Ar butas gali būti daugiabučio lubose?

Renkantis būstą, vienas iš svarbių aspektų yra lubų aukštis. Jis ne tik veikia erdvės pojūtį, bet ir interjero galimybes bei netgi šildymo išlaidas. Aptarsime, kokie yra buto sienų aukščio standartai, kokie jų privalumai ir trūkumai, ir kaip pritaikyti interjerą prie skirtingo aukščio lubų.

Žemos lubos yra daugelio standartinių butų bruožas, nebent daugiabutis yra statytas XX amžiaus pradžioje ar anksčiau. Nedidelis patalpų aukštis turi savų privalumų šildymo bei įrengimo kaštų aspektais, bet estetikos ir erdvės pojūčio klausimu nėra toks patrauklus.

Aukštų lubų didžiausias pliusas - jos suteikia erdvumo ir lengvumo jausmą, nors, jeigu patalpa itin siaura, gali duoti ir atvirkštinį variantą - pojūtį, kad esi tunelyje.

Architektų ir istorikų teigimu, aukštos lubos visais laikais buvo prabangos simbolis, kurio vertė matuojama daugiausia subjektyviais kriterijais. Vien pats lubų aukštumas yra subjektyvus kriterijus.

Dauguma tipinių sovietinių daugiabučių turėjo 2,45 m lubas, tad šiandienos teisinės bazės nustatytas minimalus 2,70 m aukštis daugeliui gyventojų atrodo kaip nežemos lubos. O trijų metrų lubas daugelis laikytų aukštomis.

Lubų aukštį visais laikais ribojo ekonominiai motyvai - didesnės išlaidos plytoms, tinkui, konstrukcijoms ar langams statybų metu ir brangesnis šildymas ar vėdinimas gyvenant. Visi supranta papildomų kvadratinių metrų kuriamą vertę ir funkciją, bet papildomas metras į aukštį, sukuriantis nebent subjektyvią emociją, daugiau šviesos ar erdvės pojūčio arba vietos dideliems paveikslams daugumai gyventojų neatrodo racionalu.

„Do Architects“ studijos partnerė Andrė Baldišiūtė komentuoja, kad aukštos lubos visais laikais buvo prabanga, kurią sau galėjo leisti tik pasiturintys žmonės.

Aukštos lubos suteikia galimybę įrengti antresolę. Šaltinis: aruodas.lt

Istorinė perspektyva: lubų aukštis skirtingais laikotarpiais

Net Vilniaus Senamiestyje yra puikiai išlikęs algoritmas: pirmas aukštas buvo skirtas prekybai ar paslaugoms ir turėjo žemas lubas, antruose aukštuose gyveno ponai su aukštomis lubomis, o trečias bei kiti aukštai buvo skirti tarnams ir būdavo su žemesnėmis lubomis. Tad stereotipas, kad visi senesni daugiabučiai turi aukštas lubas, yra teisingas tik iš dalies, - jų geriausia ieškoti antrame aukšte.

„Lubų aukščio standartai pasaulyje išryškėjo industrializacijos ir modernizmo laikotarpiais, o mūsų regione - labiau Chruščiovo laikais. Buvo suskaičiuoti minimalūs žmogaus poreikiai ir atitinkamai maksimaliai suefektyvintos erdvės. Bet daugumai žmonių tai nekėlė diskomforto. Net priešingai - po karo žmonės iš provincijos patraukė į miestus, o persikėlimas iš trobelės aprūkusiomis žemomis lubomis į naują daugiabutį su elektra, tualetu ir kriaukle buvo milžiniškas kokybinis šuolis. Didikams ir ponams modernizmo ar pokario žemų lubų standartai buvo ar būtų regresas, bet apskritai visuomenė per pusę amžiaus prie jų priprato. Būtent todėl vos keliais sprindžiais už sovietinį standartą aukštesnės lubos daugumai šiandien atrodo aukštos“, - sako A.

Kalbėdama jau apie šiuos laikus ji atkreipia dėmesį, kad mūsų teisinė bazė neleidžia statyti žemesnių nei 2,7 m lubų gyvenamuosiuose pastatuose, bet ekonominė logika diktuoja tai, kad praktiškai niekas neplėtoja daugiabučių su aukštesnėmis lubomis. Tik pavieniuose premium segmento daugiabučiuose galima rasti 3 metrų lubas, kurios pripratusiems prie sovietinio 2,45 m standarto atrodo įspūdingai aukštos.

Visgi, A. Ji net nebando itin aukštų lubų sieti su praktiniais aspektais - pagrindinis jų efektas yra erdvės ir prabangos pojūtis, kurį suteikia didesni šviesos kiekiai. Ten, kur aukštos lubos, paprastai būna aukštesni langai ir ilgesnės, romantiką kuriančios užuolaidos. Kartais aukštos lubos praktikoje panaudojamos stambiems paveikslams, tačiau A.

„Nors erdvės poreikis sovietmečiu buvo užgniaužtas, o dabar pasirinkimus daugeliui diktuoja finansai, žmonės vis vien svajoja apie tą aukštį ir laisvę. Tai įrodo loftai: be abejo, pigesnio būsto ieškantys žmonės juose pasidaro antresoles, bet beveik niekad neišnaudoja viso ploto. Juk būtų galima lofte tiesiog pasidaryti du aukštus, bet dauguma vis vien antresolei skiria tik apie pusę grindų ploto, o kitur išlaikoma didžiulė, aukšta, įkvepianti erdvė.

Tai, kad aukštos lubos visais laikais buvo būdingos tik didikams, patvirtina ir architektas, architektūros istorikas ir paveldo ekspertas dr. Marius Daraškevičius. Jo skaičiavimais, XVIII a. antroje pusėje statytų Lietuvos dvarų vienos svarbiausios patalpos - valgomojo - lubų aukštis vidutiniškai siekė 4,36 m. XIX a. pradžioje dvaruose padaugėjus specializuotų patalpų ir įsitvirtinus klasicizmo skleidžiamai paprastumo estetikai, lubų vidurkis smuktelėjo iki 4,04 m, bet nuo XIX a. antros pusės iki pat XX a. pradžios, atsiradus centriniam šildymui, aristokratų namų lubos vėl pakyla vidutiniškai iki 4,37 m.

Pavieniai Lietuvos dvarai valgomuosiuose turėjo išskirtinio aukščio lubas: XVIII a. išsiskyrė Vilniaus Sapiegų rūmų Antakalnyje salė su net 7,29 m aukščio lubomis ar Nesvyžiaus rūmų salė dabartinėje Baltarusijoje su 6,42 m lubomis - šie italų architektų statyti rūmai buvo projektuojami mėgdžiojant itališkas sales, nors Italijoje tokį lubų aukštį leisdavo palankesnis klimatas. Net ir kuklesniuose mediniuose lietuviškuose dvaruose, kuriuose būta vieno aukšto salės, pvz., XVIII a.

Pasak M. Daraškevičiaus, didelis dėmesys lubų aukščiui Europos, visų pirma, Italijos, rūmų architektūroje buvo skiriamas jau Renesanso periodu. Jau tuomet idealios lubos buvo apskaičiuojamos pagal architektūros teoretikų siūlytas formules ieškant tobulų grožio proporcijų, harmonijos, o praktikoje tai - kvadrato ar stačiakampio formos kambariai. Lubų aukštis buvo ypač svarbus pagrindinėse, reprezentacinėse rūmų salėse, kuriose iki XVIII a.

„Situacija visiškai kinta XVIII a. pabaigoje, kai ėmė keistis šildymo, efektyvumo ir gyvensenos sampratos. Vietoje vienos milžiniškos salės atsirado daug specializuotų mažesnių patalpų - tik valgyti, tik miegoti, tik šokti ar pan. Mažesnėse patalpose milžiniškos lubos sukurtų šulinio efektą, todėl jos šiuo laikotarpiu natūraliai nusileido - neretai net iki 3 ar 3,5 m. Šiuo laikotarpiu ant lubų nebeliko puošybos - angelų, dievų ir kt., tačiau atsirado melsva ar balta lubų spalva, pradėta vengti atvirų sijų. Visa tai optiškai pakeldavo net fiziškai pažemėjusias lubas, atsirado daugiau jaukumo“, - pasakoja M.

Pasak jo, lubos vėl pradeda stiebtis nuo maždaug XIX a. pradžios ir ypač vidurio - šiuo laikotarpiu patobulėja šildymo technologijos, atsiranda efektyvesnės krosnys, mažos suskaldytos malkutės, vėl keičiasi mados. Tam įtakos turėjo ir sugrąžintų praeities stilių - gotikos, renesanso - estetika, reikalavusi gana aukštų lubų, kurių skliaute buvo sutelkiamas puošnus dekoras. Kylant luboms, vėl sunkėja jų dekoras, vėl atsiranda spalvotos lipdybos, tapybos.

Tiesa, tuo metu dvaruose dar nebuvo elektros, erdves apšviesdavo žvakės, kurios su sietynais turėdavo būti nuleidžiamos gana žemai, kad neišdegintų medinių perdangų, - vien tai diktavo bent 3-4, o neretai ir 5 m lubų aukštį.

„Apskritai, mes šiandien aukštas lubas suprantam kaip prabangą, bet iki tarpukario tai buvo suvokiama kaip decorum - tinkamumas pagal šeimininko vietą visuomenėje ir užimamas pareigas. Tai - rašytos ir nerašytos taisyklės, apibrėždavusios, kas derėdavo pagal žmogaus socialinį statusą. Decorum principai buvo svarbūs ir architektūroje, nes vidaus ar išorės puošyba turėdavo atspindėti ir informuoti apie pastato naudotoją bei jo statusą. Galiausiai, didikų namai reprezentuodavo ne tik juos pačius, bet ir valstybę. Jei didikas yra karo vadas, vadinasi, jo namai - karo ministerija. Tad patalpos, jų puošyba turėdavo detalius aprašymus architektūros ir interjero puošybos traktatuose, o savo asmeninį skonį savininkai galėdavo demonstruoti nebent privačiuose kabinetuose“, - pasakoja M.

Istorikas taip pat atkreipia dėmesį, kad lubos visais laikais būdavo savotiška „architekto drobė“ - vienintelė vieta, kurios neužstoja baldai, gobelenai ar įvairūs buities rakandai. Dėl šios priežasties lubose buvo sutelkiama meniškiausia pastato dalis - tapyba, lipdyba, įvairūs tekstai.

Svarstydamas apie šių laikų lubas, M.

„Senamiesčiuose lubų apskritai nelabai išauginsi, bet galią galima pabrėžti per plotą, medžiagas, technologijas. Tam tikri principai nekinta šimtmečiais - statusui pabrėžti tiek anksčiau, tiek dabar kviečiami, pvz., architektai iš užsienio, pasitelkiamas marmuras ar kitas akmuo iš tolimų kraštų, diegiami pažangūs inžineriniai sprendimai. Tiesa, anksčiau inžinerines sistemas dažniausiai slėpdavo sienose ar grindyse, o dabar jų labai daug suslepiama lubose - dėl šios priežasties net senuose namuose lubos pažeminamos. Žinoma, kad lubų aukštis išlieka statuso simboliu ir šiuolaikinėje architektūroje, tačiau, ko gero, jis jau ne vienintelis“, - kalba M.

Vienu nedaugeliu naujos statybos projektų su išskirtinai aukštomis lubomis netrukus taps Vilniaus senamiestyje planuojamas „Vilniaus džiazas“. „Pliaterių rūmų“ projektas buvo atkūrimas ant pamatų, turėjome nemažai laisvės, todėl pirmą pastato aukštą padarėme su 4,5 m lubomis. Ir man tuomet suvirpėjo širdis, kad tai yra kažkas vertingo ir gero. Pasirodo, tokie butai buvo patys paklausiausi, gyventojai iki šiol dėkoja. Žinoma, tai visų pirma ne praktiškumas, o jausmas, emocija, erdvė svajoti, didybė. Kažkuo primena bažnyčią - juk jos visos aukštos. Aš tiesiog tuo tikiu ir manau, kad aukštos lubos pamažu sugrįš.

„Vilniaus džiazo“ projektas bus visiškai nauja statyba, bet net neturėjau minties taupyti lubų sąskaita. Netgi priešingai - ieškojome išskirtinumų, o 4,5 m lubų naujuose daugiabučiuose Vilniuje, ko gero, iki šiol nebuvo“, - sako G. Jis atskleidžia, kad, augant luboms, statybų sąmatos auga ne proporciškai, o geometrine progresija. Pavyzdžiui, su 4,5 m aukščio lubomis reikia daryti gerokai storesnes sienas, - tai ne tik didina medžiagų ir darbų sąmatas, bet ir kiek sumažina komercinę būsto kvadratūrą.

„Be abejo, tokių butų pirkėjai skaičiuoja kitaip, o pastabų apie keliasdešimties eurų šildymo kainų skirtumus šioje kategorijoje nesu girdėjęs. Manau, šie žmonės galvoja, kad turėdami daugiau erdvės svajonėms ir idėjoms gali uždirbti daugiau. Tad nebijokime svajoti“, - linki G.

Aukštų lubų privalumai ir trūkumai

Privalumai:

• Erdvės ir prabangos pojūtis
• Daugiau šviesos
• Galimybė įrengti antresolę
• Dideli langai
• Galimybė įgyvendinti įvairius interjero sprendimus

Trūkumai:

• Didesnės šildymo išlaidos
• Sudėtingesnis apšvietimo planavimas
• Gali atrodyti nejaukiai (jei netinkamai įrengta)

Interjero dizaino patarimai

Dažnam aukštos lubos asocijuojasi su šalta, nejaukia aplinka. Kaip esant tokioms luboms išsaugoti namų šilumą ir jaukumą? Jaukumą suteikti gali kabantys nuo lubų šviestuvai. Paveikslai ant sienų (dideli, nes maži išnyks ant aukštos sienos). Įdomesnė sienų apdaila negu paprastas dažymas (medis visada atrodo jaukiai). Svarbi langų forma, dydis, kiekis ir net langų rėmai - priklausomai nuo interjero, reiktų priderinti ir šiuos elementus. Jeigu langai nėra ypač aukšti, jaukumo suteiks ir užuolaidos.

Jeigu namų lubos itin žemos, erdvė atrodo mažesnė, tarsi spaudžianti. Kaip spręsti šią problemą ir vizualiai praplėsti erdves? Pirmiausia, tai nenaudoti tamsių spalvų luboms dažyti - jos dar labiau slėgs, labiausiai tiktų balta spalva. Paslėptas švelnus apšvietimas, apšviečiantis ir lubas arba sieniniai šviestuvai, kurių dalis šviesos nukreipta link lubų taip pat vizualiai praplės erdvę. Reiktų stengtis nenaudoti horizontalių detalių, pavyzdžiui, geriau rinktis vertikalios formos paveikslus. Spintelių forma taip pat turėtų būti labiau vertikali negu horizontali. Dar vienas visiems jau žinomas būdas praplėsti erdves yra atspindžiai ir veidrodžiai. Galite rinktis įtempiamas blizgias lubas - efektas garantuotas. Na, o jeigu patalpoje yra daug natūralios dienos šviesos - erdvės automatiškai atrodys didesnės, todėl bent jau dienos metus stenkitės nedengti langų ir leisti dienos šviesai patekti į patalpą.

Dabar populiaru įsigijus būstą su itin aukštomis lubomis įsirengti pusantrinį aukštą. Ką reikėtų žinoti prieš priimant tokį sprendimą? Ar tai tinka visiems būstams? Kokią erdvę geriausiai įsirengti tame naujai sukonstruotame aukšte? Jeigu aukštis leidžia įrengti antresolę, būtina įvertinti, kaip ji bus pritvirtinta, kokių konstrukcinių sprendimų tam reikės. Taip pat reiktų nepamiršti, jog į ją reikės užlipti, todėl būtina suplanuoti vietą kopėčioms ar laiptams. Apskritai, antresolės įrengimas reikalauja daug planavimo ir nusiteikimo kiekvieną dieną laipioti aukštyn žemyn, kartais ir nelabai patogiu būdu. Dažniausiai antresolėje įrengiamas miegamasis ar darbo erdvė, tik vėlgi, siūlyčiau ypač apgalvoti, ar jums bus patogu nesant normaliam aukščiui ir dažnu atveju negalint net atsistoti, įlipti į lovą, persirengti ir pan. Toks sprendimas neturėtų būti daromas visam gyvenimui ar dėl mados - tai turi tikti žmogaus gyvenimo būdui ir įpročiams.

Kuo aukštesnės lubos, tuo aukštesnis ir gausesnis dekoras gali būti. Jeigu lubos žemos - nesiūlyčiau aplink jas montuoti dekoratyvinių karnizų ar dirbtinai bandyti išgauti kažkokį reljefą - tai apsunkins erdvę ir ne tik vizualiai, bet ir fiziškai ją sumažins. Aukštoms luboms spalvų apribojimų nėra - galima nors ir juodai dažyti, jeigu tik yra poreikis vizualiai sumažinti erdvę. Žemoms luboms labiausiai tiks standartinė, bet tikrai tinkama balta spalva.

Faktas, kad aukštos lubos reikalauja kruopštesnio apšvietimo planavimo ir paprastais šviestuvais nuo 4 metrų aukščio neapšviesi erdvės taip, kaip nuo 2,5 metro, bet juk neprikabinsi pakabinamų šviestuvų visose vietose, kur reikia apšvietimo. Tokiu atveju reikia būti kūrybiškiems - ten, kur reikia ir įmanoma, nuleisti lubas (pavyzdžiui virš virtuvės zonos), kad būtų galima sumontuoti halogenus ar tiesiog nedidelio aukščio lubinius šviestuvus. Svetainė yra labiau ekspozicinė erdvė, todėl čia galima palikti didelį lubų aukštį ir rinktis pakabinamus šviestuvus. Sieninių šviestuvų įvairovė dabar taip pat labai didelė, todėl su sieniniu šviestuvu galima apšviesti zoną ir už kelių metrų. Dar labai padėtų pastatomi šviestuvai - toršerai. Miegamasis, koridorius, vonia - tai patalpos, kuriose tikrai nebūtinas didelis aukštis, bet norintys išlaikyti tą aukštį, gaus ypatingai apgalvoti apšvietimo sprendimus.

Jeigu aukštoje patalpoje yra ištisiniai nuo žemės iki beveik lubų langai, faktas, kad netiks nei užuolaidos, nei roletai, nei kiti įprasti langų dengimo būdai. Vis tik, tikiu, kad statantys namą su ypatingai dideliais langais žmonės, supranta, jog greičiausiai langus reikės palikti nedengtus ir renkasi tokią vietą, kur bus mažiau aplinkinių žvilgsnių ir ypatingai graži gamta - juk tame ir yra didelių langų privalumas. Esant žemoms luboms, galima rinktis tai, kas labiausiai patinka šeimininkui, tik reiktų atsižvelgti ir į langų dydį. Vitrininis langas dažniausiai dengiamas užuolaidomis, o žemas pailgas langas - roletais ar romanetėmis, o ne atvirkščiai.

Aukštos lubos suteikia būstui daugiau erdvės ir išskirtinumo, galimybių, sako NT vystymo bendrovės „Unique Properties“ įkūrėjas Gediminas Tursa.

Štai keletas patarimų, kaip išnaudoti skirtingą lubų aukštį senos statybos bute ir sukurti jaukią, funkcionalią ir stilingą erdvę:

Renovacija ir balkonų įstiklinimas

Dalis Telšių gyventojų gyvena sovietmečiu statytuose daugiabučiuose namuose. Nors kai kuriuose miesto mikrorajonuose jau renovuota didžioji dalis tokių pastatų, vis dar nemažai liko nerenovuotų daugiabučių. Gyventojų požiūris į renovaciją, kaip ir visoje Lietuvoje, yra nevienareikšmis. Tie, kurių namai atnaujinti kokybiškai, džiaugiasi mažesnėmis eksploatacinėmis išlaidomis, padidėjusia būsto verte ir palyginti nedidelėmis renovacijos sąnaudomis. Bet pasitaiko ir pavienių ne tokios sėkmingos renovacijos pavyzdžių. Todėl visuomenėje sklando įvairios nuomonės, verta ar ne renovuoti sovietinės statybos daugiabutį. Visgi dauguma supranta renovacijos naudą. Tačiau gyventojų lūkesčiai ne visuomet visiškai pasiteisina.

Prieš gerą pusę šimtmečio, projektuojant ir statant tokius namus, niekam nė į galvą neateidavo mintis, kad balkonai gali būti įstiklinti. Beje, tikruoju būsto savininku anuomet buvo ne gyventojai, o valstybė. Atkūrus nepriklausomybę, paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje tokius balkonus būstą privatizavę gyventojai pradėjo masiškai stiklinti. Niekas šių darbų anuomet nereglamentavo, o jei ir buvo kokie reglamentai, niekas į tai nežiūrėjo. Nerenovuoti daugiabučiai iki šiol taip ir atrodo. Tačiau nors išoriškai tokie fasadai ir nekaip žiūrisi, balkonų vidų žmonės dažniausiai gerai susitvarkę, pasirūpinę, kad būtų švaru, sandaru, komfortiška. Ne vienas balkono grindis turi išsiklojęs plytelėmis, laminatu, pavertęs nuo kritulių ir vėjo visiškai apsaugota erdve. Tokie ir namo Žemaitės gatvėje balkonai. Dauguma jų įstiklinti dar kada stiklinimas tebevyko masiškai.

Natūralu, kad, sumanius renovuoti pastatą ir prasidėjus parengiamiesiems darbams, žmonės įsivaizdavo, jog jų balkonai ir po renovacijos liks visiškai įstiklinti, apsaugoti nuo lietaus, sniego ir vėjo. Juolab, kai mieste daug tokių pavyzdžių. Daugiabutis pastatas, apie kurį kalbame, suprojektuotas taip, kad daugelis butų turi itin erdvius balkonus. Mat balkonas apima ne vien kambario, bet ir šalia esančios virtuvės sieną, į balkoną iš buto atsiveria ne tik durys iš kambario, bet ir du langai. Vienas jų - virtuvės.

Galiojantys įstatymai įpareigoja, jog patalpos, kurioje yra dujinė viryklė, langas iš karto atsivertų į atvirą erdvę, o ne į sandariai įstiklintą balkoną. Todėl aptariamame daugiabutyje numatoma stiklinti tik penkias iš šešių balkono sekcijų. Tokiu atveju virtuvės siena su langu liks atvira, geriausiu atveju pridengta nebent savotiškomis žaliuzėmis. Žmonės tuo nepatenkinti. Jų manymu, taip sumažės pastato sandarumas, daugeliui greičiausiai teks keisti lauko sąlygoms nepritaikytą balkono grindų, kai kam ir sienų dangą. Todėl gyventojai kreipėsi į už renovaciją atsakingą Savivaldybės įmonę „Telšių butų ūkis“, prašydami peržiūrėti tokius planus ir ieškoti galimybių, kad išliktų visas balkonų įstiklinimas.

Vyko gyventojų susitikimai su įmonės atstovais, bet rezultatai žmonių nenudžiugino. Į Redakciją kreipęsi namo gyventojai skundėsi, kad jiems pasakyta, jog stiklinti, kaip jie norėtų, neleidžia įstatymai, kurių paskutinė redakcija patvirtinta dar 2020 metais, nors jų akyse vos prieš porą metų baigta kaimyninio daugiabučio renovacija ir ten visam įstiklinimui niekas netrukdė.

J. Petrauskienė sakė aptariamą situaciją gerai žinanti ir žmonių lūkesčius suprantanti. Jos teigimu, SĮ „Telšių butų ūkis“, reaguodama į gyventojų norus, kreipėsi į Aplinkos apsaugos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrą (APVA), prašydama suteikti informaciją apie galimybes koreguoti projektą dėl balkonų įstiklinimo. APVA, gavusi paklausimą, organizavo susitikimą su Energetikos ministerijos, Priešgaisrinės saugos departamento bei AB „Energijos skirstymo operatoriaus“ (ESO) atstovais. Susitikime prieita išvados, kad būtina laikytis Dujų sistemų pastatuose įrengimo taisyklių, patvirtintų Energetikos ministro įsakymu, 104 punkte numatytų reikalavimų ir galimybių daryti kokias nors išimtis, įgyvendinant namo Žemaitės gatvėje renovacijos projektą, nėra.

Vienintelis būdas, norint visur įstiklinti, būtų nebent atsisakius dujinių viryklių arba įrengus jas taip, kad patalpos langas išeitų ne į įstiklintą balkoną. Namo Žemaitės gatvėje gyventojai, pasak J. Petrauskienės, buvo supažindinti su esama situacija. J. Petrauskienė pabrėžė, kad SĮ „Telšių butų ūkis“ neturi galimybės keisti Lietuvos Respublikos įstatymų. Projektai, neatitinkantys jų, net negali būti patvirtinti.

Po prieš keletą metų daugiabutyje Vilniaus Viršuliškių mikrorajone dėl dujų nuotekio sukelto sprogimo, pareikalavusio žmonių aukų, saugumo reikalavimai bei priežiūra, kaip jų laikomasi, sugriežtinti. Iš esmės, aptariamasis namas tiesiog pirmasis renovuojamas daugiabutis Telšiuose, susidūręs su sugriežtintais reikalavimais.

Tačiau SĮ „Telšių butų ūkis“, pasak J. Petrauskienės, kreipėsi į renovacijos projektą rengusią UAB „Strukta“ ir būsimų darbų rangos konkursą laimėjusią UAB „Rainių statyba“, kad būtų įvertintos esamos aplinkybės ir numatytos priemonės, užtikrinančios drėgmės bei šalčio tiltų susidarymo prevenciją atvirų balkono vietų grindyse ir lubose.

tags: #ar #butes #gali #buti #daugiabucio #lubose