Baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme paprastai užbaigiamas nuosprendžio priėmimu, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu padaręs konkretų nusikaltimą arba yra išteisinamas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas skelbia, jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymų nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
Ne bet koks, o tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis turi įstatymo galią ir yra privalomas visiems piliečiams, valstybinėms ir visuomeninėms įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms. Nors teismo nuosprendžio sąvoka skirtingais baudžiamojo proceso teisės raidos etapais kito, vis dėlto jos esmė liko ta pati.
LR BPK 29 straipsnyje nuosprendis apibrėžiamas kaip pirmos instancijos teismo teisiamajame posėdyje priimtas dokumentas, kuriuo kaltinamasis pripažįstamas kaltu ar nekaltu ir, jeigu kaltinamasis pripažįstamas kaltu, jam skiriama bausmė arba jis atleidžiamas nuo bausmės. Nuosprendžiu taip pat laikomas ir apeliacinės instancijos teismo dokumentas, kuriuo pakeičiamas ar panaikinamas pirmos instancijos teismo nuosprendis, taip pat dokumentas, kuriuo pirmos ir apeliacinės instancijos teismas nutraukia bylą.
Nuosprendžiu laikomas ir baudžiamasis įsakymas, kurį teismas priima nerengdamas bylos nagrinėjimo teisme. Dabar galiojantis LR BPK, lyginant su anksčiau galiojusiu baudžiamojo proceso įstatymu, plačiausiai pateikia nuosprendžio sąvoką.
Nuosprendžio esmė ir skirtumai
Taigi, nuosprendis vertintinas kaip teismo priimtas procesinis dokumentas, kuriuo išsprendžiami svarbiausi baudžiamosios bylos klausimai ir priimamas atitinkamas sprendimas. Kyla klausimas, kuo nuosprendis skiriasi nuo kitų procesinių dokumentų? Pirmiausia, jau pati šio žodžio sąvoka rodo, jog tai dokumentas, kuriuo yra nusprendžiama iš esmės, o nuspręsti tai nėra tapatu sąvokai spręsti, todėl nuosprendis neabejotinai reiškia galutinį aktą.
Be to, sąvoka nuosprendis yra vartojama tik kalbant apie baudžiamąsias bylas, tuo tarpu nagrinėjant civilines ar administracines bylas, pirmos instancijos teismas visada priima sprendimus. Vis dėlto teismo sprendimai, nutartys, nuosprendžiai turi gana nemažai panašumų: tai valstybės prievartos priemonės, priimamos įstatymų nustatyta tvarka bei turinčios privalomą teisinę galią.
Nuosprendį kaip procesinį dokumentą galima vertinti ne tik horizontaliai bet ir vertikaliai, t. y. koks jo santykis su kitais baudžiamojoje byloje priimamais procesiniais dokumentais. Kiekvienoje baudžiamojo proceso stadijoje, išsprendus šiai stadijai būdingus uždavinius, priimami konkretūs sprendimai, kurie įtvirtinami atitinkamuose dokumentuose.
Čia didžiausią reikšmę turi tai, jog nuosprendis priimamas tik pagrindinėje ir svarbiausioje baudžiamojo proceso stadijoje, teisminiame nagrinėjime. Nuosprendžiu užbaigiama baudžiamoji byla, tai paskutinis byloje priimamas aktas, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro priimamais nutarimais išsprendžiamas tik konkretus bylos klausimas, pavyzdžiui, paskiriama kardomoji priemonė, asmuo pripažįstamas civiliniu ieškovu ir panašiai.
Savaime suprantama, jog kruopščiai nagrinėjant nuosprendžio atribojimo nuo kitų procesinių dokumentų kriterijus, galima aptikti nemažai skirtumų, tačiau iš esmės nuosprendis yra specifinis savo reikšme, t.y. tuo, jog priimamas, siekiant įgyvendinti teisingumą, nubausti visuomenei pavojingas veikas padariusius asmenis, arba konstatuoti, jog kaltinamasis yra nekaltas.
LR BPK 297 straipsnyje nurodyta, jog Lietuvos Respublikos teismai nuosprendį priima Lietuvos Respublikos vardu. Nuosprendis, paskelbtas valstybės vardu, stiprina šio procesinio akto autoritetą, didina teisėjų atsakomybę už tinkamą teisingumo įvykdymą.
Nepriklausomai nuo Lietuvoje egzistavusios santvarkos, nuosprendis kaip procesinis dokumentas, skirtingai nuo kitų teismo priimamų dokumentų, visada buvo laikomas teisingumo įgyvendinimo aktu, turinčiu didelę auklėjamąją bei visuomeninę reikšmę.
Teisingumas ir nuosprendis
Teismas, nuspręsdamas, kad kaltinamasis yra kaltas, teisiškai įvertina jo veiksmus ir tuo pačiu parodo valstybės požiūrį į nusikaltimą ir jį padariusį asmenį. Teismo, kuris yra trečioji valstybės valdžia, nagrinėjant baudžiamąją bylą, pagrindinis uždavinys yra tas pats - taikydamas teisę, jis siekia įgyvendinti teisingumą. Šį principą įtvirtina ir pagrindinis šalies įstatymas - LR Konstitucija.
LR Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Ši norma pakartota ir LR BPK 6 straipsnyje bei LR teismų įstatymo 1 straipsnyje. Įgyvendindamas teisingumą, teismas privalo būti nešališkas, nepriklausomas, vadovautis tik įstatymu ir būti tik burna, tarianti įstatymo žodžius.
Kadangi priimant nuosprendį ir skiriant bausmę, ne tik nubaudžiamas nusikaltimą padaręs asmuo, bet taip pat nuosprendžiu skiriama bausme siekiama nusikaltusius pataisyti, perauklėti bei reabilituoti, kiekvieną kartą teismas, priimdamas nuosprendį, privalo teisingai pritaikyti įstatymus, kad nusikaltimą padaręs asmuo būtų tinkamai nubaustas, ir kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
Taigi teismas, siekdamas priimti teisingą nuosprendį, pirmiausia turi paklusti teisei - visų pirma konstitucijai, bendriems teisės principams, įstatymams. Tik pats nepažeisdamas teisės, teismas gali veikti kaip konstitucijos ir kitų įstatymų laikymosi garantas. Ar teismas vykdo teisingumą, ar kiekvienas priimtas nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, kontroliuoja aukštesnieji teismai.
Savo funkcijas vykdantis teisėjas yra saistomas įstatymo, proceso principų, teismų praktikos, vertinamųjų kriterijų (sąžiningumo, teisingumo, protingumo), teisės doktrinos. Kita vertus, teismas nėra izoliuotas nuo visuomenės. Visuomenės procesai daugiau ar mažiau veikia teismų veiklą, jų priimamus nuosprendžius.
Šiuo atžvilgiu sąveika yra abipusė - nuosprendžiai veikia visuomenę, o visuomenės reakcija randa atgarsį teismuose. Taigi teismo nuosprendis daro auklėjamąjį ir prevencinį poveikį ne tik nusikaltimą padariusiam asmeniui, bet ir apie teismo procesą ir priimtą nuosprendį sužinojusiai visuomenei. Iš teismo nuosprendžio ji sužino, kokias veikas valstybė laiko nusikalstamomis, koks jų pavojingumas visuomenei, kaip teismas įvertino kaltinamojo veiksmus, jo asmenybę.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. gegužės 12 d. nutartyje nurodė, jog pagal LR Konstitucijos 109 str. 1 d. siekti, kad jo sprendimai būtų ne tik teisėti, bet ir teisingi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 1 d. įtvirtina ne tik teismo teisę, bet ir pareigą kiekvieną bylą spręsti remiantis teisingumo principu.
Atsižvelgti į teisingumo reikalavimus ir priimti teisingą nuosprendį teismą įpareigoja ir LR BPK 6 straipsnis - tai reiškia, jog teisingumo reikalavimų turi būti paisoma kiekvieną kartą nagrinėjant bylą ir priimant atitinkamą nuosprendį.
Vis dėlto teisingumas yra nesuderinamas su formaliu, mechanišku požiūriu į teisės taikymą, todėl teismas privalo aktyviai vadovautis visuomenei suprantamomis ir visuotinai pripažįstamomis lygybės, sąžiningumo ir kitomis moralinėmis vertybėmis. Vykdyti teisingumą moraliniu požiūriu yra daug sudėtingiau nei materialiuoju.
Kvalifikuotam teisėjui nėra sudėtinga teisingai išaiškinti ir taikyti teisę, tačiau teisingai išspręsti bylą tuo atveju, kai konkreti teisės norma nėra aiški ar egzistuoja teisės normų kolizijos - nėra paprasta. Čia teismas tampa teisingumo suvokimo visuomenėje barometru, o priimtas nuosprendis - vieninteliu teisingu jo sprendimo variantu.
Teismo nuosprendis nors formaliai ir turėtų būti laikomas teisingu, visgi gali neatitikti nei proceso dalyvių, nei visuomenės teisingumo suvokimo. Toks teismo nuosprendis nepajėgus užtikrinti socialinės taikos ir netgi gali sulaukti agresyvios visuomenės reakcijos.
Tai dar kartą įrodo, jog teisėjas, spręsdamas jo nuožiūrai paliktus klausimus, turi jausti visuomenės teisingumo sampratą. Dažnai tenka teismui spręsti klausimus, kurie nepakankamai sureguliuoti teisės normomis. Neteisingas moralės požiūriu teisės normų taikymas iš esmės reikštų, kad ir teismo nuosprendis yra neteisingas. Bet net ir šiuo atveju teismas būtų įvykdęs teisingumą, tiesa, tik formaliai.
Kita vertus, neigiamus neteisingus teisės normos padarinius teismas gali sušvelninti tiesiogiai taikydamas Konstituciją arba kreipdamasis į Konstitucinį Teismą (LR BPK 381 straipsnis, 234 straipsnis, 5 dalies 3 punktas). Vadinasi, net tokiomis aplinkybėmis teismas turėtų siekti įgyvendinti teisingumą tiek materialiuoju, tiek prigimtinu požiūriu ir taip įgyvendinti įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę už konkrečias nusikalstamas veikas.
Nagrinėjant nuosprendį kaip ypatingą teismo priimamą procesinį dokumentą, natūraliai kyla klausimas, ar galima nuosprendį vertinti kaip galutinį teisingumo aktą?
Atsitiktinės atrankos būdu atlikus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtų nutarčių analizę matyti, jog pirmos instancijos teismo nuosprendžiai nebuvo pakeisti ir liko galioti. Taigi, galima daryti išvadą, jog daugiau kaip pusė teismo priimtų nuosprendžių ir naikintini, todėl nuosprendžio kaip teisingumo akto suvokimas yra gana reliatyvus.
Kaip su teisingumu, jeigu pirmos instancijos teismas nustato, jog kaltinamasis yra kaltas ir paskiria bausmę, o apeliacinės instancijos teismas nutraukia bylą arba panaikina ir pakeičia pirmos instancijos teismo nuosprendį. Darytina išvada, jog pirmos instancijos teismo vykdytinas teisingumas nebuvo teisingas.
Kadangi tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teismai turi teisę priimti nutartis, kuriomis panaikinamas arba keičiamas byloje priimtas nuosprendis, tokioje situacijoje kalbėti apie nuosprendį kaip apie teisingumo aktą galima tik ribotai. Galutinis ir vykdytinas bei teisingumą įgyvendinantis dokumentas šiuo atveju būtų nutartis.
Suprantama, jog galimos ilgos diskusijos dėl to, ką vertėtų laikyti teisingumo aktu, ar aukštesnių instancijų priimamas nutartis galima absoliutinti ir visada vadinti teisingomis, ar teisingas tas nuosprendis, kuris nebuvo apskųstas, nors jame egzistavo kasacijos ir tokio nuosprendžio panaikinimo pagrindai.
Siekiant, jog teismo nuosprendis nebūtų panaikinamas apeliacine ar kasacine tvarka, įsiteisėtų ir būtų tinkamai vykdomas, kiekvienam nuosprendžiui yra keliami teisėtumo, pagrįstumo, motyvavimo, struktūros bei kiti reikalavimai. Kiekvienas priimtas nuosprendis privalo būti teisėtas ir pagrįstas.
Anksčiau galiojusio LR BPK 331 straipsnis įsakmiai ir aiškiai formulavo teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus: teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Šiuo metu galiojantis LR BPK tokių nuosprendžio savybių atskirame straipsnyje neišskiria, tačiau jos egzistuoja ir yra kildinamos iš bendros baudžiamojo proceso įstatymo analizės.
LR BPK įvirtina daugybę reikalavimų, kurių privalo laikytis teismas, priimdamas, surašydamas, paskelbdamas nuosprendį, kvalifikuodamas nusikalstamą veiką, skirdamas bausmę, ar atleisdamas nuo jos. Tai, jog nuosprendis turi būti teisėtas, reikalauja teisingumo vykdymo, teisėtumo ir teisėtvarkos stiprinimo uždavinius.
Tam, kad priimtas nuosprendis būtų pripažintas teisėtu, teismas turi tiksliai pritaikyti baudžiamojo proceso, baudžiamąjį ir kitus įstatymus, todėl vien nuosprendžio surašymo forma, neatitinkanti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, daro nuosprendį neteisėtu.
Kadangi nuosprendžiu galutinai išsprendžiama byla, jo teisėtumą sąlygoja ne tik teisėta teismo veikla, bet ir griežtas įstatymų laikymasis ikiteisminio tyrimo metu. Nuosprendžio teisėtumui įtakos gali turėti netinkama ikiteisminio tyrimo veiksmų eiga: apklausa, parodymų patikrinimas, objektų tyrimas ir pan.
Esant tokiems atvejams, kai įtariamasis neturėjo galimybės pasinaudoti ikiteisminio tyrimo metu jam suteiktomis teisėmis: teise duoti parodymus, pateikti pašymus, pareikšti nušalinimus, byloje priimtas nuosprendis taip pat negali būti laikomas teisėtu. Dėl šios priežasties negalima siaurinti nuosprendžio teisėtumo sąvokos ir apriboti ją reikalavimu laikytis materialiųjų ir procesinių įstatymų tik nuosprendžio priėmimo stadijoje.
Nuosprendžio teisėtumo reikalavimas yra kildinamas iš pačio teisėtumo baudžiamajame procese principo esmės, kurio tikslas yra užtikrinti teisės paliepimų įgyvendinimą. Besąlygiško teisėtumo principo pavyzdžiu gali būti senovės Graikijos išminčiaus Sokrato elgesys. Nuteistas mirties bausme jis laukė vienutėje nuosprendžio įvykdymo.
Kai jo mokiniai suorganizavo savo mokytojo pabėgimą, jis atsakė: kas bus, kai žmonės ims negerbti teismo nuosprendžių. Taigi teisėtą nuosprendį galima vertinti kaip veikiantį įstatymą ir įgyvendintą teisėtvarką.
tags: #ar #nusikaltimas #gali #buti #pateisintas