Kraujo ir kaulų čiulpų donorystė yra viena vertingiausių dovanų, kurias galima įteikti kitam žmogui, nes tai padeda išgelbėti gyvybę. Kartais nutinka taip, kad gyvybė išgelbėjama ne tik tam, kuriam perpilamas paaukotas kraujas, bet ir pačiam donorui. Prieš kraujo donacijas tiriant donorų kraują kartais laiku nustatomos ir pavojingos organizme tyliai tūnančios ligos.
Kraujo donorystei labai svarbus transfuzinis saugumas. Donoras užpildo anketą ir mes visada įvertiname galimų infekcijų perdavimo rizikas. Prieš kraujo ar jo komponentų donaciją atliekami hemoglobino matavimai, paėmus kraujo iš piršto arba iš venos. Gali būti ir per didelis hemoglobino kiekis, per mažas arba per didelis leukocitų ar trombocitų skaičius.
Apie šias būkles informuojame donorą, prireikus darome tam tikrus papildomus tyrimus. Esant įtarimui, siekiame donorą nukreipti pas atitinkamą specialistą, dažniausiai pas hematologą“, - paaiškino gydytoja L. Donuotas kraujas tam tikrą laiką būna karantine, kol ištiriamas ir sulaukiama visų numatytų bei reglamentuotų infekcinių žymenų rezultatų. Tik įsitikinus, kad kraujas saugus, jis jau gali būti naudojamas ir jo komponentai perdirbti. Bet jeigu medikams užkliūva kokie nors žymenys, kraujo komponentų panaudojimas stabdomas, atliekamas papildomas ištyrimas, patikslinimas.
Santaros klinikų Kraujo centre ne tik ištiriamas donorų kraujas, bet tuo pačiu jiems pamatuojamas kraujospūdis, patikrinama bendra sveikatos būklė. Be to donorams siūloma pasitikrinti savo cholesterolio kiekį kraujyje, išsitirti skydliaukę, pasitikrinti elektrolitų, ar feritino kiekį.
Kraujo donorais negali būti asmenys, sergantys cukriniu diabetu (vartojantys insuliną), tuberkulioze, piktybinėmis ir infekcinėmis ligomis taip pat sunkiomis širdies ir kraujagyslių ligomis centrinės nervų sistemos ligomis, linkę nenormaliai kraujuoti, daugelį kartų nualpę ar patiriantys konvulsijas žmonės, sergantieji sunkiomis skrandžio, žarnyno, šlapimo, kvėpavimo ir kitų sistemų ligomis.
Svarbu žinoti, kad kraujo donorystė yra ypatingai svarbi kraujo vėžiu sergantiems pacientams, nes ji dažnai tampa esmine jų gydymo dalimi. Kraujo vėžio, tokio kaip leukemija, limfoma ar mieloma, gydymas - dažniausiai chemoterapija ir radioterapija - stipriai veikia paciento kraujo gamybą, sunaikindamas ne tik vėžines ląsteles, bet ir sveikas kraujo ląsteles. Dėl šios priežasties pacientams labai dažnai prireikia kraujo perpylimų tam, kad būtų atkurtas kraujo ląstelių balansas ir išvengta gyvybei pavojingų komplikacijų, tokių kaip mažakraujystė ar kraujavimas.
Norintys padėti sergantiems kraujo vėžiu gali tai padaryti keliais būdais. Vienas iš jų - donuoti kraują, kuris yra būtinas gydant pacientus, ypač chemoterapijos ar transplantacijos metu. Kitas būdas - įsirašyti į Lietuvos ir Pasaulinį negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą. Užsiregistruoti gali kiekvienas sveikas žmogus nuo 18 iki 35 metų amžiaus.
Siekiant išlaikyti registre donorus kuo ilgiau ir turėti jame jaunesnius donorus, į registrą registruojami asmenys iki 35 metų imtinai. Moksliniais tyrimais įrodyta, jog transplantacijai naudojant jaunesnių donorų kaulų čiulpus, rezultatai yra geresni.
Kaulų čiulpai tai - minkštasis audinys kaulų viduje, gaminantis kraujo ląsteles. Kitaip tariant - kraujo gaminimosi vieta, kurioje gausu kamieninių kraujodaros ląstelių - nebrandžių ląstelių, iš kurių vystosi kitos kraujo ląstelės: baltieji kraujo kūneliai leukocitai, raudonieji kraujo kūneliai eritrocitai ir trombocitai.
Daugiau nei 33 milijonai savanorių donorų yra įtraukti į pasaulinį kaulų čiulpų donorų registrą. Registras stengiasi pritraukti kuo daugiau žmonių iš įvairių etninių ir rasinių bendruomenių. Plečiant registrą padidėja šansas surasti negiminingus donorus visiems pacientams.
Negiminingų kaulų čiulpų donorystė yra paremta savanoriškumu ir anonimiškumu. Apsisprendimas tapti negiminingu kaulų čiulpų donorų turėtų būti paremtas geranoriškumu ir kilnumu bei noru padėti tam žmogui, kuriam prireiks pagalbos, o ne tik pažįstamui ar giminaičiui, neskirstant pagal amžių, tautybę ar lytį.
Epilepsija ir įsidarbinimo sunkumai
Lietuvoje epilepsija serga 25 tūkst. gyventojų. Klaidingai manoma, kad sergantieji epilepsija dažnai patiria šios ligos priepuolius, neva kasdien. Tačiau tyrimo rezultatai rodo, kad didžioji dalis apklaustųjų (40 proc.) epilepsijos priepuolį patiria kelis kartus per mėnesį, beveik trečdalis (29,3 proc.) - kartą ar kelis per metus, 13 proc. - rečiau nei kartą per metus, beveik 11 proc. - kartą per savaitę. Tik 5 proc. patiria priepuolius kasdien.
Dauguma apklaustų žmonių (58 proc.) negavo epilepsijai gydyti reikalingų paslaugų ar gydymo: psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijų, operacijos epilepsijos židiniui pašalinti, klajoklinio nervo stimuliatoriaus įdėjimo ar kt. Ir tik 17 proc. žmonių yra gavę psichologo konsultacijas. Depresija serga iki 50 proc. šalies gyventojų, sergančiųjų epilepsija.
Didžioji dalis sergančiųjų epilepsija yra nedirbantys, o šalies įstatymai labai riboja galimybes įsidarbinti. Prieš porą metų buvo panaikintas įstatymas, kuriame įvardinta, kad sergantieji epilepsija negali dirbti kai kurių darbų, pavyzdžiui, socialinio darbo, veterinaro - visiškai paprastų darbų. Atrodo, jei žmogus nepatiria priepuolių, vaistais yra kontroliuojama liga, kodėl jis negalėtų dirbti šito darbo.
Didžioji dalis apklausoje dalyvavusių žmonių patvirtino, kad dirbdami yra sulaukę nemalonumų dėl ligos, pavyzdžiui, įžeidimų, užgauliojimų. O vienas iš 5 žmonių, sergančiųjų epilepsija, slepia informaciją apie ligą darbe, bijodami pasekmių.
Sakyti darbdaviui apie epilepsiją ar ne labai priklauso nuo individualios situacijos. Jei liga kontroliuojama, o tai būna 70 proc. atvejų, galbūt nebūtina visiems žinoti. Tačiau jei yra tikimybė, kad priepuolis gali ištikti bet kur ir bet kada, manau, būtų sąžininga aplinkiniams žinoti, kad sergi šia liga, jog žinotų, kaip suteikti pirmąją pagalbą. Išties yra dar labai daug klaidų, kurias žmonės nežinodami padaro.
Kai kurie sergantieji epilepsija, paklausti, ar pasikeitė visuomenės nuomonė apie sergančiuosius epilepsija, pripažino, kad situacija negerėja: „tenka patirti pažeminimus“, „požiūris kaip neįgalius, nenormalius žmones“, „jie neigiamai žiūri į sergančiuosius, ypač darbdaviai“, „nutikus priepuoliui viešoje vietoje retas padeda, žiūri kaip į narkomaną ar alkoholiką“.
Užsienyje sergantiesiems epilepsija yra prieinami dveji gydymo centrai: gydymo įstaiga pačiai ligai gydyti ir psichologinės pagalbos. Pastarasis būna skirtas ne tik sergančiajam, bet ir visiems jo šeimos nariams. Jei serga vienas žmogus šeimoje, „serga“ visa šeima. Jie nežino, nei kur kreiptis, nei kaip padėti sergančiajam. Žmones kankina labiau ne liga, o baimė - paprasti klausimai, į kuriuos neturi atsakymų. Pavyzdžiui, ligos neigimas, nerimas, nėštumas ir t.t. Nėra kas konsultuoja, pataria, suteikia pagalbą.
Epilepsija vis dar yra stigma. Dar visai neseniai buvo visiškai normalu slėpti šią ligą nuo darbdavio, nes žmogų paprasčiausiai galėdavo atleisti. Šiandien galbūt to mažiau, mes po truputį augam, bet nesakau, kad viskas yra baigta. Taip pat mes dar turime kai kuriuos Lietuvos įstatymus, kurie vis tik diskriminuoja. Jeigu žmogui neapsimoka dirbti dėl to, kad dirbdamas jis turės susimokėti už gydymą (...), tai mes vis dar turime situaciją, kada mūsų teisinė ir fizinė sistema nėra pritaikyta padėti šiems žmonėms.
Epilepsija vadinama daugiaveide liga, nes kiekvienam žmogui epilepsijos priepuoliai gali pasireikšti visiškai kitaip. Taip pat ir taikomas skirtingas gydymas, šiai ligai nėra vieno vaisto. Didelei žmonių daliai pavyksta suvaldyti priepuolius, tačiau tam reikia dėti daug pastangų, ieškant reikiamo vaisto, jo dozės, vaistų derinių, chirurginio gydymo galimybių.
Epilepsijos priepuoliai pasireiškia labai įvairiai - nuo kritimo ant žemės, traukulių, nebesiorientavimo aplinkoje (tokių žmonių būna apie 40 proc.) iki visiškai kitokių: trumpalaikio tirpimo, galvos svaigimo, kontakto sutrikimo su aplinka, kai net artimieji nepastebi tokių epizodų. Tokius sutrikimus patiria didžioji dalis sergančiųjų epilepsija.
Ligos slėpimas nuo aplinkinių gali reikšti ir savigydą, netinkamų vaistų ar jų dozių vartojimą, o tai gali tik pabloginti žmogaus situaciją. Kalbėjimas apie epilepsiją, nebijojimas žmonių, kurie ja serga, labai padėtų jiems. Nes prasta psichologinė būklė labai prisideda prie priepuolių pasikartojimo. Mes, medikai, galime padaryti viską, skirdami vaistus, padėdami pokalbiais, bet jei žmogus kasdien jaus stresą eidamas į darbą, galbūt tas priepuolis ir ištiks, kai jo visai nereikia.
Jei ištiko priepuolis - traukuliai, pirmiausia reikia suvokti - tam žmogui neskauda ir pirmiausia pačiam nusiraminti. Svarbiausia būti prie žmogaus. Antra, reikia pažiūrėti į laikrodį, kad galėtumėte sekti laiką, kiek priepuolis trunka. Paprastai priepuolis trunka apie minutę. Reikia nieko nekišti į burną, tik paversti žmogų ant šono arba prilaikyti galvą, jei žmogus trūkčioja ir jis gali užsigauti. Kviesti greitąją pagalbą reikia tik tuo atveju, jei traukuliai tęsiasi ilgiau kaip 3 minutes, bet jos turi būti objektyvizuotos - pažiūrėjote į laikrodį ir žinote, kiek priepuolis tęsiasi. Pabūti su žmogumi reikia tiek, kol jis atsigauna ir pradeda su jumis kontaktuoti. Tai gali užtrukti iki 15 minučių, kai kam ilgiau. Jokiais būdais nereikia žmogaus stumdyti, statyti į vietą. Jeigu jums atrodo, kad jis eina ne ten, kur turėtų, kad gali susižaloti, atsistokite prieš jį sudarydami kliūtį, bet nepulkite jo rankomis, nes tai žmogus, neturėdamas kontakto, gali suprasti kaip grėsmę sau ir gintis.
Apie šią problemą labai svarbu kalbėti ir dėl to, jog Lietuvoje trūksta darbuotojų ir žmonės, sergantys epilepsija, galėtų dirbti. O darbdaviai apie ligą būtinai turėtų žinoti tam, kad nepatirtų nenumatytų sunkumų, būtų išvengta skaudžių įvykių.
Epilepsijos diagnostika
Elektroencefalografinis (EEG) tyrimas yra vienas svarbiausių epilepsijos diagnozei patvirtinti, priepuoliams atskirti nuo kitos kilmės paroksizmų, taip pat ligos eigai stebėti, kiek rečiau - kitų smegenų ligų ir būklių (miego sutrikimų, navikų, galvos traumų, encefalopatijų, neurodegeneracinių ligų, encefalito, insulto, demencijos, raidos atsilikimo, smegenų mirties) diagnostikai. Šis tyrimas gali padėti nustatyti, ar žmogus serga generalizuota, ar židinine epilepsija ir kurioje smegenų srityje prasideda priepuolis.
Iš esmės EEG tyrimas atspindi skirtingų smegenų vietų elektrinę veiklą. Atliekamas kiekvienam sergančiam epilepsija asmeniui. Tyrimo metu registruojamas smegenų bioelektrinis aktyvumas, o gydytojas vertina jo nuokrypius nuo normos. Pirmasis EEG tyrimas ne visada parodo pokyčius, tuomet tenka tyrimą kartoti, atlikti po nemiegotos nakties (tam, kad pavargtų smegenys) arba miegant. Tam tikrais laikotarpiais tyrimas kartojamas siekiant įvertinti, kaip smegenys reaguoja į gydymą, ar būklė gerėja, o jei priepuoliai ilgai nesikartoja, padeda nustatyti, ar galima užbaigti gydymą vaistais.
Tyrimas yra nekenksmingas, saugus ir komplikacijų nesukelia, tiriamasis nepatiria jokios apšvitos. Tačiau jį atliekant visada taikomi provokaciniai testai, kurie gali būti nemalonūs - tiriamasis prašomas giliai kvėpuoti, įjungiamos šviesos blykstės. Jei šie testai blogina paciento savijautą - jie neatliekami.
Kai kurios epilepsijos formos turi savo specifinius „raštus“, kurie iš karto padeda patvirtinti diagnozę. Kartais, gydytojui aptarus su ligoniu, epilepsijos priepuoliai yra sąmoningai provokuojami tam, kad jie būtų užregistruoti EEG tyrimu. Tokiais atvejais, kai reikia, suteikiama medicinos pagalba.
Vaizdiniai smegenų tyrimai padeda nustatyti epilepsijos etiologiją, kai matomi konkretūs smegenų pažeidimai ir patvirtinama, kad dėl jų prasideda priepuolis. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) atliekama siekiant išaiškinti epilepsijos etiologiją arba esant priepuolių, nors taikomas gydymas VNE, taip pat ji pravarti ir svarstant operacinio gydymo galimybę.
Tyrimui naudojamas stiprus magnetinis laukas bei radijo bangų impulsai, kurie leidžia išgauti detalų smegenų vaizdą. Tyrimas saugus ir informatyvus, tačiau jo atlikimą riboja implantai: stimuliatorius, poodinis defibriliatorius, kai kurie dirbtiniai širdies vožtuvai ir kraujagyslių stentai, smegenų kraujagyslių metalinės kabutės ar metalinės plokštelės po neurochirurginių operacijų, akių bei ausų (kochleariniai) implantai, bet kokie kiti metaliniai implantai, kurių sudėtyje yra geležies, nikelio, kobalto; morfijaus, insulino ir kitų vaistų pompos; taip pat paciento didelio laipsnio nutukimas, kai jo svoris ir dydis viršija aparato gamintojo nustatytas ribas.
Siekiant paryškinti smegenų struktūrų vaizdą ir galimus smegenų pakitimus, į veną sušvirkščiama specialios kontrastinės medžiagos - gadolinio. Jeigu ligonis bijo uždaros erdvės (serga klaustrofobija) ar yra alergiškas kokioms nors rentgenokontrastinėms medžiagoms (gadoliniui, jodui), apie tai prieš tyrimą privalo informuoti gydytoją ir medicinos personalą.
Kartais gali būti atliekamas ne MRT tyrimas, o kompiuterinė tomografija (KT). Dažniau ji atliekama skubos tvarka, paprastai po priepuolio ar patyrus galvos traumą, taip pat asmenims, kuriems negalima atlikti MRT (turintiems stimuliatorių, metalinių protezų ar bijantiems uždaros erdvės). KT yra radiologinis tyrimas, taigi skleidžia jonizuotąją spinduliuotę ir dažniausiai padeda atsakyti į klausimą, ar būtina operuoti skubiai, jei matomas smegenis spaudžiantis auglys, kraujavimas, kaukolės kaulų lūžiai.
Prieš atliekant galvos KT tyrimą visada klausiama, ar tiriamasis nėra alergiškas jodui ir kitiems kontrastiniams dažams, nes tyrimo metu, siekiant paryškinti smegenų struktūras ir galimus pakitimus, neretai naudojamos rentgenokontrastinės medžiagos. Jeigu pacientas alergiškas minėtoms medžiagoms, 12 val. prieš tyrimą gydytojas gali paskirti antihistamininių ir steroidinių vaistų, gali būti atsisakoma naudoti rentgenokontrastinę medžiagą arba tyrimas keičiamas kitu vaizdiniu tyrimu.
Planuojant operacinį epilepsijos gydymą gali būti atliekama funkcinė MRT (toliau - fMRT), kuri leidžia įvertinti smegenų žievės aktyvumą ir nustatyti funkciškai svarbias smegenų žievės (kalbos, regos, atminties, paviršinių jutimų, motorines ir kitas) zonas.
Vieno fotono emisinė tomografija (SPECT) bei pozitrono emisinė tomografija (PET) padeda nustatyti epilepsigeninio židinio vietą smegenyse ir naudojamos tada, kai svarstoma chirurginio epilepsijos gydymo galimybė.
Šiems tyrimams yra naudojamos radioaktyviosios medžiagos: PET tyrimui - radioaktyvioji žymėta gliukozė, SPECT - dažniausiai radioaktyvusis technecis ar kitos medžiagos. Į žmogaus kraujotaką suleisti radioaktyvūs izotopai skyla ir išspinduliuoja gama spindulius, kurie tyrimo metu sugeriami išorinių PET ar SPECT aparatų detektorių.
Atliekant SPECT tyrimą, priešingai nei PET, radioaktyvioji medžiaga, suleista į kraujotaką, nėra sugeriama smegenų ląstelių, o lieka kraujotakoje. SPECT tyrimas parodo kraujotakos intensyvumą įvairiose smegenų srityse. Pažeistoms smegenų sritims būdinga sulėtėjusi smegenų kraujotaka.
Kraujo tyrimas visada skiriamas siekiant įvertinti priepuolį galėjusias sukelti priežastis bei ruošiantis pradėti gydymą vaistais. Atliekamas klinikinis ir biocheminis kraujo tyrimas, leidžiantis įvertinti kepenų, inkstų, skydliaukės funkciją, elektrolitų kiekį, taip pat toksikologinis tyrimas, įtarus apsinuodijimą. Gydomiems vaistais ligoniams kraujo tyrimai kartojami kasmet arba kas dvejus metus.
Genetinis ištyrimas - tai dar vienas diagnostinis tyrimas, kurį gali tekti atlikti epilepsija sergantiems ligoniams, bet jis nėra būtinasis.
Net ir atlikęs visus tyrimus gydytojas ne visada gali atsakyti į klausimą, kodėl prasidėjo epilepsija, tačiau tyrimų rezultatų duomenys padeda parinkti tinkamą nustatytos formos epilepsijos gydymą, nes svarbiausias tikslas yra ligą kontroliuoti, kad priepuoliai nebepasireikštų. Kai kada atlikus tyrimus paaiškėja, kad žmogus neserga epilepsija, o pasikartojantys priepuoliai - ne centrinės nervų sistemos ligos simptomas.
Kraujo donorais gali būti sveiki asmenys nuo 18 iki 65 metų amžiaus. Žmogaus kūno masė turi būti ne mažesnė nei 50 kilogramų.
Visa informacija apie donorą, jo sveikatą, kraujo tyrimo rezultatus yra konfidenciali, viešai neskelbiama ir teikiama tik asmeniškai pačiam donorui, pateikus asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Donoras bet kuriuo metu turi teisę persigalvoti, atsisakyti arba nutraukti donorystę.
Prieš duodamas kraujo donoras privalo būti pailsėjęs, pavalgęs. Dieną prieš duodant kraujo siūloma nevalgyti labai riebaus, aštraus maisto ir būtina gerti daugiau nei įprasta skysčių: mineralinio vandens, sulčių, arbatos. Geriausia tinka negazuoti gėrimai.
Kiekvieną kartą duodamas kraujo, žmogus užpildo donoro apklausos anketą. Pabendravus su gydytoju gali išaiškėti sveikatos sutrikimai, kurie svarbūs ir donorui, ir ligoniui, kuriam bus perpilamas kraujas. Gydytojas patikrina bendrą donoro sveikatos būklę. Kraujo donoru leidžiama tapti tik po šios apžiūros, gydytojui patvirtinus. Dėl įvairių organizmo sutrikimų, gydymo ar ligų kraujo donorystė gali būti laikinai atidėta.
Moterims per metus leidžiama duoti kraujo keturis kartus, vyrams - šešis. Pertraukos tarp kraujo davimo privalo būti ne trumpesnės kaip 60 dienų.
Kraujo davimo procedūra (kraujo paėmimas iš venos) trunka nuo 6 iki 15 minučių. Standartinė fiziologinė donoro kraujo davimo dozė - 450 mililitrų. Dar apie 15-20 mililitrų kraujo imama tyrimams.
Žmogus, norintis duoti kraujo, privalo turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, kuriame yra asmens kodas ir nuotrauka - asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo ar studento pažymėjimą.