Ar būti gėjumi – nuodėmė krikščionybėje?

Žinant, kaip dažnai religiniai argumentai naudojami kaip pretekstas homofobijai, susidaro įspūdis, kad Biblijoje homoseksualumui skirta daug dėmesio, viskas aiškiai ir tvarkingai aprašyta: kokia bausmė, už ką ir kodėl. Tačiau taip nėra. Biblijoje homoseksualumas nėra pirmutinės svarbos klausimas ir apie jį parašyta nedaug. Tačiau yra trys dažnai pasitaikančios strategijos ir labai tolimą sąsają su homoseksualumu turinčios biblinio teksto vietos, kurias galima palenkti į homofobijos pusę keliais būdais: laisva interpretacija, išėmimu iš konteksto ar kryptingu vertimu.

Sodomos ir Gomoros istorija

Puikus konservatyvios interpretacijos pavyzdys yra vienas dažniausiai su homoseksualumu siejamų biblinių pasakojimų: istorija apie Sodomos ir Gomoros miestus. Nuo šios istorijos kilo žodis „sodomija“, reiškiantis lytinį ištvirkavimą. Lietuvių kalboje jis retai vartojimas, tačiau anglų kalboje „sodomy“ yra paplitęs istorinis terminas, turintis kelias prasmes: jis gali reikšti ir santykiavimą su gyvūnais, ir nereprodukcinius ar vienalyčius lytinius santykius. Iki maždaug 19 amžiaus tai buvo pagrindinis terminas homoseksualumui įvardinti, tačiau šiais laikais tai yra stigmatizuojantis ir LGBTQ+ bendruomenę žeidžiantis žodis. Norėdamas patikrinti šių Sodomos gyventojų dorovingumą, Viešpats nusiuntė į šį miestą du angelus. Lotas, vienintelis doras krikščionis visame mieste, juos pavalgydino ir priėmė savo namuose nakvynei. Netrukus pikta sodomiečių vyrų minia susirinko aplink Loto namus ir ėmė reikalauti nepažįstamus atvykėlius atiduoti jiems, kad minia galėtų juos „pažinti“ (bibliniame kontekste tai reiškia turėti lytinių santykių). Lotas vietoje svečių pasiūlė miniai savo nekaltas dukteris, tačiau vyrai nesutiko su šiuo pasiūlymu. Matydami minios įtūžį, angelai atsidėkojo Lotui už jo svetingumą ir leido jam pabėgti iš miesto, kuris netrukus buvo sunaikintas Viešpaties siųstu sieros ir ugnies lietumi.

Natūraliai kyla klausimas: ar tikrai tai buvo homoseksualūs santykiai, kuriuos Dievas nubaudė sieros lietumi, ar grupinis žaginimas, prievarta ir smurtas? Vėlesnėse pranašystėse Sodoma minima kaip išdidumo, paleistuvystės ir puikybės pavyzdys, tačiau vienalyčiai santykiai kaip esminė Sodomos nuodėmė nėra paminėti nė karto. Todėl lieka pripažinti, kad šios istorijos pritempimas prie homoseksualumo yra tik viena iš daugelio galimų interpretacijų.

Šventojo Rašto citatos iš istorinio konteksto

Panašiai homofobiški komentatoriai ir Biblijos fundamentalistai mėgsta išimti Šventojo Rašto citatas iš istorinio konteksto. Taip, ir laiškuose romiečiams, ir korintiečiams, ir Pradžios knygoje, ir Kunigų knygoje, ir daugelyje kitų religinių tekstų rašoma, kad vyrų „ištvirkavimas“ su vyrais yra nuodėmė. Tačiau tuose pačiuose tekstuose liepiama nekirpti plaukų aplink galvą (Kunigų 19:27), nedėvėti drabužių, pagamintų iš skirtingų audinių (Kunigų 19:19), o Išėjimo knygoje rašoma, kad tie, kurie dirba sekmadieniais, turėtų būti baudžiami mirtimi (31:15). Daugeliu iš šių draudimų buvo kreipiamasi į pagoniškas gentis, gyvenusias šalia izraelitų. Senajame Testamente minimos šukuosenos, drabužiai ir seksualinės praktikos (pvz.: sakralinė prostitucija tarp vyrų) buvo pagoniškų ritualų dalis, kurių krikščionys turėjo vengti. Atsivertimas į krikščionybę retai būdavo baigtinis, gentys ir pavieniai asmenys dažnai grįždavo atgal prie senųjų papročių, tad tiesiogiai įvardinti jų ritualus kaip nuodėmes buvo reikalinga krikščionybės plėtrai.

Skaitydami šiuos tekstus šiuolaikiniame kontekste, turime turėti omenyje kelis dalykus. Visų pirma, bažnyčia jau kurį laiką nebekovoja su pagoniškais ritualais ir, bent jau kol kas, niekas negrasina mūsų tikėjimo laisvei. Todėl, manau, kad turėtume nustoti dangstytis įsakymais, kurie buvo parašyti prieš mūsų erą bandant įskiepyti krikščionybę pirmosioms bendruomenėms. Antra, ritualiniai ar priverstiniai vienalyčiai santykiai nėra tas pats, kas laisvai pasirinkti homoseksualūs santykiai šiandieninėje visuomenėje. Trečia, jau seniai ir sėkmingai atsisakėme daugelio Biblijoje minimų ir tais laikais priimtų praktikų: vergijos, skirtingų bausmių vyrams ir moterims už tokį patį elgesį, mirties bausmės. Kuo homoseksualumas skiriasi nuo jų?

Jau seniai ir sėkmingai atsisakėme daugelio Biblijoje minimų ir tais laikais priimtų praktikų: vergijos, skirtingų bausmių vyrams ir moterims už tokį patį elgesį, mirties bausmės. Kuo homoseksualumas skiriasi nuo jų?

Religinių tekstų vertimai

Galiausiai, verta atsižvelgti ir į religinių tekstų vertimus. Lietuviškuose Naujojo Testamento vertimuose vartojamas žodis „homoseksualistai“, tačiau ankstyvosios krikščionybės laikais šis žodis tiesiog neegzistavo. Pirmą kartą jis pavartotas tik 1869 metais, o Šventajame Rašte originalo kalba vartotas žodis „arsenokoites“ - graikiškas žodis, sudarytas iš „arsen“, vieno iš žodžių, reiškiančių vyriškos lyties asmenį, ir „koites“, reiškiančio „lovos“. Religinėje ir akademinėje bendruomenėje vis dar verda aštri diskusija, ar šis žodis tikrai turi sąsajų su homoseksualumu, nes Biblijoje jis pavartotas tik du kartus ir jo reikšmė nėra aiškiai apibrėžta. Kituose šaltiniuose šis terminas taip pat vartotas retai ir neapibrėžtai. Tad kuomet Šventajame Rašte perskaitome keistą lietuvišką vertinį „homoseksualistai“, nepriimkime jo kaip neginčytinai teisingo vertimo iš graikų kalbos.

Įvertinus, kiek biblinio teksto interpretacija nutolsta nuo paties teksto, kiek įtakos Šventojo Rašto reikšmei padaro jo istorinis kontekstas ir kiek jo prasmę gali pakeisti neatsargus vertimas, grįžkime prie klausimo: ką Biblija sako apie homoseksualumą? Manau, kad kiekvienas turėtų į šį klausimą sau atsakyti savarankiškai, pasiremiant savo kritiniu mąstymu ir įsitikinimais. Tačiau tiesa ta, kad Biblija yra tekstas, kuris šiuolaikiniame pasaulyje įgauna prasmę per interpretaciją. Viena iš galimų Biblijos interpretacijų, sąmoningo, tolerantiško ir šiuolaikiško žmogaus interpretacija, homoseksualumo nesmerkia. Kita interpretacija apie homoseksualumą apskritai nieko nesako. Trečia interpretacija, kurią palaiko anksčiau paminėtas kunigas Vytautas, homoseksualumą laiko nuodėme. Interpretacijų yra daug, tačiau mes turime laisvę rinktis, kurią iš jų palaikyti ir niekas kitas už mus šio sprendimo neturėtų padaryti.

Kodėl tai svarbu? Nes mūsų visuomenėje gyvena dar daug Tomų, kurie sėdi spintoje, slepia savo orientaciją, o sekmadieniais eina į bažnyčią ir klausosi Vytautų pamokslų. Tų pačių pamokslų klausosi jų tėvai, seneliai, mokytojai ir bendraklasiai. Tada Tomai grįžta namo ir graužiasi, kad savyje nešioja nuodėmę; galbūt juos nuolatos persekioja kaltė, gėda ir nerimas, galbūt depresija, o galbūt ir kas nors dar rimčiau. Todėl turime garsiai kalbėti apie tą religinių tekstų interpretaciją, pagal kurią homoseksualumas yra visai ne nuodėmė ir sudaryti atsvarą konservatyvių komentatorių balsui.

Tad, Tomai, jei skaitai šį tekstą, kreipiuosi į tave ir dar kartą sakau - homoseksualumas nėra nuodėmė. Keistis reikia ne tau, o bažnyčiai.

Popiežiaus Pranciškaus požiūris

Pranciškus skleidžia meilę ir kviečia semtis jos visus. „Kas aš toks, kad teisčiau“, - tokia popiežiaus Pranciškaus žinutė nuvilnijo per pasaulį, iškeldama Bažnyčią į nelaukto populiarumo aukštumas. Vis dėlto - vargu. Žmogų Bažnyčia laiko sukurtą vaisingai vyro ir moters santuokai - tai prigimtinis dorovės įstatymas, įsteigtas Kūrėjo ir įtvirtintas Apreiškime. Ženklų, kad mokymas būtų keičiamas, nėra. Priešingai - pontifikas iš tiesų skrupulingai juo seka. Pažįstantieji katalikišką mokymą žino auksinę taisyklę: nuodėmingojo neatstumti, bet jo nuodėmės netoleruoti.

„Jei kažkas yra gėjus ir ieško Dievo, turėdamas gerą valią, kas aš toks, kad teisčiau?“, - taip tiksliai skambėjo žymioji popiežiaus frazė. Toliau jis rėmėsi Katekizmu, kuris sako, jog žmonės negali būti marginalizuojami. Polinkis - dar ne nuodėmė. Užtat veiksmai, pasak Bažnyčios mokymo, įpareigoja. Ir būtent Dievo ieškojimas, kurį paminėjo popiežius garsiajame interviu, čia galėtų būti traktuojamas kaip siekimas savo tikrosios prigimties, taigi, kovojimas prieš polinkius į homoseksualumą.

Bažnyčios tėvo gebėjimas diferencijuoti žinutės turinį ir tuo pat metu išvengti raudonosios linijos peržengimo išties fenomenalus. Dabartinio ganytojo siekis atlaisvinti ir decentralizuoti mokymo interpretaciją taip pat gali būti ne kas kita kaip konkurencijos su kitomis religijomis ar evangeliją skelbiančiomis grupėmis išdava. Kita vertus, negalima pamiršti, kad tikėjimas - antgamtiškas dalykas. Ne hierarchas ir jo nuomonė, bet Tiesa, kurią jis, pasitikima, tačiau ne besąlygiškai, perpranta ir skelbia, yra kelrodis visiems tikintiesiems. Tokiame kontekste pietietiškai šiltam ir žmogų vertinančiam Pranciškui belieka akcentuoti priėmimą ir atjautą.

Pranciškaus popiežystė neretai apibūdinama kaip pastoracinė arba akcentuojanti kunigišką praktinės veiklos pavyzdį. Tuo jis skiriasi nuo savo pirmtakų, daugiau dėmesio skyrusių doktrinai gryninti ir ginti. Trykšdamas pietietišku atvirumu, Pranciškus išskirtinai eina į žmones, o vertybiškai pabrėžia, kad neturime teisės jų skirstyti. Iš to natūraliai kyla ir dėmesys ekonominei nelygybei, aplinkosaugai, taikai.

Homoseksualumas: mokslinis požiūris

Homoseksualizmas - (graikiškai homos - vienodas, lotyniškai semalis -lytinis) yra lytinis potraukis savo „lyties atstovui. Žodį „homoseksualizmas“ pirmą kartą pavartojo šveicarų gydytojas K.M.Benkertas 1896. Homoseksualizmas yra tam tikra seksualinė nuostata, kurią sąlygoja jausmų kryptingumas. Homoseksualistai elgesiu, emocinių rryšių raidos dinamika nesiskiria nuo heteroseksua-lių žmonių, tik jie sudaro mažumą, todėl sunkiai randa partnerį. Homoseksualinės sąjungos dažniausiai būna trumpos, nes iš jų negimsta vaikai, be to, Lietuvoje jos nėra įteisintos. Apie 1/3 vyrų ir 1/5 moterų būdingi epizodiniai homoseksualiniai kontaktai, 5-6% vyrų ir 3-4% moterų seksualinė orientacija yra išimtinai homoseksualinė.

Vyrų lytinis potraukis į vyrus vadinamas pederastija, o moterų lytinis potraukis į kitas moteris - lesbijizmu. Pavadinimas kilo nuo Lesbo salos vardo, kur kažkada moterų draugijoje gyveno graikų poetė Sapfo. Vyrai homoseksualistai dažnai vadinami gėjais, o moterys les-bietėmis. Homoseksualistai turi teisę būti piliečiais, turėti visas pilietines teises ir laisves. Paskutiniu metu vyksta homoseksualistų revoliucija pačių savęs identifikavime. Jie bando atmesti supratimą apie homoseksualizmą kaip apie ligą. Tarptautinio masto gėjų judėjimai yra iškėlę šūkį: „homoseksualizmas - tai jėga“.

Tiksliai nnustatyti homoseksualių žmonių skaičiaus yra neįmanoma. Teigiama, kad visuomenėje yra apie 10% homoseksualistų. Šis procentas moterų tarpe, kaip sako JAV sociologai, gali būti netgi didesnis. Daugelis lesbiečių yra nepasiekiamos jokiems tyrimams, o dar mažiau statistikams. Bet asmeninių kontaktų pagalba, bendraujant su lesbietėmis, kurios negyvena atsiskyrėlių gyvenimo, buvo nustatyta, kad lesbiečių esti visuose visuomenės sluoksniuose, visose etninėse ir amžiaus grupėse.

Homoseksualizmo paplitimas

Homoseksualizmas yra vienodai paplitęs visose šalyse ir kultūrose. Manoma, kad jį lemia biologiniai veiksniai, įgimti polinkiai, o taip pat neatitikimas tarp vaisiaus genetinės lyties ir androgenų koncentracijos kritiniu smegenų diferenciacijos periodu. Pvz., nėščiosios kraujyje dėl streso gali sumažėti testosterono koncentracija. Pastaruoju metu pastebėta, kad vaisiaus smegenų seksualinei diferenciacijai ir suaugusio lytiniam elgesiui turi įtakos sintetiniai nesteroidiniai moteriškieji lytiniai hormonai. Berniukams gali užtrukti arba sutrikti seksualinės orientacijos formavimasis. Tokie berniukai gerai jaučiasi moterų draugijoje.

Homoseksualizmas plinta taip pat ir dėl aplinkos sąlygų: lytimo tvirkinimo, mados, vyrų ilgalaikių izoliuotų sambūrių (internatuose, darbo stovyklose, kariuomenėse, kalėjimuose), vyro ir moters visuomeninių vaidmenų kitimo, auklėjimo, heteroseksualinių kontaktų draudimo.

Lesbijizmas: biologiniai ir socialiniai faktoriai

Lesbijizme biologiniai faktoriai išsiskiria daug rečiau nei tarp vyrų. Be to, moterys daugiau dėmesio skiria asmeninėms problemoms, o ne lytinėms, todėl moterų homoseksualizmas pasireiškia daug vėliau, nei vyrams: moterims vėlyvoje paauglystėje arba suaugus, o vyrams homoseksualinių požymių atsiranda jau vaikystėje. Moterys gali turėti potraukį viena kitai, bet tuo pačiu gali ir jausti, jog neįmanoma lytiškai bendrauti viena su kita aarba nenori patirti šio jausmo, todėl jos dažnai sukuria šeimas su vyrais. Jos gali ištekėti ir susilaukti vaikų, bet visą laiką jausti, kad kažko trūksta. Kažkuriuo metu sustiprėjus šiam jausmui, sustiprės ir susidomėjimas savo lyties asmeniu. Didesnę reikšmę moters gyvenime gali įgauti lygybės ir asmeninės nepriklausomybės teorijos. Moterys labiau vengia joms klijuojamų „lesbietės“ etikečių. Jos nenori būti suvaržytos, įspraustos į rėmus.

Svarbiausias gėjo gyvenimo įvykis, pasak R.M.Bergen (1983), eiti į viešumą ir ginti save kaip asmenybę. gyventi pagal savo principus. Tai gali įvykti bet kuriame amžiaus tarpsnyje, ypač vėlyvoje paauglystėje bei sulaukus dvidešimties metų.

Dauguma žmonių neteisingai galvoja apie homoseksualistus, todėl pastaieji dažnai būna apkalbų ir šmeižto objektais. Daugelis psichologų galvoja, jog vyriškas homoseksualizmas atsiran-da tik dėl baimės moteriai. Jie galvoja, kad nekenčiant motinos, atsiranda neapy-kanta ir moteriai, todėl pradeda joms jausti panieką ir stengiasi nuo jų būti nepri-klausomi. Klaidinga manyti, jog heteroseksualios vedybos išgydo nuo homoseksualizmo. Tai tampa nelaimingų santuokų priežastimi.

Homoseksualizmo priešininkai neigiamai nusiteikę jų atžvilgiu. Jie teigia, kad gėjai ir lesbietės nusipelno tų teisių, kurias turi rasinės ir etninės mažumos, nes homoseksualistai ppatys pasirinko savo statusą. Kyla klausimas- ar homoseksualistu tampama pagal savo pasirinkimą? Kai kurie sako, kad pasirinkimo problema jiems nebuvo iškilusi Homoseksualistais jie tapo todėl, jog atsirado toks potraukis. Manoma, kad paslėpta orientacija gali sukelti psichologines problemas, nes homoseksualinio potraukio slopinimas pakenkia savigarbai. Jų tėvai, kaip taisyklė - heteroseksualai ir jie užaugę tokiose šeimose.

Daugeliu atvejų homoseksualistai - paprasti žmonės. Panašiai kaip ir kiti, jie kartais kreipiasi į socialinius darbuotojus pagalbos. Neretai homoseksualistai turi reikalų su medicinos darbuotojais, nes dažnai serga venerinėmis ligomi; - sifiliu, gonorėja. Greta šių susirgimų didele problema tapo ir kiti, persiduodan tys lytiniu keliu, - tai hepatitas V, AIDS ir kitos infekcinės ligos. Homoseksualistai dažnai kenčia dėl šeimos, draugų paramos stygiaus. Ji tarpe yra neįgalių žmonių, kuriems sunku palaikyti ryšius su kitais homoseksua listais dėl fizinės negalios. Daug gėjų i lesbiečių kenčia nuo alkoholizmo.

Visuomenė turėtų stengti suprasti seksualinių mažumų norus, troš-imus, stengtis jiems padėti.

Visuomenės požiūris į homoseksualumą Lietuvoje

Didžioji visuomenės dalis į homoseksualus vis dar žiūri į iškrypėlius, nevisaverčius žmones ar potencialius nepilnamečių tvirkintojus. Lietuviai tebemaišo dvi skirtingas sąvokas : “homoseksualumas” ir “pedofilija”. Prieš dešimt metų pagal požiūrį į homoseksualumą lietuviai buvo nepakančiausi Europoje. Prieš dešimtmetį net 87 proc. žmonių nenorėjo gyventi kaimynystėje, o dabar nepageidaujantieji tokios kaimynystės sudaro 68 procentus. Iš “Vilmorus” atliko tyrimo paaiškėjo, kad absoliuti dauguma žmonių mano, kad žmogaus teisės Lietuvoje dažniau ar rečiau pažeidžiamos.

Homoseksualumo gydymas

Homoseksualizmas bandomas gydyti ir medicinos ištaigose. Kartais (30-50% atveju) psichoseksualinę individo orientaciją pavyksta pakeisti taikant intensyvią psichoterapiją, gydymą hormonais. Geriausia, kai pacientas jau subrendęs, kai seksualinė orientacija nusistovėjusi, bet ne vyresnis kaip 35 metų, turintis he-terosksualinės patirties, nes jo homoseksualinis aktyvumas truko neilgai, o svarbiausia - kad pats trokštų pasikeisti.

„Homoseksualizmas mūsų šalyje plinta ne vien kalėjimuose, kolonijose, vaikų globos namuose. Jis kaip vėžys savo metastazėmis palengva graužia ir vadinamąją respektabilią visuomenę“ (K.Kraševskienė. 1994 metais gruodžio 18 dieną Rygos _“Astorijos“ restorane įvyko Baltijos šalių gėjų ir lesbiečių kalėdinis karnavalas. Tai rodo, jog Ryga pamažu ttampa šių šalių homoseksualistų centru, savotiška Baltijos gėjų sostine. Šis kalėdinis karnavalas Rygoje rengiamas jau kelerius metus. Rygoje taip pat veikia homoseksualistų diskoteka, kavinė ir restoranas.

Homoseksualistams iškyla įvairiausių problemų. Jiems sunku gyventi be ripažinimo. Visuomenė turėtų stengti suprasti seksualinių mažumų norus, troš-imus, stengtis jiems padėti.

Statistika apie homoseksualumą:

tags: #ar #buti #giejumi #nuodeme