Pinigai šiuolaikinėje ekonomikoje atlieka kone svarbiausią vaidmenį, nes šiais laikais be jų beveik neįmanomi bet kokie sandoriai ir mainai. Pinigai - visuotinis vertės ekvivalentas, atliekantis vertės mato, cirkuliacijos (mainų), kaupinio ir mokėjimo priemonių funkcijas. Pinigai turi griežtai apibrėžtas minėtas funkcijas, kurių įgyvendinimas ir suteikia jiems prasmę.
Piniginėje mainų sistemoje žmonės keičia pinigus į prekes, ką nors pirkdami, ir prekes į pinigus, ką nors parduodami. Iki atsirandant pinigams mainai vyko tiesiogiai, be pinigų tarpininkavimo. Tokie mainai vadinami barteriniais mainais. Nors šiuo metu prekių mainai vyksta tarpininkaujant pinigams, bet būna atvejų, kai juos pakeičia barteriniai arba natūriniai mainai. Barteriniai arba tiesioginiai mainai nepatogūs.
Tam, kad sandoris įvyktų, reikia turėti prekę ir surasti prekės savininką, kuriam ta prekė būtų reikalinga, o Jums - jo prekė. Be to mainomų prekių vertės turi būti ekvivalentiškos, nes arba viena, arba kita pusė nukentės. Todėl objektyvus tarpininko poreikis prekių mainuose, atsiradus tam tikroms sąlygoms, tampa realybe. Pinigai palengvina prekių mainus. Esant pinigams, prekių mainai atsiskiria į du vietos ir laiko atžvilgiu savarankiškus aktus: pardavimą ir pirkimą. Pardavus prekę, už gautus pinigus visiškai lengva nusipirkti norimą prekę; svarbu tik turėti reikiamą pinigų sumą.
Be to, pardavus prekę vienoje vietoje, nebūtina tuoj pat pirkti kitą prekę. Iki atsirandant šiuolaikiniams pinigams, jų funkcijas atliko įvairios prekės, dominavusios tuo metu vietinėse rinkose, ar kiti daiktai, kurie galėjo atlikti tarpininkų vaidmenį mainuose: akmenys, įvairios kriauklės, žvėrių kailiai, sidabras, auksas bei kitos vertybės, kurios buvo pripažįstamos kaip mainų ir atsiskaitymo priemonė. Pradžioje brangieji metalai pinigų funkcijas atliko natūraliu pavidalu - tai buvo įvairaus dydžio ir svorio liejiniai ar aukso smiltys. Atsiskaitant aukso ar sidabro kiekis kaskart buvo sveriamas.
Pinigų raida
Vėliau buvo pradėtos kaldinti monetos. Tai buvo patikimas ir visuotinai priimamas pinigas. Monetų atsiradimas labai palengvino atsiskaitymus ir, savaime suprantama, skatino prekybą. Po truputį į grynųjų metalų monetas įmaišant pigesnį metalą, jų tikroji vertė krito, nors jie atstovavo ir didesnę vertę. Todėl neišvengiamai turėjo atsirasti pigesnė atsiskaitymo priemonė, atliekanti pinigų funkcijas. Popieriniai pinigai yra sukurti pinigai, kurie savo esme yra tik pinigų ženklai.
Mainų ir mokėjimo priemonės galią jiems suteikia valstybė, tiek savo finansiniu potencialu, tiek ir savo juridiniu autoritetu, t.y. Žmonės siekia pinigų turėti todėl, kad jie turi perkamąją galią, t.y. už juos galima nupirkti tam tikrą prekių ar paslaugų kiekį. Pinigų perkamoji galia -tai pinigų vertė perkant prekes ir paslaugas. Pinigai nesiskiria nuo kitų prekių: jų vertė, t.y.
Pinigų paklausa - tai pinigų kiekis, reikalingas ūkiniams sandoriams sudaryti, t.y. tarpininkauti visų pateiktų parduoti prekių ir paslaugų mainams. Pinigų pasiūla (pinigų masė) - tai faktiškas pinigų (banknotų, monetų, bankų depozitų, vekselių ir t.t.) kiekis, naudojamas mainams; tai mokėjimo priemonių visuma. Pinigų pasiūla apima visų formų pinigus, atliekančius jiems būdingas funkcijas. Įvertinant pinigų pasiūlą, atsižvelgiama ne tik į bendrą naudojamų pinigų sumą, bet ir pinigų cirkuliacijos greitį, t.y. Kiekvienu momentu tam tikram prekių ir paslaugų kiekiui apmokėti naudojamas tam tikras pinigų kiekis.
Taigi pinigų vertę lemia visuminės prekių pasiūlos ir visuminės pinigų pasiūlos santykis. Jei prekių kiekis didėja, o pinigų kiekis nesikeičia, tai kiekvieno piniginio vieneto vertė kyla arba prekių kainos krinta, t.y. pinigai tampa vertingesni. Atvirkščiai, jei prekių kiekis nekinta, o pinigų rinkoje atsiranda daugiau, tai piniginio vieneto vertė sumažės, o kainos pakils. Taigi prekių vertė ir kainos yra dvi vieno ir to paties dalyko pusės. Pinigų paklausos arba jų pasiūlos pokyčiai sukelia tiek pinigų vertės, tiek prekių kainos pokyčius, tik pokyčių kryptys yra skirtingos, t.y. pinigų vertė keičiasi priešingai bendrojo kainų lygio kitimui: jei kaina kyla, pinigų vertė krinta, ir, priešingai, jei kainos krinta, pinigų vertė kyla (Martinkus B.,Žilinskas V.
Pinigai egzistuoja ne tik grynųjų pinigų forma (JAV atsiskaitymai grynaisiais pinigais sudaro tik l % nuo visų mokėjimų sumos). Tačiau ir sąskaitose pinigai yra laikomi įvairiausiomis formomis. Daugiausia atsiskaitymų pasaulyje vyksta čekiais. Čekiai atsiranda, kai atidaroma individuali sąskaita banke. Ji atidaroma įnešus pinigų indėlį (depozitą). Čekis - tai nustatytos formos dokumentas, pagal kurį bankas privalo išduoti tam tikrą pinigų sumą jo savininkui, ar pervesti nurodytą pinigų sumą į tam tikrą kito asmens einamąją sąskaitą, kuri gali būti tiek tame pačiame banke, tiek ir kitame banke.
Čekinės sąskaitos dar yra vadinamos indėliais iki pareikalavimo. Asmens ar firmos išrašomų čekių vertė priklauso nuo jų sąskaitoje esančio pinigų kiekio. Užsienio šalyse, o dabar ir pas mus, plačiai naudojami kelionių čekiai, kurie parduodami bankuose. Kelionių čekiai yra populiarūs todėl, kad pavogtus ar pamestus čekius galima atkurti. Todėl daugelyje šalių pagrindiniai atsiskaitymai daromi čekiais. Pavyzdžiui, JAV atsiskaitymai negrynaisiais sudaro 95% visos mažmeninės prekybos, o Suomijoje - 97%, o tuo tarpu Lietuvoje tokie atsiskaitymai 1997 m.
Šešto dešimtmečio pabaigoje JAV, o vėliau ir Vakarų Europoje pradėtos naudoti kredito kortelės. Kredito kortelės - tai banko identifikavimo kortelė, suteikianti teisėtam savininkui teisę pirkti prekes bei mokėti už paslaugas kreditan. Šis dokumentas leidžia jos savininkui atsiskaityti už prekes ir patarnavimus negrynaisiais pinigais. Pirkėjas pasirašo parduotuvės sąskaitoje, parduotuvė pateikia jas apmokėjimui bankui, o šis reikiamą sumą perveda į parduotuvės sąskaitą.
Pradėjus naudoti elektronines skaičiavimo mašinas, atsirado plastikinės kortelės su magnetiniu įrašu. Joje esti įrašytas kodas (pranc. code, lot. codex - sąrašas, t.y., sutartinių ženklų sistema, informacijai apdoroti, perduoti, laikyti, slėpti). Pakanka šią kortelę įdėti į specialų aparatą ir šis identifikuoja savininką, atlieka reikiamas operacijas ir informaciją apie jų pobūdį bei dydį pateikia banko skaičiavimo centrui. Manoma, kad ateityje įprastus pinigus pakeis elektroniniai signalai, kurie pateiks informaciją apie asmenų ir firmų mokumą ir pačius mokėjimus (Mar-tinkus B.,Žilinskas V.
Bankininkystės ištakos ir raida
Daugelyje šalių bankininkystė išsirutuliojo iš auksakalių. Būtent auksakaliai yra bankininkų protėviai. Kaip sako jų pavadinimas, jie gamino įvairius dirbinius iš brangiųjų metalų - aukso ir sidabro. Tačiau jie užsiėmė ir kita veikla. Daugelis iš jų priimdavo iš klientų saugoti auksą, sidabrą ir kitas brangenybes. Priimdami vertybes, auksakaliai savo klientams išrašydavo atitinkamą dokumentą - pasižadėjimą grąžinti vertybę, kai savininkas jos pareikalaus.
Kai buvo atiduodami saugoti ypatingos vertės dirbiniai, klientai norėdavo gauti būtent tą dirbinį, kurį paliko auksakaliui. Tačiau buvo saugomos ne tik unikalios vertybės, bet ir aukso bei sidabro monetos. Todėl galima buvo grąžinti nebūtinai tas pačias monetas, kurios buvo paliktos saugoti. Taigi dalį jų, už tam tikrą mokestį - palūkanas - galima buvo paskolinti kitiems asmenims, paliekant dalį monetų atsargai, nes tikimybė, kad visi klientai vienu metu pareikalaus grąžinti pinigus, yra labai maža.
Šiuolaikinė ūkio sistema aplamai neįsivaizduotina be bankų. Bankas - tai finansų institucija, priimanti indėlius ir teikianti paskolas bei atliekanti finansinį tarpininkavimą. Gerai išplėtotoje finansinio kapitalo rinkoje yra ir daugybė kitų finansinių institucijų, iš kurių svarbiausieji - pensijų fondai, draudimo kompanijos, bendrieji investiciniai globos fondai ir kt.
Paversdami piniginį kapitalą funkcionuojančiu, t.y. duodančiu pelną, bankai atlieka aktyvinęs, pasyvines ir aptarnaujamąsias operacijas. Aktyvinęs operacijas jie atlieka kaip kreditoriai: skolina laisvas arba iš gyventojų sutelktas lėšas, imdami už tai palūkanas. Pasyvines operacijas atlieka kaip skolininkai: priima indėlius arba atidaro einamąsias sąskaitas ir padeda jų savininkams atsiskaityti čekiais ir pervedimais. Aptarnaujamąsias operacijas bankai atlieka kaip tarpininkai, perkelia lėšas iš vienos sąskaitos į kitą, saugo brangenybes ir vertybinius popierius ir t.t.
Labai svarbi bankinių operacijų rūšis yra vadinamosios trastinės, arba patikėtosios operacijos. Šiuo atveju bankai priima įvairų turtą, vertybinius popierius taip, kad būtų gaunamas kuo didesnis pelnas.
Centrinis bankas
Bet kurios šalies bankų sistemoje ypatingą vaidmenį atlieka Centrinis bankas. Centrinis bankas yra unikali savo esme valstybinė institucija, kurios tikslas - rūpintis visa ekonomika (pvz., užkirsti kelią komercinių bankų bankrotams, stabdyti nedarbo didėjimą, infliaciją ir pan.).
Centriniai bankai laikui bėgant iš valdžios gavo monopolines teises vykdyti tam tikras funkcijas. Jo pradžia siekia 1694 metus. Tai buvo komercinis bankas, tapęs pagrindiniu pinigų skolintoju Britanijos valdžiai. 1844 metais šis bankas gavo išskirtinę teisę gaminti ir leisti į apyvartą banknotus-ir monetas, prižiūrėjo komercinių bankų veiklą, juos kredituodavo, padėdavo palaikyti visuomenės pasitikėjimą kredito bei bankine sistema. Tokiu būdu Anglijos Bankas atliko daugelį funkcijų, kurios dabar paprastai laikomos centrinio banko funkcijomis.
Dirbtinai įsteigtų centrinių bankų pavyzdžiu gali būti JAV Federalinė Rezervų sistema, Vokietijos Bundesbankas, Lietuvos bankas ir kkt., kurie gavo centrinio banko funkcijas nuo pat pradžių. Kadangi centrinis bankas yra valstybinė institucija, todėl jo tikslai turi valstybinį, bendranacionalinį pobūdį. Pagrindinis tikslas - užtikrinti šalies ekonomikos stabilų vystymąsi bei palaikyti ir padėti įgyvendinti šalies vykdomą ekonominę politiką.
Įgyvendindamas šiuos tikslus, centrinis bankas atlieka tam tikras, šių tikslų įgyvendinimui būtinas funkcijas, kurios atiteko šiai institucijai natūraliame formavimosi procese arba tradiciškai priskiriamos jai steigiant.
Vardindami centrinio banko funkcijas, matome, kad viena iš pagrindinių -monetarinės politikos vykdymas. Monetarinė politika - tai centrinio banko politika, reguliuojanti pinigų masės ar palūkanų normos pokyčius. nis monetarinės politikos tikslas yra skatinti bendrojo nacionalinio produkto gamybos augimą, užkirsti kelią nedarbui ir infliacijai. Panašūs tikslai keliami ir šalies fiskalinei politikai, tačiau pastaroji įgyvendinama mokestinėmis priemonėmis bei formuojant valstybės biudžeto išlaidas ir pajamas, o monetarinė - reguliuojant pinigų pasiūlą. Priklausomai nuo to ar pinigai brangūs ar pigūs, susiformuoja pinigų poreikis.
Vykdant monetarinę politiką, daugumoje šalių naudojamos trys pagrindinės poveikio priemonės.
- Atviros rinkos operacijos, t.y.
- Diskonto normos pakeitimai.
- Būtinojo rezervo normos pakeitimai.
Atviros rinkos operacijos yra pagrindinė valstybinės valdžios pinigų pasiūlos kontrolės priemonė. Atviros rinkos operacijų esmė yra tokia. Jeigu centrinis bankas, išanalizavęs šalies ekonominę padėtį, padaro išvadą, kad pinigų pasiūla per maža ir ima trukdyti didinti gamybą, nusprendžia padidinti pinigų pasiūlą. Tuo tikslu centrinis bankas ima pirkti rinkoje vyriausybės vertybinius popierius. Centrinis bankas gali juos pirkti iš komercinių bankų, arba iš gyventojų. Tai didina komercinių bankų piniginius rezervus ir jie gali išduoti daugiau paskolų, t.y. gaminti daugiau banko pinigų. To paties efekto susilaukia ekonomika ir tuo atveju, kai šalies vyriausybė papildomoms išlaidoms finansuoti pageidaus papildomų finansinių išteklių. Priešingai veikiama, kai siekiama sumažinti pinigų paklausą.
Centrinis bankas veikia kaip „bankų bankas“. merciniai bankai teikia paskolas gyventojams bei firmoms, tai centrinis bankas gali teikti paskolas komerciniams bankams. Kai centrinis bankas suteikia paskolas komerciniams bankams, tada jų rezerviniai indėliai centriniame banke padidėja. Taigi tokios paskolos padidina bankinės sistemos rezervus ir tokiu būdu leidžia didinti pinigų pasiūlą. Šiuo atveju skolinimosi iniciatyva priklauso komerciniams bankams, o ne centriniam bankui. Komerciniai bankai patys turi paprašyti paskolos.
Jis gali pakeisti diskonto normą. konto norma maža, komerciniai bankai linkę skolintis daugiau. kams. rezervus iki reikalingos normos. rezervai netikėtai sumažėja. Būtinojo rezervo pokyčiai. Centrinio banko teisė keisti komercinių bankų būtinojo rezervo normas yra galinga poveikio priemonė. Jeigu centrinis bankas didina nustatytą komercinių bankų privalomą rezervų normą, didėja privalomi rezervai ir mažėja laisvi komercinių bankų rezervai. Tai mažina komercinių bankų galimybes kurti pinigus ir teikti daugiau kreditų. Priešingai, jei centrinis bankas sumažina privalomų rezervų normą -mažėja komercinio banko privalomieji rezervai ir didėja pertekliniai rezervai.
Operacijos atviroje rinkoje, diskonto ir būtinojo rezervo normų pakeitimai yra kiekybinio reguliavimo priemonės. Pasaulio šalių praktikoje naudojamos ir kitos monetarinės politikos poveikio priemonės. Taikant atrankinio reguliavimo poveikio priemones, nustatoma reikalavimų riba. Reikalavimų riba nustato kiekį, kurį galima pasiskolinti perkant akcijas ar obligacijas.
Siekiant atgaivinti pakrikusią vertybinių popierių rinką, JAV Federalinis rezervas gali mažinti reikalavimų ribą, arba ją didinti, jei reikia sulaikyti spekuliacinių operacijų mastą biržoje, kuris vienaip ar kitaip atsiliepia pinigų perkamosios galios ir kainų pokyčiams šalies ekonomikoje. Pastaruoju metu Federalinis rezervas šia savo galia nesinaudojo.
JAV naudojamos ir moralinio įtikinėjimo priemonės. Šiuo atveju Federalinis rezervas griebiasi įtikinėjimo, t.y. skatina bankus atsisakyti vienų veiksmų ar imtis kitų. Pavyzdžiui, Federalinis rezervas gali rekomenduoti bankams teikti mažiau paskolų ar didinti nuosavą kapitalą, kad galėtų atlaikyti „finansines audras“ ir pan. Be to, Federalinis rezervas gali paveikti daugelį bankų veiklos sričių, stiprindamas įtikinėjimą ir užtikrindamas, kad komerciniai bankai neignoruotų jo siūlymų.
Jei kuris nors komercinis bankas ignoruoja Federalinio rezervo rekomendacijas, tai pastarasis gali neteikti paskolų. Be to, Federalinis rezervas tvirtina tam tikras banko veiklas, pavyzdžiui, banko filialo užsienyje atidarymą ir kt. Todėl, bankui nepaisant duotų rekomendacijų, Fede...