Šiais laikais socialiniai tinklai pilni fotografijų, tačiau daugelis net nesusimąsto apie asmens duomenų saugumą, teisę fotografuoti. Kita vertus daugeliui fotografų kasdien iškyla klausimas, ką galimą fotografuoti, o kas neleistina.
Fotografuojant viešose vietose, vykdantiems žiniasklaidos priemonių užsakymus ar įgyvendinant meninius ir kultūros projektus sumanymus, kurių dauguma išreiškia visuomenės interesą, kasdien tenka susidurti su dilema.
Nuo fotografijos atradimo laikų buvo visokiausių draudimų. Iš pradžių carinės Rusijos imperijoje buvo leidžiama fotografuoti tik fotostudijose. Strategiškai svarbiose vietose fotografuoti buvo leidžiama tik gavus srities kariuomenės vado leidimą.
XIX a. pabaigoje iš vis buvo draudžiama fotografuoti geležinkelį, Nemuną 5 varstų, Alytaus įtvirtinimus 10 varstų atstumu.
Šiandien galima fotografuoti kiekvieną žmogų (ne tik politiką ar aktorių), jei jis yra viešojoje vietoje. Galima fotografuoti ir privačioje erdvėje, bet negalima peržengti nuosavybės ribos (pvz. pro tvorą). Negalima fotografuoti vaikų be tėvų ar globėjų sutikimo, invalidų ir pan.
Pagalvoji, kol susirinksi visus leidimus, pažymas, raštiškus sutikimus tai ir gražus kadras gali pranykti. Jeigu vykdytume visus nurodymus ir paisytume draudimų mūsų miestų gatvės ir aikštės atrodytų nykios ir tuščios be žmonių, be vaikų, be jaunimo. Džiugu, kad taip dar nėra.
Šiame straipsnyje aptariamos piliečių teisės fotografuoti ir filmuoti privačioje ir viešoje erdvėje, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos įstatymus ir Konstituciją.
Fotografavimas Viešose Vietose
Viešose vietose (pvz., gatvėse, parkuose) fotografuoti paprastai yra leidžiama. Tačiau kai kuriais atvejais fotografuoti galima tik sau (negalima spausdinti tokių nuotraukų laikraščiuose, skelbti internete ir pan.).
Pavyzdžiui, negalima skleisti padarytų nuotraukų ir vaizdo įrašų, jeigu nufotografuoti žmonės “neigiamose situacijose” (pvz., smarkiai prisigėrę, sužaloti) - šiuo atveju reikia arba gauti jų sutikimą, arba, prieš platinant, pasirūpinti, kad žmonės nebūtų atpažįstami (pvz., užtušuoti veidus).
Fotografavimas Privačiose Vietose
Privačiose vietose fotografuoti gali uždrausti tos vietos šeimininkas. Remiantis šituo, fotografuoti draudžia dažna parduotuvė, kazino. Taip pat žmogus turi teisę ir uždrausti fotografuoti privačioje vietoje jį patį.
Atkreiptinas dėmesys, kad “sutikimas fotografuotis” nereiškia kažkokio dokumento su parašu. Jeigu fotografuojami nusišypsosite, pozuosite, tai gali ir būti laikoma, kad fotografuotis sutikote. Sutikimas fotografuoti dar nereiškia sutikimo, kad nuotrauka bus naudojama “bet kam”.
Mažiau turite teisių platinti ką nufotografavote ar nufilmavote ir tuomet, jeigu užfiksavote svetimą kūrinį (pvz., perfotografavote kito fotografo nuotrauką ar nufotografavote tapytojo paveikslą).
Lietuvos Respublikos Visuomenės Informavimo Įstatymas: Asmens Teisių, Garbės Ir Orumo Apsauga
Paskaitykime, ką apie tai skelbia Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas 13 straipsnis:
Siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją draudžiama:
- be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus fizinio asmens gyvenamojoje patalpoje, fizinio asmens privačioje namų valdoje ir jai priklausančioje aptvertoje ar kitaip aiškiai pažymėtoje teritorijoje, nepaisant to, ar tas asmuo yra nurodytose vietose;
- filmuoti, fotografuoti ar daryti garso ir vaizdo įrašus neviešų renginių metu be organizatorių, turinčių teisę rengti tokius renginius, sutikimo;
- filmuoti ir fotografuoti žmogų ir naudoti jo atvaizdus reklamai visuomenės informavimo priemonėse be šio žmogaus sutikimo;
- filmuoti ir fotografuoti asmenį su aiškiais fiziniais trūkumais be šio asmens sutikimo arba filmuoti ir fotografuoti asmenį jam esant bejėgiškos būklės dėl sveikatos sutrikimo;
- filmuoti, fotografuoti vaiką ar daryti jo garso ir vaizdo įrašus be nors vieno iš tėvų, globėjų ar rūpintojų ir paties vaiko sutikimo. Draudžiama naudoti vaikų fotografijas, garso ar vaizdo įrašus erotinio, pornografinio ir smurtinio pobūdžio informacijose;
- be mirusiojo ar žuvusiojo šeimos narių sutikimo filmuoti, fotografuoti mirusįjį ar žuvusįjį stambiu planu ar daryti jo vaizdo įrašus.
Teisinė Atsakomybė už Neteisėtą Fotografavimą
Žmogus, kuris buvo nufotografuotas ar jo nuotrauka išplatinta neteisėtai, gali įpareigoti nutraukti nuotraukos viešinimą, tam tikrais atvejais prisiteisti kompensaciją (neturtinę žalą).
Išskirtiniais atvejais neteisėtas fotografavimas ir filmavimas gali būti net nusikaltimas. Taip yra, jei fotografuojama ir filmuojama nuolat, taip faktiškai sekant žmogų, renkant, o galbūt skleidžiant informaciją apie jo privatų gyvenimą. Tokiu atveju galima skųstis policijai ir atitinkamoms institucijoms.
Policijos Filmavimas
Policijos sustabdymas gali kelti stresą, todėl daugeliui žmonių kyla klausimas, ar jie turi teisę filmuoti pareigūną. Daugumoje šalių, įskaitant Lietuvą ir daugelį ES šalių, policijos pareigūnus galima filmuoti, jei jie atlieka savo pareigas viešoje erdvėje.
Svarbu netrukdyti pareigūnui atlikti savo pareigų ar trukdyti jam dirbti. Prieš imdami telefoną filmuoti, įsitikinkite, kad automobilio variklis išjungtas. Naudotis mobiliuoju telefonu vairuojant daugelyje šalių, įskaitant Lietuvą, yra neteisėta, net jei jus sustabdė policija. Neišjungus variklio, gali būti skirtos papildomos baudos arba nuobaudos.
Jei policijos pareigūnas paprašo liautis filmuoti arba bando konfiskuoti telefoną, būtina žinoti savo teises. Apibendrinant galima pasakyti, kad paprastai turite teisę filmuoti policijos pareigūną viešoje vietoje, jei netrukdote jam atlikti savo pareigų. Tačiau nepamirškite - prieš griebdamiesi telefono, išjunkite automobilio variklį, kad nepažeistumėte kelių eismo taisyklių.
Vaizdo Stebėjimo Kameros Privačioje Nuosavybėje
Pastebėtina, kad vis dažnėja atvejų, kai namų savininkai savo nuosavybę siekia apstatyti vaizdo stebėjimo kameromis ir taip užtikrinti savo turto saugumą.
Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad teisę į fizinio asmens privataus gyvenimo neliečiamybę garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.
Konstitucijos 22 straipsnyje nurodyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).
Vaizdo stebėjimas gali būti vykdomas siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, apginti asmenų gyvybę, sveikatą, turtą ir kitas asmenų teises ir laisves, tačiau tik tais atvejais, kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ir (arba) netinkamos siekiant išvardytų tikslų ir jeigu duomenų subjekto interesai nėra svarbesni.
Draudžiama įrengti ir eksploatuoti įrengtas vaizdo stebėjimo priemones, kad į jų stebėjimo lauką patektų gyvenamoji patalpa ir (arba) jai priklausanti privati teritorija ar įėjimas į ją, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Bendrojo naudojimo patalpose vaizdo stebėjimo priemonės gali būti įrengiamos bendraturčių daugumos sprendimu.
Skaitytojos atveju jos kaimynas siekė vykdyti vaizdo stebėjimą savo nuosavybės atžvilgiu, tačiau neužtikrino, kad į vaizdo stebėjimo lauką nepatektų skaitytojai priklausanti nuosavybė.
Konstitucinės Piliečių Teisės
Aptariant pilietines teises, bus plačiau analizuojama teisė į gyvybę, teisė į asmens laisvės neliečiamumą, teisė į asmens neliečiamumą, teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, saviraiškos laisvė, teisė į informaciją.
Teisė į Gyvybę
Konstitucijos 19 straipsnyje įtvirtinta viena svarbiausių asmens prigimtinių teisių - teisė į gyvybę. Šiame straipsnyje nurodoma, kad žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas, taigi žmogaus teisę į gyvybę turi užtikrinti įvairialypė teisinių priemonių sistema.
Įstatymai ir kiti teisės aktai negarantuoja ir negali garantuoti pačios žmogaus gyvybės, kurios išlikimas priklauso nuo daugelio faktorių. Žmogaus gyvybės teisinė apsauga siejasi su jos pradžios ir pabaigos kriterijais.
Teisė į Laisvės Neliečiamumą
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnyje suformuluotas žmogaus laisvės neliečiamumo principas. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žmogaus laisvė neliečiama. Antroje dalyje suformuluota, kad niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas; niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.
Konstitucijos 20 straipsnį būtų paranku analizuoti kartu su 31 straipsniu, kuriame suformuluotos svarbios asmens procesinės teisės (nekaltumo prezumpcija, teisė į gynybą ir kt.). Civilinio kodekso 2.26 straipsnyje „Neleistinumas apriboti fizinio asmens laisvę“ nurodoma, kad fizinio asmens laisvė neliečiama.
Teisė į Asmens Neliečiamumą
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta teisė į žmogaus asmens, jo orumo neliečiamumą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad žmogaus orumą gina įstatymas. Žmogaus orumo neliečiamumas suprantamas kaip draudimas žmogų kankinti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Vaizdo Stebėjimas: Teisėtumas, Reikalavimai ir Asmens Duomenų Apsauga
Advokatė pažymi, kad visų pirma, svarbu prisiminti, jog vaizdo stebėjimui keliami bendrieji BDAR reikalavimai, t. y. turi būti laikomasi BDAR 5 straipsnyje įtvirtintų teisėtumo, sąžiningumo, skaidrumo, tikslo apribojimo, duomenų kiekio mažinimo, tikslumo, saugojimo trukmės apribojimo ir kitų principų, o vykdomas asmens duomenų rinkimas turi būti pagrįstas bent viena asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlyga (įprastai vaizdo stebėjimas motyvuojamas būtent savo ar trečiųjų asmenų teisėtų interesų siekimu (BDAR 6 str. 1 d. f p.).
Tai reiškia, jog vaizdo stebėjimas turi būti pagrįstas nustatytais, aiškiai apibrėžtais bei teisėtais tikslais ir neatliekamas su šiais tikslais nesuderinamu būdu.
Visgi, dar prieš pradedant vykdyti vaizdo stebėjimą, labai svarbu kritiškai įvertinti, ar ši priemonė yra tinkama ir būtina numatytam tikslui pasiekti. Pavyzdžiui, siekiant užkardyti nusikalstamas veikas nuosavybei, pirmiausia vertėtų apsvarstyti mažesne apimtimi duomenų subjektų privatų gyvenimą ribojančių priemonių taikymą - aptverti turtą tvora, uždėti apsaugines spynas, atnaujinti apšvietimo sistemas, pasinaudoti saugos tarnybų paslaugomis ir pan. Tik nesant galimybės numatyto tikslo pasiekti alternatyviomis priemonėmis, turėtų būti pasitelkiamos stebėjimo vaizdo kameromis sistemos.
Advokatė A. Kederytė taip pat atkreipia dėmesį, kad atliekant vaizdo stebėjimą labai svarbu įvertinti stebėjimo laiką, zoną ir nuspręsti, ar tikslui pasiekti būtina stebėti visą patalpą ar teritoriją, ar pakanka tik dalies, taip pat priimti sprendimą, ar būtinas vaizdo stebėjimo išsaugojimas, o gal pakanka tik tiesioginio vaizdo stebėjimo be įrašymo. Prieiga prie vaizdo duomenų turėtų būti suteikta tik tiems asmenims, kurių funkcijoms vykdyti yra reikalingi asmens duomenys - darbdavio įgaliotam asmeniui, daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrijos pirmininkui ir pan.
BDAR neįvardija konkrečių asmens duomenų saugojimo terminų, todėl taikomas bendrasis principas, jog duomenys turi būti laikomi tokia forma, kad duomenų subjektų tapatybę būtų galima nustatyti ne ilgiau, nei tai yra būtina tais tikslais, kuriais asmens duomenys yra tvarkomi.
Duomenų valdytojui kyla pareiga apie vykdomą vaizdo stebėjimą darbuotojus supažindinti pasirašytinai ar kitu informavimą įrodančiu būdu. Kitiems asmenims iš anksto, dar prieš patenkant į patalpas ar teritoriją, kurioje vykdomas vaizdo stebėji...
Apibendrinant galima būtų sakyti, kad signalizacijos ir vaizdo stebėjimo sistemos turi šiek tiek skirtingas funkcijas ir viena kitos nepakeičia.
7 dažniausiai pasitaikantys apsaugos kamerų diegimo gedimai ir kaip jų išvengti
Su vaizdo stebėjimu šiandien susiduriame praktiškai visur - gatvėse, prekybos centruose, laiptinėse, biuruose, sporto klubuose. Advokatų kontoros TEGOS partnerė Indrė Barauskienė ir asocijuotoji partnerė Raminta Stravinskaitė teigia, kad pačios vaizdo kameros pažeidimo nesukelia, tačiau BDAR problemos atsiranda, kai pažeidžiami esminiai duomenų apsaugos principai. Dažniausiai jos kyla vaizdo stebėjimą vykdant be aiškaus, konkretaus ir teisėto tikslo arba kai filmuojama gerokai plačiau, nei būtina tam tikslui pasiekti. Problemos iškyla ir tada, kai žmonės nėra tinkamai informuojami, kad yra filmuojami, kai kameros nukreiptos į vietas, kuriose pagrįstai tikimasi privatumo, arba kai įrašai saugomi ilgiau nei reikia.
Pasak R. „Bet koks darbuotojų stebėjimas darbo vietoje gali kelti privatumo pažeidimo riziką ir gali būti taikomas tik tada, kai jis yra teisėtas, proporcingas ir būtinas aiškiai apibrėžtam tikslui. Vaizdo kameros negali būti įrengtos poilsio zonose, persirengimo ar valgymo patalpose, tualetuose ar kitose vietose, kuriose darbuotojai pagrįstai tikisi privatumo. Jei vaizdo stebėjimas būtinas, darbdavys privalo informuoti darbuotojus apie tai iš anksto: nurodyti tikslą, teisinį pagrindą, duomenų saugojimo terminą ir asmenį, atsakingą už surinktos vaizdo medžiagos tvarkymą“, - teigia R.
Panašūs principai taikomi ir tokiose vietose kaip sporto klubai. Anot teisininkės, ten sportuojančiųjų filmavimas nėra draudžiamas, tačiau kameros negali būti nukreiptos taip, kad stebėtų konkrečius asmenis iš arti ar sektų jų veiksmus. Jos turi būti skirtos bendrai erdvės stebėsenai, o ne individualiam žmonių filmavimui.
Ji pastebi, kad ypač atsargiai reikėtų elgtis filmuojant socialiai pažeidžiamus asmenis - vaikus, senjorus ar žmones su negalia.
Kaip teigia I. „Jei žmogus yra viešoje vietoje, pats buvimo faktas dar nereiškia, kad jis sutinka būti filmuojamas. Jei asmuo aiškiai neparodo, kad nesutinka būti filmuojamas, pavyzdžiui, neatsisuka ir neprotestuoja, nedengia veido - paprastai laikoma, kad jis neprieštarauja tokiam veiksmui. Kitas svarbus aspektas, kad ne visos viešos vietos yra vienodai „viešos“. Pavyzdžiui, gydymo įstaigose, baseinuose, paplūdimiuose ar kitose vietose, kur žmonės paprastai tikisi didesnio privatumo, vaizdo stebėjimui taikomi, kur kas griežtesni reikalavimai. Nors dalis tokių erdvių gali būti viešos, jose fiksuojami vaizdai gali atskleisti jautrią informaciją - pavyzdžiui, sveikatos būklę ar asmens kūno ypatumus.
„Coldplay“ koncerto atvejis parodė, kad net ir dideliuose renginiuose kyla privatumo klausimų. „Tai yra du visiškai skirtingi dalykai: žmogus gali sutikti, kad jo atvaizdas pateks į bendrą renginio vaizdą, tačiau naudoti jo atvaizdą reklamoje jau negalima be aiškaus ir išreikšto asmens leidimo“, - aiškina teisininkė.
„Tačiau kiekvienas filmuojantis/fotografuojantis asmuo, turėtų aiškiai suprasti, kad siekiant fiksuotą medžiagą naudoti toliau, o ypač komerciniais tikslais, pavyzdžiui, reklamai, būtinas atskiras sutikimas. Aišku, sutikimas neprivalo būti raštu. Žmogus, duodamas interviu gatvėje žinių reporteriui, supranta ir, tikėtina, sutinka, kad jo interviu bus rodomas per žinias vakare. Tačiau toks lankstumas vis tiek reiškia, kad įrodyti sutikimo gavimą turi tas, kas vaizdą fiksuoja ir vėliau jį naudoja, o tai kartais padaryti būna labai sunku, ypač kai ką tik interviu geranoriškai davęs asmuo po kurio laiko ima ir persigalvoti dėl fiksuoto atvaizdo naudojimo“, - akcentuoja partnerė I.
Privatumo iššūkių gausu ne tik masiniuose renginiuose, bet ir kasdienybėje. Šiandien daugelis asmenų patys naudoja vaizdą fiksuojančius įrenginius, todėl net ir paprasti buitiniai sprendimai gali tapti duomenų apsaugos objektu.
Ginčų kyla ir dėl vaizdo registratorių, anot R. Stravinskaitės, pagal Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (VDAI) išaiškinimus, visi automobiliai, kuriuose yra įrengti vaizdo registratoriai, turėtų būti pažymėti lipdukais. Be to, reikalaujama, kad vaizdo registratorių reikėtų įjungti tik tada, kai įtariamas potencialus pavojus.
Nors dauguma vaizdo stebėjimo sprendimų remiasi teisėtu interesu, R. Stravinskaitė pabrėžia, kad šis pagrindas negali būti pasirenkamas automatiškai. Ji taip pat akcentuoja, kad sutikimas tokiu atveju nėra tinkamas teisinis pagrindas. Žmogus negali laisvai pasirinkti, ar būti filmuojamas, jei kamera įrengta ten, kur jis turi teisę patekti - pavyzdžiui, darbe, daugiabučio laiptinėje ar parduotuvėje.
„Įdiegti kameras lengva, bet darbdaviai dažnai pamiršta, kad vaizdo įrašus reikia ir laiku ištrinti. Pasak teisininkės, dauguma pažeidimų kyla ne dėl blogų ketinimų, o dėl nežinojimo ir neapgalvoto veiksmo. „Privatumas nėra prabanga - tai teisė, kurią reikia gerbti net tada, kai siekiame saugumo“, - apibendrina TEGOS asocijuotoji partnerė R.