Ar iš tiesų didžiausias žmogaus prigimties troškimas - būti įvertintam? Žmogus gyvena visuomenėje ir yra labai susijęs su ja. Individas nuo jaunų dienų siekia deramai integruotis į ją ir būti reikalingas kitiems žmonėms. Realiame gyvenime žmogus vertinamas kasdien.
Pirmiausia kiti vertina jo išvaizdą, o vėliau jo kalbą, gebėjimus. Šiuolaikinėje visuomenėje labai svarbu įspūdingai reprezentuoti save. Nuo to priklauso sėkmė gauti darbą, surasti draugų. Jau nuo vaikystės vertinamas individo elgesys, gebėjimas bendrauti, mokytis, sportuoti, šokti, vaidinti, piešti, dainuoti... Kyla klausimas, ar iš tiesų didžiausias žmogaus troškimas - būti įvertintam?
Mano suvokimu, šiandien daugeliui yra svarbu būti įvertintam. Dabartinis žmogus nori realizuoti save, gauti prestižinį darbą, būti matomas visuomenėje. Vartotojiškas sociumas taip pat suinteresuotas „kepti“ vienadienes „žvaigždes“, kad jos neštų didelį pelną.
Tačiau, ne visi šio pasaulio svečiai mato koreliaciją tarp pripažinimo ir laimės. Justinas Marcinkevičius vienoje iš trilogijos dramoje „Mažvydas“, sukūrė iki šiol aprašyto žmogaus priešingybę. Kunigas Mažvydas yra lyg iš žodyno aprašytas altruistas, jis dirba negailėdamas nei laiko, nei pastangų. Pastarasis tai daro ne egoistiškų tikslų vedamas, o šventai tiki, kad tai yra jo, kaip Dievo žodžio skleidėjo, pareiga.
Jei žmogui nėra nieko svarbiau, nei aplinkos pripažinimas, jo asmenybės gelmėse galima atrasti ir didelį nepilnavertiškumo kompleksą. Tai skatina individą slėptis po „ponas tobulasis“ įvaizdžiu ir visur afišuoti savo nuopelnus. O kiekvienas naujai pasiektas laimėjimas lydimas sveikinimų ir komplimentų, nors tam žmogui prilygsta euforijai - yra tik laikino stabilumo sukurta iliuzija.
Bėgant metams išgyventi iššūkiai atskleidė vieną bendrą mano vaikų ilgesio temą.
Mūsų vaikų emocijos ir iššūkiai gali kilti dėl jų bevaisio tobulumo siekimo.
Kaip ir vyresnysis brolis palyginime apie sūnų palaidūną, jie stengiasi būti įvertinti dėl savo nuopelnų. Kai pastebime šią savo vaikų kovą, kreipkime jų dėmesį į išlaisvinančią Evangelijos tiesą, primindami, kad tobulumą rasime ne ten, kur sudėjome viltis, o Jėzuje ir Jo dovanotame tobulame teisume. Evangelijos dovana nėra skirta neklystantiems; ji skirta tiems, kurie žino, kad yra nuodėmingi, ydingi, ir suvokia, jog jiems reikia Jėzaus atleidimo bei malonės. Tikėti Jėzumi reiškia pasitikėti Juo ne tik dėl išgelbėjimo, bet ir dėl to, kad Jo malonė padengia mūsų ribotumą ir žmogiškumą.
Klestėjimas žada mūsų vaikams laimę, saugumą, komfortą ir žavėjimąsi. Kur problema? Tai tarsi lenktynės, kuriose kažkas vis perkelia finišo juostą tolyn. Visgi mūsų vaikai žino, jog jie dėvi dėvėtų drabužių parduotuvėje pirktus džinsus, kad jų draugas šešioliktojo gimtadienio proga dovanų gavo automobilį ir kad visi jų draugai, išskyrus juos pačius, turi naujausius išmaniuosius telefonus. Mes turime privilegiją padėti savo vaikams pamatyti, kad, nepaisant to, ką jie turi, niekas neužpildys tos jų viduje žiojinčios tuštumos. Tai ertmė, kurią užpildyti gali tik Dievas. Mūsų vertė nematuojama pagal tai, kiek ir ko mes turime.
Tačiau kultūroje, kurioje kūrinys yra labiau garbinamas už kūrėją, o dovanos labiau už dovanotoją, mes galime padėti savo vaikams pamatyti, kad įsigiję dar vieną naują daiktą jie netaps vertingesni ir laimingesni.
Mūsų vaikų tapatybės suvokimas gali būti susietas ir su troškimu būti priimtam. Jie trokšta būti priimti bendraamžių ir jausti brolių, seserų, komandos narių ir sekėjų socialiniame tinkle palankumą. Kartais jie taip nerimauja dėl to, kaip į juos žiūri kiti, kad suteikia žmonėms galią nuspręsti jų vertę (tai mūsų visų bendra kova). Tačiau mes galime padėti savo vaikams atskirti tikėjimą nuo emocijų. Jei paaiškinsime, kad troškimas būti įvertintam nėra blogas, tik klaidingas, galime nukreipti juos į tiesą, kad juos myli, pažįsta ir vertina visa žinantis Dangiškasis Tėvas.
Ar gali moteris užmiršti savo kūdikį, nepasigailėti savo sūnaus? Jei ji ir užmirštų, tačiau Aš neužmiršiu tavęs. Aš įrašiau tave į savo rankos delną, tavo sienos visada prieš mano akis, - sako Dievas (Iz 49, 15-16). Mes turime privilegiją mokytis kartu su savo vaikais. Kartais ir mes, tėvai, pamirštame, kad savo tapatybės, vertės ir laimės nerasime savyje ar aplink mus. Nesvarbu, kaip toli mes ar mūsų vaikai nuklydome, kaip stipriai įsipainiojome į savo išdidumo pinkles ar laimės atskirai nuo Jo paieškas, Jėzus yra pasiruošęs atleisti ir priimti į savo namus. Kokią brangią dovaną mes suteikiame savo vaikams, parodydami Dangiškojo Tėvo širdį.
Kai žmogus vadovaujasi vien savo prigimtinio proto šviesa, jis mąsto ir elgiasi taip, kaip užsigeidžia. Bet vienašališki žmogaus troškimai nėra adekvatūs objektyviai tikrovei, jie veda į niekur, nes, kai ateina mirtis, nebeturi išliekančios atramos. Žmogus kūrė, buvo aktyvus visuomenės narys, pagelbėjo artimui, bet, kai suvokė, kad tai ir visi kiti dalykai turi pabaigą, pradėjo jausti egzistencinę tuštumą, nes jo pagrįstai motyvuoti norai būti naudingu kitiems prarado galimybę būti įvertintam ir giriamam.
Iš prigimties mums suteiktas troškimas nematyti savo gyvenimo vakaro nėra iliuzija. Dievas įdiegė šį norą, kad jis būtų pilnai patenkintas. Reikia įvykdyti tik vieną Jo numatytą sąlygą: trokšti ir ieškoti ne gyvenimo dalies, bet jo visumos. Jėzus dėl to pas mus ir atėjo, kad Jis, būdamas Šviesa, apšviestų kiekvieną žmogų (plg. Jn 1, 9), ir tada suvoktume, jog fragmentuotas gyvenimas yra nevertas gyvenimo apstumo (plg. Jn 10, 10), nes tai - Jis pats, kuris sakė: „Kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius“ (Jn 8, 51).
Ruošdamiesi Kristaus gimimo šventei, klausiame savęs: „Esame šviesa Viešpatyje ir elgiamės kaip šviesos vaikai, spinduliuodami gerumą ir tiesą? Gerai naudojame laiką, nes dienos yra piktos?“ (plg. Ef 5, 8 - 9. 16) Dievas ne tik viską mato, bet niekam nėra davęs leidimo nusidėti (plg. Sir 15, 19 - 20). Jis įkvėpė lotynų poetą Juvenalį išmintingai tarti: „Laikyk didžiausiu nusikaltimu, kai kas nors savo gyvybei teikia pirmenybę prieš garbę ir iš meilės kūno gyvybei praranda gyvenimo pagrindą“. Gyvenimo prioritetai nesikeičia, keičiamės mes ir mūsų požiūriai.
Kai žiūrime į daiktus, apšviestus ryškios šviestuvo šviesos, matome skirtingas formas, mums kartais aiškiai primenančias jų paskirtį. Kai Dievas žvelgia į mus, visada mus mato atpirktus Jo Sūnaus Krauju ir išaukštintus amžinybėje (plg. Ef 2, 6). Bet ar iš tiesų ateinančiais amžiais paveldėsime beribį Jo malonės lobį (plg. Pasak vieno rašytojo, „dvasiniame gyvenime Jėzus Kristus reikalauja, kad rizikuotum viskuo, į ką esi įsikibęs ar kuo tiki, vadovaudamasis sveiku protu, ir tikėjimu šoktum ten, kur Jis sako. Kai tik paklusi, tuojau pamatysi, kad tai, ką Jis sako, visiškai neprieštarauja sveikam protui“. Taigi Jėzus trokšta, kad visada vaikščiotume Jo šviesoje, kaip ir Jis yra šviesoje (1 Jn 1, 7).