Šiame straipsnyje pateikiami atsakymai į dažniausiai užduodamus klausimus apie Krikšto sakramentą Katalikų Bažnyčioje. Aptariami įvairūs aspektai - nuo amžiaus apribojimų iki reikalavimų krikšto tėvams.
Vaiko Krikštas
Kūdikio Krikštas
Patariama kūdikėlį pakrikštyti ilgai to neatidėliojant. Išskirtiniais atvejais (pvz., ligos) krikštijama kuo skubiau.
Norint pakrikštyti kūdikį, reikalingas gimimo liudijimas. Dėl krikšto susitariama iš anksto, kreipiantis į parapijos kleboną ne vėliau kaip prieš mėnesį.
Pageidautina, kad tiek tėvai, tiek krikšto tėvai pasikartotų katekizmo tiesas, taip pat ir apie Krikšto sakramentą, kad tikrai sąmoningai suvoktų krikšto metu kūdikiui suteikiamą malonę. Krikštyti reikėtų savo parapijos bažnyčioje, nes krikštas žmogų įjungia į tikinčiųjų bendruomenę, kuri pirmiausia ir yra tos parapijos tikinčiųjų bendrija, tačiau, esant rimtai priežasčiai, galima krikštyti bet kurioje parapijoje.
Ypač reiktų vengti krikštyti vienoje ar kitoje bažnyčioje ar pas vieną ar kitą kunigą vien todėl, kad „taip yra madinga“ ar „kunigas labai mėgstamas“. Krikšto malonė vienodai ateina per bet kurio kunigo rankas ir kur kas svarbiau, kad ypač kūdikio tėvai ir krikštatėviai būtų nusiteikę tinkamai ją priimti ir su ja bendradarbiauti.
Kanonų teisės kodekso kan. 872 įsakmiai kalba tik apie vieną krikštatėvį, tačiau tradiciškai kviečiami du krikštatėviai, paprastai vyras ir moteris, kurie savotiškai reprezentuoja dvasinę šeimą, į kurią priimamas krikštijamasis. Tai dar aktualiau, atsižvelgiant į krikštatėvių pareigą padėti tikriesiems tėvams auginti ir auklėti savo krikštavaikį, o, šiems mirus, pasirūpinti jo ateitimi.
Vaiko krikštui jokių kliūčių būti negali. Žinoma, kunigas tikriausiai paragins sudaryti ir bažnytinę santuoką, tačiau jokios prievartos šiuo atžvilgiu būti negali.
Kunigas turi turėti moralinį tikrumą, kad pakrikštytas kūdikis bus auklėjamas katalikiškai.
Pakanka, kad bent vienas iš tėvų prašo, kad būtų pakrikštytas jų vaikas. Šiuo atveju motina, prašydama kūdikiui Krikšto, taip pat prisiima ir atsakomybę už tolesnį jo krikščionišką auklėjimą.
Tėvų santuokos bažnyčioje faktas neturi lemiamos reikšmės, siekiant pakrikštyti kūdikį. Jei tik tėvai nori ir pasižada savo vaiką auklėti krikščioniškai, joks kunigas neatsisakys jo pakrikštyti.
Jei Krikštas buvo suteiktas galiojančiai, jokių „perkrikštijimų” būti negali. Kartais būna situacijų, kai kyla pagrįstų abejonių dėl Krikšto suteikimo. Tokiais atvejais suteikiamas vadinamasis „Krikštas su sąlyga”. Bet kokie kiti motyvai yra nepriimtini.
Nei pilietybė, nei tautybė Krikštui tikrai negali trukdyti!
Krikšto Tėvai
Krikštatėvis gali būti tik katalikas, atitinkantis tam tikrus reikalavimus. Jis turi būti priėmęs vadinamuosius įkrikščioninimo sakramentus: Krikštą, Pirmąją Komuniją, Sutvirtinimo sakramentą, o jei yra vedęs - gyventi Bažnyčios palaimintoje santuokoje, būti nevaržomas jokių kanoninių bausmių, sulaukęs atitinkamo amžiaus.
Sykiu Bažnyčios Kanonų teisė reikalauja bent vieno krikštatėvio, tad situacijos gali būti sprendžiamos įvairiai, pvz., vienas gali būti krikštatėvis, o kitas - krikšto liudininkas. Ne katalikas krikštatėviu būti negali ir dėl dar vienos svarbios priežasties.
Mat Krikštas nėra vien trumpalaikė apeiga, o krikštatėvis - tik statistinė figūra ar kokia nors apeigų puošmena. Krikštatėviai, sutikdami eiti šias pareigas, sykiu prisiima ir gana rimtus įsipareigojimus, pvz., rūpintis, kad jo krikštavaikis būtų auklėjamas katalikiškai, padėti kūdikiui tapti geru kataliku ir tuo rūpinantis pagelbėti tėvams.
Krikštatėviais katalikui gali būti tik katalikas. Kitos konfesijos krikščionis gali būti krikšto liudininkas. Tačiau būtina, kad bent vienas būtų katalikas, galintis prisiimti krikštatėvio pareigas (pagal Kanonų teisės kodekso kan. 874 normas, krikštatėviais gali būti tikintieji, kuriuos pasirinko pats krikštijamasis ar jo tėvai (globėjai) ir kurie sutinka prisiimti šias pareigas. Krikštatėviai privalo būti sulaukę 16 metų amžiaus, priėmę Eucharistijos ir Sutvirtinimo, o sutuoktiniai - Santuokos sakramentus, nebūti varžomi jokių bažnytinių bausmių).
Krikštatėvių institutas savotiškai atspindi vaiko tikrąją šeimą, todėl jam duodamas krikšto tėtis ir mama (arba „iš bėdos“, kai neįmanoma, kad būtų du, kartais būna vienas krikšto tėtis arba viena krikšto mama).
Krikšto tėvais gali būti vienas krikšto tėvas ar viena krikšto motina; arba du - krikšto tėvas ir motina. Krikšto tėvų institucija yra savotiškas tikrosios šeimos atspindys. Vaiką gimdo tėvas ir motina, o ne du tėvai, ne dvi motinos, ne dvi poros... (Netgi ir Lotynų Amerikoje, kur yra tradicija per krikštynas turėti daug krikštatėvių, oficialiai krikštatėviai yra tik du, o kiti laikomi liudininkais, kas krikšto atveju neturi ypatingos prasmės.)
Tai tik prietarai ir nieko daugiau! Tačiau tai nereiškia, kad bet kas gali būti tikrais Krikšto tėvais.
Jūsų atveju - tai tegu seneliai ir būna Krikšto tėvais (mat krikštatėviais negali būti tik tėvas, motina arba sutuoktinis).
Krikšto tėvais, pagal Katalikų Bažnyčios Kanonų teisės kodeksą, dėl giminystės ryšių negali būti tik tėvas, motina ir sutuoktinis. Daugiau jokių apribojimų Bažnyčios teisė nenumato (žinoma, išlaikant visus kitus reikalavimus krikštatėviams: priimti įkrikščioninimo sakramentai - Komunija ir Sutvirtinimas; jeigu krikštatėviai šeima - tai susituokę Bažnyčioje; nepasitraukę iš Bažnyčios savo apsisprendimu; nenubausti bažnytine bausme).
Tradicisiškai Lietuvoje Sutvirtinimo sakramento globėju pasirenkamas tos pačios lyties atstovas/-ė, tačiau tai nebūtina, nes Bažnyčios teisė šito nereglamentuoja, o tik teigia, kad globėju negali būti sutvirtinamojo /-sios tėvas, motina ar sutuoktinis /-ė.
Žmogus yra šiuo požiūriu laisvas. Pagrindinis argumentas neturėtų būti „nenoriu“. Jei žmogus pagrįstai mano, kad negalės tinkamai atlikti šios pareigos, arba, sakykime, egzistuoja kažkokie priešiškumai tarp žmonių, tikrai galima atsisakyti prisiimti krikštatėvių pareigas. Bažnyčios įstatymai nieko konkrečiai apie tai nesako.
Žmogus yra šiuo požiūriu laisvas. Pagrindinis argumentas neturėtų būti „nenoriu“. Jei žmogus pagrįstai mano, kad negalės tinkamai atlikti šios pareigos, arba, sakykime, egzistuoja kažkokie priešiškumai tarp žmonių, tikrai galima atsisakyti prisiimti krikštatėvių pareigas. Bažnyčios įstatymai nieko konkrečiai apie tai nesako.
Iš tikrųjų Krikšto tėvams keliami dideli reikalavimai, nes krikštatėviai yra įpareigoti savo krikšto vaikui ne tik rodyti pavyzdį, bet ir tikėjime turėti reikalingą brandą. Perduoti krikščioniškojo gyvenimo patirtį yra svarbiausioji krikštatėvių pareiga.
Krikštas Paaugliams ir Suaugusiems
Paprastai tokiais atvejais rekomenduojama vaiką ruošti Pirmajai Komunijai ir prieš ją pakrikštyti (beje, tokių atvejų pastaruoju metu daugėja). Nes tai jau toks vaiko amžius, kad paprastai atsivesti ir paprašyti pakrikštyti neišeis - vaikas jau pakankamai sąmoningas ir turi turėti bent minimalų parengimą, tuo labiau kad ir krikštijamas tokio amžiaus vaikas su vyskupo leidimu.
Pagal Katalikų Bažnyčios kanonų teisės kodeksą jūs esate jau pilnametis ir galite pats apsispręsti. Žinoma, kad iki 18 metų dar gali kilti gyvenimiško pobūdžio problemų, pvz., tėvai gali prieštarauti. Ėjimas į Krikštą per išbandymus tikrai yra ištikimybės Dievui ženklas. Tačiau priimti Krikštą tėvų sutikimo tikrai nereikia.
Kiti Klausimai
Krikšto liudijimo dokumentas gaunamas apsilankant savo Krikšto parapijoje, kur bus daromos atitinkamos žymos į Krikšto metrikacijos knygas, kad išduodamas toks pažymėjimas santuokai, žinant, jog anksčiau nebuvo toks išrašytas (ir taip bus galima ateityje žinoti, jog šis pakrikštytasis Bažnyčios vaikas sudaro santuoką, o Santuokos sakramentą laiminsiantis kunigas bus užtikrintas, kad anksčiau šie pakrikštytieji nebuvo sudarę santuokos ar davę vienuolinių įžadų, ar priėmę Šventimų (kunigystės) sakramento).
Dėl Krikšto niekuomet neturėtų likti jokių abejonių. Krikšto sakramento faktas gali būti įrodomas dokumentais - tai gali būti krikšto pažyma, gali būti ir kitų sakramentų, kuriems priimti būtina, kad žmogus būtų pakrikštytas, praktikavimas. Tiesa, vien tai, jei daugiau nėra kitų patvirtinimų, negali būti visiškas įrodymas.
Žinoma, kad Krikštas galioja, ir jūs netgi jokios nuodėmės faktiškai nepadarėte, bent jau tokios, kurią reiktų išpažinti ir už kurią reiktų atgailauti. Iš tikrųjų tos parapijos kunigas galėtų pataisyti įrašą.
Kviečiame dalyvauti sekmadienio ir privalomų švenčių Šv.
Apeigos pradedamos kryžiaus ženklu. Kunigas paklausia apie vardą, kurį šeima išrinko krikštijamajam. Iš anksto žmogui parenkamas krikščioniškas kokio nors šventojo vardas. Taip krikščionis visam gyvenimui gauna globėją. Apeigose kunigas dešinės rankos nykščiu padaro kryžiaus ženklą ant vaikelio kaktos. Taip vaikelį palaimina tėvai ir krikštatėviai.
Suaugusieji, pageidaujantys priimti krikštą, kreipiasi į parapijos kleboną.
Nekatalikai (stačiatikiai, sentikiai, musulmonai, nekrikštytieji) negali būti krikštatėviais, bet tik krikšto liudininkais. Krikšto apeigoms pakanka ir vieno krikštatėvio.
Religinėmis prekėmis prekiaujama šv. Kazimiero knygyne (Vilniaus g.
Krikštatėviais gali būti ne jaunesni nei 16 m. katalikai.
Taip pat plačiai nuskambėjo istorija ir apie verslininkės ir influencerės Viktorijos Siegel tapimą krikšto mama.
Autentiškumui būtinas visuminis kanonų principų taikymas, o sakramentų atveju atsižvelgiama ir į moralinės teologijos bei liturgijos principus“, - kalbėjo M.
Bažnyčios kanonai (ypač 873) sako, kad gali būti parenkamas (jei yra galimybė) bent vienas krikšto tėvas, tačiau dėl tam tikrų priežasčių gali jo ir visai nebūti.
Jeigu yra tik vienas arba nei vieno krikšto tėvo, tuomet reikia liudininkų, kad buvo toks įvykis.
Taigi, dėl kitų krikščioniškų bendruomenių tikinčiųjų - principuose numatyta galimybė leisti Rytų bažnyčių ortodoksams pavieniais atvejais tapti krikštatėviais, bet tai sprendžia klebonas, pasitaręs su vyskupu, o esant didesniems tokių atvejų skaičiams, pavienės vyskupų konferencijos sprendžia apie gaires ir taisykles“, - baigė savo komentarą bažnytinės teisės daktaras M.
Kitas variantas: gali patarpininkauti ir kurija, parašydama pavedimą klebonui, tik reikia žinoti tikslius duomenis ir tai, ką reikia pataisyti.
| Klausimas | Atsakymas |
|---|---|
| Ar gali krikšto tėvais būti dvi poros? | Ne, krikšto tėvai gali būti tik vienas tėvas ir viena motina. |
| Ar gali krikšto tėvais būti sutuoktiniai? | Taip, tai tik prietarai. |
| Ar gali būti krikšto tėvais ne katalikai? | Ne, tik praktikuojantys katalikai. |
Šiame straipsnyje pateikiami atsakymai į dažniausiai užduodamus klausimus, susijusius su vaiko gimimo liudijimu, krikštu, pavardės keitimu po skyrybų ir kitais svarbiais aspektais. Siekiame suteikti aiškią ir išsamią informaciją, kuri padėtų tėvams ir globėjams priimti pagrįstus sprendimus.
Krikštijant prisiimame atsakomybę už kūdikio dvasinį gyvenimą ir augimą.
Vaiko krikštas - tai pirmiausia įsipareigojimas, kad jis gyventų tikėjimu.
Juk vaiko krikštas ir jums gali būti proga pasitikrinti, ar jūs nenutolę nuo esminių tikėjimo dalykų.
Krikštas - šventė, kuri suburia. Kviečiame gimines, draugus, kaimynus.
Krikštatėvį ir krikštamotę (paprastai kartu juos vadiname krikštatėviais) parenkame tokius, kurie drauge su mumis padės mūsų vaikui išaugti tikru žmogumi; kurie vaiko akyse bus tikro Dievui ištikimo krikščionio pavyzdžiai.
Lietuvoje įprasta rinktis krikštatėvius iš giminių ar draugų, bet svarbiausia - jie turi būti katalikai, aktyvūs Bažnyčios nariai. Aišku, jie neperima tėvų pareigos, bet šiems padeda vaiką išauklėti krikščioniškai. Vaikas paprastai būna nuoširdžiai prisirišęs prie krikštatėvių, myli juos.
Lietuvoje buvo graži tradicija: vaikui dėl nelaimės likus našlaičiu, krikštatėvis ar krikštamotė pasiimdavo jį pas save.
Dažnai krikštatėviai kartu su tėvais ir vardą kūdikiui renka. Vardas - svarbus dalykas.
Pakrikštytą savo kūdikį nešamės namo. Ar dabar jau rūpinsimės vien jo kūnu: prausime, vystysime, maitinsime?.. O dvasia? O juk Dievas yra Tėvas, mylintis kaip mama! Jis kūdikį tik laikinai patikėjo mums, kad jį paglobotume ir kada nors grąžintume dangui.
Katalikiškas tradicijas išsaugojusiose šeimose kūdikis prieš migdant peržegnojamas, jam girdint dažnai Dievui dėkojama, žegnojamasi prieš valgį ir po jo, drauge meldžiasi visa šeima. Mamos ne tik laimina vaikutį kryžiaus ženklu, bet dar priduria ir kokį nuoširdų žodelį.
Kai vaikas jau ima valdyti rankutes, mama, paėmusi jo dešinę, moko žegnotis. Kiek vėliau jis įgus žegnotis pats. Vaikui pradedant kalbėti, mokome jį šnekėtis ir su Dievu.
Daugelis vaikų iki 7-8 metų ir ilgiau augo toli gražu ne religinėje terpėje. Tik dabar, jau mokykloje, jis “supažindinamas” su Dievu, su tikybos pradžiamoksliu. O juk jau ketverių-šešerių metų vaikas pats tas, kad jį supažindintume su Dievu.
Kad padėtume vaikui atrasti Dievą, turime jį ugdyti kryptingai. Jis turi išmokti susivaldyti, nesiožiuoti, paklusti, tyliai susikaupti ir atidžiai klausytis.
Kai kalbame apie Dievą, vaikas turi būti neišsiblaškęs, jautrus Dievo žodžiui. Nes mes, tėveliai ir auklėtojai, perteikiame mažiesiems tai, ką Dievas apie save teigė. Todėl ir mums reikia nuolat atnaujinti vidinį gyvą ryšį su Dievu (malda, sakramentais, šv.
Dievas yra visko pradžia. Pasakojama pasaulio sukūrimo istorija. Kadangi mes, lietuviai, dar supami gamtos, vertėtų apie tai su vaiku kalbėtis vaizdingoje aplinkoje, atkreipti jo dėmesį į nuostabius Dievo kūrinius.
Dievas nusprendė sukurti žmogų, panašų į save. Ir sukūrė pirmąjį tėtį, pirmąją mamą.
Būtybė, kuri turi protą ir valią, yra asmuo. Asmuo yra Dievas, bet asmuo ir Jo sukurtas žmogus. Galime priminti: ar norėtum būti kuo nors kitu?
Dievas sukūrė mus iš meilės, davė mums savo meilę. Mus myli tėtis ir mama, bet Dievas - dar labiau. Dievas yra Tėvas, kuris myli kaip mama.
Vardas nusako, kas aš toks. O Jis ar turi vardą? Mes į šį vardą tylomis ir pagarbiai žvelgiame, nes Jis yra Šventas - tai Dievo vardas.
Mes turime kūną ir sielą. Kūno veiksmus matome. O ar matote mintį? Ar girdite ją? Sielos darbai, mintys, meilė yra tylūs. Jų nemato, negirdi niekas, tik Dievas. Ir kai aš į Dievą kreipiuosi savo dvasios tyloje, Jisai girdi!
Kad surasčiau Dievą, nebūtina eiti kur nors toli: užmerkiu akis, nutylu ir atrandu Jį arti arti, savyje. (Juk malda - tai pašnekesys su Dievu ar netgi tylus mąstymas apie Jį. Beje, vaikai dažnai klausia: “Kaip Dievas gali būti iš karto visuose?” Paprasčiausiai paaiškiname: Dievas begalinis tarsi vandenynas. Sakykim, įkrenta trupinėlis į vandenyną ir šaukia: “Vandenyne, vandenynėli, ar tu esi manyje, ar kitame trupinyje?
Malda: “Mano Dieve, aš esu Tavo akivaizdoje!
Kai vidumi nieko nejauti, nematai, negirdi, sunku šitaip būti Dievo akivaizdoje. Dievas yra! Ir Dievas, kuris džiaugiasi būdamas su žmonių vaikais, jiems atsiduoda, pripildo juos savo meilės, savo gyvenimo, savo šviesos. Vaikai labai norėtų Dievą matyti: nereikėtų tada nė tikėjimo, visi būtų geri!..
Žvelgiam į ją tik tada, kai jos spindulius pridengia debesys. Vaikas klausia, kodėl taip sutvarkyta. Ką gi, Dievas mums neprivalo aiškintis ar teisintis. Jisai sako: “Palaiminti, kurie tiki nematę” (Jn 20, 29).
tags: #ar #gali #liudininkais #buti #kriksyateviai