Šiame straipsnyje nagrinėjami juridiniai viešieji ir juridiniai privatieji asmenys, jų panašumai, skirtumai, atskiros teisinės savybės. Kadangi orientuojamasi į neišvengiamai reikalingas civilinės teisės kodekso dalis apie juridinius privačiuosius ir juridinius viešuosius asmenis, todėl ir medžiagos daugiau ir smulkiau pateikta apie būtent juridinius privačiuosius asmenis.
Juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Pagal pavadinimą juridinis asmuo atskiriamas nuo kitų juridinių asmenų. Valstybėje yra įprasta veiklos reglamentacija, juridinių asmenų registracija, veiklos sąlygų nustatymas, ribojimai.
Juridiniai asmenys skirstomi į viešuosius ir privačiuosius. Viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas - tenkinti viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir t. t.). Privatieji juridiniai asmenys yra juridiniai asmenys, kurių tikslas - tenkinti privačius interesus. Viešiesiems juridiniams asmenims Lietuvos Respublikos civilinio kodekso antros knygos VII skyrius taikomas subsidiariai.
Juridinio asmens dalyvis (akcininkas, narys, dalininkas ir pan.) yra asmuo, kuris turi nuosavybės teisę į juridinio asmens turtą, arba asmuo, kuris nors ir neišsaugo nuosavybės teisių į juridinio asmens turtą, bet įgyja prievolinių teisių ir (ar) pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu.
Pagrindinis juridinių asmenų skirstymo kriterijus
Pagrindinis juridinių asmenų skirstymo į viešuosius ir privačiuosius kriterijus yra steigėju interesas. Privatieji juridiniai asmenys yra tokie, kurių tikslas - tenkinti privačius steigėjų interesus. Vis dėlto privačiųjų ir viešųjų interesų atskyrimas nėra toks paprastas kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Sąvokoje „viešasis interesas“ slypi tam tikras prieštaravimas: „intereso“ sąvokoje slypi individualistinis elementas, nes „interesas“ iš esmės nusako tai, ko geidžia įvairūs žmonės, o sąvoka „viešasis“ nurodo j tam tikrą kolektyvinę visumą.
Kai kurie mokslininkai mano, kad toks viešojo intereso svarbos iškėlimas yra nepagrįstas, nes kiekvienas interesas, kuris yra legalus, yra ir „viešas“. Egzistuoja ir priešinga nuomonė, paneigianti grynai privataus intereso egzistavimą. Jeigu laikysimės pozicijos, jog asmuo yra pirmesnis nei valstybė, jog valstybė egzistuoja ir veikia žmogaus labui, atskiro žmogaus atžvilgiu vykstantys procesai, pavyzdžiui, teisingumo vykdymas, konkrečios teisinės problemos sprendimas gali būti laikomi nebe privačiu to žmogaus interesu, bet iŠ esmės - viešu interesu.
Nepretenduodami į galutinį šios mokslinės problemos sprendimą, pateiksime privataus intereso apibrėžimą, paremtą naudos kriterijumi. Mūsų nuomone, to pakanka, kad būtų galima tiksliai atriboti privačiuosius ir viešuosius juridinius asmenis.
Privačiųjų juridinių asmenų teisinės formos reglamentavimas pasižymi tam tikromis ypatybėmis:
- jiems būdingas bendrasis teisnumas, tai reiškia, kad jie gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos tokios fizinio asmens savybės kaip lytis, amžius bei giminystė (CK 2.74 str.), todėl steigimo dokumentuose privačių juridinių asmenų veiklos tikslai gali būti apibūdinti labai plačiai (pvz., pelno siekimas, prekyba, gamyba ir kt.);
- sandoriai, kuriuos sudarė privataus juridinio asmens organai, pažeisdami savo kompetenciją, sukelia prievoles juridiniam asmeniui (CK 1.82 str. 1 d. ir CK 2.83 str. I d.), t. y. Privačiųjų juridinių asmenų teisnumas negali būti apribotas kitaip, kaip tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka.
Įstatymų nustatytas tam tikros veiklos licencijavimas taip pat laikytinas juridinių asmenų Icisnumo apribojimu, pagrįstu vartotojų teisių bei kitų viešųjų interesų apsaugos siekiu.
Licencija paprastai neatskiriama nuo juridinio asmens, t. y. teisės, kurios įgyjamos pagal leidimus (licencijas) gali būti parduotos ar kitaip perduotos kitam subjektui tik tuo atveju jeigu tokio perdavimo galimybė numatyta įstatymuose ar leidime (licencijoje). Leidėjas gali nustatyti veiklos sritis, kuriose juridiniai asmenys gali veikti tik turėdami lcenciją, (leidmą) Kiekvienai įstatymų nustatytai licencijuojamai veiklos rūsiai (pvz., kredito įstaigų, draudimo įstaigų, finansinė veikla) Vyriausybė tvirtina licencijavinio taisykles. Licencija išduodama, jei yra įvykdytos licencijavimo taisyklėse nustatytos sąlygos, neterminuotam laikui arba motyvuotas atsisakymas išduoti licencijų per trisdešimt dienų nuo dokumentų, reikalingų licencijai išduoti, gavimo dienos. Informacija apie licencijos išdavimą, jos galiojimo sustabdymų ir panaikinimų kaupiama juridinių asmenų registre.
Beje, juridinio asmens steigėjai steigimo dokumentuose gali numatyti juridinio asmens veiklos ar sandorių sudarymo apribojimus, tačiau tai nėra teisnumo, o tik juridinio asmens organų kompetencijos apribojimas.
Įmonės terminas vartojamas dviem prasmėmis - subjekto ir objekto. Įmonė kaip subjektas - tai savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas Įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei ūkinei veiklai. Įmonę kaip teisės objektą sudaro medžiaginių - daiktinių, finansinių iir nematerialių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas.
Verslininko sąvoką vartoja CK, tačiau apibrėžimo nepateikia. Ši sąvoka vartojama įvairiuose straipsniuose, ppavyzdžiui, pagal CK 2.4 straipsnį - tai fizinis asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi komercine ūkine veikla, nesteigdamas juridinio asmens, o CK 2.175 straipsnyje, reglamentuojančiame prokūros steigimą, bei CK 6.162 straipsnyje dėl viešųjų sutarčių - verslininku laikomi ir juridiniai asme¬nys.
Komercinei ūkinei veiklai būdingi keli požymiai:
- ji pasižymi tęstinumu, nuolatiniu pobūdžiu;
- jai būdin¬gas savarankiškumas, t. y. veikimas savo vardu ir savo rizika;
- ji pasižy¬mi atlygintinumu, t. y. ja siekiama pelno.
Valstybės institucijos neturi teisės tvarkyti įmonių, reikalų ar įsta-tymuose nenumatytais administraciniais metodais reguliuoti jų ūkinę veikla, tačiau verslininkai, tarp jų asmenys, kurie verčiasi profesine veikla (pvz., auditoriai, advokatai, gydytojai, notarai ir kl.), privalo tvarkyti komercinės ūkinės veiklos apskaitą ir visus su ja susijusius oficialius do¬kumentus taip, kad „kiekvienas turintis teisinį interesą asmuo“ (ši sąvo-ka aiškinama siaurai ir apima tik teisėsaugos ir kontrolės institucijas: policiją, prokuratūrą, valstybinę mokesčių inspekcijų, mmuitinę ir kt. pagal jų kompetenciją) bet kada galėtų gauti visapusišką informaciją apie Įmonės turtines teises ir pareigas.
Lietuvos Respublikoje gali veikti šių rūšių įmonės:
- individualios įmonės;
- tikrosios ūkinės bendrijos;
- komanditinės (pasitikėjimo) ūki¬nės bendrijos;
- akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės;
- vals¬tybės įmonės;
- savivaldybės įmonės;
- žemės ūkio bendrovės;
- koope¬ratinės bendrovės (kooperatyvai).
Privatieji juridiniai asmenys skirstomi į 1) pelno siekiančius juri¬dinius asmenis - įmones ir 2) pelno nesiekiančius privačiuosius juridi¬nius asmenis, pavyzdžiui, daugiabučių namų savininkų bendrijos.
Individuali įmonė (toliau - IĮ) yra privatus neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, nuosavybės teise priklausantis vienam as¬meniui. Individualių įmonių ssteigimų, veiklą ir likvidavimą reglamen¬tuoja Individualių įmonių įstatymas, CK ir IĮ steigimo dokumentai.
Individualios įmonės kaip verslo organizavimo įrankio pranašumai yra šie:
- įstatymai nereikalauja jokio minimalaus pradinio kapitalo;
- IĮ gali tvarkyti supaprastintą buhalterinę apskaitą. Jeigu vidutinis sąra¬šuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir metinės paja¬mos neviršija 500 tūkstančių litų, IĮ apmokestinamasis pelnas apmo¬kestinamas taikant 13 procentų mokesčio tarifą;
- IĮ savininkas gali dirbti savo įmonėje pats vienas ar padedamas šeimos narių, t. y. jam nebūtina įdarbinti kitų darbuotojų bei sudaryti su jais darbo sutartis.
Tačiau IĮ yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl už IĮ prievoles įmonės savininkas atsako visu savo turtu. Be to, IĮ savinin¬kai gali panaudoti savo ir savo šeimos narių pinigines lėšas ir turtą įmo¬nės veiklai.
Steigiant bendriją tarp steigėjų, kurie įregistravus bendriją tampa tikraisiais nariais, pasirašoma jungtinės veiklos sutartis. Ji gali būti ter¬minuota, sudaryta tam tikram jungtinės veiklos tikslui, arba netermi¬nuota. CK 2.47 straipsnis ir ŪBĮ įvardija nuostatas, kurios turi būti nu¬rodytos jungtinės veiklos sutartyje, tačiau nariai gali susitarti ir dėl kito¬kių įstatymui neprieštaraujančių nuostatų. Bendrosios jungtinės veik¬los sutartį pasirašo kiekvienas steigiamos bendrijos narys. Sutartis tvir¬tinama notariškai.
Partnerių įnašai, kuriais pripažįstama visa, kas įnešta į bendrijos veiklą - pinigai, kitoks turtas, profesinės ir kitos žinios, įgū¬džiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai, visų partnerių susitarimu įvertinami pinigais ir sudaro bendrijos nuosavą kapitalą. Įstatymai ne-reglamentuoja bendrijos minimalaus nuosavo kapitalo dydžio.
Akcinė bendrovė (toliau - bendrovė) yra vyraujanti verslo organi¬zacijos forma Lietuvoje. Bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės įmo¬nė, kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalus, vadinamas akcijomis. Ben¬drovių veiklą reglamentuoja CK, Akcinių bendrovių, Vertybinių popie¬rių rinkos ir kiti įstatymai bei poįstatyminiai teisės aktai.
Bendrovės turtas yra atskirtas nuo akcininkų turto. Pagal savo prievoles ji atsako tik savo turtu. Bendrovės akcijomis, kurios pažymi dalį bendrovės įstatinia¬me kapitale, galima laisvai disponuoti, t. y.
Siaurėjant sritims pagal verslo liudijimus, vis daugiau žmonių verčiasi individualiąja veikla
Žemės ūkio bendrovės pagal jų teisinį reguliavimą apibendrintai būtų galima laikyti kooperatinių bendrovių porūšimi. Žemės ūkio ben¬drovė apibūdinama kaip privatus, ribotos civilinės atsakomybės juridi¬nis asmuo, kuriame pajamos per ūkinius metus už žemės ūkio produk¬ciją ir suteiktas paslaugas žemės ūkiui sudaro daugiau kaip 50 procentų visų realizavimo pajamų. Žemės ūkio bendrovėje gali būti dviejų rūšių dalyviai - bendrovės nariai ir pajininkai. Minimalus žemės ūkio ben¬drovės narių skaičius yra du.
Bendrovės pajininkai nuo bendrovės narių skiriasi tuo, kad jie neturi sprendžiamojo balso bendrovės narių susirin¬kime, be to, nariu gali būti tik fizinis asmuo, o pajininku - fizinis arba juridinis aasmuo. Žemės ūkio bendrovės nemoka pelno ir nekilnojamojo turto mo¬kesčių bei nedaro atskaitymų į kelių fondą. Be to, žemės ūkio veikla besiverčiantys asmenys gali pretenduoti j finansinę paramą iŠ specialios Europos Sąjungos SAPARD programos.
Visi civilinėje apyvartoje dalyvaujantys juridiniai asmenys pagal CK yra skirstomi į privačiuosius ir viešuosius juridinius asmenis. CK nenumato visų viešųjų juridinių asmenų teisinių formų. CK 2.34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešieji juridiniai asmenys yra valsty¬bės ar ssavivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių nau¬dos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas - tenkinti viešuosius interesus. Šioje normoje įtvirtinti du kriterijai, kuriais vadovaujantis atribojami privatieji ir viešieji juridiniai asmenys, tai - veiklos tikslas ir pelno siekimas. Viešųjų juridinių asmenų veiklos tikslas - tenkinti vie¬šuosius interesus , privačiųjų juridinių asmenų - tenkinti steigėjų, da¬lyvių interesus. Viešieji juridiniai asmenys yra pelno nesiekiantys.
Lietuvos Respublikos galiojančiuose įstatymuose nėra atskleista nei sąvokos „nesiekia pelno“, nei sąvokos „pelno nesiekiantys“ samprata. „Nesie¬kia pelno“ CK prasme reikėtų aiškinti dvejopai: 1) viešasis juridinis as¬muo iš viso negauna pelno, nes nevykdo tokios veiklos, iš kurios galėtų gauti pelno, kaip, pavyzdžiui, fondas; 2) viešasis juridinis asmuo siekia ir gauna pelno, bet šio gauto pelno neskirsto steigėjams, dalininkams liek jo veiklos, tiek pabaigos melu, pavyzdžiui, viešosios įstaigos. Taigi viešųjų juridinių asmenų dalyvavimas civilinėje apyvartoje yra pagrįstas tik materialiniu aprūpinimu pagrindinės veiklos, kurios tikslas yra ten¬kinti viešuosius interesus, o ne dalyvauti civiliniuose turtiniuose santy¬kiuose.
Todėl viešieji juridiniai asmenys, priešingai nei privalieji, turi specialųjį teisnumą, t. y. CK 2.47 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad viešųjų juridinių asme¬nų veiklos tikslai turi būti aapibūdinti aiškiai ir išsamiai, nurodant veik¬los sritį bei rūšį. Vadinasi, ši norma draudžia viešajam juridiniam asme¬niui vykdyti tokią veiklos rūšį, kuri nenumatyta jo veiklą reglamentuo¬jančiame įstatyme ir įstatuose. Jeigu tokią veiklą viešasis juridinis as¬muo vykdo, jis pažeidžia CK 2.47 straipsnio 2 daiyje įtvirtintą nuostatą, ir sandoriai, kurie bus sudaryti viršijant viešojo juridinio asmens specia¬lųjį teisnumą, vadovaujantis CK 1.82 straipsnio 2 dalimi gali būti pripa¬žinti negaliojančiais.
Kita vertus, nors CK 1.5 straipsnio 2 dalies norma leidžia civilinių santykių subjektams šalių susitarimu nusistatyti tarpusavio leises ir pa¬reigas, tačiau ši norma viešiesiems juridiniams asmenims gali būti tai¬koma tik kartu su CK 2.74 straipsnio 2 dalimi, lai yra tiek, kiek nustato¬mos teisės ir pareigos nepažeidžia viešųjų juridinių asmenų steigimo dokumentų ir veiklos tikslų.
Viešųjų juridinių asmenų teisinės formos gali būti įvairios, nes CK 2.34 straipsnyje pateiktas nebaigtinis jų sąrašas: valstybė, savivaldy¬bė, valstybės ir savivaldybės įmonės, įstaigos, valstybės ir savivaldybių institucijos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir bendrijos, pro¬fesinės sąjungos ir kita. Įstatymai, reglamentuojantys atitinkamos teisi¬nės formos viešuosius juridinius asmenis, be anksčiau nurodytų, numa¬to: biudžetines įstaigas, labdaros ir paramos fondus, asociacijas, visuo¬menines organizacijas, politines partijas ir politines organizacijas.