Finansų analizėje pelnas yra vienas svarbiausių įmonių finansinių rodiklių. Kuo didesnis pelnas, tuo didesnė grąža akcininkams. Žinoma, kuo verslas stambesnis, tuo didesnio uždarbio iš jo tikimasi. Todėl įmonių pelningumui lyginti dažniausiai pasitelkiamos pelno maržos, kurios pelno dydį vertina santykinai su įmonės pajamomis.
Trumpai tariant, pelnas - tai teigiamas skirtumas tarp pajamų ir sąnaudų. Neigiamas skirtumas tampa nuostoliu. Kokios rūšies tai pelnas, priklausys nuo to, kokias sąnaudas iš pajamų atimsime.
Lengviausiai suprantamas ir paprastai apskaičiuojamas veiklos (kartais vadinamas ir finansiniu) rezultatas. Šis dydis įmonės pelno (nuostolio) ataskaitoje nusako, kiek įmonė uždirbo, ir yra apskaičiuojamas remiantis verslo apskaitos standartais (VAS) arba tarptautiniais verslo apskaitos standartais (TVAS). Viskas, kas yra pajamos, ir yra pajamos, o viskas, kas yra sąnaudos, ir yra sąnaudos.
Nepaisant socialinės atsakomybės, tęstinumo, ir kitų panašių sąvokų - pelnas yra kiekvieno verslo esmė. Žinoma, svarbūs ir kiti rodikliai: pajamos, rinkos dalis, augimas, socialinė atsakomybė ir pan., tačiau jei įmonė dirba nuostolingai - tai jau blogas signalas. Jei įmonė nuostolingai dirba ilgą laiką - tai rimtas pavojaus signalas, keliantis riziką įmonės mokumui.
JK pelno mokesčio apskaičiavimas
EBIT ir Veiklos Pelnas
EBIT pelnas - tai įmonės pelno tipas, kurio pavadinimas kilęs iš sutrumpinimo anglų kalba: Earnings Before Interest and Taxes. Taigi EBIT yra įmonės pelnas prieš palūkanas ir mokesčius.
EBIT pelnas labai panašus į veiklos pelną (skiriasi tik kitos veiklos nefinansinėmis pajamomis ar išlaidomis). EBITDA ignoruoja nusidėvėjimo ir amortizacijos poveikį, ir šiuo atžvilgiu yra stabilesnis rodiklis nei EBIT, tačiau pastarasis tinkamesnis vertinant rezultatus tokių įmonių, kurios nuomojasi daug turto vietoj jo pirkimo (pvz. EBIT rodiklis dažniausiai naudojamas EBIT maržos paskaičiavimui ir lyginimui (EBIT marža, kaip ir veiklos marža parodo veiklos efektyvumą), įmonės veiklos rezultatų sekimui ir lyginimui su ankstesniais periodais, santykinių rinkos rodiklių skaičiavimui.
Pelno Mokestis
Pelno mokestį mokėti reikia, net jei metai buvo nuostolingi. O kartais atvirkščiai - metai pelningi, o pelno mokesčio mokėti nereikia. Ir jokios buhalterio nekompetencijos ar klaidos čia nėra. Tai dažna ir reali situacija, susidaranti dėl finansinės ir mokestinės apskaitų skirtumų. Žinoti šiuos skirtumus privalu ir vadovui, kad galėtų įsivertini priimtų sprendimų įtaką pelno mokesčio dydžiui, t. y.
O štai pelno mokesčio įstatymas nustato savas taisykles. Mokestinis pelnas - tai dydis, nuo kurio skaičiuojamas pelno mokestis. pajamų ir sąnaudų pripažinimo laikotarpiai gali skirtis. Pelno mokesčio įstatyme pajamos skirstomos į apmokestinamas pajamas ir neapmokestinamas pajamas. Jau pats pavadinimas nurodo, kad nuo pirmųjų pelno mokestis yra skaičiuojamas, o nuo antrųjų - ne.
Sąnaudos ir Leidžiami Atskaitymai
Sąnaudos Pelno mokesčio įstatyme (PMĮ) skirstomos į tris grupes - leidžiamus atskaitymus, ribojamo dydžio atskaitymus ir neleidžiamus atskaitymus. Tačiau net jeigu įstatymas nurodo, kad atskaitymai neleidžiami ir mokestinio pelno susimažinti nepavyks, nereikia jų vengti. Egzistuoja tik viena taisyklė, kas yra leidžiami atskaitymai - tai įprastinės sąnaudos, būtinos pajamoms uždirbti. Autoservisui tai autodetalės, pramogų organizatoriui - fejerverkai, masažo salonui - aromatinės žvakės, kavinei - kava, o visiems bendrai - reklama, konsultacijos, patalpų nuoma ir t.
Ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai - tai įmonės sąnaudos, kurių dydis pelno mokesčių tikslais yra ribojamas. T. y. pelno mokesčio įstatymas nurodo, kuri atskaitymų dalis apskaičiuojant pelno mokestį gali būti įtraukta į išlaidas, o kuri - ne. Šios sąnaudos mažina apmokestinamąjį pelną tik tada, kai atitinka nustatytus kriterijus ir dydžius. Likusi jų dalis priskiriama neleidžiamiems atskaitymams ir (ar) gali persikelti į kitus mokestinius metus.
Apskaičiuojant pelno mokestį iš pajamų galima atimti tik 50 % reprezentacinių sąnaudų, tačiau įstatymas to visai neleidžia, jeigu reprezentacinės sąnaudos buvo patirtos dėl susijusių asmenų.
Neleidžiami atskaitymai - tai tokios sąnaudos, kurios negali būti atskaitomos iš pajamų apskaičiuojant pelno mokestį.
Įvertinus, kas yra leidžiami atskaitymai, koks jų dydis bus leidžiamas (arba neleidžiamas) nuo ribojamų dydžių atskaitymų ir kokiomis sąnaudomis nebus galima sumažinti mokestinio pelno (neleidžiami atskaitymai), mokestinis pelnas apskaičiuojamas dviem būdais.
Mokestinis pelnas gali smarkiai skirtis nuo finansinio pelno, todėl vadovui tikslinga domėtis šio dydžio apskaičiavimu ir nepamiršti savo buhalterio paprašyti detalios pelno mokesčio apskaičiavimo ataskaitos. Dažna kuriozinė situacija, kai buhalteris neleidžia vienų ar kitų išlaidų, nes tai neleidžiami atskaitymai. Neleidžiami atskaitymai nėra draudžiami įstatymais, tik jie nesumažins mokestinio pelno.
Vis dėlto derėtų nepamiršti ir pasidomėti, ar neatsiranda kitų mokestinių prievolių. Pavyzdžiui, vadovui nuolat pametant prekių įsigijimo dokumentus, šios išlaidos pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą gali būti apmokestintos kaip darbo užmokestis, o visos išlaidos darbuotojų naudai, kurios apmokestinamos GPM mokesčiu, yra leidžiami atskaitymai.
Nuosavybės Metodas
Investicijų į asocijuotų ir dukterinių įmonių akcijas realią vertę geriausia nustatyti taikant nuosavybės metodą. Jis parodo, kokia dalis asocijuotos ar dukterinės įmonės turto priklauso investuotojui. Apie nuosavybės metodą pradėta kalbėti įsigaliojus Verslo apskaitos standartams. Šiais metais, įsigaliojus naujoms 16 VAS nuostatoms, nuosavybės metodo taikymo ribos dar labiau išsiplėtė.
Nuosavybės Metodo Taikymo Atvejai
Pagal 15 VAS „Investicijos į asocijuotas įmones“ ir 16 VAS „Konsoliduota finansinė atskaitomybė ir investicijos į dukterines įmones“ reikalavimus investicijos į asocijuotų ir dukterinių įmonių akcijas apskaitomos taikant nuosavybės metodą. Šis metodas gali būti netaikomas tik išimtiniais atvejais.
Pirmiausia nuosavybės metodas netaikomas, jeigu dukterinės ar asocijuotos įmonės akcijos yra nupirktos ketinant jas parduoti. Tokiu atveju akcijos turėtų būti priskirtos trumpalaikiam finansiniam turtui ir apskaitomos pagal 18 VAS nuostatas, t. y. tikrąja verte, o kadangi pastarosios dažniausiai neįmanoma nustatyti - įsigijimo savikaina, atėmus vertės sumažėjimą.
Antruoju atveju nuosavybės metodas gali būti netaikomas, jeigu asocijuotos įmonės veiklai taikomi reikšmingi apribojimai, dėl kurių investuotojas negali įgyvendinti savo sprendimų. 15 VAS šis atvejis išsamiau nepaaiškintas, tačiau tarptautinėje praktikoje reikšmingais apribojimais dažniausiai laikomi tie atvejai, kai investuotojas iš įmonės negali išsiimti jam priklausančios pelno dalies.
Be to, nuo 2007 m. įsigaliojo nuostata, pagal kurią nuosavybės metodo galima netaikyti dukterinių įmonių akcijoms apskaityti, kai dukterinės įmonės finansinė atskaitomybė konsoliduojama. Tokia nuostata numatyta ir Tarptautiniuose apskaitos standartuose.
Investuotojas gali daryti reikšmingą įtaką asocijuotai įmonei, o dukterinę įmonę - net kontroliuoti, todėl savaime suprantama, kad asocijuotos ar dukterinės įmonės veiklos rezultatai labai priklauso ir nuo investuotojo priimamų sprendimų. Iš dukterinės ar asocijuotos įmonės gaunamos dividendų pajamos neatspindi realaus investicijos vertės pasikeitimo.
Pagrindiniai Nuosavybės Metodo Principai
Investicijos vertė susiejama su įsigytosios įmonės nuosavo kapitalo dydžiu. Didėjant dukterinės ar asocijuotos įmonės nuosavam kapitalui, pripažįstamos pajamos, jam mažėjant - sąnaudos. Analogiškai keičiama ir investicijos balansinė vertė: nuosavam kapitalui didėjant, investicijos vertė didinama, mažėjant - mažinama.
Investicijos į dukterinių ir asocijuotų įmonių akcijas, kaip ir kitas finansinis turtas, apskaitoje pajamuojamos jų įsigijimo savikaina, t. y. sumokėta ar mokėtina pinigų ar kito turto suma. Registruojant akcijų įsigijimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog už akcijas galima sumokėti ir daugiau, įvertinant būsimą ekonominę naudą. Toji nauda vadinama prestižu.
Taigi kiekvienam akcininkui priklauso ne visas įmonės grynasis turtas, o tik jo dalis atsižvelgiant į akcininko turimų balsų skaičių. Todėl apskaičiuojant, kiek investuotojui priklauso dukterinės ar asocijuotos įmonės grynojo turto, dukterinės ar asocijuotos įmonės grynasis turtas dauginamas iš investuotojui tenkančios balsų dalies visuotiniame akcininkų susirinkime.
Pelnas ir Nuostoliai
Įmonės uždirbtas pelnas didina savininkams priklausančią įmonės turto dalį (nuosavą kapitalą), o patirti nuostoliai - mažina. Todėl, kai dukterinė ar asocijuota įmonė pelno (nuostolių) ataskaitoje apskaičiuoja grynąjį pelną, investicijos vertė investuotojo apskaitoje didinama, kai patiria nuostolius - mažinama.
Investicijų vertei taip pat įtakos turi pelno (nuotolių) ataskaitoje neparodytas pelnas ir nuostoliai (pavyzdžiui, dėl perkainojimo rezervo sumažėjimo). Kaip jau aptarėme, investuotojui priklauso ne visas asocijuotos ar dukterinės įmonės nuosavas kapitalas, o tik jo dalis, todėl ir investicijos vertė didinama tik investuotojui tenkančia asocijuotos ar dukterinės įmonės pelno (nuostolių) dalimi.
Investicijos vertės padidėjimo pajamos laikomos finansinės ir investicinės veiklos pajamomis. Tačiau pagal 15 VAS reikalavimus investicijos vertės pasikeitimo dėl nuosavybės metodo taikymo rezultatas turėtų būti atskleidžiamas atskirai nuo kitų finansinės ir investicinės veiklos pajamų, todėl derėtų šioms pajamoms ir sąnaudoms registruoti išskirti atskiras sąskaitų grupes.
Analogiškai registruojami ir dukterinių bei asocijuotų įmonių patirti nuostoliai, tik šiuo atveju pripažįstamos ne pajamos, o sąnaudos.
Pelno Koregavimai
Tam tikrais atvejais dukterinės ar asocijuotos įmonės uždirbtas pelnas ar patirti nuostoliai turėtų būti pakoreguoti, kad teisingai atspindėtų investicijos vertės pasikeitimą. Pirmiausia iš dukterinės ar asocijuotos įmonės pelno (nuostolių) turi būti eliminuojami visi nerealizuotų tarpusavio sandorių rezultatai.
Dar vienas koregavimas, kurį reikia atlikti - investuotojo ir dukterinės ar asocijuotos įmonės apskaitos politikos neatitikimų eliminavimas. Grynasis pelnas (nuostoliai), apskaičiuoti taikant skirtingas apskaitos politikas, negali būti tarpusavyje lyginami, nes dalis jų susidaro tik dėl apskaitos metodikos ypatumų.