„Dieviškoji komedija“ (Comedìa, vėliau vadinta Divina Commedia) - italų poeto Dantės Aligjerio (Dante Alighieri) sukurtas epinis kūrinys, laikomas vienu didžiausių pasaulio literatūros šedevrų. Kūrinys parašytas XIV a.
Dante Alighieri
Dantė Aligjeris (1265-1321) buvo Florencijos poetas, filosofas ir politikas, kurio gyvenimą ženklino tremtis ir nuolatinė vidinė kova dėl tiesos ir teisingumo. Jo kūrybą formavo gilus susidomėjimas scholastine teologija, Aristotelio filosofija ir viduramžių mistika, o asmeniniai išgyvenimai - ypač meilė Beatričei Portinari - tapo dvasiniu įkvėpimu „Dieviškajai komedijai“.
Visame kūrinyje Dantė keliauja iš dvasinės tamsos į dieviškąją šviesą: paklydęs „tamsiame miške“, jis leidžiasi į Pragarą, kopia per Skaistyklą ir galiausiai pakyla į Rojaus sferas. Kelionė tampa vidiniu atsivertimo procesu, kuriame žmogaus klaidos, atgaila ir malonė įgauna konkrečius pavidalus.
„Dieviškoji komedija“ - tai trijų dalių epinė poema, sudaryta iš Pragaro (Inferno), Skaistyklos (Purgatorio) ir Rojaus (Paradiso). Kiekviena dalis suskirstyta į 33 giesmes (Pragaras turi 34, nes pirmoji yra įžanga visam kūriniui). Poemoje Dantė, lydimas romėnų poeto Vergilijaus, o vėliau - Beatričės, keliauja per pomirtinio pasaulio sferas, atskleidžiančias viduramžių kosmologiją, moralę ir teologiją.
Kūrinio dalys
1. Pragaras (Inferno)
Pirmojoje dalyje Dantė, lydimas romėnų poeto Vergilijaus, leidžiasi į Pragaro gelmes. Pragaras vaizduojamas kaip milžiniškas piltuvo formos bedugnės kompleksas, suskirstytas į devynis ratus, kuriuose sielos baudžiamos pagal savo nuodėmių pobūdį.
2. Skaistykla (Purgatorio)
Antrojoje dalyje Dantė ir Vergilijus kopia į Skaistyklos kalną, simbolizuojantį atgailą ir dvasinį apsivalymą. Skaistykla suskirstyta į septynis lygius, atitinkančius septynias mirtinas nuodėmes.
Dante ir Vergilijus artėja prie Skaistyklos kalno
3. Rojus (Paradiso)
Trečiojoje dalyje Dantę lydi Beatričė - dieviškosios išminties ir malonės simbolis. Kelionė per devynias dangaus sferas atskleidžia teologinius ir filosofinius apmąstymus apie Dievo prigimtį, kosmoso tvarką ir amžinąją palaimą.
Citatos iš kūrinio
- Gyvenimo kelionės vidury aš atsidūriau miško tankmėje, nes nuklydau nuo kelio tiesiojo.
- Viltis palikit, kas įeinat čia.
- Nėra didesnio skausmo už tą, kai laimės valandą prisimeni nelaimėje.
- Meilė, kuri mylimam mylėti liepia.
- Ne gyvulių gyvenimui sutverti, o sekti dorybe ir pažinimu.
- Ir vėl išvydom žvaigždes.
- Laisvės jis ieško, o ji tam brangi, kas už ją savo gyvastį atidavė.
- Ak, Italija, vergų buveine, laive be vairininko didžiulėj audroj.
- Jo valioje - mūsų ramybė.
- Meilė, kuri judina saulę ir kitas žvaigždes.
- Per mane einama į skausmo miestą.
- Meilė, kuri kilniose širdyse užsidega greitai.
- Jie prarado intelekto gėrį.
- Buvome liūdni saldžiame ore, kurį saulė džiugina.
- Ir kritau, kaip kad krinta negyvas kūnas.
- Pasaulio šlovė tėra vėjo dvelksmas.
- Atpažįstu senosios liepsnos ženklus.
- Aukštajai vaizduotei čia pritrūko galios.
- Kiekvienas miglotai supranta gėrį, kuriame nurimsta siela.
- Šlovė To, kuris viską judina, per visatą skverbiasi.
Kūrinio įtaka
„Dieviškoji komedija“ turėjo milžinišką poveikį Vakarų kultūrai: nuo viduramžių miniatiūrų iki Botticelli iliustracijų ir šiuolaikinių interpretacijų. Ji išlieka vienu svarbiausių tekstų, nagrinėjančių žmogaus moralę, tikėjimą, laisvę ir amžinybę.