Vestuvės - tai ypatinga šventė, kupina tradicijų ir papročių, kurie bėgant metams keičiasi ir modernėja. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokį vaidmenį atlikdavo pabroliai senovės lietuviškose vestuvėse ir kaip ši tradicija transformavosi iki šių dienų.
Senovėje, jaunikiui su savo pulku ir piršliais atvykus į jaunosios namus, nuotaka dažnai būdavo slepiama. Tačiau, jei norėtumėte sekti senaisiais papročiais, nuotaką surasti turėtų vienas piršlys arba vyriausias pabrolys. Šiandieninėse vestuvėse jaunikiui yra užrišamos akys ir jis stengiasi tarp pulko merginų rasti ir atpažinti savo nuotaką.
Prieš važiuojant į bažnyčią, jaunosios motina jaunikiui, visiems pabroliams, piršliui ir muzikantams įteikdavo mažas skareles su rūtos šakele. Tai daryta, kad kelias iki bažnyčios būtų laimingas. Šią tradiciją galima gražiai pritaikyti šiandieninėse vestuvėse, skareles galima pakeisti nosinėmis.
Paprastai jaunieji žengia link altoriaus kartu - tai jų bendros gyvenimo kelionės ženklas. Tačiau anksčiau jaunieji iki altoriaus ateidavo atskirai, kiekvienas su savo palyda - jaunoji su pamergėmis ir svočia, o jaunasis su pabroliais. Abu pulkai eidavo vienu metu šoninėmis bažnyčios navomis, susikabinę po du arba tris - kiek leisdavo navos plotis. Vieną šalia kito jaunuosius pastatydavo svočia. Ji patiesdavo naują baltą rankšluostį arba drobės stuomenį (audinio gabalas užtektinas marškiniams) ir ant jo atvesdavo jaunuosius.
Laukdami jaunųjų svečiai kieme ant aukštos karties iškeldavo dervuotą ratą ir jį uždegdavo, kad jaunieji nepasiklystų, kad kelias namo būtų šviesus. O prie vartų ir namo durų sustatydavo žibintus.
"Jaunosios sodo" pirkimas
Šiandieninėse vestuvėse piršlys su visu pulku paprastai iš čigonų ir apsimetėlių vestuvininkų išsiperka vietas prie stalo. Šis paprotys atkeliavęs iš senųjų vestuvių, tačiau tada ne išpirkdavo vietas, o pirkdavo „jaunosios sodą“.
Dažniausiai „sodas“ buvo daromas iš nukirstos eglės viršūnės arba didelės siūlų ritės. Vėliau sodus pradėjo rišti iš šiaudų, dar vėliau - verti iš sukarpytų šiaudelių. „Jaunosios sodą“ gražiai papuošdavo: apipindavo žolynais, apvyniodavo blizgia juostele, kaspinu, pritvirtindavo iš popieriaus iškirptas detales. Tokį „sodą“ pakabindavo virš stalo. Jį ir turėdavo pabroliai nusipirkti ir taip vietas prie stalo sau ir jaunikiui išsikovoti. „Sodo“ pirkimu galima paįvairinti vestuves.
Pabrolio vaidmuo nuimant vainiką
Prieš gaubiant jaunąją nuometu, būdavo nuimamas vainikas. Gavęs tėvų leidimą tai atlikdavo vyriausias pabrolys (jaunikio atstovas). Nuėmus vainiką svočia jaunąją apgaubdavo nuometu. Vyriausiam pabroliui atitekusį rūtų vainikėlį pamergės bandydavo pavogti arba turėdavo išpirkti.
Jaunųjų palydėjimas
Jaunųjų lovą paprastai išpirkdavo nuotakos pusė (šiandien tai galėtų daryti pamergės). Tuomet lovą paklodavo naujai apvilkta patalyne ir joje paguldydavo suvystytą lėlę, kad guolis būtų vaisingas. Po pagalve buvo dedamas duonos kepalas, kad jaunieji visą gyvenimą būtų turtingi ir duonos nepritrūktų. Jaunuosius gulti palydėdavo svočia. Šiandien, vestuves švenčiant dvi dienas, jaunieji palydimi visų svečių, jiems įteikiamas pirmosios nakties užkandžių rinkinys.
Jaunuosius keldavo visas pulkas. Prie klėties, kur šie miegodavo, durų atsinešdavo nekultų javų ir kuldavo juos spragilais, skambindavo metaliniais puodais, tauškėdavo medinėm kultuvėm į jaunavedžių duris. Prieš sėdant prie stalo jaunieji nusiprausdavo šulinio vandeniu.
Jei vestuvės švenčiamos vieną dieną, šeimininkės atributus galima įteikti po vainikėlio nuėmimo. Jaunajai galima įteikti ne tik prijuostę (kaip dabar daroma), bet ir kokį nors buities rakandą - samtį, kočėlą, šluotą ar pan.
Piršlio karimas
Jei vestuvėse kariamas piršlys, jį paprastai gelbėja jaunoji. Uždeda ant peties drobinę arba austinę juostą. Šią tradiciją galima atgaivinti ir smagiai pritaikyti šiandieninėse vestuvėse. Tačiau senais daiktais reikėtų pasirūpinti iš anksto.
Karaimų vestuvių tradicijos
Lietuvos karaimų vestuvių tradicija netgi yra įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąvadą. Pasak Lietuvos karaimų kultūros bendrijos vadovės Karinos Firkavičiūtės, karaimiškos vestuvės turi įvairių mistinių, religinių, tradicinių, kulinarinių elementų.
Galbūt didžiausias karaimų vestuvių skirtumas nuo lietuviškų - ši tauta turi ilgą ir reikšmingą sužadėtuvių ceremoniją. Sužadėtuvės užtvirtinamos visų svečių parašais, tačiau po vestuvių vedybinės sutarties atsiversti - nevalia. Karaimų sužadėtuvėse dalyvauja dvasininkas, tad jos yra oficiali vestuvių dalis. Be to, į pačias vestuves atvyksta kviesti asmenys, o štai į sužadėtuves gali sugužėti visi.
Dar prieš sužadėtuves jaunasis ateina pas jaunosios tėvus prašyti jos rankos, o mergina ruošia ypatingą patiekalą - sriubą su miniatiūriniais koldūnais. Kadangi tai - kruopštus ir smulkmeniškas procesas, ši sriuba parodo, kokia būsima nuotaka yra šeimininkė.
Sužadėtuvių metu visi esantys patalpoje (netgi vaikai!) pasirašo gana didelio formato vestuvinę sutartį. Anksčiau joje būdavo pažymima, kokį kraitį jaunoji atsineša į naują šeimą bei kokią išpirką už jaunąją sumoka jaunasis. Šiandien gražiai išpuoštas dokumentas su palaiminimais, palinkėjimais, pamokymais, kaip darniai gyventi šeimyninį gyvenimą. Ir nors viduje ši sutartis dailiai dekoruota, nuotraukose matote ją sulankstytą. Kodėl? Nes atversti šią sutartį galima tik po žmonos mirties. Vestuvinė sutartis - tai moters dokumentas, būtent todėl jis lieka pas moterį. Jei vyras miršta pirmas, moteris turi dokumentą, kokį kraitį ji atsinešė į šeimą ir į tą kraitį niekas pretenduoti negali.
Vestuviniai kepiniai kepami tik neišsiskyrusių moterų. „Ant to paties stalo, kur pasirašoma vedybinė sutartis, būtinai guli pyragas, puoštas tos pačios tešlos raštais. Apskritai sužadėtuvėse būna du kepiniai - vienas pyragas kepamas jaunosios namuose, kitas - jaunojo. Vienas yra apvalios formos ir ant jo vėliau uždedamas nuometas, kitas - pailgos. Šiuos kepinius galėjo kepti tik moterys, kurios nebuvo išsiskyrusios, ir ne našlės. Dažniausiai tai būdavo svočios,“ - prisimena M. Rajeckienė.
Karaimų vestuvėse svarbios figūros yra svotas ir svočia, piršlys ir piršlienė. Tačiau, priešingai nei lietuviškose vestuvėse, šias poras sudaro žmonės iš skirtingų šeimų. Piršliai ir svotai turi būti ištekėję ar vedę, tačiau šventėje garbingas pareigas užima ne kartu su savo sutuoktiniu. „Į šias pareigas pakviesdavo aktyvius, kažkuo bendruomenėje pasižymėjusius žmones. Tokius, kurie galėtų pasisakyti, paraginti svečius,“ - pasakoja pašnekovė.
Karaimų piršlio atributas - raudona lazda, kurią visi nori pavogti. Lietuviškose vestuvėse piršlį antrą dieną grasinama pakarti, o štai karaimų vestuvėse piršlys visą dieną iš rankų negali paleisti ilgos lazdos, pagamintos iš trijų žilvičio šakų, apsuktų raudona juostele. Šią lazdą piršliui išpjauna pabroliai, o pamergės ją apvynioja ryškiu raudonu audeklu ar juosta, viršuje įriša raudoną kaspiną. Su šiuo atributu piršlys šoka, valgo ir netgi eina ten, kur karaliai pėsti vaikšto. Negana tokio nepatogumo, visi dalyvaujantys vestuvėse tik ir taikosi šią lazdą iš piršlio pavogti - todėl jam ramiai švęsti nelemta. Lazdą būtina pavogti iki vidurnakčio, pasak M. Rajeckienės, laikrodžio rodyklei artėjant prie šio meto, piršlys dažniausiai šiek tiek atsipalaiduoja ir vis tik leidžia kam nors nušvilpti jo pareigų simbolį. Iki tol gudriausieji bando lazdą gvelbti iš po užstalės, moterys - užliūliuoti šokio sūkuryje ir visais kitais išradingais būdais. Sėkmingai nugvelbęs lazdą gali reikalauti išpirkos. Mat netekęs lazdos piršlys netenka ir savo galios.
Karaimų vestuvėse gausu ir kitokių linksmų tradicijų. Pavyzdžiui, tuomet, kai visi esantys patalpoje pasirašo vestuvinę sutartį, vienas iš vaikinų turi garsiai sudaužyti molinį ąsotį. Pasak M. Rajeckienės, tai daroma tam, kad net ir tie, kurie nėra toje pačioje patalpoje (anksčiau visi į vieną kambarį niekaip ir nesutilpdavo), suprastų, kad parašai jau padėti ir įsipareigojimas užtvirtintas.
Sužadėtuvių ceremonijos metu jaunieji savotiškai atsisveikina su tėvais - jaunąją prie tėvų veda piršlys, jaunąjį - piršlienė. Jie priklaupia, prašo palaiminimo ir atleidimo už visa, kas iki tol buvo ne taip. „Tuomet piršlienė pasodina jaunąją ant kėdės ir prasideda etapas, vadinamas „sušukavimu“. Piršlienė pasiima jaunajai skirta vestuvinį žiedą, pamirko į lėkštutę, kurioje įpilta šiek tiek kvepalų ir juo tris kartu perbraukia per jaunosios plaukų sruogą. Padeda atgal į lėkštutę. Tai atkartoja svočia. Po jų eina visos netekėjusios merginos - net jei joms tuo metu vos keleri metai. Tuo metu groja muzika (karaimų atsisveikinimo su netekėjusios merginos gyvenimu daina),“ - lietuviams neįprastą tradiciją nupasakojo M. Rajeckienė.
Visoms išglosčius nuotakos plaukus jaunikis su svočia įneša dar vieną vestuvinį pyragą, kuris jau yra uždengtas nuometu, o po pyragu dar paslėpta ir dovana. Dvasininkas kartu su jaunikiu šį nuometą uždeda. „Tada dvasininkas atsargiai stukteli jaunajam per petį ir šis pasileidžia bėgti. Kodėl jis bėga? Nes visi nevedę jaunuoliai tuo metu jau būna suformavę tam tikrą gyvą koridorių link išėjimo ir jaunajam bebėgant trinkteli per nugarą ar kur kitur - taip irgi atsisveikinama su nerūpestingu viengungio gyvenimu,“ - linksmai prisimena įvykius pašnekovė.
Po tokio atsisveikinimo jaunasis ir jaunoji sugrįžta į savo namus arba tiesiog į skirtingus kambarius. Abu juos nuo galvos iki kojų vestuviniais rūbais rengia atitinkamai pabroliai ir pamergės. Rengimo procesas vyksta ant avikailio. Prieš aprengiant svotas jaunikiui perskaito palinkėjimą-pamokymą ir su specialia lazda tris kartus paliečia jo pečius (tai primena įšventinimą į riterius).
Tuo metu jaunoji ne tik aprengiama, bet jos aprangoje dar ir paslepiami keli būtini atributai: į batelį ar į pėdkelnes dedama sidabrinė moneta, kažkur už drabužių - dažiausiai, už apatinių - užkišamas nedidelis maišelis su duona ir druska. Be to, ant jaunosios kojų buvo užrišami balti vilnoniai siūlai. Galiausiai jaunoji turi užsidėti kažką skolinto.
Jos pasiimti atkeliauja jaunasis ir svečiai dar pabando paskutinį kartą jį apgauti - įsiūlyti kitą nuotaką (iškišus ranką ar koją). Kai jaunoji jau „atpažįstama“, jaunasis už ją sumoka simbolinę išpirką, ji išeidama iš namų nutraukia stalo staltiesę - tuo metu vaišės jau būna nurinktos. M. Rajeckienė teigia jau nežinanti šio veiksmo reikšmės, tačiau galbūt tai simbolizuoja išėjimą iš namų. Galiausiai jaunieji iškeliauja link kenesą - karaimų šventovę.
Pati M. Rajeckienė tuokėsi šaltą sausio mėnesį, kai šventovės kiemą dar dengė slidokas plikledis. Tačiau karaimiškose vestuvėse net tokiose situacijose iš šonų turi patikimą ramstį - jaunąją prie altoriaus veda du pabroliai, o jaunąjį - dvi pamergės ir svočia. Pasak karaimų bendrijos vadovės Karinos Firkavičiūtės, jaunųjų įžengimas į kenesą yra jautriausia vestuvių dalis.
Ceremonijos metu skaitoma malda, tuomet - vedybinė sutartis ir maunami žiedai. Juos abiem jauniesiems užmauna karaimų dvasininkas. Tuomet jauniesiems paduodama taurė vyno, kurią piršlys paduoda jaunajam, šis atsigeria ir pastato atgal. Panaši procedūra kartojama, tik taurė iš piršlienės rankų keliauja jaunajai - ji negali būti tiesiog perduodama iš rankų į rankas. Galiausiai vyno likutį užbaigia jaunasis. Ant altoriaus taip pat stovi indelis su pelenais - jais dvasininkas pabarsto jaunųjų galvas. Pačioje pabaigoje jis sulanksto vedybinę sutartį ir vidun dar įdeda sidabrinę monetą. Sutartis sulankstoma taip, kad moneta neiškristų. Tačiau po šio veiksmo sutarties negalima atversti iki žmona yra gyva.