Ar pinigai tikrai perka laimę? Šis klausimas jaudina žmoniją nuo neatmenamų laikų. Literatūra, būdama visuomenės veidrodis, nuolat nagrinėja šią dilemą, pateikdama įvairių požiūrių ir įžvalgų. Kiekvienas žmogus savo gyvenime yra bent kartą girdėjęs žodį „vertybė“. Apie jas kalbama mokykloje, šeimoje, draugų rate. Dažnai jos yra skiepijamos nuo pat mažų dienų. Vieniems tai meilė, kitiems - šeima, tretiems- draugai, o kai kuriems net turtai. Iš tiesų, vertybių yra be galo daug, bet tik kelios iš jų yra amžinosios. Keičiantis epochoms, keitėsi bei keisis ir žmonių vertybės. Amžiams bėgant žmogus tobulėja, auga bei su kiekviena diena jo norai keičiasi. Neretai šių dienų žmogus renkasi patenkinti savo materialinius poreikius, pamindamas visas svarbiausias moralines vertybes, todėl iš to ir kyla klausimas - apie kokias moralines vertybes yra svarbu kalbėti šiandien?
Vienas ryškiausių pavyzdžių - Johanno Wolfgango von Goethe's drama "Faustas", kurioje pinigai ir turtas tampa pagrindiniu veikėju.
Faustas: Turto Siekimas Ir Dvasinė Tuštuma
Faustas, būdamas išsilavinęs, bet nepatenkintas savo gyvenimu, trokšta daugiau. Jis siekia patirti viską, ką gali pasiūlyti pasaulis, įskaitant ir turtus. Sudaręs sandėrį su Mefistofeliu, Faustas gauna galimybę mėgautis jaunyste ir įvairiais malonumais, tačiau net ir turtai neužpildo jo dvasinės tuštumos. Faustas supranta, kad pinigai savaime neduoda laimės. Jam reikia prasmės, tikslo, kurio siekdamas jis galėtų realizuoti save. Turtai tampa tik priemone, bet ne galutiniu tikslu. Fausto istorija - tai įspėjimas, kad materialinės vertybės negali pakeisti dvasinių poreikių.
Kiti Literatūriniai Pavyzdžiai
Šią temą gvildena ir kiti autoriai. Pavyzdžiui, galima prisiminti Onės Baliukonės kūrybą, kurioje dažnai susiduriama su žmogaus dvasinių vertybių paieškomis. Taip pat verta atkreipti dėmesį į XX a. lietuvių literatūrą, kurioje analizuojamas tradicinių vertybių suvokimas besikeičiančiame pasaulyje. Net ir Krišjanis Baronas, visą gyvenimą paskyręs latvių dainų rinkimui ir leidimui, yra tapęs savotišku tautos didvyriu - "Dainų tėvu". Tai rodo, kad dvasinis turtas, kultūros puoselėjimas, gali būti daug svarbesnis už materialinį. Algirdas Garunkštis pastebėjo, kad Lietuva nepakartojo latvių ir estų klaidų, sunkiai susitaikydama su garbingos atminties viešpatavimo nykimu šiandienybės skurde. Tai reiškia, kad tautos atmintis, istorija ir kultūra yra didesnis turtas nei laikina gerovė.
Psichologinis Aspektas
Psichologai taip pat patvirtina, kad laimė priklauso ne nuo turto, o nuo santykių, savirealizacijos, prasmingos veiklos ir kitų nematerialių dalykų. Turtai gali suteikti trumpalaikį pasitenkinimą, tačiau ilgalaikei laimei reikia gilesnių dalykų.
Ar pinigai tikrai perka laimę? Turto mokslas
Ar galime teigti, kad turtai visai nesvarbūs? Žinoma, ne. Finansinis stabilumas yra svarbus žmogaus gerovei. Jis leidžia patenkinti pagrindinius poreikius, jaustis saugiai ir užtikrintai. Tačiau svarbu nepamiršti, kad pinigai tėra priemonė, o ne tikslas. Svarbiausia - rasti balansą tarp materialinių ir dvasinių vertybių.
Visų pirma, šiandieniniame pasaulyje viena svarbiausių moralinių vertybių yra sąžiningumas bei dorumas. Šiomis dienomis ši savybė atrodo visiškai dingusi daugeliui iš mūsų. Kartais net nejaučiame kaip lengvai išslystame iš doros kelio ir nejučiomis sutepame savo sąžinę bei moralę.
Sarbievijaus poezijos žmogus
M. K. Sarbievijus savo odėse itin pabrėžia žmogaus atsidavimą Dievui ir tikėjimą. Autorius bei jo sukurtas poezijos žmogus, nors ir gyveno šiame laikiname - žemiškame pasaulyje, nuolat ilgėjosi kito - dangiškojo ir amžinojo - gyvenimo. Poeto lyrinis veikėjas nebijo užsitraukti Dievo rūstybę. Žemiškasis pasaulis jiems buvo tarsi išmėginimų arena, kurioje žmogus privalo užsigrūdinti, sutvirtėti dvasiškai, nugalėti savo silpnybes, išmokti grumtis su įvairiais nuodėmingais troškimais, kad po visų išbandymų tyra sąžine galėtų stoti Aukščiausiojo akivaizdon. Jį ramina mintys apie amžinąjį gyvenimą, kuris laukia po mirties. Savo odėse Sarbievijus, norėdamas pabrėžti amžinybę, žemiškąjį gyvenimą vadina netikru ir lygina jį su amžinuoju. Dangaus skliautus su paprastomis žemėmis, pelenų krūvą su skeptrais, didžiūnų kapus su lemtimi, blogą gyvenimą žemėje jis priešina su geru amžinybėje. Taip pat jis įsitikinęs, jog egzistuoja lemtis, kad vis tiek bus taip, kaip turi būti, ir lemties pakeisti yra neįmanoma. Lemtis žaidžia žmogaus likimu: „Apgaulinga žmogaus lemtis,/Žaidžia, Telefai, ji žaidžia mumis, deja./Viskas laikina žemėj šioj,/Ką materija, čia sukuria nerangi.“ Sarbievijaus poezijos žmogus tiki, jog egzistuoja fortūnos ratas, kuris reiškia, kad jei tau šiandien viskas yra gerai, gyvenime nieko netrūksta, dar nereiškia, kad taip bus ir rytoj. Taigi, Sarbievijaus kūryboje stipriai atskleidžiamas tikėjimas Dievu, lemtimi, bei po mirties laukiančiu amžinuoju gyvenimu.