Mirties tema yra sudėtinga ir dažnai vengiama, ypač kalbant su vaikais. Tačiau atviras kalbėjimas apie mirtį gali sumažinti nerimą ir padėti vaikams geriau suprasti mirties esmę.
Vaikų suvokimas apie mirtį
Vaikų suvokimas apie mirtį skiriasi priklausomai nuo jų amžiaus ir smegenų raidos.
- Iki 5 metų: Vaikai dar nesuvokia, kad mirtis yra baigtinis taškas. Jie galvoja, kad mirtis yra laikinas ir grįžtamas procesas.
- 6-8 metai: Vaikai ima palaipsniui suvokti, kad mirtis yra baigtinis procesas, bet jų suvokime dar būna daug „netolygumų”. Jiems gali atrodyti, kad miręs žmogus dar geba mąstyti ar jausti.
- Vyresni nei 8-9 metai: Vaikai ima realiai suprasti, kad mirtį sukelia ir vidinės priežastys, ne tik išorinės (kaip jie galvodavo anksčiau).
Kaip kalbėtis ir elgtis su vaiku, kai susiduriame su mirtimi
Svarbu būti atviriems ir sąžiningiems su vaikais, kai kalbame apie mirtį. Štai keletas patarimų:
- Būkite atviri ir sakykite faktus: („senelis mirė, jam sustojo širdis”).
- Stenkitės atsakyti į vaiko klausimus.
- Nevartokite eufemizmų: tokių kaip „senelis išėjo”, „užmigo”, „jį pasiėmė Dievulis”, o įvardinkite konkretų faktą: „senelis mirė”. Mažesniems vaikams reikės paaiškinimo, ką reiškia mirties faktas („jis nebegali kvėpuoti, jo širdis nebeplaka, jis negali judėti ir pan.”).
- Leiskite reikšti vaikams įvairias kylančias emocijas: verkti, pykti ir pan. Normalizuokite, kad taip jaustis tokioje situacijoje yra normalu. Nesistenkite nuslopinti vaiko emocijų.
- Nevenkite su vaiku kalbėti apie mirusį asmenį. Pasidalinimas prisiminimais apie mirusįjį palengvina gedėjimo procesą.
- Pastebėkite, kai vaikas atrodo liūdnas, susirūpinęs ar nerimastingas ir pasiteiraukite, kaip jis jaučiasi. Raskite laiko išklausyti jo jausmus ir pasidalinkite savaisiais.
- Labai svarbu pastebėti vaiko kaltės jausmus, nes jaunesnieji vaikai (ikimokyklinukai) linkę visus įvykius susieti su savimi, todėl jiems gali atrodyti, kad šeimos nario mirties priežastys susijusios su juo (tarkim, jo blogu elgesiu ar netgi mintimis). Pasakykite vaikui, kad jis nėra kaltas dėl to, kad artimas šeimos narys numirė.
- Religiniai ar dvasiniai paaiškinimai dažnam iš mūsų gali turėti didelę prasmę, todėl kalbant apie mirtį su vaikais svarbu, kad aiškinimas atitiktų vaiko amžių.
- Rekomenduojama įtraukti vaikus į aktyvią veiklą, išreiškiant pagarbą ir meilę mirusiajam, pvz:. nupiešti piešinį mirusiajam, sukurti jam eilėrašti, parašyti laišką ir pan.
- Svarbu patiems tėvams nevengti reikšti emocijų, vengiant dviejų kraštutinumų - pernelyg dramatiškų emocijų rodymo arba, atvirkščiai, - visiško užsiblokavimo nuo emocijų ir elgesio, lyg nieko nebūtų įvykę.
- Laikykitės įprastos kasdieninės rutinos, kuri suteikia vaikui saugumo pojūtį.
- Atsakant į šį klausimą svarbu įvertinti vaiko amžių, ryšį su mirusiuoju bei emocinę vaiko būklę. Jokiu būdu nereikia vaiko versti, jeigu jis nenori ar bijo. Tačiau jeigu vaikas išreiškia norą, svarbu jam detaliai paaiškinti, ko jis gali tikėtis atsisveikinimo ceremonijose.
- Atminkite, kad labiausiai vaikui kenkia ne skaudi tiesa, o bandymas ją nuslėpti - tiek apie mirties faktą, tiek apie jos priežastis. Vaikas turi gauti atsakymus, atitinkančius vaiko amžių. Geriausia, kai jis atsakymus gauna iš jam patikimiausių žmonių.
Sirenos graikų mitologijoje
Sirenos graikų mitologijoje apibūdinamos kaip viliojančios, bet pražūtingos būtybės, kurių kerintis balsas pavergdavo žmones ir dažnai tapdavo jų žūties priežastimi. Sirenų istorijos dažnai vaizduojamos kaip įspėjimai apie žmogiškų troškimų ir silpnybių pavojų. Seniausiuose šaltiniuose sirenos apibūdinamos kaip būtybės, turinčios paukščio kūną ir moters galvą, o vėliau jų išvaizda kito - kai kuriose interpretacijose jos vaizduojamos kaip pusiau moterys, pusiau žuvys.
Homero „Odisėjoje“ sirenos pasirodo kaip klastingos gundytojos, kurios giesmėmis bando suvilioti Odisėjo laivo įgulą. Odisėjas, norėdamas išvengti jų vilionių, užkemša savo įgulos narių ausis vašku ir liepia save pririšti prie laivo stiebo, kad galėtų išgirsti jų giesmes, tačiau nepasiduotų jų poveikiui. Sirenos jam dainuoja: „Ateik, šlovingasis Odisėjau, ir klausyk mūsų giesmių!
Sirenos simbolizuoja ne tik pavojingą grožį, bet ir žinių troškimą, kuris gali vesti į žūtį. Pasak kai kurių interpretacijų, jų giesmėse slypi ne tik vilionės, bet ir gili išmintis, kuri žmogui per sunki, todėl tampa destruktyvi. Pasak Orfiko tradicijos, sirenos kilo iš upės dievo Achelėjo ir mūzų arba nimfų, todėl jų balsai buvo dieviškos kilmės, o vilionės neatsiejamos nuo grožio ir meno galios.
Krikščioniškos tradicijos tėvai sirenų įvaizdį kartais interpretavo kaip simbolį, įkūnijantį nuodėmingą troškimą ar pagundą. Sirenos graikų mitologijoje atskleidžia gilius žmogaus prigimties aspektus: troškimą grožio, žinių ir malonumų, kartu įspėdamos apie pavojų, kuris slypi nevaldomuose potraukiuose.
Vienas įdomiausių mitų apie sirenas yra susijęs su jų susitikimu su argonautais - mitiniu graikų herojų laivu, vedamu Jazoną ieškant Aukso vilnos. Kai argonautų laivas Argo priartėjo prie salos, kurioje gyveno sirenos, jų kerintis balsas pradėjo girdėtis. Sirenų giesmės skambėjo nuostabiai viliojančiai, žadėdamos herojams pažinimo ir malonumo.
Tačiau tarp argonautų buvo garsusis dainininkas ir muzikantas Orfėjas, žinomas dėl savo stebuklingų gebėjimų grojant lyra. Supratęs, kad sirenų giesmė užburs jo bendražygius, Orfėjas ėmė groti savo lyram ir dainuoti. Jo muzika buvo tokia galinga, kad užgožė sirenų balsus ir neleido jų vilionėms pasiekti argonautų širdžių.
Pasak kai kurių mitų versijų, sirenos, kurių giesmės nesugebėjo suvilioti herojų, iš nevilties šoko į jūrą ir pavirto uolomis arba pradingo bangose. Ši istorija pabrėžia kontrastą tarp sirenų ir Orfėjo muzikos. Sirenos naudojo savo balsus siekdamos naikinti, o Orfėjas - kurti ir gelbėti. Tai įkvepiantis mitas, kuris parodo, kaip menas ir kūryba gali būti stipresni už pavojingus troškimus ar pražūtingas viliones.
Teologinėje tradicijoje sirenų mitas peržengia vien tik pagonišką pasakojimą, įgaudamas alegorinių reikšmių, susijusių su dvasiniu pavojumi. Kai kurie ankstyvieji krikščionių raštininkai, interpretuodami senovės mitus, sirenas matė kaip demoniškų pagundų metaforą, ypač susijusią su pasaulietiškais malonumais, kurie atitraukia sielą nuo Dievo.
Įdomu tai, kad kai kuriose viduramžių bestiarijų versijose sirenų giesmės buvo siejamos su eretiškų mokymų skleidimu. Jos ne tik viliojo jūreivius fiziniu geismu, bet ir klaidino protą neteisingomis doktrinomis. Be to, egzistuoja mažiau žinoma interpretacija, siejanti sirenų balsus su prigimtiniu žmogaus polinkiu į tuščią kalbą ir tuščią pasaulio garbę, kurią šventieji tėvai ragino ignoruoti.
Graikų mitologijos sirenos - (graikų mitologijos paaiškinimas)
Psichikos ligų paplitimas: statistika Lietuvoje ir pasaulyje
Psichikos sveikata - svarbi kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis, tačiau vis dar apipinta mitais ir klaidingais įsitikinimais. Nors pastaraisiais metais psichinės sveikatos problemos pamažu išlenda iš šešėlių ir apie jas ne tik vis daugiau kalbama, bet ir bandoma paneigti klaidingus nusistatymus, visgi daug mitų dar vis aktyviai bujoja žmonių galvose.
Privalomojo sveikatos draudimo fondo informacinės sistemos „Sveidra“ duomenimis, Lietuvoje psichikos ir elgesio sutrikimai yra gana dažni. 2022 m. 1 iš 8 Lietuvos gyventojų (iš viso 340 562 asmenims) buvo diagnozuotas bent vienas psichikos ir elgesio sutrikimas. Tačiau Higienos institutas praneša, kad tikėtina, jog tikrasis šių sutrikimų mastas yra didesnis.
2001 m. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) apskaičiavo, kad „1 iš 4 žmonių pasaulyje tam tikru gyvenimo momentu nukentės nuo psichinių ar neurologinių sutrikimų“. Šiuo metu apie 450 milijonų žmonių pasaulyje susiduria su tokiomis problemomis. Kaip paaiškina PSO, psichikos sutrikimai yra „viena iš pagrindinių blogos sveikatos ir negalios priežasčių visame pasaulyje“.
Vienas iš labiausiai paplitusių psichikos sveikatos sutrikimų yra depresija, kuri 2017 m. paveikė daugiau nei 264 milijonus žmonių visame pasaulyje, o dabar tokių yra jau apie 280 milijonų.
Dažniausi mitai apie psichikos sveikatą
Nors temai skiriama vis daugiau dėmesio ir tyrimų, vis dar egzistuoja daug mitų ir klaidingų nuomonių, susijusių su psichine sveikata. Žemiau pateikiami dažniausiai pasitaikantys mitai ir faktai, kurie padės geriau suprasti psichikos ligas.
- 1 mitas: Psichikos sveikatos problemos yra retos
Faktas: Kaip jau minėta, psichikos sveikatos problemos yra gana dažnos. PSO duomenimis, kas ketvirtas žmogus pasaulyje gyvenimo eigoje susiduria su psichikos ar neurologiniais sutrikimais. - 2 mitas: Panikos priepuoliai gali būti mirtini
Faktas: Panikos priepuoliai yra neįtikėtinai nemalonūs, apimantys greitą širdies plakimą ir didžiulį baimės jausmą. Tačiau jie negali tapti tiesiogine mirties priežastimi. - 3 mitas: Žmonės, turintys psichikos sveikatos sutrikimų, negali dirbti
Faktas: Senas, bet niekaip iš visuomenės lūpų nedingstantis mitas yra tas, kad žmonės, turintys psichikos problemų, negali išsilaikyti darbe ar būti naudingi kolektyvo nariai. Tai yra visiškai klaidinga. - 4 mitas: Psichikos sveikatos problemos yra silpnumo požymis
Faktas: Tai toks pats klaidingas teiginys kaip kad sakyti, jog lūžusi koja yra silpnumo požymis. Psichikos sveikatos sutrikimai yra ligos, o ne silpno žmogaus požymiai. - 5 mitas: Psichikos ligas sukelia patys žmonės, kurie nuo jų kenčia
Faktas: Nors žmonės turi prisiimti atsakomybę už savo mintis, jausmus ir elgesį, susijusius su tam tikrais sutrikimais, jie nėra dėl jų kalti. - 6 mitas: Tik žmonėms be draugų reikia terapeutų
Faktas: Yra didelis skirtumas tarp struktūrizuotų kalbėjimo terapijų ir kalbėjimo su draugais. Abu šie dalykai gali padėti psichikos ligomis sergantiems žmonėms skirtingais būdais, tačiau apmokytas terapeutas gali spręsti problemas konstruktyviai ir taip, kaip net geriausi draugai jam neprilygs. - 7 mitas: Psichikos problemos yra nulemtos tik genetikos ar biologinio disbalanso
Faktas: Nors tokį teiginį retkarčiais galima išgirsti net ir iš specialistų lūpų, tačiau toks teiginys nėra teisingas ir turėtų būti laikomas tik dar vienu mitu. - 8 mitas: Psichikos sveikatos problemos yra nuolatinės ir jų neįmanoma išgydyti
Faktas: Tam tikra psichikos diagnozė nebūtinai yra „bausmė iki gyvos galvos“. Kiekvieno žmogaus patirtis su psichinėmis ligomis yra skirtinga. - 9 mitas: Priklausomybė - tai valios trūkumas
Faktas: Šis teiginys taip pat yra neteisingas. Ekspertai narkotikų vartojimo sutrikimus laiko lėtinėmis ligomis. - 10 mitas: Psichoterapija trunka amžinai, o specialistai gilinasi į vaikystės problemas
Faktas: Tai mitas, kuris vis dar išsilaikęs nuo senesnių psichoterapijos laikų. Tačiau šiuolaikinė psichoterapija gali būti trumpalaikė ir orientuota į konkrečius sprendimus. - 11 mitas: Šizofrenija sergantys žmonės turi susiskaldžiusią asmenybę
Faktas: Tai - mitas. Šizofrenija reiškia „proto suskaidymą“, o tai gali paaiškinti šį vyraujantį mitą. Tačiau, kai Eugenas Bleuleris 1908 m. sugalvojo šį terminą, jis bandė „suvokti proto ir elgesio susiskaidymą ir nykimą kaip sutrikimo esmę“. - 12 mitas: Valgymo sutrikimai kankina tik moteris
Faktas: Vis dar egzistuoja stereotipas, kad valgymo sutrikimai yra jaunų, baltaodžių, turtingų moterų liga. Tačiau su tuo gali susidurti bet kas. - 13 mitas: Valgymo sutrikimai yra gyvenimo būdo pasirinkimas
Faktas: Tai - itin pavojingas mitas. Valgymo sutrikimai yra rimta psichikos sveikatos būklė, o kraštutiniais atvejais tokie sutrikimai gali baigtis mirtimi. - 14 mitas: Visi psichikos ligomis sergantys žmonės linkę į smurtą
Faktas: Tai, žinoma, irgi yra mitas. Laimei, kai pasaulis vis geriau suvokia psichines problemas, šis klaidingas supratimas pamažu nyksta.
Gedėjimas - reakcija į netektį
Gedėjimas - reakcija į netektį, sielvartas netekus kažko svarbaus, brangaus, reikšmingo. Sielvartas sekina ir yra negailestingas, kartais sunkiai valdomas, bet jį galima įveikti. Šis jausmas yra skausmingas, bet natūralus procesas. Tai sudėtingas procesas, kurio metu suvokiamas netekties faktas, pakinta gedėtojo emociniai santykiai, tenka gyventi aplinkoje, kurioje jau nebėra asmens, anksčiau užėmusio tam tikrą vietą Jūsų gyvenime.
Labai sunku susitaikyti su brangių žmonių mirtimi. Gyvenimas atsiuntė Jums labai didelį išbandymą. Reikia nemažai laiko, kad praeitų vidinis netekties skausmas ir sumažėtų vidinės tuštumos jausmas. Jūsų gyvenimas nebus tik gyvenimas prisiminimais. Jūsų gyvenimas bus ir visiškai naujas.
Šiandienė visuomenė nelabai pageidauja matyti verkiančius, liūdinčius, kenčiančius, gedinčiuosius. Keičiasi ir gedėjimo suvokimas. Gyvename visuomenėje, kurioje atvirai liūdėti, blogai jaustis, juolab sielvartauti, nedera. Visuomenė nenori matyti mirties sukeliamo skausmo, ašarų. Šiandien žmonės miršta ne apsupti pagarbos ir su meile laikomi už rankų, o apraizgyti lašelinėmis ir prijungti prie įvairiausių jų gyvybę palaikančių aparatų. Žmogiškąjį ryšį pakeitė technika.
Gedėjimo etapai
Daugelis mokslininkų nustatė gedėjimo etapus, kurie yra skirtingi ir kartu panašūs. Ne kiekvienas žmogus išgyvena visus nurodytus etapus, be to, nebūtinai jie vyksta nuosekliai, vienas paskui kitą. Kartais žmonės tarsi įstringa, pasilieka tam tikroje stadijoje, kiekvienas žmogus turi savo individualų gedulo stereotipą.
- Šokas. Pirmąsias dienas ar savaites po artimojo mirties žmogus išgyvena šoką. Vieni žmonės šoko metu būna lyg „sukaustyti“ ar „užšaldyti“, kiti - sutrikę, verkia.
- Skausmas. Vėliau skausmas stiprėja, nes tampa aišku, kad mirusiojo nebėra. Gedintysis pradeda ilgėtis velionio, kiekvieną kartą pasigedus mirusiojo širdgėla suspaudžia širdį.
- Iliuzijos ir haliucinacijos. Šiuo laikotarpiu gedintiesiems pasireiškia iliuzijos, haliucinacijos, kartais jie jaučia, lyg velionis būtų šalia.
- Fiziniai simptomai. Šiuo atveju Jūs jaučiate stiprius fizinius simptomus, kurie atsiranda dėl nerimo: lyg gerklėje užstrigęs kamuolys gniaužia gerklę, jaučiate širdies plakimą, atsiranda nemotyvuota baimė, sutrinka virškinimas.
- Pyktis. Tai - natūrali reakcija. Jūsų pyktis gali būti nukreiptas į gydytoją, slaugytoją, kad nepagydė Jūsų artimojo, ar į kurį nors šeimos narį.
- Kaltė. Galite jausti kaltę dėl savo kažkokių Jums svarbių atrodančių veiksmų, kurie galėjo išgelbėti Jūsų artimąjį „Jei tik… jei tik būčiau skatinęs anksčiau kreiptis į gydytoją.“
- Neviltis. Jūs dabar suvokiate, kad tas, kurį praradote, iš tiesų nebegrįš. Tai gali sukelti neviltį: „Koks dabar yra mano gyvenimo tikslas?“, „Kodėl taip atsitiko man?“, „Kam gyventi?“
- Susitaikymas. Praėjus tam tikram laikui Jūs pastebite, kad vėl pradedate domėtis gyvenimu. Gerų dienų būna vis daugiau, ateina ramybė. Smulkmenos, kurios anksčiau erzino, tampa nereikšmingos.
Mirtis - gyvybiškai svarbių organizmo funkcijų nutrūkimas
Kiekvienas gyvas organizmas galiausiai turi prieiti savo dienų galą. Apie mirtį galima kalbėti ir romantiškai, ir dramatiškai, bet mediciniškai tai gyvybiškai svarbių organizmo funkcijų nutrūkimas. Mirties momentas reiškia, kad žmogus kaip mąstanti ir sąmoninga, sociali būtybė nustoja egzistuoti. Tačiau kūnas žemėje pasilieka daug ilgiau - dešimtis ar net tūkstančius metų.
Pasak jo, suaugusiesiems dažniausiai pirmiausia sustoja širdis, tuomet dingsta sąmonė ir galiausiai nutrūksta kvėpavimas. O vaikams atvirkščiai - pirmiausia nutraukiama kvėpavimo funkcija.
Mirtis gali būti staigi arba lėta. „Jeigu žmogus miršta nuo senatvės, lėtinių ligų, vyksta lėtinis mirimo procesas, turintis savo etapus. Tai yra agonija su įvairiais pasikeitimais fiziologijoje, prieblandinėje sąmonės būklėje, kvėpavimo ritmo, dažnio, gilumo pasikeitimais. Tai natūralus gesimo procesas. Žmogus būna guvesnis, žvalesnis, būna vangesnis. Pasak jo, staigios mirties atveju dažnai žmogui susvaigsta galva ir jis tiesiog griūva be sąmonės. Taip nutinka dėl pirminio širdies sustojimo, kai širdies ritmas sutrinka, tačiau plakti ji iškart nenustoja.
Klinikinė mirtis apibrėžiama trukme. Kambario temperatūroje klinikinės mirties trukmė yra iki penkių minučių, nes po to arba net anksčiau pradeda vystytis negrįžtami smegenų pokyčiai. Bet, pavyzdžiui, šaltoje temperatūroje, po ledu, žmogus gali išbūti ilgiau, klinikinės mirties trukmė šiek tiek išsitęsia“, - tvirtino gydytojas.