Šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje žmonės vis dažniau migruoja ir kuria tarptautines šeimas, kyla klausimų dėl santuokos registravimo skirtingose šalyse. Ar galima santuoką įregistruoti keliose valstybėse ir kokie teisiniai aspektai tai reglamentuoja?
Privatinė teisė reglamentuoja labai įvairius santykius: šeimos, nuosavybės, prievolinius ir t.t. Šių santykių, jeigu jie susiklosto ir plėtojasi tik konkrečios valstybės viduje, teisinio reglamentavimo šaltinis yra vienintelis - valstybės vidaus (nacionalinė) teisė. Tačiau privatinės teisės reguliuojami santykiai gali peržengti valstybės sienas. Pavyzdžiui: išvykusi į kurią nors užsienio valstybę Lietuvos pilietė susituokia su tos valstybės piliečiu; Lietuvos pilietis nusiperka namą Ispanijoje; JAV pilietis įvaikina vaiką - Lietuvos pilietį; Lietuvos įmonė stato namus Rusijoje ir t.t.
Atsiradęs užsienio elementas nepakeičia teisinio santykio esmės - tas santykis ir toliau lieka atitinkamai civilinis, darbo, šeimos ar kitoks privatinės teisės reglamentuojamas santykis. Tačiau užsienio elementas teisiniam santykiui suteikia tam tikro savitumo, pasireiškiančio būtinumu atsakyti į papildomą klausimą, t. y. išsiaiškinti, ar šį santykį turi reguliuoti vienos ar daugiau valstybių vidaus teisė, o jeigu vienos, tai kurios būtent. Atsakymą turi pateikti valstybė savo vidaus teisėje.
Aišku, valstybė gali pasirinkti izoliacionizmo poziciją ir ignoruoti kitų valstybių teisės sistemas, nustatydama, kad visiems santykiams, taigi ir turintiems užsienio elementą, taikoma tik jos vidaus teisė. Tokiu atveju valstybė nepripažintų užsienyje sudarytų savo piliečių santuokų, taip pat užsienyje sudarytų sutarčių, nebūtų galima paveldėti užsienyje esančio turto ir t.t. Tokios valstybės piliečiai būtų pasmerkti gyventi tik savo valstybėje ir nepalaikyti jokių ryšių su užsieniu.
Tarptautinių santuokų dažnumas Europoje
Suvereniteto Principas ir Teisės Taikymas
Suvereniteto principas leidžia valstybei priimant teisės aktus reglamentuoti pačius įvairiausius valstybės viduje susiklostančius santykius. Visi valstybės teritorijoje esantys subjektai turi paklusti jos nustatytai teisinei tvarkai. Tačiau jos priimtos teisės normos baigia galioti su jos valstybinėmis sienomis. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje pripažįstama, kad nacionalinė teisė nepasižymi eksteritorialumu, t.y. Tai, kad vienos valstybės vidaus teisė sukelia teisinių padarinių arba vienokį ar kitokį teisinį efektą užsienio valstybėje, galima paaiškinti tik tuo, jog atitinkama užsienio valstybė (jos teismai ar kitos kompetentingos institucijos) pripažįsta kitos draugiškos valstybės vidaus teisę ir ją taiko.
Pavyzdžiui, šiuolaikinėje tarptautinėje privatinėje teisėje pripažįstama, kad reikia atsižvelgti į imperatyvias užsienio valstybės teisės normas ir jas taikyti. Antai, jeigu Lietuvos įmonė prekiautų su valstybėmis, kurioms JAV įstatymai nustatė sankcijas, ir JAV teismas Lietuvos įmonei taikytų už tai atsakomybę, tai toks JAV teismo sprendimas turėtų teisinį efektą Lietuvoje tik jeigu jis Lietuvoje būtų pripažintas arba Lietuvos teismai, nagrinėdami sutartinius ginčus, atsižvelgtų į tuos JAV įstatymus ir atitinkamai juos taikytų.
Atsižvelgti į užsienio valstybės teisę ir atitinkamais atvejais ją taikyti verčia kelios objektyvios priežastys. Pirmiausiai, pripažinti esant kitų valstybių teisę ir atitinkamais atvejais ją taikyti skatina vis labiau besiplečiančio tarptautinio įvairių ūkio sričių bendradarbiavimo poreikiai, kitokie tarptautiniai valstybių ir žmonių ryšiai. Verslininkui būtina garantuoti, kad jo teisės, įgytos pagal vienos valstybės teisę, bus pripažintos ir ginamos kitoje valstybėje; santuoką su užsienio piliečiu sudarančiam asmeniui turi būti garantuota, kad ši santuoka bus pripažįstama ir jo valstybėje, ir t. Antra, atsižvelgti į užsienio teisę ir atitinkamais atvejais ją taikyti reikalauja teisingumo principas. Besąlygiškas teismo vietos valstybės teisės (lex fori) taikymas gali reikšti neteisingumą.
Pavyzdžiui, užsienio valstybėje sudarytos sutarties forma, atitikdama jos sudarymo vietos valstybės teisės reikalavimus, gali neatitikti teismo vietos valstybės teisės reikalavimų. Arba užsienio valstybėje sudaryta santuoka, galiojanti santuokos sudarymo vietos valstybės teisės požiūriu, pagal teismo vietos valstybės teisę gali negalioti. Jeigu teismas tokiais atvejais sutarties ar santuokos galiojimo klausimą spręstų tik pagal savo valstybės teisę, ši pozicija būtų neteisinga sutarties šalių ar sutuoktinių atžvilgiu.
Trečia, privatinėje teisėje teisinių santykių subjektai turi daug galimybių savarankiškai nustatyti savo teises ir pareigas. Dauguma privatinės teisės normų yra dispozityvios ir leidžia šalims savo tarpusavio teises ir pareigas nustatyti tarpusavio susitarimais. Taigi privatinėje teisėje pripažįstamas sutarties laisvės principas, kurio sudedamoji dalis yra sutarties šalių autonomija, t. y. jų teisė pasirinkti sutartiniams santykiams taikytiną teisę.
Pavyzdžiui, Lietuvos ir Švedijos įmonės, sudarydamos paskolos sutartį, gali joje numatyti, kad jų sutartiniams santykiams bus taikoma Švedijos teisė (CK 1.37 str. 1 d.). Taigi sprendžiant bylą, turinčią užsienio (tarptautinį) elementą, susiduriama su materialiosios ir proceso teisės klausimais, atsakymo į kuriuos pirmiausiai reikia ieškoti valstybės vidaus (nacionalinės) teisės normose.
Jurisdikcijos Klausimai
Teismui užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje pirmiausiai tenka spręsti proceso klausimą, o būtent ar teismas kompetentingas nagrinėti tokią užsienio (tarptautinį) elementą turinčią bylą. Taigi pirmiausiai teismui kyla jurisdikcijos kolizija - tarptautinio civilinio proceso klausimas, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau - CKP) sakoma, kad civilinių bylų dėl ginčų, kuriuose dalyvauja užsienio valstybių piliečiai ar juridiniai asmenys arba asmenys be pilietybės, taip pat dėl ginčų, kurių nors viena iš šalių gyvena užsienyje, teisminis priklausymas nustatomas vadovaujantis šiame kodekse įtvirtintomis jurisdikcijos taisyklėmis.
Išspręsti tarptautiniame civiliniame procese kylantį jurisdikcijos klausimą bendrųjų jurisdikcijos taisyklių, numatytų nacionaliniame Civilinio proceso kodekse, deja, nepakanka. Įvairios valstybės vidaus (nacionalinėje) civilinio proceso teisėje nustato skirtingas jurisdikcijos taisykles. Todėl neretai kyla įvairių valstybių vidaus (nacionalinės) teisės normų, reguliuojančių konkretaus ginčo teisminį priklausymą, kolizija.
Pavyzdžiui, Prancūzijos Civilinio kodekso (toliau - CK) 14-15 straipsniai Prancūzijos piliečiams nustato tam tikrą jurisdikcijos privilegiją. Pagal ją, Prancūzijos piliečiai gali reikšti ieškinius užsienio asmenims Prancūzijos teismuose, nesvarbu, užsienio asmuo turi gyvenamąją (verslo) vietą Prancūzijoje ar ne. Dauguma kitų valstybių, taip pat Lietuva, tokios privilegijos savo piliečiams nenumato. Tuo tarpu teisingai neišsprendus šios kolizijos, gali būti sudėtinga pripažinti ir vykdyti priimtą teismo sprendimą užsienio valstybėje.
Siekiant išvengti tokių problemų, šalia bendrųjų jurisdikcijos taisyklių dera turėti ir specialiąsias, kad būtų galima nustatyti civilinių bylų, turinčių užsienio (tarptautinį) elementą, teisminį priklausymą. Tokios specialiosios taisyklės gali būti nustatytos tiek vidaus (nacionalinėje) civilinio proceso teisėje, tiek ir tarptautinėse sutartyse (dvišalėse ar daugiašalėse). Pavyzdžiui, civilinių bylų, kurių šalys yra Lietuvos ir Lenkijos fiziniai ir juridiniai asmenys, teisminis priklausymas bus nustatomas pagal 1993 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose“ (toliau - Lietuvos ir Lenkijos sutartis) 21-51 straipsnius.
Teismo Sprendimų Pripažinimas
Priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią ir sukelia atitinkamų teisinių padarinių tik jį priėmusio teismo valstybėje. Teismo sprendimas, kaip ir pozityvioji teisė, nepasižymi eksteritorialumu. Kad teismo sprendimas galiotų ir sukeltų atitinkamų teisinių padarinių ir užsienio valstybėje, atitinkamos užsienio valstybės valdžios institucijos privalo atlikti tam tikrą procedūrą - proceso veiksmus, dėl kurių teismo sprendimas užsienio valstybėje įgytų tą naują kokybę, t. y. Pripažinti teismo sprendimą užsienio valstybėje šalims gali būti svarbu ne vien todėl, kad pripažinimas yra būtina sprendimo vykdymo užsienio valstybėje prielaida.
Šalys gali turėti tokį teisinį interesą dėl pačių įvairiausių priežasčių. Gali būti svarbu, kad užsienio valstybė pripažintų teismo sprendimą, net kai jo priverstinio vykdymo klausimo apskritai nekyla (šitaip būna, kai teismo sprendimu pripažinta tam tikra asmens teisė arba tam tikrų teisinių santykių pasibaigimas, pasikeitimas ar jų egzistavimas, t. y., kai priimtas vadinamasis „teismo sprendimas dėl pripažinimo“; pvz., asmeniui gali būti svarbu, kad užsienio valstybėje būtų pripažintas teismo sprendimas nutraukti jo santuoką, jeigu jis nori joje sudaryti naują).
Arba, tarkime, teismui priėmus sprendimą, atsakovas tampa suinteresuotas, kad ieškovas nepareikštų tapataus ieškinio užsienio valstybėje. Jeigu teismui priėmus sprendimą ieškovas pareikštų tapatų ieškinį užsienio valstybėje, atsakovas galėtų gintis nuo šio ieškinio įrodinėdamas, kad ginčas jau yra išspręstas kitos valstybės teismo sprendimu. Tačiau tokia atsakovo gynyba būtų veiksminga tik jeigu užsienio valstybė pripažintų anksčiau priimtą kitos valstybės teismo sprendimą.
Galimas ir kitoks pavyzdys. Asmeniui, kurio viena santuoka nutraukta arba pripažinta negaliojančia teismo sprendimu, išvykus į užsienį ir norint ten sudaryti naują santuoką, būtų svarbu, kad teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo ar jos pripažinimo negaliojančia būtų pripažįstamas ir užsienio valstybėje, t. y., kad ir užsienio valstybės teisės požiūriu jis nebūtų laikomas susituokusiu.
Arbitražo Sprendimai
Ginčus, kylančius iš privatinės teisės reguliuojamų santykių, sprendžia ne tik teismas, bet ir arbitražas. Jis ypač populiarus esant tarptautiniams komerciniams santykiams. Prireikus arbitrų priimtą sprendimą vykdyti užsienio valstybėje, kyla arbitražo sprendimo pripažinimo klausimas. Arbitražo, kaip ir teismo, sprendimas būtų vykdomas užsienio valstybėje tik jeigu jos atitinkama kompetentinga institucija pripažintų užsienyje priimtą arbitrų sprendimą. Sprendžiant užsienio valstybės teismo ar užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo klausimą kyla nemažai problemų: kokia turi būti pripažinimo procedūra, kokius dokumentus reikia pateikti prašant pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą, kokiems pagrindams esant galima atsisakyti pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą ir panašiai.
Tarptautinės Privatinės Teisės Esmė
Analizuoti klausimus, susijusius su tarptautine privatine teise, sudėtinga jau vien todėl, kad pats terminas „tarptautinė privatinė teisė“ yra kontroversiškas ir dažnai sukelia dviprasmybių. Neretai šis terminas asocijuojasi tik su tarptautine, o ne su vidaus (nacionaline) teise. Dviprasmybių dažniausiai kelia žodis „tarptautinė“, o kartais - ir „privatinė“. Būtina pabrėžti, kad šiuo atveju žodis „tarptautinė“ reiškia ne šaltinį, o teisinio reguliavimo dalyką. Taigi nėra vienos, bendros visoms valstybėms tarptautinės privatinės teisės, skirtingai nuo tarptautinės viešosios teisės, kuri yra viena visoms civilizuotoms valstybėms.
Kiekviena valstybė turi savo tarptautinę privatinę teisę, savaip reguliuojančią užsienio (tarptautinį) elementą turinčius santykius. Žodis „privatinė“ tarptautinės privatinės teisės pavadinime taip pat pabrėžia jos teisinę prigimtį ir reguliavimo dalyką. Šios teisės normos reguliuoja ne valstybių tarpusavio santykius, o privačius, t. y. privačių asmenų tarpusavio, santykius arba tokius, kurių bent vienas iš subjektų yra privatus asmuo, tad šie santykiai įeina į privačios, o ne viešosios teisės reguliavimo dalyką.
Taigi tarptautinė privatinė teisė yra privatinės teisės dalis, kuri reguliuoja privatinius teisinius santykius, kai šie peržengia vienos valstybės teisės sistemos ribas. Tarptautinė privatinė teisė taikoma tada, kai privataus pobūdžio santykis įgyja užsienio (tarptautinį) elementą ir todėl kyla vidaus (nacionalinės) privatinės teisės...