir kiti geranoriškai nusiteikę žmonės.

Pasiteiravus, kaip tokio ypatingo vaiko gimimas pakeitė pačios mamos požiūrį į gyvenimą bei supantį pasaulį, I. Sudimtienė prisipažino, jog šis įvykis visiškai pakeitė ją pačią bei iki tol puoselėtas vertybes. „Gyvenu daugiau jos gyvenimą, bendrauju su žmonėmis, auginančiais neįgalius vaikus, mažiau svarbios tapo materialinės vertybės.

Žinią apie mažosios Danielės diagnozę artimieji priėmė natūraliai. „Vyresnieji stebėjosi, kadangi mūsų giminėje nėra buvę tokių žmonių.

Prisimindama tas dienas, kai Danielė dar buvo raidos centre, I. Sudimtienė pasakojo, jog ten susipažinusi su mama, kurios berniukui po insulto buvo paralyžiuota pusė kūno. „Aš su jo mama kalbėjau, sakau, kodėl mums taip nepasisekė, tai ji pasakė: „Tik geroms mamoms duodami tokie vaikai, kadangi ne kiekviena tai galėtų pakelti“, - iki šiol ausyse skambančius stiprybės teikiančius žodžius persakė pašnekovė ir prisipažino, jog tik psichologės paraginta pradėjo vėl įžiūrėti savyje teigiamų dalykų. - O iki tol aš savyje nemačiau nieko gero, augindama Danielę buvau linkusi save nuvertinti. Niekada nemaniau, kad galiu būti tokia stipri.

Šiandien Danielės mama priklauso „Vilties“ bendrijai. „Tai sutrikusio intelekto vaikų ir jų tėvų organizacija. Gaila, kad neįsijungiau, kol dukrytė buvo mažytė. Jie organizuoja gražias šventes, keliones, švenčia Kalėdas. Ten susirinkę vaikai gražiai bendrauja, ir jų mamos bendrauja“, - šviesiomis valandėlėmis džiaugėsi I.

Pasakodama apie ypatingų vaikų mamų gyvenimą, pašnekovė sakė, jog dažnai tenka spręsti tokius dalykus, su kuriais standartinius vaikus auginančios šeimos net nesusiduria, todėl net nesusimąsto, kad jie gali egzistuoti. „Aš tokioms mamoms sakau: jūsų vaikų nereikia auginti, - jie užauga patys.

Visgi, kalbėdama apie kasdien patiriamus sunkumus, I. Sudimtienė šypsojosi ir visiškai nebuvo linkusi lieti pykčio bei priekaištauti pasauliui, Dievui ar aplinkiniams - moteris jau susitaikė su esama situacija. „Pradžioje išsiverki, kai sužinai, būna smūgis, paskui susitaikai ir gyveni toliau. Nieko nepakeisi. Ilgai neverksi.

Šeimos, auginančios nestandartinį vaiką, gyvenimas pasikeičia ir jau nebebūna toks, koks buvo iki naujojo šeimos nario atėjimo. Danielės mama jau priprato prie gyvenimo su dukrele, kai savo poreikiams laiko mažai belieka. „Mes visą laiką kartu: atostogaujame, kartais ir į darbą vežamės. Kol mama buvo stipri, ji labai daug padėjo. Abi močiutės padeda. Kartais trūksta pabuvimo dviese su vyru. Tačiau dabar jau net nebeįsivaizduoju gyvenimo be jos.

Paklausus, ar galėdama atsukti laiko ratą į tą momentą, kada Danielės dar neturėjo, norėtų ką nors pakeisti, pašnekovė net nesusimąstydama atsakė: „Nieko nekeisčiau“.

Po trumpos pauzės pridūrė: „Nesijaučiu ypatinga. Anksčiau klausdavau, kodėl, už ką. O vėliau susigyveni. Jei taip skirta, taip ir turi būti. Danielės ir jos tėvų kasdienybėje, ji neslepia, pasitaiko visokių dienų: „Būna ir liūdnų dienų, ir linksmų. Kai jai gerai, gerai ir man. Jei mokykloje kas pasiseka, pagiria, gera būna ir jai, ir aš džiaugiuosi. Iš pradžių, kol buvo maža, buvo viltis, kad išaugs. Bet dabar aš žinau, kad kuo anksčiau su tokiais vaikais pradedama dirbti, tuo geresnių rezultatų pasiekiama. Kartais autizmas gali ir visai išnykti.

Šioje lentelėje pateikiama svarbiausia informacija apie Danielės raidą ir terapijas:

tags: #as #niekada #nemaniau #kad #gali #buti