Dorovė - tai tam tikra sistema įsitikinimų, moralės normų ir vertybių, pagal kurias žmogus turi remtis gyvenime, kad jis būtų laimingas ir gerai gyventų. Dorovė yra susijusi su geru gyvenimu ir laimės siekimu remiantis tam tikromis vertybėmis ir elgesio normomis. Dorovė labai priklauso nuo kultūros ir visuomenės, tad skirtingose kultūrose ir šalyse dorovė gali būti skirtingai ir kitaip suvokiama.
Dorovė padeda žmogui kurti geresnį gyvenimą, o doras žmogus gali laimingai gyventi perduodamas vertybes ir moralės normas kitiems žmonėms. Būti doru - reiškia elgtis moraliai. Šis moralumas susijęs su geru bei pavyzdingu elgesiu, kuris gali daryti įtaką prasmingam, ramiam ir netgi, galima sakyti, laimingam žmogaus gyvenimui. Turėti tokį gyvenimą trokšta kone kiekvienas. Tad norint tai pasiekti, pirmiausia reikia suprasti, kas yra dora ir ją aktyviai propaguoti savo gyvenime. Tik būdamas doru žmogumi, asmuo gali pasiekti ramybę bei gyvenimo darną.
Apie dorumą ir dorus žmones yra parašyta nemažai literatūrinių kūrinių. Literatūriniuose kūriniuose būtent per jų gyvenimą ir gyvenimo peripetijas, detaliai parodoma, koks yra doras žmogus, kokiais motyvais jis remiasi gyvenime priimdamas sprendimus ir veikdamas įvairiose gyvenimo sferose. Pavyzdžiui, dora labai dažnai atskleidžiama būtent lietuvių literatūros kūriniuose. Juose doras žmogus visada būna paprastas kaimo žmogus, gyvenantis gamtoje, nepriklausomas nuo technologijų ar kitokių gyvenimą iškraipančių aspektų. Nors pasitaiko ir išimčių. Bet kokiu atveju, lietuvių literatūroje vaizduojamų dorų asmenybių paveikslų yra labai daug. Todėl iš tų paveikslų, žvelgiant į doro žmogaus vaizdavimą kiek giliau, galima susidaryti tam tikrą įspūdį bei suvokimą, kas yra doras žmogus bei kuo jis apskritai yra ypatingas.
„Dorybingumas - tai sielos sveikata“, - yra teigęs prancūzų moralistas ir eseistas Žozefas Žuberas.
Doro žmogaus samprata lietuvių literatūroje sietina su darbštumu, geraširdiškumu aplinkiniams, dėkingumu, žmogiškumu, sąžinės ir atgailos jausmu. Dorybė - didelė vertybė, kurią formuoja dvasinės nuostatos. Doros samprata lietuvių literatūroje pasižymi didelėmis vertybėmis, kurios nuolatos lygi žmogaus asmenybę.
Ši kalba skirta plačiai auditorijai, siekiančiai suprasti doros sąvoką ir jos evoliuciją skirtingose epochose ir kultūrose. Ji akcentuoja doros asmenybės svarbą ne tik individualaus tobulėjimo, bet ir bendruomenės gerovės kontekste. Taip pat pateikiamos įvairių epochų ir kultūrų autorių perspektyvos, kurios leidžia giliau suprasti šios temos įvairiapusiškumą. Kalba yra aiški ir suprantama, nes autorius naudoja aiškius ir konkrečius pavyzdžius iš kiekvieno kūrinio, kad pabrėžtų savo argumentus. Taip pat įdomu tai, kad kalba aptaria doro ir nedoro sąvokų priešpriešą, leisdama skaitytojui suprasti, kaip šios sąvokos skirtingose kūriniuose yra vaizduojamos. Galų gale, kalba yra įdomi, nes ji ne tik analizuoja literatūrinius kūrinius, bet ir sieja juos su bendraisiais gyvenimo klausimais. Taip ji skatina skaitytojus mąstyti giliau.
Dorybės Samprata Etikos ir Moralės Istorijoje
„Dorybės“ samprata etikos, bei moralės istorinio vystymosi eigoje visada turėjo ne mažą reikšmę, kuri dar labiau išaugo atsiradus krikščionybei ir jos moralinėms nuostatoms, kurios dorovei suteikė įpatingą reikšmę žmonių gyvenimo santykiuose. Net ir šiais laikais, nepaisant irstančios krikščioniškosios moralinės nuostatos idėjinio smukimo, dorybė vis dar užima pakankamai reikšmingą (nors ir ne tokią reikšmingą ir nediskutuotiną kaip krikščioniškaisiais laikais) vietą žmonių gyvenime, kaip tam tikra jų santykių reguliavimo forma.
Tačiau moralės vystymasis iir platus jos reikšmės interpretavimo pobūdis lėmė skirtingą jos suvokimo būdą tarp įvairių garsių pasauliniu mastu pasižymėjusių mąstytojų. Negalėdama deramai išnagrinėti visų mąstytojų pasisakymų “dorybės” sampratos klausimu išsirinkau dvi kontraversiškas šiuo klausimu pozicijas. Vieną jų atstovauja Aristotelis, kuris laikosi pozicijos, kad žmogus turi laisvą, individualų pasirinkimą spręsdamas ar jam būti dorybingu, ar nesilaikyti dorybingumo nuostatų. Kitą pažiūrą “dorybės” sąvokos interpretavime pateikia stoikai, kurie teigia, kad žmogus turi elgtis vedinas gamtos, prigimties. Tokiu būdu jie postuluoja idėją, kad “dorybės” sąvoka įvardintas ssubjektas yra kažkas, kas nuo žmogaus valios nepriklauso, žmogus turi tiesiog pasiduoti gamtai nieko nesistengdamas iš esmės keisti.
Aristotelio Požiūris į Dorovę
Aristotelis mano, kad žmogus yra visuomeninė būtybė iš prigimties, ir todėl yra visai normalu, kad žmogus nori bendrauti su kitais, panašiais į save, gyventi su jais draugiškai, taikiai. Dorovę jis įvardija, kad tai yra ,, vienas iš požymių, išskiriančių žmogų iš kitų gyvų gamtos būtybių. Žmogus be dorovinių pagrindų, neišauklėtas, prarandąs žmogišką pavidalą, esąs pati nuodėmingiausia, laukinė, žema savo lytiniais ir skonio instinktais būtybė.
Malonumas ir skausmas yra svarbūs akcentai, nes jie gali išvesti žmogų iš doros kelio, jie gali atitraukti individą nuo dorybingų įpročių, tačiau yra galimybė, kad tai kaip tik gali, ne tik nutolinti, bet ir padėti dorybėms atsirasti. Jis sako: ,, dėl malonumų darome blogus darbus, o dėl skausmo ssusilaikome nuo gerų darbų ”. (1, 87). Dar vienas svarbus teiginys yra, jog ,, dorybė susijusi su malonumais ir skausmu ir yra tinkama daryti geriausius darbus, o blogybė - priešingai ”. (1, 88) Yra trys dalykai, kurių žmogus siekia, tai - ,, gera, naudinga ir malonu,- ir trys priešingi dalykai, kurių vengiame - šlykštu, nenaudinga ir nemalonu,- tai šių visų dalykų atžvilgiu geras žmogus teisingai elgiasi, o blogas - klysta, ypač malonumų atžvilgiu ”.(1, 88).
Aristotelis nori, jog dorybingas žmogus ppatirtų tam tikrą malonumą iš to, ką jis daro gera, ir kad žinotų kaip reikia pasirinkti skausmus ir malonumus. Svarbiausias čia yra pasirinkimas, ir reikia žinoti, ,, kad dorybė negali būti nei jausmas, nei sugebėjimas. Tai, ką mes nusprendžiame su savo emocijomis ir gebėjimais daryti, leidžia mus vadinti dorybingais arba ydingais. ” (4, 71). Racionalumas yra dvejopos rūšies veikla: mąstymu, kur protavimas yra pats savaime veikla, ir kitokia veikla, nesusijusia su mąstymu. Pirmosios rūšies veiklos geruosius bruožus Aristotelis vadina intelekto dorybėmis, antrosios - dorovės dorybėmis. Pirmoji, kuri būdinga protui, remiasi tuo, ko negali pakeisti žmogaus veikla. Kita grupė būdinga ptotui tiek, kiek ji remiasi tuo, kas gali būti pakeista žmogaus veikloje.
Aristotelio požiūriui yra būdinga tai, jog ,, dorovinė laikysena kyla ne iš pačios įžvalgos, bet įgyjama praktika: nuolatinėmis pratybomis, įpratimu bei lavinimusi. ” (2, 51). Žmogus norėdamas tobulėti kartu turi tobulinti ir savo protą. Jis teigia, kad dorybė nėra įgimta, ji tik - ugdymo pasekmė. Skirtumas nuo mūsų prigimtinių sugebėjimų yra gana akivaizdus: pirmiausia mmes turime prigimtinį gebėjimą, o paskui jau juo naudojamės, tuo tarpu dorybingumą įgyjame pirmiausia veikdami. Tampame teisingais žmonėmis tada, kai atliekame teisingus veiksmus, tampame drąsiais - atlikdami drąsius žygius.
Reikia atkreipti dėmesį į reikšmingas Aristoteliui dorybės, tai šiuo požiūriu būtų didingos sielos žmogaus dorybė ir teisingumo dorybė. ,, Didingos sielos žmogus „daug reikalauja ir daug nusipelno”. Aristoteliui reikalauti mažiau, nei esi nusipelnęs, yra yda, kaip ir reikalauti daugiau. Kadangi didingos sielos žmogus turi nusipelnyti daugiausia, jis turi turėti ir kitas dorybes. Šis tobulybės pavyzdys yra siaubingai išdidus. Nesibijodamas ir nesitikėdamas palankumo jis sako, ką galvoja, nes yra prastos nuomonės apie kitus ir nelinkęs to slėpti. Aristotelis sukuria jį neklystantį, nes didingos sielos žmogui Aristotelis nesuteikia klystamumo jausmo.
Aristotelis dorybę įvardija kaip dviejų rūšių, tai proto ir būdo. ,, Proto dorybė dažniausiai kyla ir plėtojasi iš mokslo, todėl jai reikia patyrimo ir laiko; būdo dorybę įgyjame per įprotį ”.(1, 84). Todėl pasidaro aišku, kad būdo dorybė mums nėra įgimta. Nes nieko, kas mums įgimta, neįmanoma įpratinti elgtis kitaip negu yra įgimta. Būdo dorybės neatsiranda nei iš prigimties, nei prieš prigimtį, mes jas tik sugebame įgyti, kurias vėliau vis ugdome.
Aristotelio filosofijai svarbi tezė yra ,, vidurio doktrina ””, kuri teigia, jog: ,, dorybė yra vidurys tarp dviejų kraštutinumų (ydų) - pertekliaus ir stokos. Tas vidurys nėra nurodytas - nėra suformuluotas žodžiais ar kaip kitaip pažymėtas: kiekvienas žmogus jį turi susirasti pats savo protu. Jei protas pajėgia tą padaryti, jis yra išmintingas - turi išminties dorybę. Taigi yra išskiriamos keturios klasikinėmis vadinamos Aristotelio dorybės. Tai saikingumas, drąsa, išmintingumas ir teisingumas. ,, Saikingumas - mokėjimas laikytis vidurio malonumų atžvilgiu, ypač kūno malonumų, kuriuos teikia maistas, gėrimas ir t. t. Ištvirkavimas ir rajumas (perteklius) yra ydos, bet nemažesnės ydos ir kitas kraštutinumas - marinimasis, askezė (stoka). Iš tiesų, visų dorybių, kaip vidutio tarp dviejų kraštutinumų, pagrindas yra saikingumas, santūrumas. Drąsa arba narsumas - vidurys tarp dviejų kraštutinumų, dviejų ydų - baimės ir nutrūktgalviškumo. Aiškiausia ir suprantamiausia yra kario drąsa, kurią jis gali parodyti ir mūšyje, ir ištverdamas skausmus, jei būna sužeistas. Jei jis iš baimės palieka mūšio lauką arba, priešingai, strimgalviais puola į mūšį (rodo neprotingą drąsą) - jis elgiasi ydingai. Taip pat yra ir tiesiog žmogiška drąsa, kuri pasireiškia įvairiausiuose kasdieniškose situacijose, kai reikia pripažinti blogai pasielgus, kai reikia ištverti skausmą, kančią ir t. t. yra vidurys tarp tokių kraštutinumų: tarp perdėto pasitikėjimo savuoju protu, savo žinių suabsoliutinimu ir visiško nepasitikėjimo savimi, nepilnavertiškumo komplekso. Teisingumas - vidurys tarp dviejų kraštutinumų: skriausti kitą (elgtis su juo neteisingai) ir patirti skriaudą (leistis, kad kitas su tavimi elgtųsi neteisingai).
Aristotelis
Stoikų Požiūris į Dorovę
Stoikai dorovę kildina iš gamtos. Jų manymu, jei žmogus nori gyventi dorai, tai jis turi ,, gyventi pagal prigimtį, gamtą, nieko nekeičiant ir ramiai paklūstant likimui. ” ((6, 27). Stoikų įsitikinimu, jei individas nori, kad jo gyvenimas būtų laimingas ir sėkmingas jam pakanka tik dorybės, t. y. tam tikro vidinio nusiteikimo, kai protas valdo visas kitas žmogaus būties puses. ” (6, 27). Žmogus privalo gyventi pagal savo prigimtį. Ir čia svarbiausia, jog individo prigimties esmė yra protas, tai yra jis turi gyventi vadovaujantis savo protu. ,, praktiškai ttai reiškia - turėti savo nuomonę, savo pažiūrą į daiktus, žmones ir t. t. Protas - pažiūra į aplinkybes ir likimą, arba gyvenimo filosofiją - padaro žmogų laisvą. ” (5, 19).
Kad žmogus galėtų būti doras, jis turi ir privalo bbūti ir protingas: ,, protas yra žmogaus prigimties esminė savybė, o kartu ir svarbiausioji dorumo sąlyga, nes protas išsiugdo išminties dorybę ir dėl to pajėgia teisingai vadovauti valiai ir valdyti jausmus. O protą lavina filosofija. Tad nuo jos ir reikia pradėti, norint gyventi pagal prigimtį, norint eiti doros keliu - ugdyti savyje dorybes.
Stoikai taip pat išskiria keturias pagrindines dorybes, kurios yra būtinos norint aukščiausiai dorybei pasiekti, - tai išmintį, saikingumą, drąsą ir teisingumą. Joms priešingos yra ir keturios pagrindinės ydos - tai neprotingumas, nesusivaldymas, bailumas ir neteisingumas. Stoikai yra įsitikinę, kad ,, visos jos kyla iš vieno šaltinio - nemokšiškumo, nežinojimo. Jas galima įveikti, tobulinant protą, siekiant pažinti pasaulio ir savo prigimtį. Ydų atsikratyti gali tik tobula iišmintis ir dorybė.
Stoikai teigia, kad ,, tarp dorybės ir jos priešybės nėra vidurio, nes žmogus veikia tik turėdamas įžvalgą arba jos neturėdamas ”. Dorybė yra pažinimas, todėl ji yra išmokstama, ir jos neįmanoma užmiršti ar prarasti. Stoikai įsitikinę, jog ,, dorybė nėra įgimtas dalykas, bet kiekvienas gali ją įgyti, remdamasis įgimtu dvasiniu, dieviškuoju pradu, lavindamas protą ir praktiškai veikdamas ”. (3, 6). Gimęs žmogus dar neturi proto, todėl jis negali būti nei doras, nei išmintingas, ,, ttik protui vystantis, žmogus pradeda jausti dorovinę atsakomybę, jame atbunda aukštesnioji prigimtis, kuri, esant palankioms aplinkybėms, gali pasiekti tobulumą - dorybę ir išmintį ”. (3, 6).
Stoikai sako, kad ,, vieną kartą įgyta dorybė niekada neprarandama, nes neįmanoma išsižadėti kartą suvoktos tikrosios savo prigimties ”. Kai individas yra valdomas kūniškos prigimties, jam gali atrodyti, kad pats aukščiausias gėris, kurį jis gali pasiekti yra malonumo jausmas, tačiau tas, kuris taip galvoja labai apsirinka. Atvirkščiai, malonumų žmogui reikia kuo labiau vengti, nes dažniausiai jie gali privesti prie nalaimių ir blogio.
Dorybės reikia mokytis kaip ir mokslo, ,, nes doras žmogus tampa tada, kai jam įrodoma, kad dorybė pati savaime yra aukščiausias gėris, nepriklausomas nuo jokios naudos ar malonumo. Pažinęs pasaulio tvarką ir grožį, žmogus pats stengiasi veikti pagal pasaulio ir savo paties prgimtį ”. (3, 7). Doras žmogus elgiasi ir veikia ne baimės vedamas, o žinodamas kaip reikia, ir kaip dera elgtis protingam ir geram.
Išmintingas žmogus žino, kaip reikia išsivaduoti iš priklausomybės ir baimės jausmo, jis žino, kad egzistuoja tik ydos ir dorybės, o visa kita yra neutralūs dalykai. Viskas šiame pasaulyje vyksta pagal numatytą tvarką, tai yyra taip, kaip turi vykti. Ir patys žmonės negali pakeisti tos esančios tvarkos, nes negalima pakeisti ir pačių žmonių. Yra tik vienas variantas, tai savo valią suderinti su ta esančia tvarka. ,,Prisimindamas, kad yra kosmoso ir savo valstybės pilietis, žmogus atliks savo priedermes klusniai, su dvasine tvirtybe pakels likimo smūgius. Nieko, išskyrus protą ir valią, nelaikydamas savu, jis nebijos sunkaus darbo, vargo ir skurdo, atsikratys tuščių norų, pavydo, liūdesio ir, jei kas vyks ne taip, kaip jis norėtų, nekaltins nei dievų, nei žmonių ”.
Stoikai žmonėms skiepyjo nuolankumą likimui, mokė vengti prabangos, atsisakyti ekonominės ir politinės kovos, ir ištvermingai pakelti visus juos laukiančių gyvenimo sunkumų. ,, Išskyrus dorybę ir ydą, viskas indiferentiška - liga ir skausmas, laisvė ir vergija, gyvybė ir mirtis. Išmintingą žmogų laikė tokį, kuris supranta savo ,, padėties išoriškumą (pareigos ir turtas nėra sielos savybė, jie - išoriški sielai) ir laikinumą (viskas randasi ir nyksta) ir dėl to neprisiriša prie jos, nesieja su ja stiprių jausmų - yra apatiškas: tai, ką galima iš tavęs atimti, nėra gėris ”. Tačiau tai nereiškia, kad žmogus turi visko atsižadėti ir atsisakyti. Nesvarbu, ar žmogus yra turtingas, ar yra skurdžius: abu jie vienodai gali būti išmintingi (taigi - ddori), nes jie abu vienodai gali jaustis nepriklausomi nuo aplinkybių, laisvi.
Galiu daryti išvadą, kad kalbėdami apie dorybę jie vienodai aiškina, jog dorybė - nėra įgimtas dalykas, o įgyjamas, tai yra išmokstamas. Jie teigia, kad dorybę, o tiksliau dorą elgesį, galima įgyti, nes ką tik gimęs žmogus negali būti doras, juk jis dar net neturi išminties. Taip pat čia svarbiu akcentu tampa protas, (Aristotelis ir stoikai protą labai vertina ir juo remiasi, t. y. tampa atrama kalbant apie kokias nors idėjas. Protas yra išskirtinis požymis, kuris atskiria žmogų nuo kitų padarų ) kadangi tik jam vystantis, tobulėjant, sužinant vis daugiau pradeda atsirasti ir dorovinė atsakomybė. Tik paties žmogaus pastangomis galima tapti dorovingu, o tam reikalinga nuolatinė praktika, lavinimasis. Tik tapę teisingais žmonėmis, bus galima ir atlikti teisingus veiksmus. Mokslo dėka žmogus galės suprasti, jog dorovė yra aukščiausiais gėris, kurio žmogus ir turi siekti. Ir jeigu viso to yra išmokstama, žmogus to niekada nebeužmirš, nes to neįmanoma prarasti, tai yra amžina. Taigi, galima sakyti, kad tik nuolatinis mokslas, pratybos padaro žmogų dorą.
Seneka
Abiejų čia pasakytomis idėjomis, kad gimęs žmogus dar neturi dorybės, o tik vėliau ją įgyja, juk šiais laikais nieko nėra įmanoma be žmogaus išprusimo, viskas priklauso nuo to kaip jis gyveno, mokėsi, kiek pasiekė gyvenime, taip pat svarbu ko pats žmogus tikisi iš savo gyvenimo, kaip jis supranta gyvenimo esmę. Manau, kuo žmogaus protas šviesesnis, tuo jis tampa dorovingesniu, tuo geriau gali atskirti gera nuo bloga. Tačiau abejoju dėl vieno jų pasisakymo, kad ,, Dorybė kaip pažinimas yra išmokstama, jos nneįmanoma prarasti. ” Juk tiek malonumas, tiek skausmas ga... § 2.
Dorumo norma
Žmogus anaiptol ne visais savo laisvais veiksmais vykdo Dievo valią ir siekia galutinio tikslo, bet tik tais, kurie yra dori. Nedorais veiksmais jis ne tik nevykdo Dievo valios, bet jai prieštarauja, ne tik neartėja prie savo tikslo, bet nuo jo tolsta. Dabar kyla klausimas: kas nustato ir mums parodo, kad vieni mūsų veiksmai yra dori, o kiti - nedori?
Yra keletas kriterijų, pagal kuriuos galima atskirti dorus veiksmus nuo nedorų:
- Iki galo išaiškinti, kodėl vienas veiksmas yra doras, o kitas nedoras.
- Būti visuotine, t. y. tikti visų laikų, vietų ir tautų žmonėms.
- Būti nesunkiai suprantama ir neprieštarauti sveikam protui.
- Būti autoritetinga, vadinasi, eiti iš tokios priežasties, kuriai galėtų ir privalėtų nusilenkti kiekvienas žmogus.
- Turėti sankciją, t. y. teikti atitinkamą atlyginimą tiek už tai, kas dora, tiek už tai, kas nedora.
Teisinga dorumo norma yra ta, kurią pateikia mūsų šv. religija. Bet čia reikia pasakyti, jog Dieve, kaip tobuliausioje ir nesudėtingoje būtybėje, valia anaiptol nėra kažkokia akla, su protu nesusijusi jėga. Ne! Jos sąsaja su protu Dieve yra tokia glaudi, kokia tik begali būti.
- Ji visiškai išaiškina, kodėl vieni veiksmai yra dori, o kiti ne.
- Ji yra visuotinė.
- Ji nesunkiai suprantama ir neprieštarauja sveikam protui.
- Ji turi labai galingą sankciją.
Be šios teisingos dorumo normos yra dar keletas klaidingų. Jas išgalvojo žmonės dėl to, kad nežinojo teisingos arba nenorėjo jos žinoti.
Klaidingos dorumo normos
- Dorinis pozityvizmas arba reliatyvizmas. Jo skelbėjai (senovėje - Protagoras, naujaisiais laikais A. Comte, Bebel, Kautsky ir daugelis socialistų vadų) sako, kad nėra bendrų visiems laikams ir visoms tautoms dorovės taisyklių. Kas kuriame nors laikotarpyje kurios nors tautos ar valstybės laikoma doru, tai ir yra dora. Atsakant į tai, pirmiausia reikia pasakyti, kad ši pažiūra yra per daug vienpusiška. Pavyzdžiui, jos skelbėjai, pastebėję, kad skirtingų tautų vaikai su savo tėvais elgiasi nevienodai, daro išvadą, kad vaikų meilė tėvams yra ne visose tautose. Tačiau jie neatkreipia dėmesio į tai, kad nors skirtingų tautų vaikai nevienodai reiškia savo meilę tėvams, bet mylėti visur juos myli. Panašiai yra ir su kitais doroviniais dalykais, kurių jie mato tik vieną pusę ir iš to daro išvadas apie visumą. Be to, ši pažiūra prieštarauja patyrimui, kuris rodo, kad visgi yra visiems laikams bendra dorumo norma. Galiausiai ji priešinga sveikam protui.
- Dorinė laimės norma arba eudaimonizmas (iš graikų kalbos žodžio „eudaimonia“ - laimė). Jos skelbėjai žmogaus tikslu laiko šio gyvenimo laimę. Todėl kas teikia tą laimę, yra dora, o kas neteikia - nedora. Tik ne visi jie kalba apie tą pačią laimę. Vieni turi omenyje atskiro asmens laimę, kiti - visuomenės.
- Individualusis eudaimonizmas. Jo skelbėjai laiko doru tą veiksmą, kuris jį atliekančiam žmogui teikia laimės. Ar kitam žmogui tas veiksmas teiks laimės, čia nė kiek nepaisoma. Taigi dorumo norma yra tik savo paties laimė. Vieni (senovėje - Aristipas, Epikūras, naujaisiais laikais - Helvecijus, La Mettrie ir kt.) sako, kad tik kūno malonumai. Taigi, pasak jų, dori yra tie veiksmai, kurie kūnui malonūs, o nemalonūs ir skausmingi yra nedori. Savaime aišku, ko verta ši dorovės norma. Be abejo tai gražūs žodžiai, tik, deja, jie visiškai tušti. Jeigu, pasak eudaimonistų tvirtinimo, Dievo nėra ir su žmogaus mirtimi viskas baigiasi, tai kokia prasmė išsižadėti daug stipriau į save traukiančių kūno malonumų? Ar ne daug protingesni yra tie, kurie, neigdami ir Dievą, ir sielos nemirtingumą, pakartoja šv. Pauliaus žodžius: „Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“?
- Socialinis eudaimonizmas. Ši dorumo norma pirmiausia yra nesuprantama. Juk pagal ją tas pats veiksmas vieną kartą būtų doras, o kitą - jau nedoras; padarytas visuomenės gerovei būtų doras, o atskiro asmens laimei - nedoras. Maža to, net visuomenės laimei padarytas ne visada būtų doras. Doras būtų tik tada, kai iš tikro teiktų visuomenei laimės, o jeigu dėl kokios nors priežasties jos neteiktų, jau būtų nedoras.
- Kultūros ugdymo dorinė norma. Apie šią dorinę normą reikia pasakyti tą patį, kas pasakyta apie socialinį eudaimonizmą. Pirmiausia ji nesuprantama. Juk pagal ją slaugyti nebeišgydomus ligonius būtų nedora, nes tai nekelia kultūros. Tuo tarpu kokio nors išnaudotojo pramonininko darbus reikėtų laikyti dorais, kadangi jis kuria bent civilizacijos gėrybes.
- Žmogaus ugdymo dorinė norma. Jos skelbėjai (Stirneris ir ypač Nietzsche) sako, kad gyvenimo tikslas ir dorumo norma yra ugdyti fizines žmogaus savybes (ūgį, jėgą, grožį ir kt.), kad žmogus virstų antžmogiu. Pavyzdžiui, Nietzsche‘s raštuose skaitome: „Kas yra gera? Tai visa, kas didina žmogaus jėgos pajautimą, jos norėjimą ir pačią jėgą. Kas yra bloga? Visa tai, kas kyla iš silpnumo. Silpnieji ir nevykėliai turi žūti. Tai pirmasis mūsiškės žmonių meilės įsakymas. Ši dorinė norma yra dar žemesnė ir niekingesnė už skelbiamą individualiojo eudaimonizmo. Jeigu, laikydamiesi individualiojo eudaimonizmo normos, žmonės pavirstų tik tenkinančiais savo geidulius gyvuliais, tai besilaikydami šios - baisiausiais žvėrimis, kurių gyvenime viską lemtų dantys ir nagai.
- Jausmo dorinė norma. Jos kūrėjai skelbia, kad žmogus turi tam tikrą dorinį jausmą, kuris pasako, ar veiksmas yra doras ar ne. Pirmiausia ši dorinė norma nėra tikra. Juk nežinia, ar tokį dorinį jausmą žmogus turi ar ne. Ji taip pat nėra visuotinė, nes iš patyrimo žinome, kad žmonių jausmai ar jutimai būna labai nevienodi.