Lietuvoje vėl atgimsta diskusijos dėl moterų pavardžių rašymo pakeitimų. Laisvės frakcijos narė Ieva Pakarklytė nesiliauja bandyti pakeisti tradiciškai nusistovėjusias, kalbinėmis normomis pagrindžiamas moterų pavardžių darybos taisykles. Ji siūlo leisti moterų pavardėms suteikti galūnę -a. Dabar gi šį projektą ji užregistravo ir Seime.
Lietuvos žemėlapis
I. Pakarklytės argumentai už pakeitimus
„Tokį projektą paskatino susiklosčiusi padėtis, kai moterys, pasirinkdamos vyro pavardę, gali rinktis tik galūnę -ienė arba -ė, net jeigu vyro pavardė yra moteriškos giminės ir baigiasi galūne -a ar -ia. Tai sukuria situacijas, kai moteris, kurios vyro pavardė yra, tarkime, Tyla, turi vadintis Tyliene arba Tyle, tačiau negali būti Tyla“, - aiškino pati Seimo narė. Jos teigimu, tai, kad moterys negali pasirinkti tokios pačios pavardės, kaip vyro, jei pastaroji baigiasi balse, yra diskriminacija.
Moterys, kurių vyrų pavardės yra moteriškos giminės ir baigiasi -ė, pavyzdžiui, Dirsė, turi teisę turėti tokią pačią pavardę, kaip ir jų vyrai, tačiau tokia teisė nėra suteikiama moterims, kurių vyrų pavardės baigiasi -a ar -ia.
Tiesa, analogiška situacija yra su iš esmės visomis vyrų pavardėmis, ne tik tomis, kurios baigiasi -a arba -ia. Moterys Lietuvoje negali turėti ir vyriškos vyro pavardės formos, tačiau siūlymo įteisinti bet kokią moterų pavardžių rašybą vis dėlto kol kas nėra.
VLKK pozicija: kodėl pritarta -ė, bet nepritarta -a?
Valstybinė lietuvių kalbos komisija sako, kad I. Pakarklytės noras pakeisti moterų pavardžių sudarymą pagrindžiamas tik diskriminacijos apraiškomis. Tačiau lietuvių kalba nėra tuo kažkokia išskirtinė. Jų, tiesa, sunku išvengti kalboje, kurios žodžiai yra arba vyriškos, arba moteriškos lyties.
„Seimo narei ir buvo atsakyta, kad kitose kalbose yra kitokių dėsningumų ir kitokių moterų pavardžių baigmenų, ir tai yra natūralus dalykas, nekeliantis nuostabos ir nesudarantis sąlygų diskriminacijai. Todėl plėsti būdų ir keisti nutarimo nenumatoma“, - aiškina VLKK. Vis dėlto kalbininkai radikaliai nėra nusistatę prieš pokyčius, tik, sako jie, reikia daugiau kultūrinių argumentų ir atlikti išsamią poreikio analizę.
„Kadangi mūsų visuomenė nėra vienasluoksnė, vieniems naujas sprendimas atrodo parankus, o kitiems visai nepriimtinas. Taip nutiko ir 2003 metais Kalbos komisijai greta tradicinių priesaginių, šeiminį statusą žyminčių pavardžių su priesagomis -ienė, -uvienė ir -aitė, -ytė, -utė, -(i)ūtė, įteisinus šeiminio statuso nerodančias moterų pavardžių formas vien su galūne -ė, Svarbu pabrėžti, kad patvirtintas, rodos, naujas moterų pavardžių darybos būdas iš tiesų savas, lietuviškas, prikeltas iš užmaršties“, - aiškina kalbininkai.
Taigi galūnė -ė ištekėjusių moterų pavardėse, pasirodo, anoks naujadaras, ir tik todėl, kad rasta tradicinių užuomazgų senovės lietuvių kalboje, ji buvo įteisinta.
„Kalbos komisijai įteisinus nepriesaginį moterų pavardžių darybos būdą su galūne -ė galimybė susidaryti diskriminacijos sąlygoms panaikinta. Tokiu darybos būdu gali pasinaudoti tiek ištekėjusi moteris, tiek tėvai - suteikdami pavardę dukrai“, - rašo VLKK.
A. Širinskienė: moterų pavardės su galūne -a skamba slaviškai
„Tai sveiki atvykę į Rusiją. Per šimtmečius surusinti lietuvių kalbos nepavyko, tai tą konservatorių koalicijos partneriai dabar padarys“, - šitaip I. Pakarklytės siūlymą vertina parlamentarė Agnė Širinksienė.
Komentaruose skepsį tokiam siūlymui išreiškė ir daugiau žmonių, taip pat ir politikų.
„Apie 1 450 lietuvių pavardžių turi priesagas -inskas, -inskis, dar apie 300 -anskas, -anskis. Siūlymui pritarus iš vyro pavardės Aginskas galėtų būti sudaroma moters pavardė Aginska, iš Glinskys - Glinska, iš Bielinskas - Bielinska… Tokiu būdu lietuvių moterų pavardžių darybos modelis visiškai sutaptų su lenkų kalbos“, - sakė Baltų kalbų ir vardyno centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Laimutis Bilkis.
Lyčių ekspertė A. Giniotaitė: kalbos nereikia bijoti
Lytiškumo ekspertė Akvilė Giniotaitė, kuri socialiniame tinkle savo pavardę rašo būtent pagal naujai siūlomą įteisinti rašybos modelį - Giniota - sako, kad sava kalba žmogus turi kalbėti drąsiai, nebijodamas, kad už kažkokius pokyčius sulauks kritikos.
„Aš labai jau pavargau nuo lietuvybės pasigrobėjų ir turbūt pribrendau prie kažkokio naujo patriotizmo judesio. Man atsibodo, kad patriotizmo retorika yra privatizuota. Nes taip jau nutiko, kad nors nesirinkau, bet gimiau būti lietuve. Ir aš esu lietuvė. Aš kalbu lietuviškai. Aš kalbėsiu lietuviškai ir aš nebenoriu nuolatos krūpčioti nuo klausimo „ar aš moku kalbėti lietuviškai taisyklingai“. Noriu SAVO kalba kalbėti drąsiai, gyvai ir autentiškai. Noriu, kad su savo kalba draugautume, o ne jos bijotume“, - rašo A. Giniotaitė.
Komentaruose moterys dalinosi pritarimo mintimis, o kritikos strėlės lėkė VLKK.
Esamos moterų pavardžių darybos taisyklės
Moterų pavardės keičiamos (suteikiamos) vadovaujantis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. Nr. N-2(87) nutarimu ,,Dėl moterų pavardžių darymo“, kuriame nenumatyta, kad moters gali turėti vyriškos formos pavardę (jei abu sutuoktiniai yra Lietuvos Respublikos piliečiai).
Tačiau yra išimtis, kuomet vyriškos pavardės įgyjimas sutampa su įstatymu ir tampa leistinas. Pavyzdžiui, vadovaujantis minėtu nutarimu jei vyro pavardės galūnė yra -ė, pavyzdžiui Lapė, tuomet ir moteris, keisdama savo pavardę ir nenorėdama atskleisti savo šeiminės padėties, gali pasirinkti galūnę -ė.
Kiti galimi pavardės keitimo variantai pasirinkti vyriškosios pavardės formos neleidžia. Tokių būdų yra keli: vyro pavardės pasirinkimas pridedant priesagą -ienė, -(i) uvienė bei galimybė pasirinkti dvigubą pavardę, pasiliekant iki santuokos buvusią pavardę ir prie jos pridedant po santuokos pasirinktą pavardę.
Pavyzdžiui, iki santuokos moters pavardė buvo Vaitiekaitė, o sutuoktinio Valančius, tuomet pasirinkus šį pavardės keitimo būdą po santuokos pavardė galėtų būti Vaitiekaitė - Valančienė, arba Vaitiekaitė - Valančė. Tokiu būdu išlaikomas moters identitetas, be to, jei moteris išteka už užsieniečio yra galimybė pasirinkti jo pavardės formą, tačiau ji taip pat rašysis kartu su ikisantuokine moters pavarde.
Pažymėtinas ir itin retas, tačiau pasitaikantis pavardės keitimo būdas kai vyras perima moters tėvo pavardę, o moteriai ištekėjus ji pasirenka šios pavardės formą su galūne - iene ar kita.
Jei vyro pavardė yra nelietuviškos kilmės, tuomet moterų pavardės, vedamos iš nelietuviškos kilmės vyro pavardės, gali būti sudaromos laikantis tos kalbos, iš kurios kilusi vyro pavardė, taisyklių. Pavyzdžiui, vyro pavardė Fedjedjevas: atsižvelgiant į pavardės rusišką vyro pavardės kilmę moters pavardė bus Fedjedjeva. Pasirinkus dvigubą pavardę pavardė galėtų būti, pvz., Vaitčiūtė-Fedjedjeva.
Jei vyro pavardė yra nelietuviškos kilmės ir nesugramatinta, t. y. be lietuviškos galūnės, vyro motinos ir giminės moterų pavardės taip pat, pavyzdžiui pavardė Maier: atsižvelgiant į nelietuvišką pavardės kilmę, giminės moterų pavardžių rašymo tradiciją ir žmonos pageidavimą, žmonos pavardė gali būti negramatinama, t. y. Meier arba Vaitčiūtė-Maier.
Žinoma, asmens pageidavimu pavardės gali būti sudaromos ir pagal lietuvių kalbos taisykles, pvz.,Maierienė.
Atkreipiame dėmesį, jog šis teisinis komentaras laikytinas bendro pobūdžio konsultacija.
VLKK neigiama išvada
Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) Lietuvos Respublikos Seimui pateikė neigiamą išvadą dėl Seimo narės Ievos Pakarklytės teikiamo ir Seime po pateikimo priimto svarstyti, moterų pavardžių rašybos su galūne -a įteisinimo projekto (Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr.
VLKK išvada yra neigiama tiek dėl kalbinių, tiek dėl teisinių priežasčių.
- Visų moterų pavardžių rašybą reguliuoja privalomasis 2003 m. birželio 26 d.
- VLKK pritaria Seimo Teisės departamento teisininkų išvadai, kad siūlomu teisiniu reguliavimu būtų suardytas moterų lietuviškų pavardžių darybos taisyklių sistemos vientisumas.
VLKK paaškino, kad: „Moterų pavardės lietuvių kalboje yra išvestinės, jų sudarymo dėsningumai aprašyti gramatikose ir reglamentuoti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. N-2 (87) „Dėl moterų pavardžių darymo“. Moterų pavardės gali būti sudarytos su priesagomis, žyminčiomis jų šeiminį statusą, arba tuo atžvilgiu būti neutralios - be priesagos, tik su galūne -ė. Pabrėžtina, kad jis paremtas autentiškais lietuvių kalbos faktais, fiksuotais istoriniuose dokumentuose ir tarmėse.
Siūlymas nustatyti išimtį „dėl moterų pavardžių su galūnėmis -a ar -ia, kai tokia yra vyriška pavardė“, vertintinas kaip žingsnis link vyrų ir moterų pavardžių sutapimo, kitaip sakant, pažodinio „bendros pavardės“ nustatymo. Tokių pageidavimų pasitaiko, o kai kuriais atvejais žengiama dar toliau, pageidaujant turėti pavardę be galūnės, t. y. atsisakyti lietuviškų baigmenų, trumpinti pavardę po skiemenį ar raidę iš vienos ar kitos jos pusės.
„Europa yra daugiatautė ir daugiakalbė, kalbų savitumai čia yra gerbiami ir pripažįstama šalių teisė juos apsaugoti ir reglamentuoti. Nėra žinoma, kad lietuviai būtų iškėlę bylų dėl diskriminacijos pagal pavardės formą.
VLKK šia proga priminė pavardės, kaip tam tikros asmenvardžių kategorijos, esmines ypatybes. Pavardės yra kitokie asmenvardžiai nei vardai, pravardės, slapyvardžiai. Tiek moterų, tiek vyrų pavardės yra arba paveldimos, arba įgyjamos per santuoką. Lietuviškoje kultūroje sutuoktiniai turi ne vieną pasirinkimą: gali pasirinkti kaip bendrą pavardę kurią nors iš jų dviejų, gali pridurti sutuoktinio pavardę prie turimos arba gali apskritai turimos pavardės nekeisti - pasilikti iki santuokos turėtą savo pavardę (Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr.
Taigi, pasak VLKK, sutuoktiniai nebūtinai turi keisti turimą pavardę - jie gali turėti bendrą pavardę, bet jų, plačiau žiūrint, šeimos (giminės) narių pavardžių formos skiriasi pagal lytį.
Verta pastebėti, kad kiekviena kalba turi savus asmenvardžių dėsningumus. Tarp Lietuvos Respublikos gyventojų taip pat funkcionuoja įvairiausių kalbinių tradicijų pavardžių, tarp jų ir su galūnėmis -a, -ia.
Taigi, pirma, pavardės yra kalbos sistemos dalis ir lietuvių kalboje turi savitus nusistovėjusius dėsningumus - siūloma pataisa nedera su lietuvių kalbos tradicija. Nėra jokių duomenų, rodančių, kad moterų antrieji (t. y. po vardo ėję) asmenvardžiai, vėliau virtę pavardėmis, būtų turėję galūnes -a, -ia (t. y. kad būtų sutapę su tokias galūnes turinčiomis vyriškomis pavardėmis). Lietuviškos pavardės su galūnėmis -a ir -ia yra vyriškos, ne moteriškos.
Antra, svarstyti ir spręsti lietuvių kalbos vartosenos ir norminimo klausimus yra Valstybinės lietuvių kalbos komisijos kompetencija ir funkcija pagal Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymą, atitinkamai „moterų pavardžių lietuviška forma (lietuviškais rašmenimis) darymo taisyklės“ neturėtų būti Asmenvardžių įstatymo objektas. Tam skirtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimas Nr. N-2 (87) „Dėl moterų pavardžių darymo“.
Iš esmės sutinkame su Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2023 m. gegužės 15 d. išvadoje Nr. XIVP-2700 „Dėl Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr.
Taip pat sutinkame su Teisės departamento teiginiu, kad siūlomu teisiniu reguliavimu moterų lietuviškų pavardžių darybos taisyklių sistemos vientisumas būtų suardytas ir tuo požiūriu, kad projektu teikiama moterų pavardžių darybos taisyklė būtų vienintelė taikoma ne visoms, o tik daliai moterų ir mergaičių, nes siūlomu nauju būdu (su galūne -a ar -ia) lietuviškos moterų ir mergaičių pavardės galėtų būti daromos tik iš vyriškų pavardžių su tokia pat galūne ir toks teisinis reguliavimas kažin ar atitiktų iš konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kylančius reikalavimus. Atitinkamai, siekiant lygiateisiškumo, tektų nustatyti galimybę „daryti“ moterų pavardes taip pat ir su galūnėmis -(i)as, is, -(i)us.
Šiuolaikinėje visuomenėje gali nutikti, kad sąjunga bus sudaryta tarp asmenų pavarde Kavaliauskas ir Baranauskas, Jankus ir Sutkus, Daukša ir Radvila - aišku, kad tai vyrų, ne moterų pavardės.