Žodis „epilepsija“ daugumai asocijuojasi su žmogumi, gulinčiu ant žemės ir trūkčiojančiu. Tai nėra visiška tiesa. Tačiau svarbu įsidėmėti, kad ne visi kylantys traukuliai yra epilepsija - juos gali sukelti alkoholis, toksinės ir narkotinės medžiagos, metabolizmo sutrikimai, kepenų ligos, infekcinės smegenų ligos, psichiniai sutrikimai. Tad ne viską reikėtų nurašyti šiai ligai.
Šiame straipsnyje aptarsime alkoholio ir epilepsijos ryšį, kaip alkoholis veikia smegenis ir kokie pavojai gresia, jei sergate epilepsija ir vartojate alkoholį.
Alkoholis ir jo poveikis organizmui
Alkoholis (etanolis) yra bene plačiausiai vartojama priklausomybę sukelianti medžiaga. Alkoholis sukelia daugybę sunkių (ne tik sveikatos) problemų asmeniui, jo šeimai ir visuomenei, tampa sunkia finansine našta valstybei. Alkoholis sukelia daugybę sunkių (ne tik sveikatos) problemų asmeniui, jo šeimai ir visuomenei, tampa sunkia finansine našta valstybei. Medikai su šiuo klausimu susiduria tuomet, kai nuo gausaus ar ilgalaikio alkoholio vartojimo trinka girtaujančiojo sveikata. Viena tokių problemų - abstinencijos sindromas.
Svarbu tai, kad daugelį metų susilaikius nuo alkoholio vartojimo (po ilgalaikės remisijos) ir vėl pradėjus girtauti, AAS pasireiškia klinikiniais požymiais tos pačios stadijos, nuo kurios prasidėjo remisija. Priklausomo nuo alkoholio žmogaus abstinencijos simptomai po kiekvieno kito gėrimo periodo pasireiškia jau nuo mažesnio alkoholio kiekio ir po trumpesnių girtavimo periodų. Stebint šiuos simptomus, reikia atmesti kitas priežastis, galinčias sukelti panašų vegetacinės nervų sistemos hiperaktyvumą ir psichinės būsenos pakitimą.
Daug pažeidimų, būdingų AAS, yra nespecifiniai - galvos skausmas, svaigimas, nuovargis, silpnumas, troškulys, liežuvio apnašos, pykinimas, pilvo pūtimas, viduriavimas, padidėjęs kraujospūdis, diskomfortas širdies plote ar širdies skausmas, bloga nuotaika ir kita. Šie požymiai būdingi ne tik alkoholikams, bet ir kitiems pagirių būsenos asmenims (po piktnaudžiavimo alkoholiu). Reikia pažymėti, kad daugelį metų girtaujantiems asmenims pasireiškia dar ir kitų simptomų, tačiau juos lemia toksinis alkoholio poveikis.
Kai kuriais atvejais, kai sergantieji alkoholizmu yra jauni (t. y. liga santykinai trumpa) ir dar tebeturi gerus kompensuojamuosius organizmo pajėgumus, AAS simptomai gali ribotis patologiniu potraukiu alkoholiui ir šiek tiek stipriau išreikšta vegetacine simptomatika (prakaitavimu, tachikardija, sustiprėjusiu dermografizmu). Su alkoholio poveikiu susiję daug neurocheminių sistemų, o svarbiausios jų - gama aminosviesto rūgštis (GASR) ir jos receptoriai, glutamatas ir N-metil-D-aspartatui (NMDA) jautrūs receptoriai bei opioidų sistema. GASR yra pagrindinis slopinamasis neuromediatorius smegenyse.
Pavyzdžiui, benzodiazepinai, kurių sukeliamas poveikis panašus į alkoholio, taip pat pagerina Cl- pernašą per GASRA receptorius. Vaistai, kurie imituoja GASR veikimą, sustiprina ir pailgina alkoholio sukeltą poveikį, o priešingo veikimo nei GASR vaistai slopina alkoholio poveikį. Glutamatas - pagrindinis sužadinamasis (jaudinamasis, ekscitatorinis) neuromediatorius smegenyse. Elektrofiziologiniai tyrimai parodė, kad, slopinant NMDA receptorius, sukeliami elgsenos pokyčiai, panašūs į sukeliamus alkoholio.
Alkoholinė epilepsija: kas tai?
Alkoholinė epilepsija - tai būklė, apie kurią dažnai kalbama per mažai arba ji klaidingai suprantama. Daugelis mano, kad tai tiesiog „priepuoliai po alkoholio“, tačiau iš tiesų alkoholinė epilepsija gali būti rimtas ir pavojingas neurologinis sutrikimas, susijęs su ilgalaikiu alkoholio vartojimu ir staigiais jo nutraukimo epizodais.
Svarbu suprasti, kad alkoholinė epilepsija nėra tas pats, kas įprasta epilepsija. Ji dažniausiai išsivysto žmonėms, kurie ilgą laiką piktnaudžiauja alkoholiu, ir neretai signalizuoja apie sunkų organizmo bei smegenų pažeidimą. Laiku neatpažinta ir negydoma ši būklė gali kelti grėsmę ne tik sveikatai, bet ir gyvybei.
Alkoholinė epilepsija - tai epilepsijos priepuoliai, atsirandantys dėl alkoholio poveikio smegenims. Dažniausiai jie pasireiškia ne pačio girtumo metu, o tada, kai alkoholis staiga nutraukiamas po ilgo vartojimo laikotarpio. Tokiu atveju smegenys patiria stiprų stresą, nes buvo prisitaikiusios prie nuolatinio alkoholio poveikio.
Ilgalaikis alkoholio vartojimas keičia nervinių ląstelių veiklą, mažina smegenų atsparumą dirgikliams ir sutrikdo cheminių medžiagų balansą. Kai alkoholis staiga nebevartojamas, šis disbalansas gali sukelti stiprius epilepsijos tipo traukulius.
Svarbu pabrėžti, kad alkoholinė epilepsija nebūtinai reiškia, jog žmogus serga klasikine epilepsija visą gyvenimą. Tačiau ji rodo, kad smegenys jau yra stipriai pažeistos ir reikalauja neatidėliotinos medicininės pagalbos.
Kaip alkoholis sukelia epilepsijos priepuolius?
Norint suprasti, kodėl alkoholinė epilepsija yra tokia pavojinga, svarbu suprasti, kaip alkoholis veikia smegenis. Alkoholis nėra tik „raminamasis“ - ilgą laiką vartojamas jis iš esmės keičia nervų sistemos darbą.
Ilgalaikis alkoholio vartojimas slopina tam tikras smegenų funkcijas ir priverčia nervines ląsteles prisitaikyti prie nuolatinio dirgiklio. Organizmas pradeda „kompensuoti“ alkoholio poveikį didindamas smegenų aktyvumą. Kol alkoholis vartojamas nuolat, šis disbalansas gali būti nepastebimas.
Problema atsiranda tada, kai alkoholis staiga nutraukiamas. Smegenys, pripratusios prie slopinimo, lieka pernelyg aktyvios. Dėl to kyla nervinių impulsų „perteklius“, kuris gali pasireikšti epilepsijos tipo traukuliais. Būtent todėl alkoholinė epilepsija dažniausiai pasireiškia praėjus 6-48 valandoms po paskutinio alkoholio vartojimo.
Priepuolių riziką dar labiau padidina elektrolitų disbalansas, skysčių trūkumas, miego stoka ir kepenų pažeidimai, kurie dažni ilgai vartojant alkoholį. Visa tai silpnina smegenų apsauginius mechanizmus ir didina traukulių tikimybę.
Kodėl priepuoliai gali kartotis?
Jei žmogus po alkoholinio priepuolio ir toliau vartoja alkoholį, rizika smarkiai padidėja. Kiekvienas naujas epizodas dar labiau pažeidžia smegenis, o priepuoliai gali tapti dažnesni ir stipresni. Kai kuriais atvejais alkoholiniai priepuoliai pereina į nuolatinius epilepsijos sutrikimus, net ir nutraukus alkoholio vartojimą.
Be to, alkoholinės epilepsijos priepuoliai dažnai įvyksta netikėtai - namuose, darbe ar viešose vietose, todėl didelė rizika susižaloti, nukristi ar užspringti.
Kiek pavojinga alkoholinė epilepsija gyvybei ir sveikatai?
Alkoholinė epilepsija laikoma rimta ir potencialiai pavojinga būkle, ypač jei ji kartojasi arba lieka negydoma. Didžiausias pavojus kyla ne tik dėl pačių traukulių, bet ir dėl aplinkybių, kuriomis jie įvyksta, bei bendros organizmo būklės, kuri dažnai jau būna stipriai pažeista.
Vienas didžiausių pavojų - staigus sąmonės netekimas ir nekontroliuojami traukuliai. Priepuolio metu žmogus gali nukristi, susižaloti galvą, patirti kaulų lūžius ar rimtus minkštųjų audinių sužalojimus. Jei priepuolis įvyksta vienam esant namuose, kyla rizika užspringti vėmalais ar liežuviu.
Dar viena rimta grėsmė - status epilepticus, kai traukuliai trunka ilgiau nei 5 minutes arba kartojasi vienas po kito be sąmonės atgavimo. Ši būklė yra gyvybei pavojinga ir reikalauja skubios medicininės pagalbos, nes gali sukelti negrįžtamą smegenų pažeidimą ar mirtį.
Ilgalaikėje perspektyvoje alkoholinė epilepsija dažnai rodo, kad jau yra išsivystę kiti rimti sutrikimai. Tai gali būti kepenų pažeidimai, širdies ritmo sutrikimai, atminties ir dėmesio problemos. Tokie pakitimai dar labiau didina priepuolių riziką ir blogina prognozę.
Svarbu pabrėžti, kad alkoholinė epilepsija retai būna izoliuota problema. Ji dažnai lydi sunkų alkoholio vartojimo sutrikimą, todėl be priklausomybės gydymo rizika išlieka labai didelė.
Alkoholinės epilepsijos požymiai ir kaip juos atpažinti
Alkoholinės epilepsijos požymiai dažniausiai pasireiškia ne paties girtumo metu, o praėjus tam tikram laikui po alkoholio vartojimo nutraukimo. Dėl to artimieji ir pats žmogus ne visada iš karto susieja simptomus su alkoholiu, nors būtent tai yra pagrindinis provokuojantis veiksnys.
Dažniausias ir pavojingiausias požymis - epilepsijos tipo traukuliai. Jie dažniausiai būna generalizuoti, su sąmonės netekimu, kūno sustingimu ir vėliau pasireiškiančiais stipriais trūkčiojimais. Priepuolis dažniausiai trunka kelias minutes, po jo žmogus būna išsekęs, mieguistas, gali neprisiminti, kas įvyko.
Dar prieš priepuolį dažnai atsiranda įspėjamieji simptomai, kurie rodo, kad organizmas patiria alkoholio nutraukimo stresą. Tai gali būti stiprus nerimas, vidinis drebulys, prakaitavimas, širdies plakimas, nemiga ar dirglumas. Šie požymiai kartais ignoruojami, tačiau jie rodo didelę priepuolio riziką.
Kai kuriems žmonėms pasireiškia ir psichikos simptomai, tokie kaip dezorientacija, haliucinacijos, stiprus nerimas ar panikos pojūtis. Tokia būklė gali būti dalis sunkaus alkoholio nutraukimo sindromo ir reikalauja skubios medicininės pagalbos.
Kaip atskirti alkoholinę epilepsiją nuo kitų priepuolių?
Svarbiausias skirtumas - laiko ryšys su alkoholiu. Jei priepuoliai pasireiškia praėjus 1-2 paroms po intensyvaus alkoholio vartojimo nutraukimo, labai tikėtina alkoholinė epilepsija. Taip pat dažnai pastebima, kad žmogus anksčiau neturėjo epilepsijos, tačiau turi ilgą alkoholio vartojimo istoriją.
Vis dėlto galutinę diagnozę gali nustatyti tik gydytojas, todėl kiekvienas toks priepuolis turėtų būti vertinamas kaip skubios medicininės pagalbos indikacija.
Kaip gydoma alkoholinė epilepsija?
Alkoholinės epilepsijos gydymas visada laikomas skubiu ir kompleksiniu, nes ši būklė susijusi ne tik su priepuoliais, bet ir su pavojingu alkoholio nutraukimo poveikiu visam organizmui. Svarbiausias tikslas - apsaugoti žmogaus gyvybę čia ir dabar, o vėliau sumažinti pakartotinių priepuolių riziką.
Ūminėje situacijoje, kai įvyksta priepuolis, gydymas dažniausiai atliekamas ligoninėje. Ten stebima gyvybinių funkcijų būklė, koreguojami skysčių ir elektrolitų sutrikimai, skiriami vaistai, slopinantys traukulius ir mažinantys nervų sistemos perdirginimą. Tai ypač svarbu pirmosiomis paromis po alkoholio nutraukimo, kai rizika yra didžiausia.
Ilgalaikis gydymas neatsiejamas nuo alkoholio vartojimo nutraukimo ir priklausomybės gydymo. Jei žmogus ir toliau vartoja alkoholį, net ir geriausi vaistai nuo traukulių negali užtikrinti saugumo. Dėl to dažnai rekomenduojamas kompleksinis gydymas, apimantis gydytojų, psichologų ir priklausomybių specialistų pagalbą.
Svarbu suprasti, kad vaistai nuo epilepsijos ne visada skiriami ilgam laikui. Jei priepuoliai buvo tiesiogiai susiję su alkoholio nutraukimu ir daugiau nesikartoja, pagrindinis „vaistas“ tampa visiškas alkoholio atsisakymas.
Vaistai nuo epilepsijos alkoholizmo gydymo etapuose
Tyrimais įrodyta, kad vaistus nuo epilepsijos veiksmingai galima taikyti visuose alkoholizmo gydymo etapuose. Vaistai nuo epilepsijos (VNE) (dar vadinami antikonvulsantais, vaistais nuo traukulių, nuotaikos stabilizatoriais) gana seniai taikomi gydant įvairias priklausomybes. Tyrimai su VNE atliekami jau daugiau nei 4 dešimtmečius. Tyrimai parodė, kad šie medikamentai yra taikytini visose alkoholizmo stadijose.
Verta pridurti, kad VNE sėkmingai ir veiksmingai taikomi gydant ne tik priklausomybes, bet ir bipolinius afektinius, nuotaikos, nerimo, asmenybės sutrikimus, taigi pelnytai juos galime vadinti bene universaliausią poveikį turinčiais psichofarmakologiniais vaistais. Antikonvulsantai pasižymi daug silpnesniu slopinamuoju poveikiu nei benzodiazepinai bei maža pripratimo tikimybe.
Denverio (JAV) Skubiosios psichiatrinės pagalbos skyriaus vadovas gyd. Simpsonas dalijasi patirtimi, kad VNE vartojimas ne pagal indikacijas (angl. fff-label use) gydant alkoholinę abstinenciją gali sumažinti riziką, kuri dažniau pasireiškia gydant kitais vaistais. Gyd. Simpsonas teigia, kad jų skyriuje po detoksikacijos pacientą išleidžia ambulatoriniam gydymui, paskirdami VNE monoterapiją.
- Gabapentinas saugus sergantiesiems kepenų ligomis, be to, menkai sąveikauja su kitais vaistais. 1 200 mg paros dozė gali būti lyginama su įprastai skiriama lorazepamo doze, skiriama abstinencijai gydyti. Be to, šis vaistas padės išvengti atkryčio po detoksikacijos, abstinencijos simptomų sumažinimo. Daug pacientų nurodo, kad gabapentinas pagerina miegą. Tačiau vaistas gali sukelti virškinimo trakto sutrikimus, lengvą svaigimą.
- Karbamazepinas. Atsitiktinės imties, dvigubai aklame tyrime karbamazepinas buvo pranašesnis už lorazepamą, nes geriau apsaugojo nuo atsinaujinančių abstinencijos simptomų ir nuo girtavimo po gydymo. Tiesa, abu vaistai veiksmingai sumažino abstinencijos simptomus. Gydant alkoholinę abstinenciją (Lietuvoje patvirtinta ši karbamazepino indikacija), vidutinė paros dozė yra 600 mg (200 mg ryte ir 400 mg vakare). Sunkiais atvejais pradinę dozę galima didinti iki 1 200 mg/p. Gydymas baigiamas po 7-10 dienų, laipsniškai mažinant dozę. Nepatariama karbamazepino vartoti su raminamaisiais arba migdomaisiais vaistais, bet jį galima skirti su kitais preparatais, kurie paprastai vartojami alkoholinei abstinencijai gydyti. Vengti skirti karbamazepino, jei kepenų fermentai serume 3 kartus viršija normą, sergama inkstų ligomis, neuropatija, trombocitopenija ar leukopenija. Karbamazepino kiekis kraujyje turi būti nuolat tiriamas.
- Valproatai, derinyje su benzodiazepinais (jei jų papildomai reikia), sutrumpina abstinenciją ir medicininių komplikacijų riziką.
Kada būtina skubi medicininė pagalba?
Alkoholinė epilepsija yra viena tų būklių, kai laukti ar tikėtis, kad „praeis savaime“, yra pavojinga. Yra aiškios situacijos, kai būtina nedelsiant kviesti greitąją medicinos pagalbą, net jei priepuolis atrodo „panašus į buvusius“.
Skubi pagalba būtina, jei epilepsijos priepuolis trunka ilgiau nei 5 minutes arba jei priepuoliai kartojasi vienas po kito be sąmonės atgavimo. Tai gali būti status epilepticus - gyvybei pavojinga būklė, reikalaujanti neatidėliotino gydymo ligoninėje.
Taip pat būtina kviesti pagalbą, jei žmogus priepuolio metu patiria traumą, stipriai susižaloja galvą, pradeda kraujuoti ar sunkiai kvėpuoja. Didelė rizika kyla ir tada, kai po priepuolio žmogus lieka labai mieguistas, dezorientuotas ar neatsigauna ilgą laiką.
Ypatingo dėmesio reikalauja situacijos, kai priepuoliai pasireiškia nutraukus alkoholio vartojimą savarankiškai, be gydytojų priežiūros. Tokiais atvejais komplikacijų rizika yra ypač didelė.
Pagalba priepuolio metu
Jei jūsų šeimoje yra epilepsija sergantis žmogus, ar tiesiog atsidūrėte greta patyrusio priepuolį, reikėtų žinoti kaip pagelbėti tokiu atveju. Reikia paversti ligonį ant šono, kad neužspringtų liežuviu, prižiūrėti, kad nesusižalotų trūkčiodamas. Nepalikti ir pabūti greta pasibaigus priepuoliui.
Pagalba priepuolio metu:
- pasistenkite prilaikyti nukentėjusiojo galvą.
- Po galva padėkite minkštą daiktą.
- pasibaigus traukuliams, atverkite kvėpavimo takus ir patikrinkite kvėpavimą.
Pirmoji pagalba traukulių atveju
Mitai apie epilepsiją
Dar iki pat šių dienų epilepsija apipinta mitais ir legendomis. Taip, tai yra viena dažniausiai sutinkamų neurologinių ligų, kuri pasireiškia pasikartojančiais priepuoliais, tačiau netiesa, jog ja sergantys žmonės negali susirasti darbo, sukurti šeimos ar kitaip normaliai gyventi bendruomenėje.
Vis dėlto pacientai pabrėžia, kad labiausiai slegia ne priepuoliai, o mitais apipintas visuomenės požiūris - sunku susirasti darbą, užmegzti artimus ryšius, o dėl prieš 15 metų paplitusios klaidingos „šaukšto burnon“ taisyklės, daugybė žmonių netgi turi sulaužytus žandikaulius ar yra netekę dantų. Anot Santariškių klinikų epilepsijos centro vadovės, Vilniaus universiteto docentės, medicinos mokslų daktarės Rūtos Mameniškienės, epilepsija gali susirgti bet kuris žmogus ir bet kuriame amžiuje. Lietuvoje šiuo metu tokių žmonių yra apie 24 tūkst. (arba 1 proc.
Kaip gyventi su epilepsija?
Susidūrus su šia liga tėvams dažnai iškyla daug klausimų - kaip dažnai vyks priepuoliai, ar vaikas pasveiks, kaip gydyti ir pan. Geriausiai į šiuos klausimus gali atsakyti pediatras arba vaikų neurologas. Dažnai pasitaiko atvejų, kai priepuoliai „išaugami“. Tiesiog apsiribojama vos keliais vaikystėje ar paauglystėje. Bet esant sunkesnėms rūšims, tai gali tęstis ir visą gyvenimą. Tačiau šiandien medicina pajėgi padėti sergantiesiems, kurie sėkmingai gyvena ir adaptuojasi visuomenėje.
Šiai ligai gydyti dažnai skiriami antiepilepsiniai medikamentai, o kai kuriais atvejais ir raminamieji vaistai. Anot specialistų, labai svarbi ir psichosocialinė reabilitacija, kadangi tiek sergantysis, tiek jo šeimos nariai gali susidurti su tam tikrais apribojimais kasdieniame socialiniame gyvenime.
Minint Pasaulinę epilepsijos dieną, visi sergantieji kviečiami atidžiau stebėti ne tik savo fizinę, bet ir psichologinę savijautą. Anot Depresijos gydymo centro įkūrėjos, psichologės Aušros Mockuvienės, skaičiuojama, kad iš visų epilepsija sergančių žmonių kažkuriuo gyvenimo momentu depresija serga net 30-35 proc.
Patarimai, kaip pagerinti savijautą sergant epilepsija:
- Rūpinkitės miego kokybe ir kiekybe. Nuolatinė nemiga labai išbalansuoja ir gali išprovokuoti depresiją.
- Neatsiribokite nuo žmonių. Vienas iš depresijos simptomų yra izoliacija nuo žmonių, o nuo vienatvės darosi sunkiau atsiriboti nuo savo minčių.
- Stenkitės išlaikyti dominančią veiklą.
- Domėkitės savo liga ir jos gydymo būdais.
- Venkite alkoholio ir narkotikų. Alkoholis gali būti ir priežastis, ir pasekmė depresijos išsivystymo.
- reguliariai vartokite gydytojo paskirtus vaistus.
- išmokite atpažinti artėjantį priepuolį.