Knygos vertėjas įžvelgė tris kūrinio sluoksnius: asmenišką arba terapinį, antropologinį ir tiriamąjį. Tad, ar mano knyga yra terapinė, atsakys skaitytojai. Man įdomu, kokia reakcija bus Lietuvoje. Vokietijoje mažai skiriama dėmesio dabartinei Lietuvai. Mes, vokiečiai, šiek tiek išmanome jūsų šalies istoriją, žinome apie Neringos kurortą, bet mažai - apie kasdieninius rūpesčius.
Prieš išvykdamas į Varšuvą (ten Vokiečių istorijos institute dirbu mokslininku), norėjau užrašyti savo patirtį ir pastebimus apie tai, kas ir kaip vyksta ne tik dabartinėje Lietuvoje, Lenkijoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje. Norėjau papasakoti, kad čia kai kas keičiasi, kad karinė situacija Rytų Europoje svarbi ne vien Ukrainos, Rusijos santykiams, bet ir Lietuvai, taip pat Europos Sąjungai.
Į Lietuvą atvykau labai gerai mokėdamas rusiškai, baltarusiškai ir lenkiškai. Buvo keista, kad Vilniuje galima gyventi nemokant lietuvių kalbos, kad čia laisvai susikalbi angliškai ir rusiškai. Kai vaikai pradėjo šnekėti lietuviškai, supratau, kad noriu ir aš išmokti šią kalbą. Be to, neįmanoma daugiau sužinoti apie šalį, kurioje gyveni, jei nemoki vietinės kalbos.
Paradoksas - išmokti lietuviškai trukdė lietuviai. Vos pradėdavau kalbėti, visi mano kaimynai, draugai, kolegos, žinodami, kad gerai kalbu rusiškai ir angliškai, iš karto pereidavo prie šių kalbų. Labai blogai. Blogai ir tai, kad lietuviai mano, jog jų kalba pamažu išnyks, nes daug gyventojų emigruoja, o atvykėliai iš kitų šalių nesimokys lietuvių kalbos. Prašydavau: „Leiskit man kalbėti lietuviškai ir klysti. Pataisykite mane, kai kalbu netaisyklingai.“ Man buvo sunku išmokti kalbą, nes pradžioje niekas su manimi nešnekėjo lietuviškai.
Rašote, kad svetimšaliams ir kitataučiams apsigyventi ir įsikurti Lietuvoje yra šalta ir nejauku. Jeigu palygintumėte lietuvių patirtį Vokietijoje, man regis, rastumėte daug panašių problemų. Vokietija imigrantams nėra šilta ir draugiška. Išvažiuodami į Varšuvą manėme: „Lenkijoje yra daugiau slavų, atviros sielos, plačios širdies žmonių, ten mums bus lengviau rasti savo vietą.“ Abu su žmona mokame lenkiškai, bet Varšuvoje tikrai buvo labai blogai. Mano vaikai iškart panoro grįžti į Lietuvą.
Agresijos apraiškų kasdienybėje nepatyrėme. Bet sunku gyventi nematant šypsenų. Būdavo - einam su trim vaikais į tą pačią žaidimų aikštelę, sutinkame tuos pačius tėvus su tokio paties amžiaus kaip mūsų vaikais, bet suaugusieji nerodo jokios iniciatyvos susipažinti. Pavyzdžiui, Baltarusijoje žmonės dažnai domisi, kodėl atvykome, ką veikiame. Lietuvoje mūsų beveik niekas to neklausė.
Mano knygutėje yra daug ironijos, specifinio požiūrio į jūsų šalyje egzistuojančias problemas, kurių galbūt jūs patys nematote. Baltarusijos egzilio universitetas atspindi lietuvių ir baltarusių santykių mikrokosmosą. Kita mikroistorija - mano patirtis su „Regitra“, bendravimas su vairavimo mokytoju.
Prieš 30 metų jūsų šalyje šventa karvė buvo komunistų partija ir mokslinis marksizmas, ateizmas, o dabar parareliginiais santykiais tauta susisiejo su valstybe. Ir šios religijos, gink Dieve, nevalia kritikuoti.
Lietuvis neretai teigia: „Aš - katalikas“, bet negyvena kaip katalikas, nesilaiko dešimties Dievo įsakymų. Formaliai Lietuva yra katalikiška šalis, bet praktiškai... Geriausias pavyzdys - Šv. Kalėdos. Tai yra posovietinio kapitalizmo šventė be Dievo ir be religijos. Komercinė ir be krikščioniškų šaknų. Kalbu apie tai, ką mačiau čia dirbdamas ir gyvendamas. Su lietuvių tauta ir valstybe yra panašiai - viskas turi būti lietuviška, bet Vilniuje mačiau kitokią Lietuvą. Čia daug pakazūchos.
Lietuvius ne kartą pavadinote nacionalistais. Maža tauta privalo stipriai įsikibti į savo šaknis, mums nebėra kur trauktis, turime visomis išgalėmis saugoti identitetą. Todėl kai atvažiuoji į šalį, kur gyva idėja sukurti nacionalinę valstybę, yra kiek keista.
Jeigu su lietuviu susipažįsti artimiau, jei čia gyveni ir pradedi kalbėti lietuviškai, lietuviai yra labai draugiški, jais galima pasitikėti, laikosi duoto žodžio. Labai sunku užmegzti tokius santykius, bet jei pavyks, lietuvis tau sielą atiduos.
Teigiate, kad mes klastojame praeitį. Ir apie tai, kaip vokiečiai ir lietuviai policininkai vykdė Holokaustą Kudirkos Naumiestyje. Neseniai atostogavau Druskininkuose. Muziejuje rašoma, kad kaimas pirmą kartą paminėtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, vėliau čia buvo rusų kurortas, po Pirmojo pasaulinio karo - okupuota Lenkijos teritorija. Bet muziejuje nėra nė žodžio apie tai, kad čia buvo ir žydų miestelis. Per Antrąjį pasaulinį karą čia įvykdytas Holokaustas. Šiandien šis sanatorijų miestelis visiems labai patinka. O kur istorija apie tai, kad lietuvinimo procesas čia prasidėjo tik karo metais?
Ne paslaptis, kad Kudirkos Naumiestyje garbinamas Vincas Kudirka buvo antisemitas, blogai kalbėjo apie žydų bendruomenę, kaimyninį Vilkaviškį vadino Judenštatu. Žinau, kad čia buvo getas. Muziejuje nėra nė žodžio, kad čia buvo didelė žydų bendruomenė ir kaip ji išnyko. Man svarbu žinoti, kaip vokiečiai čia organizavo Holokaustą. Kitaip buvo Gardino srityje, - vietiniai sistemingai nedalyvavo žydų naikinimo vajuje. Man įdomu, kokia yra dabartinė visuomenė, ar ji gyvai palaiko prisiminimus apie tai, kas čia įvyko. Istorikas turi matyti viską. Mano profesinė deformacija ta, kad aš visur matau daug mirčių.
Komunikacija Lietuvoje yra netiesioginė, būtų daug paprasčiau, jeigu man viską paaiškintų tiesiai šviesiai. Bet lietuviai mėgsta vinguriuoti, apeiti iš įvairių pusių, sukti ratus. Noriu aiškių taisyklių.
Suprantu, kad pagrindinė problema yra ideologija. Daug žmonių čia kalba netiksliai rusiškai ir netiksliai lenkiškai, dar karo metais čia buvo kalbama ir jidiš. Ir į šią kalbą galima būtų žvelgti kaip į socialinį kapitalą. Vis dėlto jei nemoki gerai kalbėti lietuviškai, tu esi už baro, virtuvėje, apačioje, nematomas. Tai - ne nacionalinė, o socialinė problema.
Lietuviai bijo, nes geriau už vokiečius supranta, kad tai yra ne tik militaristinė, bet ir kultūrinė problema, labai pavojinga hibridinė karo forma. Antra, iš Lietuvos buvo ištremta šimtai tūkstančių gyventojų, trėmimo istorija nėra tolima, tik dvi kartos pasikeitė, atmintis yra gyva.
Kai atsidarau pagrindinius Lietuvoje veikiančius informacinius portalus, nesuprantu, apie ką yra kalbama. Atrodytų, kad Lietuva egzistuoja kosmonautų kapsulėje, o šalia nėra nei Latvijos, nei Lenkijos, nei Estijos. Suprantu, jei nenorite palaikyti santykių su rusais, baltarusiais, bet kodėl ignoruojate draugiškas kaimynines šalis?
Pirma, bus pasakyta, kad ne lietuvis neturi teisės kritikuoti Lietuvos. Nemažai mano tekstų buvo publikuojama viename portale, jo neregistruoti komentatoriai būtinai pabrėždavo, kad Ackermann - neva žydiška pavardė. Nepaneigsite, kad Lietuvoje nėra antisemitizmo apraiškų. Antra - nesvarbu, kokia yra mano tautybė, o svarbu, kad jeigu tu būtum žydas, tu neturėtum teisės kalbėti apie Lietuvą. Suveikia automatizmas - jeigu tau čia kas nors nepatinka, gali išvažiuoti! Kritiką suprantu kaip pripažinimo formą, o Lietuvoje kritiką yra priimta suprasti kaip pagarbos trūkumą. Mano knyga galėtų būti treniruotė, kaip priimti kitokį požiūrį, jį traktuoti ne kaip pagarbos trūkumą, o kaip manąjį Lietuvos pripažinimą.
Vydūno visuma esmingai aptarta - nuo Vinco Mykolaičio-Putino studijos iki V. Bagdonavičiaus, A. Lyg paties gyvenimo suaktualintas siekimas paryškinti išskirtinę Vydūno kūrybos ir veiklos pasiją - mokytojystę, mokytojo pašaukimą. Gimė Vydūnas 1868-aisiais, Jonaičiuose (Šilutės r.), šeimos pavardė, kaip pats sakė, Vilhelmas Storosta. Dar jaunas sąmoningai rinkosi mokytojo kelią.
Pirmiausia pats sau prisipažinęs lietuvis esąs, pradėjęs šį tą rašyti lietuviškai. Turbūt tai dažniausiai cituojamas Vydūno liudijimas apie savo ankstyvą pastebėjimą, kad lietuviai yra doriškai silpninami, tad ir niekinami. Ir kad taip yra dėl to, jog lietuviai ir patys nesijaučia „garbės vertais žmonėmis“. Ir bręstant atėjęs suvokimas, kad esąs skirtas kažkam kitam, negu yra kreipiamas šeimos, aplinkos, valstybės, kad turįs kelti lietuvių savigarbą, kad jie galėtų jaustis garbės vertais žmonėmis. Panašų tautinio sąmonėjimo kelią yra nuėjęs ne vienas XIX-XX a. sankirtos asmuo. Ryškiausiai - Vincas Kudirka. Bet Vydūnas pirmasis taip aiškiai pajuto silpniausią ir pavojingiausią kiekvienos tautos vietą - savigarbos, savivertės stoką.
Gerbti (garbinti) Lietuvą, lietuviškai kalbėti, net jei aplinkybės tam ir nėra palankios. Ir Vydūno apsisprendimas susijęs su suvokimu, kad jis turi ir kitą kalbą ir kad ta kalba, kad ir sudarkyta, yra jam prigimta, kad reikia ją savyje atgaivinti. Ir kad kalbos gaivinimui gali pasitarnauti raštas, rašymas. Tokia yra Vydūno lietuviškoji mokytojystė, jau sutelkta ne tik į moksleivius, o ir bendriau - į žmogaus ugdymą. Mokyti ne tik žodžiu, o ir savo paties gyvenimu. Mokyti rašymu, raštais. Rašyti, jei iš pradžių ir tik mažmožius, eiti ir lietuvių kalbos keliu, mokantis pačiam ir mokant kitus. Kuriant lietuviškąjį turinį, jį struktūrinant.
Šviesus pasidžiaugimas: „Kaip ramu ir kaip gera skaityti: nestumia tavęs niekas žemyn, tik kelia į aukštą ir kilti ragina“[1]. Vydūną ne sykį girdėjau ir kai rašiau apie S. Čiurlionienę-Kymantaitę, keliose gražiose nuotraukose (pas Vaižgantą, Dainų šventėje) mačiau ją greta Vydūno. 1928-aisiais Sofijos namuose vegetariškai švenčiamas Vydūno jubiliejus.
Jei ir nieko reikšmingesnio Vydūno atminimui ir nepadariau, tai bent jaučiausi, kad esu pakeliui į jį, tad galėjau esmingiau bendrauti ir su tais, kurie su Vydūnu buvo susitikę ir kaip su Mokytoju. Svarbu būtų surinkti visus V. Bagdonavičiaus straipsnius, parašytus po disertacijos, juos išleisti. Patikimas žvilgsnis, nes filosofija kaip individualaus mąstymo vienis negali būti matuojama kitu vieniu, jei ir autoritetingesniu.
Vydūno filosofinio mąstymo tvirta pagrindinė šaknis yra sąmoningumas žmogaus žmoniškumui, jo saugojimas, auginimas ir individualiaisiais, ir bendruomeniniais (tautiniais) būdais, kurie tarsi savaime krypsta kūrybos, kūrybingumo linkui. Vydūno kūryba (esė, o ypač dramos) nėra tik filosofinių idėjų iliustracijos, o atskirais atvejais ir pirminiai tų idėjų branduoliai. Moters vaidmuo (gal net misija) žmoniškumo ir žmoniškėjimo vyksmuose giliausiai atskleistas ne abstrakčiu mąstymu, o dramine „Pasaulio gaisro“ tikrove.
Paskutinis, bent spausdintas, Vydūno leidinys - „Gyvenimas prūsų Lietuvoje; apie 1770 metus, kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“ - išleistas Vokietijoje, 1948 m. Be K. Donelaičio bendrosios svarbos lietuviams, be tautiškumo ir žmoniškumo ryšio tvirtinimo, Vydūnas šiame tekste ryškiau išsakė kelias svarbias mintis: kad „skaudžiais laikais žmonės veikiau subunda tam, kas yra esmiškasis žmoniškumas, kaip reikėtų išmintingiau, doriau pasielgti“; kad Prūsų Lietuvoje lietuviai galėjo lengviau „apsireikšti ir laikyties“, nes „vokiečių valdžia leido lietuviams gyventi atskiruose savo kaimuose“.
Kad K. Donelaitis ryžosi „lietuviškumą raštu atvaizduoti“ ir tuo „paveikė lietuviško žmogaus esmę“, kad K. K. Donelaičio permąstymas, perleistame tekste reflektuotas ir V. Bagdonavičiaus, skirtas besimokantiems, tad ir norminės rašybos, akivaizdžiau rodo Vydūno mąstymo sistemingumą, sutelktumą į žmoniškumo ugdymą, saugojimą, ką tvirtinąs ir K. Donelaitis.
Baugi ir bauginanti situacija - į mokyklas eina netikri mokytojai, neparuošti ir nepasiruošę darbui, kuris nėra tik darbas. Tikimės, kad dar ne riba. Kad mokytojų atsiras, kai be jų nebegalėsime išgyventi. Galgi ir dėl to gręžiamės ir atgal, klausdami: ar mokytojų turėjome, ar jų buvo. Ir tebėra. Galime išgirsti ir permąstyti ir Vydūną, mokytoją, ne tik stovėjusį prieš klasę ar auditoriją, bet ir savo mąstomojoje atskirybėje kūrusį žmoniškumo turinius, kurių pamatai bendri, o supratimas atskiras, individualus.
Platono Akademija, universiteto provaizdis, ir žymiausias jos mokinys - Aristotelis. Giliausia mokytojystė sklinda iš žmonių, kurie „dalina savo išmintį, savo gyvybės pajautimą, tarnauja kitiems tvirta savo valia. Kad kiti pakiltų žmoniškuman, kad kiti peržengtų žmoniškumo slenkstį“[4]. Vydūnas ir priklauso tam nedideliam mokytojų skaičiui, kurie žmoniškumą suvokia ir kaip bendrą imperatyvą, ir kaip asmens apsisprendimą. Mokytojui tai yra svarbiausia programa, mokyti, vadinasi, ieškoti būdų, kuriais būtų galima žmoniškumą aiškinti, skleisti, tvirtinti.
Iš laiko tamsėjimo, niaukimosi, iš neramumo, ginklų karui prasiplėtus ir prekybos, muitų karais, šis bandymas grįžti prie Vydūno, prie to, ką lyg ir buvau suvokusi skaitydama XX a. pradžios paskaitų kursą Vilniaus universitete. Neišsaugojau jo konspektų, pradėjau skęsti rankraščiuose. Bet apčiuopiu iš paskaitų likusį klausimą - kas įgalina žmogų kreiptis į didžiuosius suverenus, tarp kurių ir Tauta, Tėvynė, kas tarsi įpareigoja prisiimti atsakomybę, imtis veiksmų, veiksmais laikant ir kūrybą, kalbėjimą.
Ryškiausiais ontologiniais apsisprendimais, turėjusiais įtakos ir visuomenei, gyvais iki šiol, laikau Vinco Kudirkos, V... Maironio balsai.
Vydūnas
Apibendrinant, galima teigti, kad menininko įsipareigojimas visuomenei yra kompleksinis klausimas, priklausantis nuo individualaus menininko suvokimo, vertybių ir istorinio konteksto. F. Ackermanno įžvalgos apie Lietuvą, Vydūno filosofiją ir kitų kultūrų patirtis leidžia giliau pažvelgti į šią temą ir suprasti, kad menas gali būti galingas įrankis tiek asmeniniam augimui, tiek visuomenės pokyčiams.
Štai keletas esminių Vydūno filosofijos punktų, kurie gali būti naudingi apmąstant menininko vaidmenį visuomenėje:
- Žmoniškumo ugdymas kaip svarbiausias tikslas.
- Tautiškumo ir visuotinumo darna.
- Kūryba kaip būdas skleisti žmoniškumą.
- Mokytojo vaidmuo ugdant sąmoningą visuomenę.
Šios idėjos gali įkvėpti menininkus kurti prasmingus ir į visuomenės gerovę orientuotus kūrinius.
| Vydūno filosofijos aspektai | Menininko įsipareigojimo visuomenei sąsajos |
|---|---|
| Žmoniškumo ugdymas | Menas gali skatinti empatiją, supratimą ir toleranciją. |
| Tautiškumo ir visuotinumo darna | Menininkas gali atspindėti tautinę tapatybę, tuo pačiu būdamas atviras pasauliui. |
| Kūryba kaip būdas skleisti žmoniškumą | Menininkas gali savo kūryba atkreipti dėmesį į socialines problemas ir skatinti pokyčius. |
| Mokytojo vaidmuo | Menininkas gali įkvėpti ir edukuoti visuomenę per savo kūrybą. |
tags: #ar #menininkas #turi #buti #isipareigojes #sociumui