Kaip atpažinti bešeimininkį turtą, kuris turi savininką

Nuosavybės teisė yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurios 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas. Tai reiškia, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir tik teisingai atlyginus.

Šios teisės svarbą rodo ir tai, kad nuosavybės teisės reglamentacija, jos apsauga yra ne tik atskirų valstybių reikalas, tačiau ir tarptautinės teisės reglamentacijos dalykas. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija numato, kad “kiekvienas žmogus turi teisę turėti nuosavybę tiek vienas, tiek su kitais. Iš nieko negali būti savavališkai atimta nuosavybės teisė”. 1996 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos Seimo ratifikavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo pirmajame straipsnyje taip pat numatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe, kuri negali būti iš jo atimta.

Kad būtų galima kalbėti apie nuosavybės įgijimo ir praradimo būdus, visų pirma reikia išsiaiškinti, kas yra pati nuosavybės teisė. Objektyviaja prasme nuosavybės teisė suprantama kaip visuma teisės normų, kurios reglamentuoja ekonominius santykius dėl nuosavybės objektų valdymo, naudojimosi jais ir disponavimo. Tik todėl, kad egzistuoja objektyviosios teisės normos, atsiranda asmenų subjektyvi teisė ir įtvirtinamas jos turinys. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso IV knygos 4.37 straipsnyje nurodyta nuosavybės teisės sąvoka subjektyviaja prasme - “nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti”.

Nuosavybės teisės objektai

Nuosavybės teisės objektas Civilinio kodekso normų apibrėžiamas gan lakoniškai - daiktai ir kitas turtas. Daiktas suprantamas kaip iš gamtos pasisavintas arba gamybos procese sukurtas materialus pasaulio dalykas. Iš šių savininko teisių išplaukia kitų asmenų pasyvi pareiga susilaikyti nuo veiksmų, kliudančių savininkui įgyvendinti savo teises.

Teisės teorija nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindus pagal įvairius kriterijus skirsto į rūšis:

1. Pirmoji terja laiko, kad vieninteliu pradiniu nuosavybės įgijimo pagrindu yra darbas. "Visi darbo vaisiai, kaip konkretizuotas darbas, priklauso tam, kas juos sukūrė".
2. Pagal antrąją teoriją, kad sukurti tam tikrą, dar neapibrėžtą, nuosavybės teisę, užtenka pirminio užėmimo fakto.

Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai teorijos taip pat grupuojami į bendruosius ir specialiuosius. Kriterijus, kuriuo remiantis klasifikuojama, yra nuosavybės teisės subjektai. Vienais atvejais nuosavybės teisę į tam tikrus daiktus gali įgyti bet kuris nuosavybės teisės subjektas, kitais atvejais - tik tam tikri nuosavybės teisės subjektai (pvz.: valstybė).

Fizinių asmenų nuosavybės teisė nėra ribojama nei kiekio, nei vertės požiūriu, išskyrus Konstitucijoje nurodytą išimtį - “žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.

Nuosavybės teisės įgijimo būdai

Nuosavybės teisė gali būti įgyjama keliais būdais:

1. Pagal sandorius - nuosavybės teisė gali būti įgyjama sudarant įvairias sutartis, kaip antai: pirkimo - pardavimo, mainų, dovanojimo sutartis, skolą padengiant ir turtą perleidžiant už rentą ir kt.
2. Paveldėjimu - šiuo atveju pagal testamentą arba pagal įstatymą įpėdinis gali paveldėti materialius dalykus, palikėjo turtines reikalavimo teises ir turtines prievoles, intelektinę nuosavybę bei kitas įstatymų nustatytas turtines teises ir pareigas. Pažymėtina, kad be kitų įstatymo nustatytų sąlygų, kad įgautų nuosavybės teisę į paveldėtą daiktą, įpėdinis per įstatyme imperatyviai nurodytą trijų mėnesių laikotarpį turi priimti palikimą.
3. Pasisavinant vaisius ir pajamas - jeigu įstatymai ar sutartis nenumato kitaip, laikomasi bendros civiliniame įstatyme nustatytos nuostatos, kad daikto duodami vaisiai ir gyvulių prieaugis priklauso jų savininkui.
4. Pagaminant naują daiktą - pagal teisės teoriją, asmuo absoliučiu savininku gali būti laikomas tik savo darbo vaisių atžvilgiu. Vaisius, kaip konkretizuotas darbas priklauso tik tam, kas jį sukūrė. Daiktą pagaminus iš svetimos medžiagos, kad tapti jo savininku, įstatymas numato kelias sąlygas. Visų pirma, pagaminto daikto vertė turi būti didesnė už medžiagos vertę. Antra, daiktą pagaminęs asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad medžiaga priklauso kitam. Taip pat, pasinaudojęs svetima medžiaga asmuo turi įstatymo numatytą pareigą atlyginti savininkui medžiagos vertę. Tuo atveju, jei medžiagos vertė didesnė už pagaminto daikto vertę, daikto savininku daikto pagamintojas nepripažįstamas. Naują daiktą pagaminus iš savos ir svetimos medžiagų, asmuo gali tapti daikto savininku tik tuomet, jei darbo vertė ir savos medžiagos vertė yra didesnė už svetimos medžiagos vertę bei asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad medžiaga priklauso kitam. Be abejo, daiktą pagaminęs asmuo turi pareigą atlyginti medžiagos savininkui jos vertę. Tuo atveju, kai svetimos medžiagos vertė didesnė už darbo ir savos medžiagos vertę, daikto savininku įstatymas pripažįsta svetimos medžiagos savininką.

Gyvūnų radimas

Radus bepriežiūros ar priklydusį naminį gyvūną, asmuo privalo nedelsiant pranešti savininkui, o jei savininkas nežinomas, tuoj pat jam grąžinti. Tuo atveju, jei gyvūno savininkas nežinomas, ar nežinomas savininko adresas, asmuo turi pareigą apie gyvūno sulaikymą per tris dienas pranešti policijai ar savivaldybės institucijai, kurie imasi priemonių gyvūno savininkui, ar žinomo savininko adresui nustatyti.

Laiko tarpui, kuris reikalingas savininkui surasti, gyvūnas laikantis veterinarijos taisyklių, gali būti perduotas išlaikyti bei juo naudotis arba gyvūną sulaikiusiam asmeniui, o jeigu jis neužsiima žemės ūkio veikla ar neturi sąlygų gyvūną tinkamai išlaikyti - artimiausiam žemės ūkio veikla užsiimančiam ir tinkamai gyvūną išlaikyti galinčiam asmeniui. Įstatymas nustato konkrečius terminus, per kuriuos paaiškėjusiam savininkui gali ir turi būti grąžinami bepriežiūriai ir priklydę naminiai gyvūnai bei jų prieauglis. Bepriežiūris ir priklydęs darbinis gyvulys, galvijas bei jų prieauglis turi būti grąžinami savininkui, jei jis paaiškėja per vieną mėnesį nuo jų perdavimo išlaikyti ir naudotis dienos. Smulkieji gyvūnai ir jų prieauglis - jei savininkas paaiškėja per dvi savaites.

Radinio ir lobio pasisavinimas

Pagal naująjį Civilinį kodeksą radiniu laikomas bet koks pamestas daiktas, kurio savininkas nėra žinomas. Lobiu laikoma žemėje užkasti ar kitaip paslėpti pinigai, vertingi daiktai, kurių savininkas negali būti nustatytas dažniausiai dėl to, kad praėjo daug laiko nuo jų užkasimo ar kitokio paslėpimo momento.

Kad į radinį įgyti nuosavybės teisę, būtina įšpildyti įstatymo numatytus įpareigojimus. Visų pirma, jei yra žinomas radinio savininkas, radusysis asmuo besąlygiškai privalo daiktą grąžinti savininkui. Šiuo atveju daiktą radęs asmuo turi teisę “(.) gauti iš pametusio daiktą asmens išlaidų daiktui saugoti ir perduoti atlyginimą ir užmokestį už radimą”. Atitinkamai, pametęs daiktą asmuo turi pareigą už radimą radusiam asmeniui užmokėti 5 % rastojo daikto vertės dydžio užmokestį, išskyrus atvejus, kai daiktą pametęs asmuo buvo viešai pažadėjęs didesnę sumą, ar jei buvo susitarta su radusiuoju asmeniu dėl didesnio atlyginimo.

Jei rastojo daikti savininkas nėra žinomas, radusysis asmuo per savaitę laiko apie radinį privalo pranešti policijai ir, jei pats nenori ar negali saugoti daikto, perduoti jį saugoti policijai. Rastasis daiktas saugomas 6 mėnesius, teisė naudotis daiktu saugojimo laikotarpiu neuteikiama. Per šį laiką paaiškėjus daikto savininkui, pastarajam atlyginus daikto išlaikymo ir kitas su tuo susijusias išlaidas, daiktas grąžinamas. Savininkui nepaaiškėjus, daiktas pereina jį radusiojo asmens nuosavybėn.

Kalbant apie lobį, įstatymas besąlygiškai nurodo, kad lobį radus nuosavoje žemėje ar kitame nuosavybės teise priklausančiame daikte, lobis pereina jį radusiojo asmens nuosavybėn. Lobį radus svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte, kas daryti yra draudžiama įstatymo, visas lobis tenka žemės ar kito daikto, kuriame jis buvo rastas, savininkui, radusysis lobį asmuo negauna jokios dalies. Asmeniui lobį svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte radus atsitiktinai, ar savininko leidimą ieškoti lobio, lobį radęs asmuo gauna ¼ lobio. Kiti ¾ tenka žemės ar kito daikto, kuriame rastas lobis savininkui, jei jie raštiškai nesusitarė kitaip. Galimi atvejai, kai lobį randa asmuo, kuriam vertybių ieškojimas įeina į tarnybines pareigas. Tokiu atveju asmuo neįgyja teisės į jokią rasto lobio dalį.

Lobių radimo taisyklės:

Atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūros vertybes ir kitus daiktus (turtą) visuomenės poreikiais - asmeniui, kuriam nuosavybės teise priklauso turintys visuomenėje didelę istorinę, meninę ar kitokią vertę daiktai, tokius daiktus laikant netinkamai, valstybės institucija, kuri saugo tokios rūšies daiktus, privalo iš pradžių asmenį įspėti, kad jis nustotų netinkami laikyti daiktus. Tik tuo atveju, jai savininkas nevykdo tokio reikalavimo, o esant ir neatidėliotinam reikalui, atitinkama institucija turi teisę su ieškiniu kreiptis į teismą. Netinkamai laikoma kultūros vertybė iš savininoo gali būti paimta ir atiduota valstybės nuosavybėn tik teismo sprendimu.

Konfiskuojant ar kitokiu būdu už pažeidimus paimant pagal įstatymą daiktus (turtą). Civilinio kodekso normos šį nuosavybės teisės įgijimo, otuo pačiu ir praradimo pagrindą reglamentuoja gan lakoniškai.

Įgyjamoji senatis

“Fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą”.

Kad nuosavybės teisė į daiktą būtų įgyta įgyjamąjama senatimi, turi būti įgyvendintos dvi sąlygos - daiktas turi būti įgytas ir valdomas sąžiningai, bei daikto valdymas turi būti nepertraukiamas. Tai reiškia, kad užvaldant daiktą asmuo turi būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas kitas neturi daugiau teisių už jį į užvaldomą daiktą, be to, visą įgyjamosios senaties laiką asmuo turi būti išlikti sąžiningas valdytojas. Netgi įgyjant daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, asmuo neturi žinoti, jeigu yra, apie kliūtis, kurios trukdo daiktą įgyti nuosavybėn. Iš dalių susidedantis daiktas gali būti skaidomas ir įgyjamąja senatimi gali būti įgytas ne visas daiktas o tam tikros jo dalys, jei dalies daikto įgijimas ir valdymas yra nesąžiningas. Valdmo teisę įgijus per atsotvą, sąžiningumo reikalaujama iš abiejų - ir iš atstovo, ir iš atsovaujamojo.

Valdymas pripažįstamas nepertraukiamu, jei daiktas asmens valdomas nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į daiktą įgjamąjama senatimi. Įgyjamosios senaties metu daikto valdymui perėjus vienam iš kito keliems asmenims ir jų valdymas atitiko įgyjamosios senaties reikalavimams, tokiu atveju valdymo laikas skaičiuojamas kartu. Daikto valdymą asmeniui praradus be jo kaltės, įgyjamoji senatis nenutrūksta, jei daikto valdymas susigrąžinamas per metus laiko.

Kaip numatyta Civilinio kodekso normų, savininkas, perduodamas daiktą kitam asmeniui, turi galimybę pasirinkti perdavimo pobūdį - arba perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, arba perduoti tik konkrečias savininko teises, t.y. arba tik teisę daiktą valdyti, naudotis juo, ar disponuoti daiktu. Pažymėtina, kad nuosavybės teisė kitam asmeniui gali būti perduodama tik paties savininko ar jo įgalioto asmens. Laikomasi bendros nuosatatos, kad naujasis savininkas perdavimo būdu įgyja tiek pat teisų ir pareigų į daiktą ar turtą, kiek jų turėjo buvęs savininkas, išskyrus atvejus, kai išimtis numato įstatymai. Perdavus daiktą, kaip numato įstatymas, sudaroma galimybė įgijėjui, atsižvelgiant į daikto būklę ir teisinį statusą, naudotis daiktu pagal paskirtį. Daiktus, kurie turi ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės arba valstybės saugumui, asmenys gali įsigyti tik laikantis griežtai ir detaliai nustatytos įstatymų tvarkos, ir tik pagal specialius leidimus.

Pagal įstatymą, perleidus daiktą, atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika pereina įgijėjui tuo pat metu, kai jam pereina ir nuosavybės teisė. Galimi atvejai, kai daikto perleidimas dėl vienos ar kitos šalies kaltės gali būti praleistas. Tokiu atveju, kaip numato Civilinio kodekso 4.52 str. 2 dalis, daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tenka terminą praleidusiai šaliai. Civilinis įstatymas numato ir tokį atvejį, nors jį ir nepriskiria prie nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, kai naujas daiktas atsiranda susijungus keliems kilnojamiems daiktams. Suprantama, susiduria priešpriešiniai ir kelių savininkų interesai į naują daiktą. Tokiu atveju, jei į naują daiktą kelių savininkų daiktus sujungia be kitų savininkų sutikimo ir žinios vienas savininkas ir yra galimybė juos atskirti ir grąžinti į pirminę būklę, tai atliekama sujungusiojo asmens lėšomis. Jei kilnojamieji daiktai susijungia ir sudaro vieną daiktą bei nėra galimybės juos atskirti, ar atskyrimo išlaidos per didelės, o savininkai dėl sujungimo nebuvo iš anksto susitarę, naujai atsiradęs kilnojamasis daiktas tampa bendrąja nuosavybe.

Pažymėtina, kad aptarti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai tuo pačiu yra ir nuosavybės teisės paradimo pagrindais. Antai, kalbant apie neatlygintinį turto paėmimą sankcijos už tesiės pažeidimą būdu (konfiskacija) bei atlygintinį daikto paėmimą valstybės nuosavybėn(rekvizicija), turima omenyje valstybės nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Tuo pačiu kitas asmuo - buvęs savininkas praranda nuosavybę į paimamą daiktą. Lygiai taip pat ir kitais nuosavybės teisės įgijimo pagrindais, pvz.: tiek įgyjant nuosavybę pagal sandorius, tiek įgyjamąja senatimi, tiek paveldėjimu ir pan., turtas iš vienos teisėtos nuosavybės pereina kiton, taip pat teisėton, įstatymų nustatytu pagrindu įgyjamon nuosavybėn.

Manyčiau, kad kaip atskirą turto praradimo be savininko valios porūšį reikėtų išskirti turto praradimą teisės pažeidimų pasekoje, t.y. tokį turto praradimą, kuris įvyksta be savininko valios. Būtent tokiomis veikomis pažeidžiama viena iš pagrindinių žmogaus teisių - teisė į nuosavybę.

Civilinio kodekso normos taip pat išskiria dvejopą galimą daikto valdymą - teisėtą ir neteisėtą. Teisėtu valdymu laikomas toks valdymas, kuris įgyjamas tokiais pat pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. “Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas.”. Preziumuojama, kad daiktas valdomas teisėtai, kol neįrodoma priešingai.

Jeigu romėnai pinigus priskyrė prie daiktų ir dėl to neturėjo didelių problemų, tai dabar, aiškinant panašumus ir skirtumus tarp romėnų ir dabartinės Lietuvos civilinės teisės, reikia išskirti, kad mūsų civilinis kodeksas pinigų nepriskiria prie daiktų.

Čia matome, kad pinigai nuo daiktų atskirti, kaip savarankiškas civilinių teisių objektas. Pinigai savo esme yra finansinis turtas. Prof. Vytautas Pakalniškis nurodo, kad finansinis turtas tenkina tik apyvartos procedūrų poreikius t.y. jis yra priemonė įsigyti daiktus - tai yra civilinės apyvartos finansinis instrumentas. Jis yra išvestinis objektas, kurio paskirtis aptarnauti pagrindinių objektų apyvartą.

Todėl, kad žiūrint civilinio kodekso IV knygos normas, atrodytų, kad ne viena norma, kuri lingvistiškai aiškinant, turėtų būti taikoma tik daiktams, realiai, pagal savo paskirtį galėtų būti situacijų, kai jos taikytinos ir pinigams. Na pvz.: radinio, lobio normos. Noriu pasakyti, kad kodekso kūrėjai, atskirdami daiktus nuo pinigų, o kartu ir rašydami ketvirtą knygą persistengė vartodami “daikto” sąvoką, o kai kuriose reikėjo šią sąvoką pakeisti “turtu”.

Šią problemą 2013 m. sausio 18 d. išsprendė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris byloje nr. Atsakydama į šį klausimą kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad CK nustatyta, jog pinigai yra viena iš civilinių teisių objektų rūšių, ir detalizuojama, jog tai Lietuvos banko išleidžiami banknotai, monetos ir lėšos sąskaitose, kitų valstybių išleidžiami banko bilietai, valstybės iždo bilietai, monetos ir lėšos sąskaitose, esantys teisėta atsiskaitymo priemone.

Be pinigų, įstatyme išskirtos ir kitos civilinių teisių objektų rūšys: daiktai, vertybiniai popieriai, kitas turtas ir turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir jų rezultatai, taip pat kitos turtinės bei neturtinės vertybės. Pažymėtina, kad CK normose (CK pirmosios knygos III dalies V skyrius) išvardijamos civilinių teisinių santykių rūšys ir pateikiamos konkrečių objektų rūšių sąvokos bei ypatumai, tačiau nepateikta civilinių teisių objekto bendrosios sampratos.

Į šį klausimą atsakymą pateikia teisės doktrina, kuri civilinių teisių objektu laiko turtą ir civilinės teisės saugomas neturtines teises bei vertybes. Turtas kaip civilinių teisių objektas - tai visos turtinės vertybės, į kurias civilinės teisės subjektai - asmenys - įgyja teises ir (arba) dėl kurių šiems subjektams atsiranda pareigų. Turtas skirstomas į materialųjį ir nematerialųjį. Materialųjį turtą sudaro daiktai, kurie kaip civilinių teisių objektai skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus. Įstatyme kilnojamaisiais daiktais pripažįstami daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės, jeigu įstatymų nenustatyta ko kita.

Pagal teisės doktriną pinigai yra savarankiška civilinių teisių objektų rūšis, patenkanti į kilnojamojo turto sampratą ir kartu esanti viena iš finansinio turto rūšių. Pinigai skirstomi į dvi pagrindines rūšis: 1) grynieji - tai banknotai ir monetos; 2) negrynieji pinigai - tai lėšos, esančios bankų ar kitų kredito įstaigų atidarytose sąskaitose, indėliai ir elektroniniai pinigai.

Pinigai, palyginus juos su kitomis turto rūšimis, yra laikomi likvidžiausiu finansiniu turtu. Nuosavybės teisės į pinigus kaip turtą atsiranda bendraisiais nuosavybės teisės įgijimo pagrindais (pvz., pagal sandorius, paveldėjimu ir kt.). Įstatyme, apibrėžiant nuosavybės teisės įgijimą perdavimo būdu ir nustatant momentą, nuo kurio daikto įgijėjas pagal sandorį įgyja nuosavybės teisę, nustatyta, kad šios taisyklės taikomos ne vien daiktams, kaip vienai iš civilinių teisių objektų rūšių, bet ir kitam turtui.

CK nustatytas specifinis nuosavybės teisės įgijimas, kai nuosavybės teisė įgyjama į bešeimininkį daiktą. Bešeimininkis daiktas gali būti nuosavybėn perduodamas tik dviem subjektams - valstybei arba savivaldybėms. Nuosavybės teisė į bešeimininkį daiktą gali būti perduodama tik teismo sprendimu, taigi toks klausimas gali būti išspręstas tik išnagrinėjus civilinę bylą, kurios nagrinėjimo ypatumai nustatyti CPK 534-537 straipsniuose. Pareiškimas dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu gali būti teismui paduodamas tik suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią daiktas įtrauktas į apskaitą pagal Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuotino, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių tvarką. Įstatyme apibrėžta, kad bešeimininkiu laikomas daiktas, neturintis savininko arba kurio savininkas nežinomas.

tags: #ar #galima #pripazinti #turta #beseimininkiu #kuris