Kiekvienas žmogus susimąsto apie savo gyvenimo prasmę ir kryptį. Ar mes esame tik bejėgiai likimo marionetės, ar turime galią patys kurti savo ateitį? Šis klausimas per amžius domino filosofus, rašytojus ir mąstytojus.
Šiame straipsnyje nagrinėsime, ar žmogus gali būti savo likimo kalvis, remdamiesi įvairių filosofinių ir literatūrinių perspektyvų įžvalgomis.
Kalvio statula
Žmogus kaip protinga būtybė
Žmogus yra ne tik gamtos padaras, bet ir protinga būtybė. Tačiau proto sąvoką reikėtų suprasti platesniu aspektu. Žmogui yra pasiekiamas visas kompleksas transcendentalinių aktų, jam būdinga įvairiapusiška veikla, valia, norai, savistaba, taip pat įvairūs rūpesčiai.
Iš tikrųjų nėra tokios filosofijos, kuri nebūtų bandžiusi išsakyti savo teiginius apie žmogų. Jau 1569m. buvo viena knyga pavadinta „Antropologija“, graikų kalboje, tai reiškia, „mokslas apie žmogų“. Tačiau tik XIX a. trečiajame dešimtmetyje filosofinė antropologija kaip programinė filosofinio mąstymo kryptis pradeda egzistuoti. O jos grindėjas Maxas Scheleris. Jis visą dėmesį sutelkė į naują žmogaus koncepciją, kuri jo manymu turėtų vesti į naują „žmogaus filosofiją“.
Filosofinė antropologija („mokslas apie žmogų“ filosofiniu požiūriu) skiriasi nuo biologinės ir psichologinės, nes ji siekia pažinti patį žmogų, arba žmogų apskritai, koks jis yra iš viso. Ji domisi žmogumi ne tik kaip objektu, bet pirmiausia kaip subjektu. Mąstančio žmogaus problema yra, kad jis turi poreikį viską aiškintis, rasti prasmę, pvz., egzistencijos prasmę. Bet šis aiškinimasis nėra vien teorinis, nes žmogui apsisprendus dėl gyvenimo prasmės yra atskleidžiami arba paslepiami kažkokie uždaviniai, tikslai. Mat iš tikrųjų yra svarbu kaip žmogus suvokia save - ar kaip Dievo kūrinį, ar kaip būtybę, kilusią iš beždžionės. Ir šiuos skirtingus klausimus keldamas žmogus savyje girdės visiškai skirtingus atsakymus. Jis yra toks, kad stengiasi viską paaiškinti.
Taigi filosofinė antropologija į žmogų žvelgia visai kitaip negu gamtos mokslai. Iš tiesų ji nepasitenkina vien stebėdama, kaip elgiasi žmogus ar kokius dėsningumus galima įžvelgti jo elgsenoje; ji (filosofinė antropologija) klausia, kas yra pati žmogaus būtis, kokios gali būti realios galimybės funkcionuoti jo prigimčiai. Bet šioje vietoje ji susiduria su paradoksaliu keblumu - kad ir žmogus nėra filosofinės antropologijos objektas, nes tik jis gali pasakyti ką nors apie kitą žmogų: apibrėžiamasis ir apibrėžiantysis - šiuo atveju yra tapatūs. Tai yra būdingas bruožas svarstant apie žmogų.
Kai kurie filosofai bando šį bruožą sušvelninti tarytum į žmogų žvelgdami iš šalies. Pvz., prancūzų filosofas Blaise‘as Pascalis mano, kad visas problemiškumas kyla iš to, jog žmogaus vieta yra tarpinė, tarp gyvulio ir angelo. Žmogus neturi per daug save nuvertinti arba pakelti. Jis turi žinoti šiuos abu bruožus.
„Žmogus nėra nei angelas, nei gyvulys, ir būtų nelaimė, jei kas panorėtų iš žmogaus padaryti angelą, nes tuomet dažniausiai išeina gyvulys“ (B. Pascalis, 1939). O antai Herderis savo antropologinius svarstymus pradėjo žmogaus situaciją pasaulyje gretindamas su gyvulio situacija. Jis nurodė daug žmogaus bruožų, kurie vėliau buvo išanalizuoti detaliau. Herderio pagrindas buvo, kad jis žmogų apibūdino kaip „pirmąjį paleistą į laisvę kūrinį Dievo sukurtoje Visatoje“. Taip norėdamas pabrėžti, kad žmogus gimsta be tvirtų instinktu ir ilgai mokydamasis privalo išmokti naudotis savo protu puikiai, nes juk iš tikrųjų žmogus gimsta nemokėdamas nieko ir jo instinktas yra išmokti visko: vaikščioti, kalbėti.
Iš tiesų jis atrasdamas savo tiesą dažnai klysta, krenta ir dėl to gyvulys ant savo keturių kojų jaučiasi saugiau, o griežtas jutimų ir geismų suderinamumas rodo kelią, bet žmogus turi didelį pranašumą prieš gyvulį, nes jis vaikšto iškelta galva, plačiai dairosi. Jis turi protą, kurio neturi joks kitas žemės padaras, - „Dievo sūnus ir žemės karalius“.
Žmogus dauguma atžvilgių yra nevienalytis žemės organizmas, tačiau tokiomis gamtos galiomis daugiau niekas neapdovanotas. Nors gyvulys ir iškelia galvą ar ilgisi laisvės ištiesę kaklus, tačiau jo nesubrendusi mąstymui siela tarnauja prigimtiems aistroms. Žmogus pirmas į laisvę; ame veikia gėris ir blogis, melas ir tiesa, jis gali analizuoti ir privalo rinktis. Jei žmogui gamta davė dvi rankas, dvejas akis, tai jis gali ne tik kurti situacijas, bet ir būti jų dalyviu, šeimininku, o mąstymas, protas jam užgarantuoja šią teisę. Žmogus gali būti savo gyvenimo, laimės, likimo kalvis, jis gali nepalankias situacijas paversti jam parankiomis t. y. „laikui bėgant, jis gali pamilti grandines, uždėtas jam prieš jo paties prigimtį, ir net papuošti jas žiedais“.
Žmogui laisvė dažniausiai būna jėgų ir aistrų pusiausvyra siekiant ramybės bei paprastumo. Bet kad ir kaip bebūtų, kad ir kiek jis piktnaudžiautų savo padėtimi, žmogus išlieka karaliumi; jis turi teisę rinktis, ko neturi kiti žemės padarai. Žmogus gali siekti, tobulėti, kad ir klupdamas, keldamasis, išlieka žmogumi; gimęs, būdamas kūdikiu, jis nors dar ir neprotingas, bet galintis tapti protingesniu; nors ir nepasiekęs žmogiškumo, bet jo siekiantis.
Žmogaus faktoriai ir ergonomika
Krikščionybės įtaka
Sakydamas Sinodo atidarymo kalbą popiežius Benediktas XVI kritikavo žalingą ir destruktyvią įtaką, kurią sukelia kai kurios moderniosios kultūros formos, nusprendusios, kad Dievas yra miręs, o žmogus yra vienintelis savo likimo kalvis. „Šventasis Tėvas priminė tuos dalykus, kuriuos žmonės galėtų jau ir suprasti. XX amžiaus karai ir su karais susiję žaidimai technologijomis buvo labai aiškus bandymas realizuoti tezę, kad Dievo nėra, o žmogus yra pasaulio valdovas. Šventasis Raštas, Dievo apreikšta žinia žmonijai, rodo, kiek žmogus gali disponuoti savo laisva valia. Tačiau jeigu žmogus pamiršta, kad laisva valia yra Dievo dovana, jog turi Tėvą, tuomet prasideda nelaimės“, - apie modernaus žmogaus ir religijos santykį kalbėjo dr. Paulius Subačius.
Apie XXI amžiaus neigiamą įtaką, akivaizdžiai mažėjantį tikinčiųjų skaičių kalbėjo ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas dr. Simonas Alperavičius. „Deja, man atrodo, kad visos religijos dabar išgyvena tam tikrą nuosmukį. Ir į bažnyčią, ir į sinagogą, ir į cerkvę vaikšto mažiau žmonių. Gaila, bet toks gyvenimas. Didžiuojamės, kad mūsų maža Vilniaus bendruomenė sugeba išlaikyti vieną choralinę sinagogą, kurioje dukart per dieną vyksta maldos. Tai yra nelengvas dalykas“, - sakė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas.
Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Maltos ordinui Vytautas Ališauskas komentuodamas Popiežiaus mintis apie žmogų, kaip savo likimo kalvį, pastebėjo, jog toks teiginys dviprasmiškas. „Popiežius gana tiksliai išreiškė dominuojančios postmodernios kultūros tendencijas. Tačiau nereikėtų painioti kultūros ir kasdienio gyvenimo, kuriame, žmonės tai patys žino, Dievas nėra miręs. Tik viešajame diskurse, kultūriniame gyvenime ir dažnai kūryboje ignoruojama už žmogų aukštesnė tikrovė ar save įpareigojanti galia. Tačiau kalbėdami apie visatos valdovą žmogų mes puikiai suprantame, kad žmogus negali priversti nei Saulės, nei Mėnulio suktis priešinga kryptimi“, - teigė V. Ališauskas.
Kalbinti pašnekovai neabejojo Biblijos aktualumu. Daugelio teigimu, net keliose kultūrose šventas tekstas yra vienas iš europietiškos civilizacijos bei lietuviškos tapatybės ramsčių. „Biblijos aktualumas ir naujumas iki šiol yra didžiulis. Kalbėti šia tema yra tolygu kalbėjimui apie europietiškos civilizacijos pagrindus“, - sakė ambasadorius. „Be jokios abejonės, visa lietuviška tapatybė yra suformuota krikščioniškos minties. Pagoniškų šaltinių nėra išlikę, todėl negalima spręsti apie jų suformuotą kokį nors palikimą“, - V. Ališausko mintį pratęsė Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėja doc. dr. Dainora Pociūtė-Abukevičienė.
Ką šiais laikais reiškia Biblijos, bene svarbiausio Vakarų civilizacijoje teksto, skaitymas? Kokiu tikslu popiežius Benediktas XVI spalio 5 d. pradėjo savaitę truksiantį Biblijos skaitymą?
Visą savaitę po 24 val. per parą vyksianti Biblijos skaitymo transliacija per Italijos valstybinę televiziją yra pirmasis tokio pobūdžio maratonas Bažnyčios istorijoje ir ilgiausia tiesioginė transliacija Italijoje. Biblijos skaitymus pradėjo pats popiežius, o jį tęsė Romos meras, ministrai, sportininkai, aktoriai, ortodoksai, protestantai, žydai ir musulmonai.
„Skaitymas turėtų parodyti, kad Dievo žodis, t. y. Biblija, realiai egzistuoja gyvenime. Šis skaitymas yra ne tik simbolinis aktas, bet aktas, kuris, kaip sakė popiežius, išreiškia Dievo žodžio galią, tikėjimą, jog žodis yra jėga, perkeičianti pasaulį“, - šio skaitymo tikslus aiškino ambasadorius prie Šventojo Sosto.
„Didžiųjų knygų“ skaitymai nėra labai didelė naujiena. Ispanijoje organizuojami „Don Kichoto“ skaitymai“, Airijoje - „Uliso“. Žinoma, Šventasis Raštas negali būti tiesiogiai lyginamas su šiais kūriniais, bet pats principas, kad didelis veikalas skaitomas viešumoje, per radiją, televiziją, norint juo sudominti, sugrąžinti prie jo, paskatinti patiems skaityti, galvoti apie jį ir komentuoti, yra gana būdingas dalykas jau keliasdešimt metų“, - papildė dr. P. Subačius.
Ar tikrai šiandien religingumas silpsta? Galbūt į šį klausimą bent jau iš dalies galima pabandyti atsakyti Lietuvoje parduotu Biblijų skaičiumi?
„Tiksliai į šį klausimą sunku atsakyti. Dievo troškimas yra fundamentali žmogiška savybė. Yra žmonių, kurie gana paviršutiniškai domisi religija, yra ir tokių, kurie tikrai gilinasi, jiems tai tampa gyvenimu“, - svarstė Lietuvos Biblijos draugijos (LBD) projektų vadovė Vilhelmina Kalinauskienė.
LBD duomenimis per 15 draugijos veikimo metų Lietuvoje išplatinta per pusę milijono Šventojo Rašto (knygų ir kompaktinių plokštelių) bei religinės literatūros egzempliorių. Į šį skaičių įeina ir įvairūs sutrumpinti bei pilni Biblijos leidimai, Biblija vaikams, atskiros evangelijos bei literatūra apie Bibliją. Leidiniai platinti lietuvių, rusų, lenkų, anglų, vokiečių kalbomis. Dauguma leidinių išdalinta kalėjimuose, vaikų ir senelių namuose, prieglaudose. LBD duomenimis, vien Biblijos kasmet išplatinama per 7 tūkst. egzempliorių.
„Jeigu žiūrėsime religijos filosofijos požiūriu, tai gali būti, kad XVI ir XXI amžių žmonių religingumas nesiskiria. O naujausiais laikais pasaulėžiūra yra nebe vien religinė, įvairesnė. Tačiau, pakartosiu, filosofiniu požiūriu religingumas žmogui yra būdingas dalykas: tiek XVI, tiek XXI amžiai turi bendrų pamatinių bruožų“, - kalbėjo doc. dr. D. Pociūtė-Abukevičienė.
Dievas
Individualizmas ir laisvė
Įsitvirtinus moderniajam individualizmui visi asmenys tampa lygūs, o prigimtiniai ar „natūralūs“ skirtumai panaikinami. Šio sulyginimo priežastis - žmogaus esmės pašalinimas ir prielaida, kad žmogus gali padaryti iš savęs ką tik nori ir tapti savojo likimo šeimininku.
Skirtingai nei klasikinėje Graikijoje vyravusi „žmogaus prigimties, žmogaus esmės“ samprata, visus sulygindavusi dėl tos pačios žmogaus esmės, moderniojoje epochoje atmesta žmogaus esmės koncepcija atveria duris lygybei, grįstai laisve. Tai reiškia, kad visi yra lygūs, nes kiekvienas gali būti savo gyvenimo šeimininkas ir savo likimo kalvis. Šiuo požiūriu kiekvienam individui vienodai leista siekti bet kokios socialinės padėties, bet kokio užsiėmimo ir visų pirma medžiaginio saugumo.
Kaip savojo pasaulio ir savojo likimo gamintojas, kiekvienas individas turi pats užsitikrinti savo gerovę ir galiausiai net savo išlikimą. Todėl nuolat siekiama užsitikrinti savo turtą, ir šis siekis niekada neišnyksta. Tokio siekio priežastis glūdi technologinėje pažangos sampratoje. Nors iš pradžių didėjanti technologinė galia, kad atrodo, užtikrina saugumą, - juk galiausiai kiekvienas gali tobulėti gilindamas technologinius įgūdžius bei mokydamasis ir taip prisitaikyti prie technologijos reikalavimų - bet kaip tik čia individui iškyla grėsmė prarasti ir tvirtą padėtį, ir gerovę.
Kaip buvo pažymėta, technologija neturi kitų tikslų, išskyrus siekį plėstis, progresuoti taip, kad kiekvienas tikslas taptų priemone. Ant jau pasiektų technologinių sąlygų pagrindo kuriamos naujos, sudėtingesnės technologijos, jos nustumia ankstesnes technologijas į praeitį. Todėl individai, prisitaikę prie ankstesnių technologijų, irgi „pasensta“ arba privalo siekti save perdirbti ir užsitikrinti savo medžiaginę gerovę. Šiame „pažangiame“ procese niekas negarantuoja, viskas pavaldu atsitiktinumui, todėl kiekvienas individas turi nuolat siekti būti „ant bangos“ arba, kaip sako mūsų vadybininkai ir politikai, „persimontuoti“.
Literatūriniai pavyzdžiai
Literatūroje taip pat galime rasti pavyzdžių, iliustruojančių žmogaus kovą už savo likimą. Pavyzdžiui, J. Tumo-Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ pasakojama apie Mykoliuką.
XXa. pradžios Lietuvos poetas, prozininkas, dramaturgas bei moderniosios literatūros atstovas Vincas Mykolaitis Putinas romane „Altorių šešėly“ vaizduoja pagrindinio veikėjo Liudo Vasario likimą. Pirmoje dalyje „Bandymų dienos“ Liudas Vasaris, kaip ir kūrinio autorius V. Mykolaitis Putinas, savo ateitį sieja su kunigyste, paklusdamas savo tėvų valiai. Jam buvo numatytas dvasininko likimas, tačiau trečioje dalyje „Išsivadavimas“ Liudas Vasaris apsisprendžia mesti kunigystę ir vedamas savo tikrojo pašaukimo jis iškeitė šventiko kelią į poeto duoną.
Vincas Mykolaitis - Putinas
Likimas šiuolaikiniame gyvenime
Rašytoja Rasa Aškinytė teigia: „Manau, tikėti kad „pats esi savo likimo kalvis“ yra pernelyg arogantiška. Mes nepasirenkame nei kokioje šalyje, nei kokioje šeimoje gimti, ir tai yra esminiai faktoriai, apibrėžiantys mūsų gyvenimą ir galimybes. Tai, ką mes „renkamės“ vėliau, yra nulemta įvairių socialinių faktorių ir įtakų. Asmeniniame gyvenime tiesiog kartojame kažkur nesąmoningai nusižiūrėtus modelius. Tai, ką pasiekiame (ar nepasiekiame), nulemta genetikos ir palankiai ar nepalankiai susiklosčiusios situacijos.“
„Kultūros sunkiasvoriai“: Prof. A. Mickūnas: gyvename tamsos laikais
A. Mickūnas teigia, kad įsitvirtinus moderniajam individualizmui visi asmenys tampa lygūs, o prigimtiniai ar „natūralūs“ skirtumai panaikinami. Šio sulyginimo priežastis - žmogaus esmės pašalinimas ir prielaida, kad žmogus gali padaryti iš savęs ką tik nori ir tapti savojo likimo šeimininku.
Žmogus gali būti savo gyvenimo, laimės, likimo kalvis, jis gali nepalankias situacijas paversti jam parankiomis t. y. „laikui bėgant, jis gali pamilti grandines, uždėtas jam prieš jo paties prigimtį, ir net papuošti jas žiedais“.