Socializacija vaidina itin svarbų vaidmenį viso gyvenimo procese. Ji vyksta įtakojama įvairiausių aplinkybių. Socializacija yra labai ilgas ir visas žmogaus gyvenimo sferas apimantis procesas. Socializaciją nagrinėjo ir apie tai daug rašė dauguma sociologų, pedagogų, ir kitų sričių specialistų.
Šiame straipsnyje aptarsime, kaip socialinė aplinka ir gyvenamoji vieta veikia asmenybės formavimąsi, remiantis mokslinių tyrimų duomenimis.
Socializacijos Esmė ir Veiksniai
Socializacija - individo integracijos į visuomenę procesas, patirties, reikalingos atlikti tam tikrus socialinius vaidmenis, įgijimas. Socializacija - tai žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka. Socializacija formuoja žmogų kaip visuomenės, kuriai jis priklauso narį.
Individo socializacija vyksta įvairiomis aplinkybėmis, kurios turi skirtingus poveikius ir iš žmogaus reikalauja skirtingo elgesio. Socializacijos procesas vyksta ne tik vaikystėje, paauglystėje ir jaunystėje, bet ir brandos amžiuje. Asmenybė ir visuomenė viena kitą veikia. Socializavimasis - tai asmenybės nuostatų, vertybių, mąstymo būdų ir kitų asmeninių socialinių savybių perėmimas.
Socializacija gali būti apibūdinama ir kaip žmogaus socialinio statuso ir socialinių vaidmenų raidos procesas, kuris vyksta tam tikros socialinės struktūros visuomenėse. Kiekviena asmenybė stengiasi pasirinkti tą socialinį vaidmenį, kuris atitinka jos vertybines orientacijas, interesus ir motyvus.
Socializacijos procesuose išryškėja tiek individualūs psichiniai žmogaus bruožai, tiek ir socialiai tipiški jam, kaip žmonių visuomenės atstovui. Todėl socializaciją galima apibūdinti ir kaip individo dialektinės sąveikos su socialine aplinka procesą, kurio metu pirmiausia yra realizuojamos žmoguje slypinčios prigimtinės galios.
Socializacija - ne tik ilgalaikis, bet ir daugkartinis, nuolat pasikartojantis, dinamiškas procesas. Ji padeda individui ne tik įsijungti į visuomenės gyvenimą, bet ir įgyti socialinį statusą, vaidmenis, o kartu socialiai keistis. Socializacijos pagrindu vyksta potencialių kiekvienos asmenybės galimybių ir gebėjimų realizacija.
Ypač svarbūs yra asmenybės socializaciją įtakojantys veiksniai ir mechanizmai. Tai kosmosas, planeta, pasaulis, šalis, visuomenė, valstybė. Antra - mezoveiksniai, tai etnosas ir vietovės tipas (miestas, kaimas), kuriame gyvena žmogus. Trečia - mikroveiksniai, kuriuose socializuojasi didesnės ar mažesnės žmonių grupės, išsiskiriančios tam tikrais požymiais.
Tai tie socializacijos institutai, su kuriais žmogus betarpiškai bendrauja (šeima, mokykla, bendraamžiai). V. Mudrik (1994) kalba apie kai kuriuos mezo-mikrofaktorius kaip apie mikrosociumą. Anot jos, mikrosociumas - tai artimiausia žmogui erdvė ir socialinė aplinka, betarpiškai veikianti jo vystymąsi.
Mikrosociumą charakterizuoja tokie socializacijos mezoveiksniai, kaip etnokultūrinės, regioninės sąlygos ir gyvenvietės tipas konkrečios gyvenamosios vietos sąlygomis.
Bendriausiais bruožais socializaciją galėtume apibūdinti kaip visuminę aplinkos įtaką, kuri sudaro sąlygas vaikui dalyvauti visuomenės gyvenime, suvokti jos kultūrą ir atlikti tam tikrus socialinius vaidmenis. Socializacija vaikystėje - tai procesas ir rezultatas, kai aktyviomis vaiko pastangomis įsisavinama socialinė patirtis, kurią jis perima aktyviai sąveikaudamas su socialine aplinka, iš pradžių tik ja domėdamasis, vėliau ją stebėdamas, o dar vėliau tiesiogiai sąveikaudamas su ja.
Ugdymas ir Veikla Kaip Socializacijos Dalis
Kai kurie autoriai (B. Bitinas, L. Jovaiša) išskiria tokias pagrindines veiklas kaip mokymąsis, darbas, visuomeninė veikla kolektyve, meninė veikla, kūno kultūra ir sportas, žaidimai. Jacikevičius A. prie visų išvardintų veiklų dar priskiria ekologinę veiklą. Ji vyksta lauke ar patalpoje. Gamta, butas, darbovietė- mūsų būstas.
Veikla įprasmina jo paties ir su juo susietų žmonių būtį, nes sukuriama materialioji ir dvasinė kultūra, galinti tenkinti laimės siekius. Veikla, santykiai, bendravimas ir yra buvimas pasaulyje. Auklėjimas veiklai pasaulyje rūpinasi auklėtinių likimu, laime. Jau Aristotelis skyrė šias veiklos sritis: teoriją, praktiką, pojektiką.
Teorinė veikla- tai tikrovės pažinimas, siekiantis tiesos, praktinė veikla- savaime vertingas veikimas, doras elgesys, o pojetika (gr. poiesis- gaminimas, kūrimas) esti veikla, kai kas nors daroma (pvz., techninis darbas) ar kuriama (pvz., meninė kūryba).
B. Bitinas (1990) teigė, kad žmogus savo poreikius tenkina specifinėmis elgesio formomis, kurias vadiname veikla. Įsijungęs į visuomenei naudingą veiklą, vaikas nė nepastebi kaip jis susiformuoja norą būti naudingu kitiems. Dėl atsitiktinių aplinkybių pradėjęs bendrauti su socialiai žalingais asmenimis, jis priima ir pradeda laikyti normalia jų nusikalstamą veiklą- chuliganiškus poelgius, vagystes ir pan.
Kūno kultūra ir sportas ugdo ne tik moksleivių fizines galias, bet ir kolektyviškumą, pareigingumą, drąsą, ryžtingumą bei kitas savybes. Žaidimai padeda vaikams įsijausti į suaugusiojo vaidmenį ir patirti realiame gyvenime neprieinamus išgyvenimus.
Bendravimas ir Partnerystė
Gyvenimas drauge remiasi bendravimu. Bendravimas yra biologinis visų gyvūnų įgimis. Skirtingai bendrauja tėvai ir vaikai, mokiniai ir mokytojai, darbdaviai ir darbininkai, valdininkai ir pavaldiniai, vienmečiai, bičiuliai, partneriai,draugai, konkurentai, įsimylėjėliai, jaunavedžiai, vyrai su žmonomis.
Mus sieja įvairiausi bendri reikalai. Dažnai prašoma pagalbos varge, paslaugos negalėjimo veikti, negalavimų atvejais, patarimo. Ko nors trūkstant, negalint įsigyti, reikalingas aprūpinimas. Partneriai yra kokios nors veiklos dalininkai, rūpinasi kokia nors bendro veikimo dalimi, santara, o bendrininkai- rūpinasi visa veikla, taip pat gera santara.
Gyvenimas yra nuolatinis siekis realizuoti save veikloje ir santykiuose su aplinka taip, kad būtų patenkinti egzistenciniai poreikiai. Partneriškumas yra įgimta žmogaus individo elgesio savybė, nes individas gimsta bejėgis, ne tik silpnas, ir jam išlikti reikalingas gyvasties dalininkas- partneris.
Šeima kuriama dviejų žmonių bendravimu, abipuse meile. Santuokiniai dar nėra šeima. Kai jie augina vaiką, tampa šeima. Šeima- tai švelnių emocijų palaikoma abipusė tarnystė, pasiaukojimas geresnei jos narių ateičiai. Švelnumas kuria ir palaiko meilę kaip begalinį rūpinimąsi kitu.
Šeimos Įtaka Asmenybei
Šeima yra giminystė ryšiais susieta mažiausia žmonijos bendruomenė, regeneruojanti tautą, autonomiškai tvarkanti savo ūkį ir ugdanti jaunąją kartą pasauliui. Šeimą galima suvokti kaip istoriškai konkrečią sutuoktinių, vaikų ir tėvų tarpusavio santykių visumą, kaip mažą socialinę grupę, kurios narystę sieja santuokos ir giminystės ryšiai, bendras ūkis ir savitarpio dorovinė atsakomybė.
Žmogus asmenybe tampa gyvendamas tarp žmonių, perimdamas iš jų santykių aplinkos dvasines vertybes. Asmenybės savikūra šeimoje - sudėtingas procesas. Pirmiausia ji priklauso nuo įgimtų savybių. Naujagimis neatsineša jokios socialinės patirties, jis tėra tik asmenybės potencija.
Jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais vaikas junta stiprų poreikį bendrauti su tėvais, aplinkiniais žmonėmis, todėl asmenybės įtaka vaiko asmenybei neginčytina. Vaikas kasdien regi aplink save realią tikrovę ir pats joje dalyvauja.
Besiformuojantį vaiko požiūrį į kitus žmones lems artimiausių žmonių (tėvų, seserų, senelių) pažiūra į jį patį kaip į vaiką. Šių pažiūrų įtakoje formuojasi vaiko savimonė. Suaugęs žmogus be šeimoje išugdyto dvasingumo negali būti pilnavertis. Šeimos įtaka vaiko charakteriui ypač vertinga. Augdami neapykantos ir beširdiškumo atmosferoje, vaikai nemoka suprasti ir užjausti kitų.
Šeimos mikroklimatas - ne šiaip koks atskiras šeimos požymis, kaip materialinės, buitinės sąlygos, struktūra, kiekybinė sudėtis, tėvų išsilavinimas, profesinės savybės. Kaip vieno klimato sąlygomis augalai gali nuskursti ir nulūžti, o kitame vešliai sužaliuoti, taip ir žmogus šeimoje patiria žmogiškumą, laimę, o kitoje - psichologinį diskomfortą, stresą.
Monogamija - tai vieno vyro su viena moterim santuoka, ir tik jie gali tarpusavyje turėti seksualinius santykius. Poligamija - tai daugiapatystė, kelių žmonų turėjimas tuo pat metu. Poliandrija - kai viena moteris turi keletą vyrų.
Santuoka ir Motyvai Kurti Šeimą
Santuoka - tai įvykis kai du suaugę priešingos lyties žmonės susijungia emociniu požymiu ir įgyja abu lygias teises pagal įstatymą. Emocinis ryšys atspindi dviejų žmonių motyvaciją ir visų akivaizdoje duotą priesaiką rūpintis vienas kitu, drauge džiaugtis ir liūdėti, dalintis visu savo gyvenimu. Santuoka - tai teisinis šeimos pagrindas.
Santuoka yra neatsiejama nuo šeimos. Besituokiantieji tvirtina, kad svarbiausi jų šeimos kūrimo motyvai: dvasinis bendravimas, meilė, artimo interesai. Lietuvos mokslininkų nuomone sutuoktinio pasirinkimas nėra stichiškas procesas, kaip yra manoma. Pasirenkant sutuoktinį atsižvelgiama į išsilavinimą, profesiją, sugebėjimą rūpintis kitais.
Daugumos susituokusių vertinimu šeima - aukštesnė suaugusiojo žmogaus gyvenimo pakopa, kurioje galima tapti pilnaverčiu žmogumi, realizuoti savo poreikius. Žmonės sukūrę šeimą nuolat mokosi vertinti save, partnerį, suvokia visus jo laukiančius sunkumus ir noriai sutinka vargus ir nepriteklius.
Galėjimas padovanoti visą savo asmenybę kitam brangiam asmeniui ir gauti ją atgal patvirtintą ir patobulintą tomis savybėmis, kurių trūksta pačiam, padaro šeimos ryšį tokį glaudų, pastovų, nesuardomą.
Aplinkos Įtaka Sveikatai ir Emocinei Būklei
Aplinka, kurioje gyvename, turi neabejotiną įtaką sveikatai: ji net 20 proc. priklauso nuo aplinkos veiksnių. Aplinka veikia žmogų, o žmogus savo veikla keičia aplinką, tirdamas ją ir pritaikydamas savo reikmėms. Ilgainiui susikuria komfortą, tampa vartotoju, o vėliau pastebi, kad pakeitimai pridarė nenumatytų nemalonumų, nepatogumų, netgi kenkia aplinkos darnai.
Pastaraisiais dešimtmečiais atlikti tyrimai aiškiai parodė, kad egzistuoja aplinkos ir sveikatos ryšys, o aplinkos poveikio žmogaus sveikatai dydis priklauso nuo individualių žmogaus organizmo savybių, veikimo trukmės, ekspozicijos.
Gyvenamąją aplinką sudaro keletas svarbiausių komponentų:
- Natūrali gamtinė aplinka: oras, vanduo, klimatas, geografinė aplinka, natūralūs maisto produktai ir kt.
- Dirbtinė aplinka: miestai bei butai, darbo sąlygos, kultūrinės pramogos ir pan.
- Socialinė-ekonominė aplinka: visuomenės kultūra, išsilavinimas, materialinės sąlygos, individo įpročiai bei prietarai.
- Psichinė aplinka: nervinė, emocinė gyvenamoji aplinka daro stiprų poveikį žmogaus savijautai ir darbingumui.
Netinkamos gyvenimo sąlygos kelia grėsmę tiek fizinei, tiek psichinei žmonių sveikatai. O sąveika tarp būsto ir gyvenamosios aplinkos veiksnių bei sveikatos yra sudėtinga ir kompleksinė.
Šiais laikais dauguma žmonių didžiąją laiko dalį praleidžia žmogaus sukurtoje uždaroje erdvėje. Ši žmogaus sukurta dirbtinė aplinka ne visada yra geriausia terpė žmogaus buvimui ir veiklai. Dažnai ją kuriant vadovaujamasi ekonominiais, technologiniais ar politiniais prioritetais, o į tokius aspektus kaip žmogaus sveikata, gerovė, socialiniai ir ekologiniai aspektai neatsižvelgiama ar atsižvelgiama menkai.
Patalpų ore yra daug įvairių teršalų, galinčių turėti įtakos jose gyvenančių žmonių sveikatai. Pirmiausia tai cheminės medžiagos, patenkančios į patalpas iš lauko ar išsiskiriančios iš patalpų vidaus apdailos medžiagų, baldų. Neretai gyvenamojoje aplinkoje pasitaiko ir biologinių teršalų: bakterijų, virusų, grybų sporų (pelėsių).
Žmonės, daug laiko praleidžiantys uždarose patalpose, užterštose cheminiais ar biologiniais teršalais, dažnai skundžiasi negalavimais, kurie dingsta palikus patalpas. Šis reiškinys vadinamas „nesveiko pastato sindromu“.
Apskritai įvairių teršalų koncentracija patalpų ore yra didesnė, jeigu patalpos yra netinkamai vėdinamos. Norint, kad gyvenamųjų patalpų oras būtų pakankamai švarus, oras turi turėtų nuolatos cirkuoliuoti iš patalpų į patalpas arba iš lauko į vidų ir atvirkščiai.
Emocinė sveikata gali būti apibrėžta kaip gebėjimas suvokti, suprasti ir tinkamai reaguoti į savo emocijas. Emocinė sveikata yra susijusi su emociniu intelektu. Emocinis intelektas yra gebėjimas suprasti savo ir kitų emocijas, atpažinti jų priežastis ir poveikį, bei tinkamai reaguoti į jas.
Emocinei sveikatai įtakos turi:
- Vidiniai veiksniai: asmenybė, charakteris, nuotaika, požiūris, vertybės, tikėjimas, motyvacija, tikslai ir lūkesčiai.
- Genetika.
- Aplinka: gyvenimo sąlygos (namai, darbas, mokykla, bendruomenė).
- Patirtis: gyvenimo įvykiai (traumos, stresas, konfliktai, praradimai, sėkmė, meilė, džiaugsmas).
- Pasirinkimai.
Emocinė sveikata yra mūsų gyvenimo kokybės ir laimės dalis, todėl verta ją puoselėti ir stiprinti. Yra daug būdų kaip galima ją pagerinti: Būkite sąmoningi. Stenkitės atpažinti ką jaučiate ir kodėl. Priimkite savo emocijas kaip natūralią ir svarbią gyvenimo dalį. Neslėpkite, neneikite ar neslopinkite savo emocijų, bet ir nepasiduokite joms visiškai.
Rūpinkitės savo fizine sveikata. Mūsų kūnas ir protas yra glaudžiai susiję ir mūsų fizinė sveikata daro įtaką mūsų emocinei sveikatai. Puoselėkite savo socialinius ryšius.
Emocinė sveikata yra labai priklausoma nuo santykių su kitais žmonėmis. Žmonės yra socialinės būtybės ir joms reikia bendrauti, dalintis, priklausyti ir būti priimtiems. Todėl svarbu turėti artimus, nuoširdžius ir palaikančius draugus ar šeimos narius, su kuriais galite dalintis savo emocijomis.
Tačiau dažnai žmonės ne visada yra pakankamai jai dėmesingi. Tai gali turėti neigiamų pasekmių psichologinei ir fizinei būklei. Dažniausios problemos: Emocinis nuovargis. Emocinis disbalansas. Emocinis persipildymas.
Jei jaučiate, kad jūsų emocinė sveikata yra prasta ir negalite patys jos pagerinti, tuomet patartina kreiptis pagalbos į profesionalus.
Kultūros Poveikis Asmenybei ir Sveikatai
Kai kalbame apie kultūrą, dažnam ji pirmiausia asocijuojasi tiesiog su maloniu laisvalaikio praleidimu. Tačiau išties jos įtaka žmogui kur kas didesnė: įvairių sričių ekspertai pasakoja, kad kultūros įtaka yra itin svarbi žmogaus sveikatai, o kai jos trūksta ar mus supa prasta kultūra, žmogaus organizmas netrunka tai parodyti.
Tam, kad žmogus patirtų kuo daugiau teigiamų emocijų, susitvarkytų su patiriamu stresu ir savo mintimis, menas gali būti nepakeičiamas pagalbininkas. Menininkai, socialiniai aktyvistai Algirdas ir Remigijus Gataveckai pastebi, kad per kultūrą ir aplinkos faktorius žmonės net gali veikti vieni kitų sveikatą.
Nenuginčijama tiesa, jog sveika aplinka - sveikatos pagrindas. Aplinka žmogaus gyvenime daro didelę įtaką jo sveikatai. Žmogus ir jį veikiantys fizikiniai, biologiniai, cheminiai, socialiniai aplinkos veiksniai, įskaitant namų ir darbo aplinką, regioniniu, nacionaliniu ir globaliniu mastu, yra vientisa sistema, nuo kurios priklauso ir aplinkos sveikata.
Ryšys abipusis Kūnas ir siela tarpusavyje susiję. Kūno negalavimai daro įtaką mūsų nuotaikai, pavyzdžiui, lėtinės arba sunkios ligos gali įstumti žmogų į depresiją. Bet yra ir atgalinis ryšys: žmogaus psichologija daro įtaką jo savijautai ir sveikatai.
Kadangi pagrindinės psichosomatinių ligų priežastys yra psichologinės, išgydyti vien tik vaistais jas labai sunku. Norint pasveikti būtina pakeisti savo mąstymą. Būtina gera sveikata. O kaip ją išsaugoti, jeigu psichosomatinės ligos užklumpa, atrodytų, nei iš šio, nei iš to?
Suprasti, kaip ir kodėl atsiranda psichosomatinės ligos, gali padėti psichologas. Su juo reikėtų išanalizuoti konkretų atvejį, žmogaus psichiką ir gyvenimo sąlygas, išsiaiškinti psichosomatinių ligų riziką. Ištikus bėdai psichologas ir gydytojas turėtų padėti keisti psichologinę būseną, kad liga atsitrauktų ir daugiau niekada negrįžtų.
Pagrindiniai aspektai
Apibendrinant, galima sudaryti lentelę, kurioje atsispindi pagrindiniai aspektai, veikiantys asmenybės formavimąsi:
| Veiksnys | Apibūdinimas | Poveikis |
|---|---|---|
| Socializacija | Procesas, kurio metu individas įgyja socialines normas ir vertybes | Formuoja elgesį, nuostatas ir socialinius įgūdžius |
| Šeima | Artimiausia socialinė grupė, lemianti vaiko raidą | Užtikrina emocinę paramą, vertybių perdavimą ir socialinių įgūdžių ugdymą |
| Aplinka | Fizinė ir socialinė aplinka, kurioje žmogus gyvena | Turi įtakos sveikatai, emocinei būklei ir socialiniams santykiams |
| Kultūra | Bendruomenės vertybės, tradicijos ir menas | Formuoja pasaulėžiūrą, estetinį skonį ir socialinę tapatybę |
Šie veiksniai kartu lemia, kaip individas vystosi ir kokie bruožai jam būdingi. Svarbu suprasti, kad asmenybės formavimasis yra nuolatinis procesas, kuris tęsiasi visą gyvenimą. Todėl būtina sąmoningai rūpintis savo aplinka ir santykiais, siekiant harmoningos ir pilnavertės asmenybės raidos.