Žmogaus orumas yra neliečiamas. Ką tai reiškia ir kodėl taip turi būti? Apie tai ir pakalbėsime šiame straipsnyje.
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija - pagrindinis dokumentas, įtvirtinantis žmogaus orumo principą.
Žmogaus orumo esmė
Pirma, visi žmonės turi vienodą pamatinę vertę. Čia nėra jokio „mažiau“ ar „daugiau“. Antra, ši vertė neturi lygiaverčio atitikmens. Automobilį galima pakeisti kitu tokiu pat, tačiau žmogaus tokiu pačiu pakeisti neįmanoma. Trečia, kas turi orumą, turi ir teises. Visi žmonės turi tam tikras teises vien dėl to, kad jie yra žmonės.
Kuo pagrįstas žmogaus orumas?
Tačiau kodėl būtent žmonės turi orumą, o kitos gyvos būtybės ne? Kuo pagrįstas šis orumas? Ar tiktai kūno skirtingumu?
Protavimas
Daugelis linkę manyti, kad tai priklauso nuo tam tikrų dvasinių gebėjimų, tokių kaip protavimas. O kas yra protavimas? Tai gebėjimas reaguoti į priežastis, iš vieno teiginio išvesti kitą ir daryti išvadas. Pvz., jeigu trys liūtai įėjo į urvą, o išėjo tik du, galima daryti išvadą, kad vienas pasiliko urve.
Tačiau daugeliui protavimo argumentas yra nepakankamas. Pirma, nėra aišku, ar būtent gebėjimas protauti skiria žmogų nuo kitų gyvūnų. Atrodo, kad tai geba ir daugelis jų. Pavyzdžiui, šeimininkas valgo dešrą, o jį stebinčiam šuniui išsiskiria seilės. Šuo pašoka, pribėga prie durų ir ima letena klebenti rankeną. Šeimininkas mano, kad jis nori išeiti į lauką. Kai šeimininkas eina link durų, šuo apsisukęs pačiumpa dešrą. Tas, kas sugeba kitą taip rafinuotai apgauti, turi gebėti protauti! Taigi, atrodo, ir šuo turi protą.
Antra, kūdikiai ir žmonės, turintys proto negalią ar esantys komos būsenos, gebėjimo protauti dar neturi arba jau neturi.
Savisąmonė
Panašių problemų kyla, kai mėginama įvardinti kitus gebėjimus, kuriais turėtų būti pagrįstas žmogaus orumas. Daugelis mano, jog žmogaus orumas remiasi savisąmone (savivoka), tai yra gebėjimu suvokti savo tapatumą. Vėl galima klausti: kas žino, ar to nesugeba ir kai kurie gyvūnai? O kai kurie žmonės to dar nesugeba arba jau nebesugeba. Pvz., atrodo, kad mano bendrabrolis, sergantis psichine liga, šito jau nesugeba. Tačiau aš vis tiek tikiu, kad jis turi orumą.
Moralumas
Filosofas Kantas mini kitą gebėjimą - būti moraliam, doram. Tai gebėjimas veikti ką nors, ką laikome esant gėriu. Anot Kanto, orumas pagrindžiamas vien tuo. Iš tikrųjų mes, ko gero, nemanome, kad gyvūnai gali būti moralūs (dori) - juk nesvarstome jų bylų teismuose, jeigu jie blogai elgiasi!
Ar dėl to jie neturi ir jokio orumo? Tačiau ką šiuo atveju reiškia „gebėjimas“? Ar gebėjimas turimas tik tada, kai juo naudojamasi? Miegodamas nesinaudoju daugeliu savo gebėjimų. Tačiau vis tiek juos turiu, ar ne? Ar taip nebūtų galima traktuoti ir žmonių, esančių komos būsenos ar sergančių psichine liga: nors jie ir turi šiuos gebėjimus, tačiau šiuo metu jais nesinaudoja.
Ar jie šiuos gebėjimus prarado? Tuo atveju jų jau neturėtų. O kaip su kūdikiais ar žmogaus embrionais? Ar jie turi gebėjimą būti moralūs (dori), bet šio gebėjimo dar nenaudoja? Ar prigimtinė galimybė įgyti gebėjimus gali pagrįsti žmogaus orumą? Juk yra žmonių, kurie šio gebėjimo niekada neįgis. Ką turėtume pasakyti apie juos? Ar nesutiktume, kad, nepaisant to, jie vis vien turi orumą?
Teologinis pagrindimas
Krikščionys linkę visų žmonių orumą pagrįsti teologiškai. Pradžios knygoje parašyta: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26). Laikantis šios nuomonės, žmogaus orumas remiasi jo panašumu į Dievą, o ne kokiais nors gebėjimais, kuriuos skirtingomis gyvenimo akimirkomis žmogus gali turėti ar neturėti. Tokiu būdu visi žmonės, ir tik žmonės, atsiduria „viename laive“.
Kai, nepriklausomai nuo šio tikėjimo turinio, mėginama pasisakyti už žmogaus orumą, belieka tik argumentas, jog kiek-vienas žmogus orumą turi tik dėl to fakto, kad jis yra žmogus. Kai kurie mano, kad toks argumentas yra tam tikra rasizmo forma. Juk kartais sakoma: „Visi mūsiškiai verti apsaugos, nes yra tokie kaip mes.
Aišku, jog tai nelengva sritis. Sakyčiau, kaip tėvai už savo vaiką yra labiau atsakingi nei už kitą, taip mes, žmonės, turime didesnę atsakomybę už tuos, kurie mums lygūs, nei už gyvūnus, tačiau tai nereiškia, kad su gyvūnais neturėtume elgtis geriau nei dabar.
Drąsa kaip pamatinė vertybė
Filosofas Arvydas Šliogeris teigia, kad pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa. Aristokratiškas žmogus yra drąsus žmogus. Jis nebijo pasitikėti ir būti apgautas. Drąsa, autonomija ir laisvė yra esminės žmogaus savybės. Aristokratas yra laisvas žmogus, gebantis apriboti savo egoizmą.
Pasak A. Šliogerio, drąsūs žmonės, turintys aukštą intelektą, sugeba matyti save visumoje ir apriboti savo egoizmą. Tik tada bendruomenė gali sukurti gražų gyvenimą. Aristotelis teigia, kad svarbu ne tik turtas, bet ir kitos vertybės.
Aristotelis - graikų filosofas, kurio idėjos svarbios nagrinėjant žmogaus orumo klausimus.
Vertybių svarba
Reikia labai atsargiai žiūrėti į žodį „vertybė“. Vertybe šiandien gali būti bet kas, ką galima įrašyti į teiginio formulę „x yra vertybė“. Kalbama apie nusikaltėlių, narkomanų ir prostitučių vertybes. Šiandien bet kuris žmogaus įgeidis, noras, geismas ir troškimas gali būti pavadintas vertybe. Krikščionys kalba ne apie vertybes, bet apie dorybes. Jos turi konkrečius vardus - išmintis, teisingumas, drąsa, nuosaikumas, ištikimybė, gailestingumas, užuojauta, savitvarda ir tikėjimas.
Vertybe šiandien gali būti automobilis, ekologiškas maistas, pornografija ir kvailiojimas. Žodis „vertybė“ leidžia manyti, kad visi moraliniai principai yra subjektyvūs ir reliatyvūs. Dėl prieš tai aptarto visko pavertimo trumpalaikėmis vertybėmis, nebelieka absoliučių atskaitos taškų. Viskas paverčiama preke, pirkimo ir pardavimo objektais, įskaitant šeimos supratimą. Manoma, kad niekas nėra vertinga savaime, bet priklauso nuo aplinkybių ir asmens skonio.
Dorybių išstūmimas neišvengiamai reiškia krikščioniškos šeimos išstūmimą ir atsisakymą. Žodis „vertybė“ taip nuvertėja, kad jį galima pridurti prie akivaizdžiai gėdingų dalykų. Net nuodėmė gali būti įrašyta į vertybių sąrašą. Susidūrę su piktu žmogumi, galime sakyti „tokios jo vertybės“. Nesunku pastebėti, kad mąstymas vertybėmis nukreiptas prieš religiją. Pagrindiniu žmogaus gyvenimo tikslu padaromas naudos maksimizavimas.
Net neekonominio pobūdžio reiškiniai, įskaitant šeimą, pradedami aiškinti taikant ekonomikos standartus. Norima, kad žmogaus gyvenime neliktų nieko absoliutaus, besąlygiško, amžino ir nekintamo. Išnyksta tikėjimas būties pastovumu, ir vietoj jo siūlomas laikinumas bei istoriškumas. Nereikia stebėtis, kad eksperimentuojama su šeima, tauta, vaikų auklėjimu ir valstybe. Visose srityse nepaprastai pažeminami moraliniai standartai ir reikalavimai.
Vilties svarba
Viltis, panašiai kaip pati mūsų egzistencija, yra pamatinis žmogaus išgyvenimas, ir dėl to jos apmąstymas reikalauja nemenkų pastangų. Tačiau, kad ir kokių pastangų tai reikalautų, vilties tema yra nepaprastai svarbi visų pirma dėl to, kad lemia žmogaus „būti ar nebūti“. Negalima gyventi neturint elementarios vilties, kad ateitis nebus man priešiška ir kad tekantis laikas slepia savyje teigiamas galimybes (kažkokį pažadėtą „gėrį“), dėl kurių verta gyventi.
Tikroji viltis įžengia ten, kur atsiranda blogis. Mūsų gyvenimas yra įpintas į galimybių pasaulį, kuriame mes galime rinktis, o ten, kur galime rinktis, neišvengiamai stojame ties gėrio ir blogio pasirinkimu, kitaip tariant, esame išbandomi, ar išties mūsų vertybių pasirinkimai galiausiai tarnauja tai fundamentaliai vertybei, kuria yra žmogus asmuo - aš pats ir kitas. Vilties prasmė slypi išlaisvinime iš blogio pačia plačiausia prasme. Išlaisvinimas - tai perėjimas per išmėginimą.
Tačiau lūkestis gali būti ir nepatenkintas: studentas, dešimt kartų išlaikęs egzaminą, vienuoliktą kartą gali jo ir neišlaikyti. Gali atsitikti ir taip, kad net tuomet, kai lūkesčiai bus patenkinti ir trokštamos vertybės bus pasiektos, staiga paaiškės, kad jos negali užpildyti neapibrėžtos tuštumos nuojautos. Viltis įsmunka į properšą tarp baigtinių vertybių lūkesčių ir turinio prasme neapibrėžtos pilnatvės troškimo.
Todėl viltis - tiek, kiek mes jai atsiveriame - verčia mus peržengti lūkesčių baigtinumą ir transcenduoti „Gėrio“ ir „Būties“ link. Viltis piešia prisikėlimo horizontą. Beviltiškumas yra aklumas gelmei, kuri gali duoti gyvenimo peržengiančio mirties slenkstį pažadą. Desperacijos pagunda atveria prieš mus pasirinkimo galimybę, būtent dėl to ji yra pagunda.
Vilties žmogus gyvena savo laikinąją dabartį taip, tarsi ji būtų ne galutinė, bet priešpaskutinė. Viltis laukia išsipildymo. Visgi vilties pasirinkimas nėra vienkartinis įvykis. Tai yra procesas, reikalaujantis kantrybės ir augimo. Viltis orientuoja laikiną gyvenimą į tai, kas yra už laiko ribų.
Paradoksaliai viltis yra stipri savo negalia, savo nuolankumu, romumu. Pati iš savęs viltis nieko negali, tai nėra valios organas. Nepaisant to, ir tai yra paradoksas, viltyje slypi atvirumas nesavanaudiškai žmogaus ir Dievo pagalbai. Viltis yra kreditas kito laisvei tokiu laipsniu, kokiu ta laisvė yra gera valia. Dėl to viltis savo esme yra intersubjektyvi.
Išminuotojo profesija kaip pavyzdys
Sprogmenų neutralizavimo kuopos vadas kpt. Domas Laukaitis sako, kad jam gyvenime svarbiausia jaustis reikalingam. D. Laukaitis pabrėžia - tapti išminuotoju sunku, o atsitiktinių žmonių čia nėra. „Stovint prie sprogmens nebelieka „tavo“ ir „mano“, „tavo šeimos“ ir „mano šeimos“, nes stovim dviese su problema - arba padarome 100 proc., arba pavirsim istorija“, - dalijosi jis.
Parengti gerą išminuotoją užtrunka. O ir prisijungti gali tik motyvuoti kariai. Kiekvienas būsimas išminuotojas baigia sprogdinimo darbų kursą, po to ilgai tobulinasi, kaupia patirtį. Kuopos vadas kpt. D. Laukaitis - pirmos, aukščiausios, kategorijos specialistas. Interviu LRT.lt jis pasakojo save pirmiausiai matantis ne kaip karininką, o kaip sprogmenų neutralizavimo specialistą.
„Mano pamatinė vertybė - jaustis reikalingam ir daryti gerus darbus“, - pasakojo D. Laukaitis. Jis dalijosi, kad dar nėra buvę taip, jog į įvykio vietą važiuotų atsipalaidavęs, nes šiame darbe net ir menkiausia smulkmena turi būti gerai apgalvota.
Išminuotojas - profesija, reikalaujanti drąsos, atsakomybės ir pasiaukojimo.
Paklaustas, kodėl Lietuvoje taip dažnai aptinkami seni sprogmenys, D. Laukaitis paaiškino, kad ginkluotų konfliktų metu tapome kryžkele tarp Rytų ir Vakarų, per Lietuvą driekėsi ne vienas frontas.
Lietuvos kariuomenėje veikia viena Sprogmenų neutralizavimo kuopa, joje dirba daugiau kaip šimtas šios srities specialistų. D. Laukaitis paaiškino, kad daugiausiai kariai išminuotojai dirba su standartiniais sprogmenimis, tokiais, kurie pagaminti fabrikuose.