Seniausi iki šiol išlikę Kauno pastatai yra XV amžiuje iškilusios bažnyčios bei vienuolynai. O kokie kitokios paskirties namai jiems prilygsta savo amžiumi ir intriguoja primirštomis ar mažai kam žinomomis istorijomis? Tai - gyvenamieji namai: daugiabutis ir vienai šeimai statytas namas bei šiuo metu atgimstantis pastatas, kurio sienos mena kunigaikščių žingsnius. Daugelis senųjų Kauno pastatų išnyko, nes jie buvo mediniai ir per XV amžiaus gaisrus juos surijo ugnis. Bet tai paskatino miesto gatvių formavimąsi - jomis žingsniuojame ir dabar.
Kauno senamiesčio panorama. Šaltinis: Wikipedia
Seniausias Kauno Gyvenamasis Namas
Seniausias Kauno gyvenamasis namas stovi L.Zamenhofo gatvėje, yra pažymėtas 5A numeriu. Jau žvelgiant į jo fasadą matyti, kad tai įdomus ir išskirtinis gotikos stiliaus pastatas. Jame - keli butai. Prie šio daugiabučio prišlietas ir vėliau pastatytas statinys.
Antrajame pastate savo dirbtuvę turi architektė Violeta Beigienė. Moteris pasakojo, kad seniausiame Kauno daugiabutyje, kuris galėjo būti pastatytas vėliausiai XVI amžiuje, sovietmečiu gyveno ir namo restauravimu rūpinosi kita garsi architektė ir restauratorė - Stefanija Čerškutė. V.Beigienė džiaugėsi, kad dabartiniai gyventojai abiem sujungtais namais rūpinasi.
Daugiabučio istoriją yra tyrinėjusi istorikė Raimonda Rickevičienė. Ji nustatė, kad mūrinis pastatas stovi prie XVI amžiaus pradžioje susiformavusios gatvelės, kuri iki pat XIX amžiaus pradžios vadinta Papinigio vardu. M.Papinigis - XVI amžiuje čia gyvenęs Kauno pilietis.
„Gotiška mūro technika rodo, jog pastatas statytas XVI amžiuje, tačiau tikslių rašytinių žinių apie jo pastatymo metus nėra. Šio sklypo ir pastato egzistavimas minimas kalbant apie gretimą valdą - 1610 metų sausio 19 dieną čia paminėtas kaimynystėje stovintis Motiejaus Jokūbonio namas“, - pasakojo istorikė.
Jai pavyko nustatyti, kad XVII amžiaus viduryje sklypą ir pastatus įsigijo Kauno magistrato suolininkas Petras Dvilevičius su žmona Darata Daujotaite, kurie atstatė po 1655-1661 metų karo sugriautus pastatus. XVIII amžiaus pabaigoje didelė valda su pastatais priklausė karališkajam gydytojui Jonui Adolfui Esenui ir jo žmonai Kristinai. Po jos mirties nekilnojamąjį turtą paveldėjo vaikai: žandarų papulkininkis Henrikas, dragūnų kapitonas Jonas, dragūnų štabskapitonas Simonas ir dukra Karolina.
Daugiabučio Plėtojimosi Etapai
1828 metais paveldėtojai sklypą su mūriniu apleistu namu L.Zamenhofo gatvėje 5A pardavė Lenkijos Karalystės valdiniui, pirkliui Karlui Gerlei. Šis buvusį gyvenamąjį namą rekonstravo į sandėlį, užstatė trečiąjį aukštą. 1856 metais kilo gaisras ir sandėlis apdegė. Remontuojamas po gaisro pastatas buvo pailgintas į kiemo pusę, iki pat vakarinės sklypo ribos.
1857 metais buvo parengtas sandėlio rekonstrukcijos projektas ir pastatytas trijų aukštų priestatas. Mūriniame, trijų aukštų čerpėmis dengtame priestate per visus tris aukštus numatytos sandėliavimo patalpos.
Apie prie gatvės esančią triaukščio sandėlio pusę, statytą XVI amžiuje, rašoma, jog yra skliautuotas, iš 2 dalių susidedantis rūsys, į kurį veda 2 įėjimai.
„Beje, įdomiai įvertintos gaisro metu nesudegusios statybinės medžiagos. Jos tiesiog suskaičiuotos: raudonų plytų sienose, skliautuose, krosnyse ir dūmtraukiuose buvo likę 423 tūkstančiai 460 vienetų, akmenų pamatuose - 18,9 kubinio sieksnio (1 sieksnis - 2,13 m).
Nuo XIX amžiaus vidurio iki Antrojo pasaulinio karo pastatas neremontuotas. Karo metu dar kartą buvo smarkiai apgriautas, išliko tik rūsiai ir dalis sienų.
1961-1965 metais pagal architektės S.Čerškutės projektą atliktas kapitalinis remontas. Pastatas buvo fragmentiškai restauruotas ir pritaikytas butams.
„Tad pastatas formavosi trimis etapais: pirmame etape - XVI amžiuje - pastatyta vidurinė dalis ir rūsys. Čia dar likę gotikinio plytų rišimo pavyzdžių. Antrame etape, po 1655-1661 metų sugriovimo, pristatyta rytinė dalis prie L.Zamenhofo gatvės. Šios dalies rytinis fasadas tinkuotas, išlikę autentiškų detalių. Vertingiausi - fragmentiškai restauruoti fasadai. Trečiajame etape - 1856 metais - pristatytas vakarinis mūrinis trijų aukštų priestatas“, - sakė istorikė.
Architektės S.Čerškutės Palikimas
Dabar vienoje prie seniausio Kauno gyvenamojo namo pristatytoje dalyje šeimininkaujanti architektė V.Beigienė džiaugėsi išsaugotu palikimu.
„Laimei, pavyko išgelbėti ir dar kai ką labai svarbaus - S.Čerškutės palikimą. Kai ji 2008 metais mirė, jos turto paveldėtojai pasamdė darbininkus, atvažiavo sunkvežimis. Į jį buvo metami visi dokumentai, bylos, brėžiniai, kuriuos buvo sukūrusi garsi architektė restauratorė“, - prisiminė V.Beigienė.
S.Čerškutė labai prisidėjo prie ne vieno seno ir vertingo Kauno pastato atgimimo.
„Pagal jos projektus sovietmečiu buvo restauruota Kauno pilis ir gynybinė siena, Vytauto bažnyčios bokštai, fasadai ir presbiterijos skliautai, restauruotas ir pritaikytas Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus ekspozicijai Pažaislio ansamblis bei nemažai kitų Lietuvoje esančių vertingų objektų. Taip pat su kitais specialistais ji rengė Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Kėdainių senamiesčių regeneravimo projektus“, - pasakojo kaunietė.
Architektė, pamačiusi, kad vertingas archyvas išmetamas, nuskubėjo į savo dirbtuvę.
„Namuose turėjau vertinamo alkoholinio gėrimo butelį. Nunešiau jį darbininkams, paprašiau, kad jie išvažiuotų, o archyvą paliktų. Jį parsinešiau į savo dirbtuvę ir saugau. Kai kurie S.Čerškutės brėžiniai primena meno kūrinius, jie puošia dirbtuvę“, - rodė moteris.
Perkūno Namas
Daugeliui kauniečių turbūt kur kas geriau yra žinomas Perkūno namas, stovintis Aleksoto gatvėje. Tai irgi yra gotikinės architektūros paminklas, pastatytas XV amžiaus II pusėje. Pastatas mūrinis, su puošniu frontonu ir erdviais rūsiais. Pagrindinis pastato fasadas papuoštas stačiakampėmis dekoratyvinėmis nišomis ir Saulės simboliu, sudarytu iš glazūruotų akmenų.
Perkūno namas Kaune. Šaltinis: Wikipedia
Dabar Perkūno namas priklauso jėzuitams, jame įrengta poeto Adomo Mickevičiaus gyvenimo ir kūrybos ekspozicija, čia rengiamos parodos, vyksta teatralizuotos ekskursijos, tradicinių amatų dirbtuvės.
Perkūno namo programų koordinatorė ir edukatorė Ramunė Gecaitė džiaugėsi, kad paskutinį kartą pastatas buvo remontuotas pernai - atnaujintas stogas, lietvamzdžiai, pamatų hidroizoliacija.
„Prieš dvejus metus viesulas nuo pastato fasado nuvertė du gotikinius bokštelius. Juos taip pat planuojame atstatyti, bet tam reikia nemažai lėšų“, - pasakojo moteris.
R.Gecaitė sakė, kad anksčiau pastate dažniau lankydavosi iš įvairių šalių atvykę turistai. Šią vasarą užsukdavo tik svečių iš Lenkijos, bet padaugėjo ir lietuvių.
„Kauniečiai čia dažniausiai atvyksta tada, kai rengiamos edukacijos. Galbūt reikėtų priminti Perkūno namo istoriją, kad vietiniai gyventojai pastatą atrastų iš naujo“, - siūlė R.Gecaitė.
Perkūno Namo Istorija
Iš pradžių Perkūno namas buvo dvilypis. Viena jo dalis buvo dabar esantis pastatas, kita - tokių pat gabaritų sandėlis, nugriautas XVIII amžiuje. Išlikusią namo dalį nuo sandėlio skyrė kapitalinė vidaus siena. Toks pastato susidvejinimas yra vienintelis Lietuvos gotikos architektūroje.
R.Gecaitė prisiminė, kad vienu metu buvo svarstoma, ar nugriaustosios dalies neatstatyti, bet greičiausiai ji nebuvo tokia puošni kaip gyvenamoji dalis, nors kokia tiksliai, nežinoma, todėl planų buvo atsisakyta. Restauruojant likusią namo dalį taip pat buvo improvizuojama.
R.Gecaitė pasakojo, kad gana ilgai tikroji namo paskirtis nebuvo žinoma. Pasakojama legenda apie pastato sienoje rastą dievo Perkūno skulptūrėlę, apie čia buvusią šventyklą, tačiau tyrinėtojų surasta gausi radinių kolekcija bylojo, kad namai pastatyti prekybos reikalams, o Perkūno vardas suteiktas vėliau.
1985 metais Maskvos centriniame senųjų aktų archyve, buvusio Jėzuitų ordino valdų bylose, buvo rasti aktai, liudijantys apie pirmąjį namo egzistavimo laikotarpį. Dokumentuose nurodytas pirmasis žinomas namo savininkas - lietuvis miestietis S.Dulkė, kuris 1546 metais namą pardavė.
XVII amžiuje namas priklausė Žemaičių pilininkui Jonui Lackiui. Šis 1643 metais jį pardavė jėzuitams. 1843 metais, Kaunui tapus gubernijos centru, čia buvo įsteigtas teatras. XIX amžiaus antroje pusėje Perkūno name įrengti stačiatikių dvasininkų butai.
1928 metais pastatas vėl atiteko jėzuitams, jie čia įrengė mokyklos klases. Vėliau pastate buvo sandėliai, dirbtuvės.
1965 metais buvo pradėta Perkūno namą restauruoti, patalpos pritaikytos Kauno miesto muziejui. 1991 metais jis sugrąžintas jėzuitams.
„Architektai teigia, kad senesnis už Perkūno namą yra seserų bernardinių vienuolyno pastatas, kuriame jos gyveno, bet jis buvo religinės bendruomenės namai, o Perkūno namas - seniausias gyvenamasis vienos šeimos namas“, - atskleidė R.Gecaitė.
Kunigaikščių Rūmai Muitinės Gatvėje
Dar vienas labai įspūdingas ir šiuo metu kruopščiai restauruojamas pastatas yra Muitinės gatvėje 2. Jame šeimininkavo kunigaikščiai, tūnojo ir psichikos ligoniai. Dabar pastatą valdo Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakultetas.
Manoma, kad Muitinės gatvės 2-uoju numeriu pažymėtas namas buvo pastatytas XV amžiuje. Dėl jo geografinės padėties - dviejų magistralinių gatvių - Aleksoto ir Muitinės bei Rotušės aikštės sankryžos - istorikai daro išvadą, kad šis statinys anuomet buvo vienas svarbiausių visame mieste.
„1994 metais jame rasti renesansiniai keraminiai langų apvadai, kurie yra unikalūs ne vien Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Jie liudija, kad šioje vietoje anuomet buvo karališkoji rezidencija. XIX amžiaus istoriniai šaltiniai užsimena, kad galbūt šiame pastate 1562 metais Kaune Žygimantas Augustas priėmė Suomijos kunigaikštį Joną Vazą, vėliau tapusį Švedijos karaliumi Jonu III. Rašytiniuose šaltiniuose šis namas pirmą kartą paminėtas 1589 metais“, - pasakojo fakulteto dekanas Jonas Audėjaitis.
XVII amžiaus pabaigoje čia buvo įsikūręs Kauno pavieto bajorų teismas. Istorikai spėlioja, kad šis pastatas galėjo būti pirmoji Kauno rotušė.
Per savo ilgą istoriją šis statinys buvo ir gyvenamasis namas, muitinė, policijos nuovada bei seniausia Kauno ligoninė. Sovietmečiu čia taip pat veikė psichiatrijos ligoninė. Ji buvo iškelta tik 2007 metais.
Dabar dalis pastato jau restauruota ir jame paskaitas lanko VDA Kauno fakulteto studentai, kitoje dalyje šeimininkauja statybininkai.
Kauno Architektūros Raida
Edmundas Jackus, architektas, teigia:
„XV-XVI amžiuje Kaune vyravo mediniai pastatai, išskyrus tuometę Kauno pilį ir bažnyčias bei vienuolynus. Tuo metu buvo kilę net keli dideli gaisrai, kurie suniokojo medinę architektūrą, todėl išliko tik mūriniai statiniai.
Vytauto, Šv.Gertrūdos, Šv.Mikalojaus, Šv.Jurgio bažnyčios bei Kauno arkikatedra bazilika ir yra vieni seniausių Kauno pastatų. Jie iškilo XV amžiuje ir iki šiol džiugina gotikiniu stiliumi.
Bet po 1537 metų gaisro Kaunas įgavo stačiakampį planą. Iki tol pagrindinė ir vienintelė tikra buvo Vilniaus gatvė, ją supo mažesni keliukai. Po gaisrų planuojant miestą ir jį atstatant buvo suformuotos kelios pagrindinės gatvės. Lygiagrečiai Vilniaus gatvei buvo suformuota dabartinė Muitinės gatvė, kuri tęsėsi iki pat Karmelitų bažnyčios, dabar tai Gedimino gatvė.
Taip pat buvo suformuotos Aleksoto, M.Valančiaus ir A.Jakšto gatvės. Miesto planas mišrus. Gotikos laikotarpiu pastatyta Kauno pilis (13-16 a.), Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto bažnyčia 15 a. pradžia), Šv. Mikalojaus (15 a. pabaiga) bažnyčia, Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia ir vienuolynas (1472-19 a.), Šv. Gertrūdos bažnyčia (15-16 a.; turi ir renesanso elementų), Kauno katedra (pradėta 15 a. pradžioje, vėliau perstatyta, išplėsta), rotušė (pradėta 1542, vėliau įgavo vėlyvojo baroko ir ankstyvojo klasicizmo formas), Perkūno namai (15 a. pabaiga-16 a. pradžia), gyvenamieji namai Rotušės aikštėje, Vilniaus, Kurpių gatvėse. Išliko renesansinės Kauno gynybinių įtvirtinimų liekanos (17 a. antra pusė). Vienas žymiausių baroko architektūros paminklų - Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis (pradėtas 1667, architektai G. Frediani, C. Puttini, P. Puttini). Kiti 17-18 a. barokiniai pastatai: Kauno evangelikų liuteronų bažnyčios ir namų kompleksas (17-18 a., varpinės bokštas pastatytas 1860-62 pagal architekto Jakobo Wollerio projektą), Dievo Kūno bažnyčia (1690, 1866 rekonstravus į stačiatikių cerkvę įgavo bizantiškų formų), jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia (1722, bokštai 1725; Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia ir vienuolynas); barokiniai su klasicizmo elementais - Šv. Kryžiaus bažnyčios (1690) ir karmelitų vienuolyno (1777) ansamblis, S. Siručio rūmai (18 a., dar vadinamieji Maironio namai, nuo 1936 Maironio lietuvių literatūros muziejus). Žymesni istorizmo laikotarpio statiniai: miesto teatras (1892, architektas J. Golinevičius, išplėstas 20 a. 3-4 dešimtmetyje; dabar Kauno muzikinis teatras), neobizantiška Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (1895, inžinierius K. Limarenko), plytų stiliaus Saulės gimnazijos pastatas (1913, inžinierius F. Malinovskis, vėliau E. A. Frykas), t. p. Kaunui 1919 tapus Lietuvos laikinąja sostine jame buvo itin daug statoma. 20 a. 3 dešimtmetyje vyravo neoklasicizmas (Kauno meno mokyklos statinių kompleksas, 1923, architektas V. Dubeneckis; Lietuvos banko pastatas, 1928, architektas M. Songaila; Seimo ir Teisingumo ministerijos rūmai, 1930, architektas E. A. Frykas, su art deco stiliaus elementais, dabar Kauno filharmonija), būdinga lietuviško tautinio stiliaus paieška (Ragučio gyvenamasis namas, 1925, architektas V. Dubeneckis). 20 a. 4 dešimtmečio pradžioje statytuose pastatuose susipynė klasikos ir modernizmo (Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūmai, 1933, architektas V. Dubeneckis, dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas; Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rūmai, 1936, architektai V. Dubeneckis, K. Reisonas, inžinierius K. Krikščiukaitis), modernizmo ir tautinio stiliaus (Centrinio pašto rūmai, 1932, architektas F. Vizbaras; Karininkų ramovė, 1937, architektas S. Kudokas ir kiti) bruožai. Žymesni 20 a. 4 dešimtmečio racionalizmo krypties pastatai: Kristaus Prisikėlimo bazilika (pradėta 1933, architektas K. Reisonas, nuo 1952 veikė Radijo gamykla, 1990 bažnyčia grąžinta tikintiesiems; 2005 rekonstruota), Pienocentro rūmai (architektas V. Landsbergis‑Žemkalnis, K. Reisonas), Pažangos (architektas F. Vizbaras, su art deco puošybos elementais, abu 1934), Kūno kultūros (1933, architektas V. Landsbergis‑Žemkalnis, vėliau išplėsti, dabar Lietuvos sporto universitetas centriniai rūmai), Žemės ūkio banko (1935, architektas K. Reisonas, inžinierius P. Morkūnas, dabar Kauno technologijos universiteto centriniai rūmai), Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorija (1936, architektas V. Landsbergis‑Žemkalnis, inžinieriai A. Rozenbliumas, V. Ražaitis; dabar Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakultetas), Prekybos, pramonės ir amatų (1938, architektas V. Landsbergis‑Žemkalnis; dabar Kauno apskrities viešoji biblioteka), Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bažnyčia (1938, architektas A. Šalkauskis), Taupomųjų kasų (1940, architektai A. Funkas, B. Elsbergas, A. Lukošaitis, dabar Kauno miesto savivaldybė) rūmai, Kauno klinikų statinių kompleksas (prancūzų architektas U. Cassanas), Kaunos sporto halė (inžinierius A. Rozenbliumas), kino teatras Pasaka (manoma, inžinierius A. Paškevičius; visi 1939), gyvenamųjų namų kompleksas V. Putvinskio gatvėje (susiformavo 1928-37). Po II pasaulinio karo statyti pseudoklasicistinių formų pastatai (geležinkelio stotis, 1953, architektas P. Ašastinas), sudėtingi inžineriniai statiniai (Kauno hidroelektrinė, 1960, architektas P. Ryžikas, inžinierius D. Chrenovas ir kiti; didžiausia Lietuvoje). Nuo 20 a. 7 dešimtmečio toliau plėtotas modernizmas.
tags: #arhitekturos #paminklas #gyvenamas #namas