Aruodas Jotvingių Gatvė: Istorija ir Vietovardžių Svarba Lietuvoje

Vietovardžiai - tai Lietuvos gyvenviečių, kaimų, geografinių objektų - kalnų, kalvelių, miškų, gojelių, ežerų ir upelių pavadinimai. Jie yra neatsiejami nuo geografinių objektų, kuriuos jie įvardija. Tiems objektams nykstant, juos pertvarkant, jų pavadinimai iš gyvosios vartosenos gali visai prapulti arba būti iškreipti.

Mūsų žymusis kalbininkas Kazimieras Būga yra taip pasakęs: „Kiekvienas kalbos žodis, būdamas pirma gyvenusių žmonių kartos padaras, yra mums istorijos dokumentas… Vietų vardais kalba pati žemė.“ Taigi vietovardžiai ir vandenvardžiai, mokslo kalba - toponimai ir hidronimai, byloja apie tautos gyvenimą čia nuo senų senovės.

Geografiniai pavadinimai paprastai atspindi objekto savybes, supančią augmeniją ar greta jų nutikusius įvykius. Pagal vandenvardžius kalbininkams pavyksta nustatyti, kuriose žemėse senų senovėje gyveno viena ar kita gentis. O tas išvadas gali patvirtini archeologiniai tyrinėjimai, atskleidžiantys senųjų gyventojų materialinės kultūros ypatybes.

Daugumos Lietuvos miestų ir miestelių pavadinimai - iš vardo upės ar upelio, kurio pakrantėje buvo įsikūrę. Prie kiekvieno kaimo esantis gojelis, pelkutė, kalnelis, net lanka turėjo savo vardą. Žvejai žinojo ežero salų, pakrančių, povandeninių sėklių ar duburių vardus. Kraštotyros draugijos archyve sukaupta nemažai to­kios medžiagos. O kokios įdomybės ryškėja, kalbininkams ėmus aiškinti vietovardžių kilmę ir prasmę! Dažnai iškyla seniausiai nebevartojami, užmiršti žodžiai, ateiną net iš prokalbės.

Ar branginame šį kultū­ros paveldą, ar mokame jį saugoti?

Gyvenamųjų vietovių vardai, saugodami savyje kultūrinę-istorinę ir paleogeografinę informaciją, yra šalies kultūros nematerialusis paveldas, kultūrinės atminties lobynas. Daugeliui suprantama, jog gyvenamųjų vietovių vardai, kaip ir kiti vietovardžiai, yra kalbos aruodas ir krašto istorinės-kultūrinės atminties lobynas. Daugelis vietovardžių yra senes­ni už visus rašytinius dokumentus. Ypač likę senieji vietovardžiai, ku­riuos vėlesnės kultūros ne palaidojo, o išlaikė iki mūsų dienų tautos lūpose, sakmėse, mitologijoje. Ten, kur tankus dvarų ir juose gyvenusių bajorų tinklas nešė svetimą kalbą, ten kaip pyrago sluoksniuose išsilaikė senieji klodai, kurie neliesti stovėjo ilgus amžius.

Jau ir 1999 m. priimtame Lietuvos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme buvo nurodytas ir etninių vietovardžių išlikimo užtikrinimas.

Tautotyros pradininkas Lietuvoje panevėžietis Petras Būtėnas - XIX a. pabaigos, XX a. pradžios žmogus, kurio dvasinę pasaulėjautą brandino tautos dvasinis atgimimas ir idealizmas. Jau 1923 metais dienraštyje „Lietuva“ P. Būtėnas paskelbė pirmąjį mokslinį straipsnį, kuriame pagrindė būtinybę išsaugoti miestelių, kaimų, viensėdijų vardus. Tada pradėtas šis šventas darbas.

Lietuvos kraštovaizdis buvo labai pakeistas sovietmečiu. Beatodairiška melioracija, vienkiemių naikinimas, kolūkinių gyvenviečių kūrimas - štai nuo 1959-ųjų per 30 metų iš gyvenamųjų vietovių sąrašo buvo išbraukti 5600 kaimų pavadinimai. O naujose gyvenvietėse radosi daugybė Melioratorių ir Statybininkų gatvių.

Šiandien vietovardžiai nyksta dėl skaudžių demografinių pokyčių šalyje. Tuštėjant Lietuvos kaimams, griūvant vienkiemių sodyboms, priimami sprendimai kaimus sujungti. Vien per paskutiniuosius penkerius metus Lietuvoje išregistruota ar ne pustrečio šimto kaimų. O jeigu praeis kiek laiko, ir tose iš žemėlapių ištrintose vietovėse apsigyvens žmonės, ar nenorės jie išgirsti tos žemės kalbą?

Todėl labai prasminga išnykusio kaimo vietoje palikti kokį nors atminimo ženklą: ant akmens iškaltą pavadinimą, pastatytą koplytstulpį, ąžuole įkeltą koplytėlę. Ir žemėlapiuose pavadinimai privalo būti išsaugoti. Senaisiais vietovardžiais gali būti pavadinamos naujų gyvenviečių gatvės.

„Lietuvos vietovardžiai - tai atminties ir kalbos lobynas, o kartu - mūsų protėvių kūrybingumo išraiška. Praturtinkime savo dabartį, juos įamžindami ir prakalbindami naujai“.

Gyvenamųjų vietovių vardai - tai savotiški kodai, apibūdinantys bend­ruomenes arba jų gyvenamą aplinką - buvusio/esamo gamtovaizdžio ypatybes, kraštovaizdžio elementus, gyvenusių žmonių verslus, socialinį statusą, istorinius įvykius, kaimų įkūrėjų pavardes, bendruomenių būdą. Daugeliui suprantama, jog gyvenamųjų vietovių vardai, kaip ir kiti vietovardžiai, yra kalbos aruodas ir kalbininkų domėjimosi sritis, tačiau kasdienybėje pasimiršta, jog tai ir krašto istorinės-kultūrinės atminties lobynas.

Praėjus dešimtmečiui po įvykdytos kolektyvizacijos geografas St. Tarvydas apie vietovardžius rašė: „Vietovardžiai yra savotiški dokumentai, turintys vienokią ar kitokią prasmę. Kalbininkui, istorikui ir geografui jie yra tarsi hieroglifai, iš kurių išskaitoma krašto ir tautos praeitis. Daugelis vietovardžių yra senesni už visus rašytinius dokumentus, todėl mokslininkai juos labai vertina ir brangina. Mažųjų vietelių vardams lengva pražūti, kei­čiantis gyvenimo sąlygoms, ypač maro arba karo metu, kai išnyksta visi tų vietų gyventojai. Išnykus vietos gyventojams, dingsta ir vietos vardas. Gajausi yra didžiųjų žemės paviršiaus vietų vardai, tų vietų, kurio­se gyvena daug žmonių.

„Septintajame dešimtmetyje pra­­­dėjus melioracija pridengtą tota­linį vienkiemių nukėlimą, seno­sios kaimų bendruomenės pradėtos naikinti iš pagrindų, sukuriant nau­jas gyvenvietes ir tęsiant stambių socialistinio tipo bendruomenių - kolūkių brigadų ir tarybinių ūkių skyrių bendruomenių formavimą. Šitaip pertvarkytuose ūkiuose turėjo likti po 1-2, o sustambintuose - 4-5 bendruomenes, taigi, ir tik po kelis senųjų kaimų pavadinimus, kurių teritorijose tos gyvenvietės buvo įkuriamos. Be gyventojų likę ištuštinti kaimai būdavo išbraukiami iš respublikos gyvenamųjų vietovių apskaitinių duomenų sąrašo, jų teritorijas pervadinant gretimų, dar liekančių kaimų vardais. Kitaip sakant, iškėlus bendruomenę, būdavo naikinamas ir jos gyvenamo­sios vietovės vardas, siekiant tą pavadinimą pašalinti ne tik iš oficialaus valstybės gyvenimo dokumentų, bet kuo greičiau ištrinti ir iš gyventojų atminties, nutraukti bet kokias asociacijas su tų šeimų, giminių istorine praeitimi, idant jos nekeltų tapatybės pojūčio ir palengvintų naujo identiteto formavimą.

„Kaip reikia branginti atminimą, kad jis šimtmečiams sustingdytų laiką? Nepajėgiu suvokti, kokia gili gali būti mūsų tautos atmintis. Kas gali būti nuostabiau - kas dar labiau galėtų branginti krašto istoriją, jei ne jos žmonės? Nesvarbu muziejaus plotas, svarbu, kad jis turi šeimininką, svarbu būti kruopščiam ir atidžiam, taip sutelkti dėmesį, kad pro akis nepraslystų nė menkiausia detalė. Neabejoju, kad visos krašto istorijos yra nepaprastai svarbios. Neužtenka rūpintis paveldo vertybių kaupimu ir saugojimu. Kaip ir išsaugoti, šiandien svarbu šiais turtais dalintis.“

Mūsų kraštą supa dvi gražiau­sios upės - Neris ir Strėva, jų baseinuose kažkada kūrėsi Lietuvos valstybė, gyveno lietuvių, jotvingių gentys, karaliavo senieji kunigaikščiai.

Rusios metraščiuo­se užfiksuoti ankstyviausi pavadinimai Литъва, Литва veikiausiai rytų slavų gauti iš lietuvių. Nuo XII a. pabaigos vokiečių dokumentuose randama forma Lettowen, lotynų kalba rašytuose šaltiniuose - Lethovia. Lietuvos vardu tada galbūt buvo vadinama ne visa etninė Lietuva, o tik jos dalis, greičiausiai tarp Neries, Nemuno ir Merkio upių; čia buvo ankstyvojo laikotarpio Lietuvos valstybės feodaliniai ir administraciniai cent­rai - Kernavė, Trakai, Vilnius. VI-VIII a. lietuvių gentis dar tik pradeda reikštis baltiškųjų lyderių statuse. IX-XII a. lietuviai jau ne tik tvirta gentis, bet ištisa genčių sąjunga, kurios pagrindinis konfederacinis centras yra Neries baseinas. Tuo metu čia formuojasi etnokultūrinio ir etnosocialinio tipo Lietuvos genčių sąjunga. Ją valdo Neries basei­no kunigaikščių šeimos. Aukštaitija savarankiškesnė, Žemaitijos kraštas labai savarankiškas.

Minėta formulė veikiausiai perimta iš Haličo-Voluinės (Hipatijaus) metraščio, kuriame skaitome, kad karalius Danila Romanovičius, jodamas pro jotvingių žemėje buvusį Rojaus miestą (Раи), išvysta „gražų kalną“. Tad ir Lietuvos metraščio pusiau mitinis personažas - „didysis jotvingių kunigaikštis“ Traidenis, „aptikęs gražų kalną“, pastato ant jo miestą ir pavadina jį Raigorodu (Rojaus miestu, Raigardu).

Pasakojimą apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Traidenį Lietuvos metraštininkai atranda Haličo-Voluinės metraštyje. Tai lėmė konkrečios priežastys. Viena jų - Palenkės priklausomybės Lietuvai pagrindimas, nes į šį regioną pretendavo Lenkijos vasalė - Mazovijos kunigaikštystė, o nuo 1529 m. - ją inkorporavusi Lenkija. Be to, greta buvo nerami Prūsija, su kuria iki 1529 m. turėta teritorinių ginčų.

Projektą pradėjome ir užbaigiame vietovardžiais. Registrų centro duomenimis, Lietuvoje galima aptikti daugiau kaip 21 tūkst. vietovardžių - miestų, miestelių, kaimų pavadinimų. Visų jų duomenys saugomi Adresų registre. 2019-uosius paskelbus Vie­to­vardžių metais, šis valstybės tur­tas gerokai pagausėjo. „Pažvelgus į istoriją matome, kad vietovės ir jų pavadinimai - tarsi gyvas organizmas, turintis savo gyvavimo ciklą. Jie įregistruojami, kurį laiką gyvuoja, o vėliau, juos apleidus gyventojams, perkirtus infrastruktūra, išardžius dėl okupacijos, kolektyvizacijos ar kitų istorinių įvykių - tarsi išnyksta nuo žemės paviršiaus. Tokie kaimai ir viensėdžiai lieka gyvi atmintyje, kaip mūsų senelių ar net mūsų pačių gimtosios vietos. Šiemet mes pasistengėme, kad tie sentimentai ir istorijos pėdsakai taip lengvai neišbluktų. Šių metų pavasarį Registrų centras savivaldybių aktyviai naudojamoje atvirų duomenų platformoje REGIA pažymėjo per 2,5 tūkst. istorinių vietovių. Tai padaryta pasitelkus gausius archyvinius dokumentus: nustatytos tikslios buvusių gyvenviečių ribos, jų pavadinimai ir išregistravimo datos. Pažymint šį įvykį visą vasarą visuomenė galėjo susipažinti su gausiu vietovardžių lobynu ir išrinkti jiems gražiausius. Vos paskelbus išnykusius vietovardžius buvo pastebėtas didelis gyventojų susidomėjimas - keletą kartų išaugo REGIA žemėlapio lankomumas, gyventojai pradėjo ieškoti jiems artimų istorinių vietovardžių. Metams baigiantis ir neslops­tant gyventojų susidomėjimui, REGIA žemėlapyje buvo sudaryta galimybė lankytojams ties kiekvienu istoriniu vietovardžiu palikti savo prisiminimus, istorijas ar pasidalinti vaizdine informacija apie konkrečią vietovę, jos panaikinimo aplinkybes. Tam, kad ieškantys tos pačios vietovės galėtų surasti vienas kitą. Viso REGIA žemėlapyje yra pažymėta apie 2,5 tūkst. istorinių vietovardžių, čia taip pat galima rasti Adresų registre sukauptos informacijos apie daugiau kaip 21 tūkst.

Etninė Lietuvos teritorija

„Legenda. Kartą gyveno dvi seserys - Strėva ir Verknė. Sumanė jos pas tėvą Nemuną nubėgti, bet nežinojo kur jį rasti. Verknė išskubėjo į vakarus, Strėva - į rytus. Strėva, beišdykaudama su broliais ežerais ir beskubėdama į šiaurę, vos nesumaišė kelių ir nenuskubėjo į Nerį, nuo kurios jau buvo tik 12 kilometrų, ir tik gerojo Anykštų ežero patarta, pasuko į vakarus, kur patekėjusi daugelį vingių, pasimaitinusi upeliais ir pasipuošusi krantų grožiu ir surado Nemuną. Manoma, kad priešledyniniu laikotarpiu Strėva buvo Neries intakas, o ir pati Neris tekėjo dabartinio Strėvos slėnio dalimi. Strėvos vardas kilęs iš žodžio „Struja“ - srovė. Strėvos upės vardas atspindi vie­ną Lietuvos upių savybę - sraunumą (strėvus - sraunus), vidutinis jos greitis yra 1,1-0,3 m/ sek., žemupio rėvose siekia iki 1,0 m/ sek. Prie Strėvos nuo seno virė gyvenimas. Paupio gyvenvietės buvo sujungtos senoviniais keliais tarp Kauno, Žiežmarių, Semeliškių, Trakų, Vilniaus. Manoma, turėjus ir kelią Semeliškės-Paparčiai per Senas Kietaviškes. Senieji keliai išugdė Semeliškes ir Žiežmarius. Prie Strėvos galima suskaičiuoti buvus apie dvylika vandens malūnų. regėjo genčių kovas ir susirėmimus su svetimšaliais. Pastrėviais nuvilnijo ne viena karų, mūšių, sukilimų aud­ra. Upėvardis yra grynai baltiškas ir siejamas su liet. nerti - „staigiai lįsti ar leistis į vandenį; plaukti po vandeniu“.

Taip pat vartojamas kitas Neries pavadinimas - Vìlija. Būta mėginimų upėvardį Vilija sieti su lietuviškais žodžiais vilnis, vilnyti arba vieloti („vynioti“), taip pat vėlė, velnias, tačiau labiau tikėtina, kad jis yra slaviškas, perdarytas iš anksčiau vartoto Velja (rus. Велья) „didžioji“. Pavadinimas Velja fiksuotas jau Ipatijaus metraštyje (XIII a. pirmoji pusė). Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuo­se nesyk minimas Neries vardas (nuo 1390 m. minimi ir Paneriai), o slavų metraščiuose žinomas tik Vilijos vardas. Nuo XIV a. rašytiniuose šaltiniuose pradedant Janu Dlugošu upė Lietuvos žemėse jau įvardijama kaip Vilija. Tai siejama su gudų kalbos įsigalėjimu Lietuvos kanceliarijoje XV-XVI a.

„Tiriant senąsias šventvietes jau buvo atkreiptas dėmesys, kad lietuvių mitologijoje upių ir upelių (beje, jų dalis yra vadinama Vėlupiais) vanduo prausia mirusiųjų vėles ir plukdo jas į marias - pomirtinį pasaulį. Svarbiausią vaidmenį atlieka saulė, jos judėjimo kelias, tekėjimo ir laidos akimirkos. Saulėtekis, be jokios abejonės, yra gimtis, saulėlydis - mirtis. Perėjimas iš vienos erdvės į kitą (pirmiausia iš gyvųjų pasaulio į dievų ir mirusiųjų arba atvirkščiai) vyksta šviesai silpstant, o tamsai stiprėjant arba atvirkščiai. Besileidžiančios saulės prašoma nešti linkėjimus mirusiems artimiesiems, užkalbėjimai veiksmingi juos atliekant saulei tekant arba leidžiantis, gyvybės daugėja saulėtekio metu prausiantis į rytus tekančiu šaltinio vandeniu.“

Baltų mitologijos paveldą Neries regioniniame parke išsamiai atskleidžia Vladimiro Toropovo studija. XVIII a. vidurio literatūroje Neris buvo laikoma Vilijos upės dei­ve. Po dviejų iš eilės Vilniaus miestą nusiaubusių gaisrų poetas Bazilis Bonifacijus Jakimavičius tokiais žodžiais kreipėsi į į upę, prašydamas miestiečių kančias perduoti dei­vei Neriai: „Upe, kuri nuneši mano ašaras, ištirpusias tavo skaisčiuose vandenyse, apreikšk mano dejones, apreikšk neramybę. Te tavo Neris apreiškia ir dievams, kurių valdžio­je jūrų gelmės, mano kančias ir nenumaldomą gailestį. Pasakyk Vilijos upės skaisčioji deive, kokia didi ugnis sudegino tavo blakstienas, kaip buvai betrokštanti nuo mirtinų dūmų, kaip tavo vandenys, bejėgiai užgesinti karštį, dejuodami skalavo miesto pelenus.“ Dar poetas pasakoja, kad Neris - tai upės nimfa, kurią lietuviai stabmeldžiai garbino kaip deivę. Ji Neries pakrantėse turėjusi savo aukurus, kur buvo deginamos aukos. Žvejai ir sielininkai sukurdavo laužus iš sakingų medžių ir aukodavo aukas.

XIX a. sielininkų dar praktikuojamas aukojimas upei prieš leidžiantis į didžiąsias rėvas tęsia rėvų, - ypatingų sąlyčio tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio vietų temą. Upei buvo aukojama druska, kad sumažintų ten esančių vėlių kančias. Nurodoma, kad visai neseniai sielininkai Grabijolų rėvoje ragindavę paragauti vandens, kuris čia esąs sūresnis negu kitur.

Iš „Šiaurės Atėnuose“ spausdinto Juozo Šėrio straipsnio „Neris bebras, vėlių upė“ pokalbiuose su Neries regioninio parko kultūrologe Ida Stankevičiūte: „Bevaikščiodama palei Nerį ėmiau galvoti, kodėl pilkapynai yra susikoncentravę palei upę, toliau nuo vandens jų beveik nėra. Bevartant knygas akis užkliuvo už seno Lietuvos archeologijos atlaso, sudaryto A. Tautavičiaus. Atsivertusi 5-8 amžiaus senkapių ir pilkapių žemėlapį, atkreipiau dėmesį į šventąją Nerį. Kur dunkso pilkapynai? Beveik visa Neris - tarsi karoliukai prie upės tėkmės suverti. Šiuo požiūriu Neris - ypatinga upė. Dar pasimatė, kad pilkapynai yra išsidėstę šiaurės vakarų ir vakarų kryptimis, o kur upė vingiuoja kitomis kryptimis, pilkapių visai nėra.

Lietuvos teritorija XI-XIII amžiuje

Lietuvos vardas (Lituae, vardininkas Litua) pirmą kartą paminėtas XI a. lotynų kalba parašytuose Kvedlinburgo analuose.

Įkūrimo veiksmas yra ritualizuotas gestas, jis kanoniškai priskiriamas valdovui. Šioje steiginių grandinėje svarbiausi yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir jos sostinės Vilniaus įkūrimo veiksmai.

Apibendrinkime: metraščiuose esantys gamtovaizdžio aprašymai yra fragmentiški ir perteikti sustabarėjusiomis literatūrinėmis klišėmis. Tai - viduramžiškas ypatumas. Minėtas simbolinis erdvės organizavimo pobūdis yra tipiškas viduramžiams, tik Lietuvos metraščių Plačiajame sąvade patikslintas Palemono kelionės jūromis aprašymas kiek labiau atitiktų naujųjų laikų dvasią. Su pastarąja, matyt, derėtų sieti atstumo nuorodas myliomis. Naujiesiems laikams būdingos pastangos tiksliai orientuotis erdvėje, ją užkariaujant ir tuo pačiu ją demitologizuojant bei desakralizuojant. Pasaulio mastu šias pastangas geriausiai liudija Didieji geografiniai atradimai, kuriuos lydėjo suintensyvėję žemės žemėlapių braižymo darbai, o LDK - gamtinių ir žmogiškųjų išteklių apskaitos siekiai, kuriuos vainikavo XVI a. II p.

tags: #aruodas #jotvingiu #gtve