Transporto priemonė visada draudžiama savininko vardu. Tačiau dažnai kyla klausimų, ar galima apdrausti automobilį, jei juo naudojasi žmogus, neturintis vairuotojo pažymėjimo, ir kokios pasekmės gali kilti tokiu atveju. Šiame straipsnyje aptariami automobilio draudimo ypatumai, kai transporto priemonę vairuoja asmuo, neturintis vairuotojo pažymėjimo.
Kada reikia nurodyti, ar vairuos kiti asmenys?
Kuomet automobiliu ar kita transporto priemone naudojasi ne tik jo savininkas, bet ir kiti asmenys, tai reikia nurodyti draudimo sutartyje: skiriasi vairavimo patirtis, draudimo istorija, vadinasi, automobilį vairuojant mažiau patirties turinčiam asmeniui, didesnė ir jam tenkanti rizika. Neretai vyresni žmonės nori, kad jų draudimas galiotų ne tik jiems, bet ir jų vaikams ar anūkams, kurie kartais vairuoja senelių, tėvų automobilius.
Tokiu atveju draudimo įmoka vyresniems žmonėms gali būti didesnė, nes įmokos bus skaičiuojamos atsižvelgiant į faktą, kad automobilį naudos ir nepatyrę vairuotojai. Siekiantys išvengti didesnių įmokų nutyli faktą, kad automobiliu naudojasi ir mažiau patyrę asmenys.
Europos bendrovės „ERGO Insurance“ Lietuvoje Draudimo departamento direktorius Tomas Nenartavičius sako:
„Pastebėjome, kad kuo vyresnis vairuotojas, tuo jis yra atsargesnis, turi daugiau patirties, o dažnai ir geresnę draudimo istoriją. Šie faktoriai lemia ir draudimo bendrovių kainodarą - ilgai vairuojančių ir drausmingų vairuotojų už draudimą mokama kaina skiriasi nuo pradedančiųjų. Kartais tuo piktnaudžiaujama - nutylima, kad automobiliu naudojasi ir mažiau vairavimo patirties turintys asmenys“.
Vienas iš faktorių, kuris lemia draudimo įmokas, yra draudimo istorija - kuo ilgiau vairuotojas naudojosi automobiliu be eismo įvykių, tuo drausmingesniu jis laikomas, o tai veikia draudimo kainą. Tarkime, jei tėvo automobilį vairuoja ką tik vairuotojo pažymėjimą gavęs sūnus ir tai nėra nurodyta draudimo sutartyje, tuomet jam pačiam įsigijus automobilį ir užregistravus savo vardu, jis negalės tikėtis mažesnės draudimo kainos, nes niekur neužfiksuota, kad jis buvo drausmingas vairuotojas - visas jo pavyzdingas elgesys nusibrauks.
7 klaidos, kurias žmonės daro pirkdami automobilio draudimą
Kokios pasekmės, jei jaunuolis pateks į auto įvykį?
Jei jaunuolis pateks į auto įvykį, o draudimo sutartyje nebus nurodyta, kad jis turėjo teisę vairuoti šį automobilį, tuomet draudimo bendrovė gali padengti tik dalį patirtos žalos, o kita dalis bus dengiama iš avarijos kaltininko lėšų. Blogiausia situacija yra tada, kai jaunas vairuotojas tampa avarijos kaltininku.
Tuomet tėvui, kurio vardu buvo registruotas avariją sukėlęs automobilis, sugadinama draudimo istorija ir ateityje jam draudimas gali kainuoti brangiau. Tokiu atveju draudimo bendrovė atlygins žalą nukentėjusiam, tačiau dalis šios sumos gali būti išieškota iš automobilio savininko, kuris nepasirūpino, kad sūnus būtų įtrauktas į draudimo sutartį. Toks neatsakingas elgesys turi ilgalaikių ir finansiškai skausmingų padarinių.
Jo teigimu, vienas skaudesnių pastarojo meto incidentų įvyko kelyje Vilnius-Panevėžys ties Ukmerge. Apvirto automobilis, vairuojamas dvejų metų stažo neturinčio vairuotojo. Sveikatos sužalojimus patyrė keturi automobiliu važiavę asmenys. Transporto priemonės vairuotojui buvo taikoma baudžiamoji atsakomybė. Kadangi transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje buvo numatyta, kad automobilio nevairuos mažesnį nei 10 metų vairavimo stažą turintys asmenys, draudikas įgijo teisę iš draudėjo išieškoti pusę išmokėtos draudimo išmokos.
Draudėjų pareigos ir draudimo rizikos pasikeitimas
Sudarydami draudimo sutartį atkreipiame dėmesį į draudimo įmokos dydį, tačiau dažnai neįvertiname aplinkybių, kuriems asmenims suteiksime teisę vairuoti apdraustą transporto priemonę, o suteikus teisę tokiems asmenims vairuoti, papildomai nepranešame draudikui dėl draudimo rizikos pasikeitimo, tuo pažeisdami draudimo sutarties šalių pareigą kuo glaudžiau bendradarbiauti ir kooperuotis sudarant ir vykdant draudimo sutartį.
Toks šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui - užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau - TPVCAPDĮ) yra atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę.
Draudėjo pareiga draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.1010 str. 1 d. Draudimo sąlygose dažniausiai būna nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką.
Laikytina, kad rizika pasikeičia, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui sumažėjimu ar padidėjimu, ir jeigu draudikas draudimo sutartyje, kad tokia aplinkybė turi įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, o visais kitais atvejais - tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką.
Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendradarbiavimo pareigos nevykdymo pasekmė - neigiamų padarinių atsiradimas, suteikiantis draudikui teisę pateikti draudėjui atgręžtinį reikalavimą atlyginti dalį trečiajam asmeniui išmokėtų sumų.
Ši draudiko teisė yra įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Šios nuostatos buvo ne kartą nagrinėtos ir aiškintos teismų praktikoje.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, draudikams yra suteikta galimybė nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo skirtingo tikėtinumo laipsnio draudikui sukurti tikimybę vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis.
Teisę nustatyti ir apskaičiuoti draudimo įmokos dydį turi draudikas, o draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Šiame kontekste, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo kontekste, asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis, todėl draudikas turi teisę nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia apimtimi draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu.
Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse yra numatyta, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos.
Vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų (2014 m. kovo 4 d. civilinė byla Nr. 3K-3-55/2014) buvo keliamas klausimas dėl draudiko teisės reikalauti dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo Taisyklių 62.2 punkto pagrindu apimties tuo atveju, kai draudėjas pažeidė pareigą informuoti apie draudimo rizikos pasikeitimą dėl to, kad apdrausta transporto priemonė perduota valdyti draudimo sutartyje nustatyto amžiaus ir (ar) vairavimo stažo neturintiems asmenims.
Šioje byloje teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria iš draudėjo priteista 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos. Šioje byloje buvo įvertintas draudimo sutarties pažeidimo pobūdis - t. y. Kaip pagrindą priteisti iš kasatoriaus maksimalią teisės aktuose nustatytą išmokėtos sumos dalį teismas nurodė tai, kad transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu.
Pabrėžtina, kad tiek transporto priemonės valdytojo amžius, tiek vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką. Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje (2016 m. liepos 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. e3K-3-380-969/2016) teismas pažymėjo, savaime negalima visais atvejais laikyti, kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą.
Šioje byloje teismas vertino kokio išmokėtos draudimo išmokos dydžio gali reikalauti draudikas tuo atveju, kai transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu buvo 27 metų amžiaus ir turėjo 6 metų vairavimo stažą, tuo tarpu draudimo sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į draudimo riziką, apskaičiuotą remiantis tuo, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesnis nei 30 metų amžiaus ir turintis ne mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą asmuo.
Teismas pažymėjo, kad tai reiškė, kad draudimo rizika dėl nepranešimo apie aplinkybes, susijusias su transporto priemonės valdytojo amžiumi ir vairavimo stažu, negalėjo pasikeisti tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nagrinėjamu atveju nebuvo žymus, todėl sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovui iš kasatoriaus priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė.
Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir taikydamas draudimo rizikos padidėjimo kriterijų, teismas nusprendė priteistiną sumą sumažinti iki 25 proc.
Pensinininko istorija
Kadaise norint perduoti automobilį vairuoti kitam žmogui, ne savininkui, reikėdavo išrašyti notaro patvirtintą įgaliojimą. Dabar to nereikia - užtenka atiduoti raktelius, ir tas, kitas, žmogus nieko nebijodamas gali sėstis prie vairo. Tai, žinoma, patogu. kartu žmonėms kelia problemų.
Kupiškio rajone gyvenantis pensininkas J. U. jau kuris laikas vairuoja sūnaus jam paliktą automobilį. Pernai pensininko atžala išvyko uždarbiauti į tolimąją Ispaniją, tad Lietuvoje likusi mašina jam tapo nereikalinga. J. U. laimingas vairavo paliktą automobilį tol, kol jam nereikėjo kreiptis į vieną draudimo kompaniją, kad ta pratęstų transporto priemonių valdytojų privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą.
“Kadaise, daugiau nei prieš dešimt metų, buvau apsidraudęs panašiu draudimu - tuomet jokių sunkumų nekilo. O šiandien paaiškėjo, kad tvarka jau pasikeitusi.
Prieš keliolika metų vairuotojams buvo leidžiama apdrausti ne savo automobilius, o vairuotojo pažymėjimus. “Maža to, anuomet pensininkams priklausė iki 50 proc. mašinos draudimo sumos nuolaida. Žinau, kad dabar jos nėra. Tačiau prieš apsilankydamas pas draudikus tikėjausi kitų nuolaidų. Pirmiausia - dėl stažo ir pavyzdingo vairavimo.
Tačiau užsukusio į draudimo kompaniją pensininko laukė staig-mena. Paaiškėjo, kad savo vairuotojo pažymėjimo jis apdrausti negali. “Pasirodo, mano žinios buvo beviltiškai pasenusios. Dabar automobilį galėjau drausti tik sūnaus, kitaip tariant, mašinos savininko, vardu. Dėl to patyriau palyginti nemažų kaip pensininkui nuostolių. Draudikai man pasakė, kad jei mašiną būčiau draudęs aš pats, draudimo polisas būtų kainavęs 78 litus už aštuonis mėnesius. Dabar nusipirkęs draudimo polisą tokiam pačiam laikui atseikėjau net 172 litus. Mat labai mažas sūnaus vairavimo stažas.
Pasak jo, draudikams jis ilgai aiškinęs, kad automobilį vairuos ne jo sūnus, o jis pats, todėl ir apdrausti turėtų “jį, o ne jo sūnų”. Tačiau draudikų atsakymas buvo vienas: girdi, jei pensininkas pats nori tapti draudėju, turėtų perimti iš sūnaus mašiną ir registruoti ją savo vardu. “Tačiau negi dabar kviesi sūnų iš Ispanijos, kad sutaupytum šimtą litų?” - retoriškai klausė J. U.
Transporto priemonių draudikų biuro direktorius (TPDB) Algimantas Križanauskas “Respublikai” sakė, kad atsisakydami apdrausti J.U. “Pagal šiandien galiojančius norminius aktus privalomuoju draudimu yra draudžiamas ne vairuotojo pažymėjimas, net ne jo automobilis, o mašinos valdytojo civilinė atsakomybė. Akivaizdu, kad apdrausti ją gali bet kas. Tėvas - sūnaus, senelis - anūko, žentas - uošvės ir t.t.
Anot jo, kad civilinė atsakomybė būtų apdrausta, nebūtina dalyvauti automobilio savininkui. Tačiau vos įvedus jo duomenis į kompiuterį, apie mašinos valdytoją pateikiami visi būtini duomenys, įvertinama draudėjo rizika. “Vienas žmogus gali nupirkti draudimo polisą už kitą žmogų, tačiau nuo pirkėjo niekas nepriklauso - draudimo kompanijos vertina draudėjo rizikas remdamiesi savo vidaus taisyklėse patvirtintomis metodikomis, nuo to priklauso ir draudimo kaina”, - teigė A.
Anot jo, draudimo bendrovės draudėjo riziką vertina pagal skirtingus kriterijus. Pavyzdžiui, vieni draudikai daugiau dėmesio kreipia į vairavimo stažą, kiti - į vairuotojo metus. Paprastai jauniems vairuotojams draudimo polisas yra keliais ar net keliolika kartų brangesnis nei patyrusiems.
A. Križanausko tvirtinimu, vairuotojo pažymėjimo draudimas, kurio atsisakyta 2000-aisiais, buvo neefektyvus. “Buvo sunku nustatyti avarijos kaltininką. Nes, pavyzdžiui, be draudimo poliso važiavęs ir avariją padaręs jos faktinis kaltininkas paprašydavo nukentėjusiojo, kad tas šiek tiek palauktų, surasdavo kokį draugą, turintį draudimo polisą, ir įrašydavo jį kaip padariusį avariją. Tokiu atveju nuostoliai būdavo nepelnytai nurašomi draudikams”, - pasakojo A.
Tačiau, anot jo, net ir ne tai šioje istorijoje yra svarbiausia. “Važinėja ar nevažinėja savo mašina jos savininkas, jis yra atsakingas už viską, kas susiję su jo automobiliu.
Buvęs lenktynininkas, Susisiekimo ministerijos konsultantas Stasys Brundza negalėjo pasakyti, kuris draudimas - civilinės atsakomybės ar vairuotojo pažymėjimo - yra geresnis paprastiems vairuotojams. Tačiau, jo nuomone, akistatose su klientais draudikai visuomet išlošia. “Pavyzdžiui, šiandien jie mielai sutinka draudėjams per eismo įvykius patirtą žalą atlyginti pinigais, nors galėtų suremontuoti mašiną. Kokia draudimo kompanijoms iš to nauda? Pasirodo, mokėdamos grynaisiais draudėjams jos atlygina daug mažesnę, kartais - net iki 50 proc., žalą. Vairuotojai paima pinigus, bet suremontuoti už juos automobilio negali, o draudikams - pelnas”, - teigė S.
Gyventojų nuomonės apie draudimo sistemą
- Goda, 25 m.: "Draudimo sistemoje yra nelogiškų dalykų. Pavyzdžiui, jei žmogus, kuriam daviau pavairuoti savo automobilį, padaro avariją, kodėl draudimo įmoka turėtų kilti man, mašinos savininkei?"
- Simona, 21 m.: "Mūsų draudimo sistema visiškai nusivyliau. Esu patekusi į keletą eismo įvykių, tad dabar už draudimą moku pasakiškus pinigus. Tačiau ar toks draudikų elgesys su manimi yra teisingas? Manau, kad ne."
- Valdas, 43 m.: "Tik iš jūsų, “Respublikos” žurnalistų, sužinojau, kad atidavus automobilį kitam žmogui ir jam “prisidirbus”, už visus nevykėlio vairuotojo darbelius privalo atsakyti mašinos šeimininkas. O juk dažnai duodu savo mašiną kam nors pavairuoti."
- Vytautas, 55 m.: "Mano nuomone, draudikai turėtų smulkiau išaiškinti savo klientams jų teises ir pareigas. Jei gerai pamenu, draudimo polisuose yra nurodyta, kad nerekomenduojama duoti vairuoti automobilį kitiems vairuotojams, jei draudimas skirtas konkrečiam žmogui."
Išvados
Draudikai pataria kiekvienam prieš draudžiantis išsiaiškinti, kokiu atveju galioja draudimas, kokie nuostoliai dėl žalos bus apmokėti, o nutikus nelaimei visų pirma pasikonsultuoti su draudimo ekspertu. Svarbu nepamiršti, kad dovanodami automobilį savo atžaloms kai kurie tėvai pamiršta ar laiku nespėja pasirūpinti, kad būtent jų sūnus ar dukra oficialiai taptų dovanojamos transporto priemonės valdytoju.
Ši procedūra nėra sudėtinga, tačiau padeda išvengti nesklandumų ateityje. Pasak jo, atvejai, kai eismo įvykius sukelia ne savininkų (draudėjų) vairuojami automobiliai, yra labai dažni. Džiugina tai, kad dažniausiai tokios situacijos yra numatytos sutartyje, todėl žalą draudimo bendrovė atlygina.