Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pripažinta, kad prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nėra panaikintos, bet turi tęstinumą. Siekiant šio tikslo, buvo priimti teisės aktai, reglamentuojantys restitucijos įstatymais įtvirtintų teisių įgyvendinimo tvarką ir mechanizmus.
Šiame straipsnyje aptariamas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, jo istorinė raida, taikymas ir kylantys klausimai.
Įstatymo Istorija Ir Tikslai
Siekiant atkurti nuosavybės teises, buvo priimti šie įstatymai:
- 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. I-1454 “Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”
- 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359.
Šiais įstatymais buvo siekiama nuosavybės teisę atkurti asmenims, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSRS) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas.
Pagrindinės Įstatymo Nuostatos
1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas:
- Pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas 1990 m. kovo 11 d. aktu paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, Lietuvoje atkuriami nuosavybės santykiai.
- Pabrėžia, kad tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.
Asmenys, Turintys Teisę Atkurti Nuosavybę (2 straipsnis)
1. Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos:
- Nuolatiniams Lietuvos gyventojams - Lietuvos Respublikos piliečiams;
- Tiems asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.
2. Jeigu nuosavybės teisės atkuriamos keliems piliečiams, kiekvienam iš jų nuosavybės teisės atkuriamos lygiomis dalimis, išskyrus atvejus, kai visi piliečiai notariškai patvirtintu susitarimu nustato kitaip.
3. Nuosavybės teisė atkuriama ir įpėdiniams pagal įstatymą: tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai.
4. Nuosavybės teisė atkuriama ir tėvams (įtėviams) į mirusiam vaikui (įvaikiui) tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.
Atkuriamas Turtas (3 straipsnis)
1. Piliečiams, kurių nuosavybė nacionalizuota, nusavinta ar kitaip neteisėtai perimta, grąžinamas natūra arba kompensuojamas šis išlikęs arba neišlikęs nekilnojamasis turtas:
- Žemė;
- Miškai ir vandens telkiniai;
- Pastatai, statiniai ir įrenginiai.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas turtas grąžinamas natūra, jeigu jis išlikęs ir nepanaudotas visuomenės poreikiams.
Žemės Grąžinimo Tvarka (4 straipsnis)
1. Piliečiams grąžinama nuosavybė natūra: žemė, miškai ir vandens telkiniai.
2. Žemė grąžinama natūra pirmiausia buvusioje vietoje, išskyrus atvejus, kai šio įstatymo 12 straipsnyje nurodytais atvejais susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja.
3. Jeigu žemė grąžinama ne buvusioje vietoje, žemė natūra gali būti grąžinama atskirais sklypais.
4. Žemė grąžinama natūra nedelsiant, kai priimamas sprendimas atkurti nuosavybės teises į žemę.
5. Už žemę, kurios negalima grąžinti natūra, kompensuojama natūra pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus.
6. Grąžinant žemę natūra, pirmumo teisę turi piliečiai, dalyvaujantys žemės ūkio veikloje.
Žemės Grąžinimas Miestuose (5 straipsnis)
1. Nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtą miestams ir miesteliams, atkuriamos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo.
2. Piliečiams miestuose grąžinami šie žemės sklypai:
- Buvusio savininko iki 1940 m. nacionalizuoti pastatai, kurie pagal galiojančius detaliuosius planus gali būti naudojami tik tiems pastatams eksploatuoti, bet ne didesnį kaip 0,3 ha Vilniuje ir Kaune ir ne didesnį kaip 0,2 ha Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, o kituose miestuose - ne didesnį kaip 0,1 ha žemės sklypą (išskyrus atvejus, kai piliečiai pageidauja susigrąžinti buvusio savininko iki 1940 m. nacionalizuotą didesnį žemės sklypą).
- Piliečiams, kurių pastatai buvo nacionalizuoti po 1940 m., grąžinami naudojami tiems pastatams eksploatuoti žemės sklypai, bet ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose.
- Grąžinamas statybai pagal projektą suplanuotas, bet neužstatytas ne didesnis kaip 0,04 ha žemės sklypas individualiai statybai bei kitai paskirčiai.
Šie straipsniai reglamentuoja pastatų, statinių ir įrenginių grąžinimo tvarką, kompensacijas už neišlikusius pastatus ir kitus klausimus.
Piliečiai, pageidaujantys atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, paduoda prašymus ne vėliau kaip iki 1997 m. birželio 1 d. (10 str. 1 d. - LR 2004 10 12 įstatymo Nr. IX-2504 redakcija).
Apribojimai Ir Išimtys (12 straipsnis)
1. Nuosavybės teisės neatkuriamos į:
- Žemę, priskirtą miestų teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d., jeigu ji užstatyta arba yra numatyta užstatyti pagal detaliuosius planus, žemę (išskyrus žemę, kurioje yra buvusios kapinės), kurioje yra kapinės, vandenvietės, paplūdimiai ir kt.
- Kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą miestų teritorijoms žemę, jeigu ji užstatyta arba yra numatyta užstatyti pagal detaliuosius planus, taip pat žemę, kurioje iki 1995 m. birželio 1 d. yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai.
- Iki 1995 m. birželio 1 d. privatizuotą valstybinį turtą.
Kompensacijos Būdai (16 straipsnis)
1. Piliečiams už negrąžinamą natūra turtą kompensuojama šiais būdais:
- Pinigais;
- Valstybiniais vertybiniais popieriais;
- Grąžinant natūra kitą lygiavertį turtą;
- Suteikiant nuosavybėn neatlygintinai žemę;
- Parduodant valstybinį turtą lengvatinėmis sąlygomis;
- Pinigais - išpirkdama žemę, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d.
Lithuania Explained in 10 Minutes (Geography, People, History)
Aktualumas Ir Problemos
Nors po minėtų teisės aktų įsigaliojimo praėjo daug laiko, taip pat pakankamai dažnai teisės aktai buvo koreguoti, tačiau restitucijos klausimas iki šių dienų dar nėra galutinai išspręstas ir vis dar sukelia daug atgarsių visuomenėje.
Daug diskusijų, ypač tarp užsienio šalių piliečių, susilaukė LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo sąlyga, jog Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš nustatytų prielaidų, kad asmuo galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu.
Europos Žmogaus Teisių Teismo Praktika
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nusprendė, kad Lietuva, nepaisydama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos nuosavybės apsaugos, pažeidė dviejų žemės savininkių - Kotrynos Pyrantienės ir Elenos Varnienės - teises.
Byla Pyrantienė prieš Lietuvą (Nr. 45092/07)
Pareiškėja Kotrina Pyrantienė į Teismą kreipėsi 2007 metais, teigdama, kad jai nebuvo tinkamai kompensuota už atimtą žemės sklypą Kauno rajone, kurį ji iš valstybės įsigijo už investicininiu čekius dar 1996 metais. Vėliau paaiškėjo, kad valstybė negalėjo pareiškėjai parduoti žemės sklypo, nes dar 1991 m. į jį pretendavo piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pastarieji 2001 m. kreipėsi į teismus, kurie galiausiai nusprendė panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos ir pareiškėjos 1996 m. sudarytą žemės pirkimo-pardavimo sandorį. 2005 m. žemės sklypas grąžintas natūra buvusių savininkų įpėdiniams.
Spręsdamas dėl kompensacijos pareiškėjai Kauno apygardos teismas paskyrė nepriklausomą ekspertizę. Ekspertas nurodė, kad 2005 metais sklypo rinkos vertė buvo 112 500 litų, tuo tarpu 1996 metais jo vertė tesiekė 18 000 litų. Nepaisant to, Kauno apygardos teismas nusprendė pareiškėjai priteisti 1 466 litus, pabrėždamas, kad ši suma atitinka 1996 metais už sklypą sumokėtų investicinių čekių vertę. Lietuvos Apeliacinis teismas paliko nutartį nepakeistą, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepriėmė pareiškėjos kasacinio skundo, motyvuodamas tuo, kad jame nekeliami teisės klausimai.
Nagrinėdamas bylą iš esmės EŽTT konstatavo, kad nuosavybė iš pareiškėjos buvo paimta pagal įstatymą, be to, buvo siekiama teisėto tikslo - apginti viešąjį interesą - buvusių žemės savininkų teises. Nepaisant to, Teismas nustatė pareiškėjos nuosavybės teisių pažeidimą dėl to, kad jai nebuvo tinkamai kompensuota.
Teismas taip pat priminė, kad valstybė negali užkrauti naštos asmeniui už pačios valstybės institucijų padarytas klaidas. Be to, EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja buvo sąžininga įgijėja ir negalėjo žinoti apie tai, kad į jos perkamą sklypą pretenduoja buvusių savininkų įpėdiniai.
Įvertinęs visas bylos aplinkybes Teismas padarė išvadą, kad nebuvo užtikrintas teisingos interesų pusiausvyros principas. Teismas paragino Vyriausybę ir pareiškėją siekti sutarimo dėl kompensacijos už nustatytą Konvencijos pažeidimą.
Byla Varnienė prieš Lietuvą (Nr. 42916/04)
Pareiškėja į Teismą kreipėsi dar 2004 metais, skųsdamasi dėl jos teisių pažeidimo nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procese. 2000 m. vietos savivaldos institucijos atkūrė pareiškėjos teisę į jos motinai iki nacionalizacijos priklausiusį žemės sklypą šalia gyvenamojo namo Vilniuje Valakupiuose. Pareiškėja kreipėsi į teismą, reikalaudama, kad jai būtų natūra grąžintas ir 33 arų sklypas, esantis toje pačioje teritorijoje šalia gyvenamojo namo, tačiau 2001 m. Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė pareiškėjos prašymą, motyvuodamas, kad žemės sklypas, kurį pareiškėja norinti atgauti natūra, patenka į valstybinės reikšmės miško teritoriją, tad jis galįs būti tik valstybės nuosavybė.
2002 m. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) patenkino pareiškėjos apeliacinį skundą, šio teismo nutartis laikytina galutine ir neskundžiama. LVAT nurodė, kad nėra neginčijamų faktinių duomenų apie tai, kad bylai reikšmingu metu žemės plotas pateko į valstybinės reikšmės miško teritoriją. Taigi LVAT įpareigojo vietos savivaldos institucijas atkurti pareiškėjos nuosavybės teises į 33 arų sklypą prie gyvenamojo namo Valakupiuose.
2004 m. atsižvelgus į LVAT pirmininko teikimą administracinė byla buvo atnaujinta, motyvuojant tuo, kad LVAT, priimdamas 2002 m. nutartį, galėjo suklysti vertindamas, ar ginčijamas žemės sklypas priklausė valstybinės reikšmės miškui. Tais pačiais metais LVAT priėmė naują nutartį, kuria panaikino savo 2002 m. nutartį, be kita ko nurodydamas, kad 2001 m. Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtas sprendimas iš esmės buvo pagrįstas ir teisingas.
Spręsdamas bylą iš esmės EŽTT pabrėžė teisinio tikrumo principo, kuris suponuoja ir res judicata principo laikymąsi, svarbą, nurodydamas, kad nė viena šalių neturi teisės siekti galutinio ir įsigaliojusio teismo sprendimo peržiūros vien tam, kad byla būtų išnagrinėta iš naujo.
Teismas atkreipė dėmesį, kad LVAT pirmininko ir kolegijos argumentai dėl bylos atnaujinimo buvo iš esmės tie patys, kuriais rėmėsi vietos savivaldos institucija pirmąkart nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Teismas nurodė, kad tie argumentai jau buvo išnagrinėti, įvertinti ir atmesti LVAT 2002 m. nutartimi, todėl proceso atnaujinimas vertintinas kaip vietos savivaldos institucijos mėginimas remiantis tais pačiais argumentais, kurie buvo atmesti apeliacinėje instancijoje, iš naujo ginčyti tuos pačius faktus.
Įvertinęs visas aplinkybes, EŽTT galiausiai konstatavo, kad buvo pažeistas teisinio tikrumo principas ir Konvencijos 6 straipsnyje garantuojama teisė į teismą.
Spręsdamas dėl pareiškėjos nuosavybės teisių apsaugos EŽTT atsižvelgė į Vyriausybės argumentą, kad pareiškėjai išliko teisė atkurti nuosavybės teises į jos motinai priklausiusią žemę kitais būdais, t.y. nebūtinai natūra turėtoje vietoje.
EŽTT sprendimai rodo, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas Lietuvoje turi atitikti ne tik nacionalinius įstatymus, bet ir tarptautinius žmogaus teisių standartus.
Teismų Praktika
Žemiau pateikiami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutarčių išrašai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu.
Dėl subjektiškumo reikalavimų pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą
Nuosavybės teisės atkūrimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas. Asmuo, siekiantis ją įgyvendinti, visų pirma turi būti pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises. Pilietybė yra būtinas subjektiškumo pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą reikalavimas, todėl prašymą atkurti nuosavybės teises gali pateikti tik asmuo, turintis Lietuvos Respublikos pilietybę.
Dėl asmeninio ūkio žemės ir nuosavybės teisių į žemę atkūrimo
Vien žemės suteikimo faktas asmeniniam ūkiui nereiškė, kad yra pažeidžiamos asmenų, siekiančių atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, teisės. Kadangi tiek nuosavybės teisių atkūrimo, tiek žemės suteikimo asmeniniam gyventojų ūkiui procesai vyko kartu ir buvo būtina derinti visų gyventojų grupių interesus, tai asmenims, pretenduojantiems atkurti nuosavybės teises į tą žemę, kuri teisėtai suteikta asmeniniam ūkiui, valstybė įsipareigojo atkurti nuosavybės teises įstatyme nustatytais būdais; atlyginti įstatymo nustatyta tvarka.
Dėl teisių į namų valdos žemės sklypą
Vykdant žemės reformą savivaldybių priimti sprendimai dėl konkretaus asmens teisių, kurie nebuvo visiškai įgyvendinti, ir dėl to paties asmens teisių apskrities viršininko priimti aktai, kuriais toliau sprendžiami tie patys klausimai, negali būti vertinami kaip prieštaraujantys vienas kitam.
tags: #ar #isvada #laikytina #sprendimu #atkurti #nuosavybes