Senovinės sodybos Lietuvoje yra neatsiejama kultūrinio paveldo dalis, atspindinti unikalią šalies istoriją, tradicijas ir architektūrą. Deja, laikui bėgant, daugelis senovinių sodybų buvo apleistos arba sunaikintos, o tai kelia didelį susirūpinimą dėl kultūrinio paveldo išsaugojimo. Šiandien vis daugiau dėmesio skiriama jų restauravimui ir išsaugojimui, siekiant išsaugoti ne tik architektūrinius bruožus, bet ir gyvąsias tradicijas, susijusias su kaimo gyvenimu. Tad panagrinėkime, kaip senas sodybas galima prikelti naujam gyvenimui, išsaugant jų autentiškumą ir pritaikant šiuolaikiniams poreikiams.
Tradicinė lietuviška kaimo sodyba. Šaltinis: Wikipedia
Lietuvių Kaimo Architektūros Bruožai Ir Tradicijos
Lietuvių kaimo architektūroje ryškiai atsispindi įvairūs tradiciniai bruožai ir stiliai, kurie formavosi per šimtmečius. Lietuvos kaimo architektūrai būdingas medinių konstrukcijų naudojimas, kuris buvo ypač populiarus iki XX a. vidurio. Medis buvo ne tik lengvai prieinamas, bet ir suteikė galimybę kurti estetiškai patrauklius ir funkcionalius pastatus. Medis buvo lengvai prieinamas ir suteikdavo galimybę statyti šiltas, jaukias erdves.
Kitas svarbus architektūrinis elementas - stogas. Lietuvių kaimo namuose dažniausiai buvo naudojami dvišlaičiai stogai, kurių konstrukcijoje dominuodavo šiaudai arba šiferis, priklausomai nuo regiono ir turimų medžiagų. Kaimo sodybose taip pat buvo įprasta statyti ūkinės paskirties pastatus, tokius kaip kluonai, daržinės ir pirtelės. Šie pastatai dažnai buvo pastatyti greta gyvenamojo namo, sudarant uždarą kiemą, kuris buvo svarbus tiek kasdieniam gyvenimui, tiek socialiniams ryšiams.
Kalbant apie interjero dizainą, lietuvių kaimo architektūrą puošia įvairūs ornamentai ir tradiciniai raštai. Dažnai naudojami medžio raižiniai, kurie puošia duris, langus ir baldus. Be to, lietuvių kaimo architektūra turi savo unikalius simbolius ir spalvų paletes, kurios dažnai atspindi gamtos ciklus ir metų laikus. Kaimo architektūros stilius taip pat buvo paveiktas įvairių kultūrų - tiek vietinių, tiek atvežtų iš kitų šalių.
Architektūriniai sprendimai dažnai atspindėjo žmogaus ryšį su aplinka, pavyzdžiui, sodybos vieta buvo parinkta atsižvelgiant į natūralius reljefo ypatumus. Lietuvių kaimo architektūros bruožai ir tradicijos yra glaudžiai susiję su gamta, todėl pastatai dažnai buvo orientuoti pagal saulės šviesą ir vėją, siekiant užtikrinti geriausias gyvenimo sąlygas. Kaimo architektūros stiliai skiriasi priklausomai nuo regiono, o kiekvienas rajonas turi savo specifinius bruožus. Šiaurinėje Lietuvoje vyrauja paprastos, funkcionalios formos, o pietinėje dalyje galima rasti sudėtingesnių ir dekoratyvesnių sprendimų, tokių kaip ornamentuoti langai ar stogo formos.
Gamtinės Medžiagos Senovės Lietuvių Architektūroje
Senovėje lietuvių kaimo architektūroje buvo naudojamos gamtinės medžiagos, kurios buvo lengvai prieinamos ir tinkamos statymui. Iš medžio statydavo ne tik gyvenamuosius namus, bet ir įvairias ūkinės paskirties patalpas, tokius kaip klėtys, tvartai ar pirtis. Medis buvo dominuojanti statybinė medžiaga, nes Lietuvoje gausu miškų.
Kita plačiai naudojama medžiaga buvo molis, iš kurio buvo statomi mūriniai pastatai. Molis leidžia sukurti gerą šilumos izoliaciją, todėl moliniai namai buvo šilti žiemą ir vėsūs vasarą. Akmuo taip pat buvo naudojamas, nors ir rečiau nei medis ir molis. Akmeninės konstrukcijos buvo tvirtos ir ilgaamžės, todėl dažniausiai buvo statomos svarbesnės arba reprezentatyvesnės sodybos dalys, tokios kaip pamatinės sienos ar krosnys.
Senovės lietuvių architektūroje taip pat buvo pastebimas tradicinių technologijų išmanymas. Pavyzdžiui, stogai dažnai būdavo dengti šiaudais arba šiaudų stogu, kuris užtikrindavo gerą apsaugą nuo lietaus ir sniego. Be to, architektūroje buvo naudojami ir kiti tradiciniai elementai, tokie kaip ornamentai, kurie ne tik puošė pastatus, bet ir atspindėjo šeimos ar bendruomenės identitetą.
Pirmiausia, senovinės sodybos buvo statomos atsižvelgiant į aplinkos sąlygas ir žemės ūkio praktiką. Tradicinės medinės trobelės, dažniausiai statytos iš pušies ar eglės, pasižymėjo paprastumu ir funkcionalumu. Jų architektūra buvo pritaikyta vietovės klimato sąlygoms, o tai užtikrino gyventojų komfortą ir saugumą. Taigi, senovės lietuvių kaimo architektūra buvo ne tik funkcionali, bet ir estetiška.
Senovinės Sodybos Kaip Socialinės Erdvės
Senovinės sodybos taip pat buvo socialinės gyvenimo erdvės. Čia vyko šeimos šventės, bendruomenės susibūrimai ir kiti svarbūs renginiai. Sodybos tapo vietomis, kuriose buvo puoselėjamos tradicijos ir perduodamos žinios iš kartos į kartą. Architektūriniai elementai, esantys senovinėse sodybose, taip pat liudija apie lietuvių tautos meninius sugebėjimus ir kūrybiškumą. Dažnai galima pastebėti puošnias drožinių detales, ornamentus bei dažytus langus, kurie atspindi regiono menines tradicijas.
Kaimo Sodybų Atgimimas: Ingridos Istorija
Seni namai, turintys savitą istoriją ir nostalgiją keliančią aurą, vis dažniau sulaukia naujo gyvenimo. Vietoj to, kad būtų apleisti ar nugriauti, jie atgimsta kaip modernūs, patogūs ir tvarūs būstai, pritaikyti šiuolaikiniams gyventojų poreikiams. Šiame straipsnyje pasakojama apie žmones, kurie atgaivino senas sodybas, paversdami jas jaukiais namais. Tai istorijos apie pastangas, kūrybiškumą ir meilę gamtai. Šis procesas, vadinamas renovacija, apima ne tik pastato atnaujinimą, bet ir jo pritaikymą naujoms funkcijoms, išsaugant autentišką dvasią ir kultūrinį paveldą.
Ingrida, save vadinanti „asfalto vaiku“, niekada negalvojo, kad daržai ir šiltnamiai taps jos stichija. Tačiau likimas susiklostė taip, kad ji su vyru Virginijumi įsigijo sodybą Panevėžio rajone. Pirmasis namas, kurį jiedu pradėjo statyti 2008 metais, buvo lipdomas savo rankomis. Virginijus, nors ir statybininkas, šeimos namą statė kone septynerius metus. Uždirbamų pinigų statyboms nuolat trūko, todėl šeimai teko kurį laiką gyventi ir ant betono grindų, ir be patogumų.
Prieš įsigydami sodybą, Ingrida su Virginijumi gyveno priešpirtyje, vos 6 kv. m ploto kambarėlyje. Tualetas buvo lauke, indus plaudavo dubenyje, o skalbinius veždavosi į miestą. Tačiau jie nusprendė, kad daugiau taip gyventi nebenori. Dar 2018 metais šeima pradėjo svarstyti, ką daryti su pačių pastatytu namu: ar jį parduoti, ar renovuoti. Namas buvo statytas iš pigių medžiagų, kiekvienas kambarys - vis kitoks. Ingridai norėjosi vientisumo, ji planavo pasikviesti dizainerę, kad patartų, kokių darbų imtis pirmiausia. Tačiau šeima pasiskaičiavo, kad namą atnaujinti kainuos nemažai, todėl racionalesnis sprendimas būtų jį parduoti ir vėl pirkti sklypą bei imtis statybų. Kita vertus, šeimą stabdė žinojimas, kad prireikus pasiskolinti pinigų nebūtų paprasta, nes jie abu su vyru - laisvai samdomi darbuotojai.
Pirmojo karantino metu vyras pradėjo dairytis sklypų, tačiau galiausiai jį sudomino sodyba, nutolusi nuo Panevėžio daugiau kaip 30 kilometrų. Ingridai ji irgi patiko, todėl šeima per daug nedvejodama joje apsilankė, nors pakeliui vis dėliojosi jos minusus: toli nuo miesto, kelias iki jos ne koks, per mišką. Tuo keliu Ingridai tekdavo važinėti dirbant vadybininke, todėl jis jai itin nepatiko.
Sodyba, kurią šeima apžiūrėjo, buvo nuolat gyvenama, nebuvo apleista, prižiūrėta. Ingridai ji išsyk patiko, ji pasižadėjo padarys viską, kad ją įsigytų, nors kainavo išties nemažai. Vyras šiuo sprendimu abejojo, artimieji atkalbinėjo. Visgi moteris patikina: ji nė minutės nepasigailėjo šio, iš pažiūros, ekspromtu priimto sprendimo, juolab tuo metu atliekamų pinigų naujam pirkiniui nė nebuvo. Su savininkais pavyko susiderėti, kad pinigų šie palauks, sykiu kurį laiką sodyboje dar pagyvens ir ją prižiūrės. Galiausiai, sodybą šeimai nupirkti pavyko, kadangi pardavė savo statytą namą, pinigų liko ir remontui.
Nors vis dar trūksta baldų, įrangos, kas kainuoja išties nemažai, naujieji šeimininkai nesiskundžia: jie turi laiko apgalvoti, ko jiems iš tiesų norisi. Naujosios 160 kv. m ploto sodybos rekonstrukcijos darbų aktyviausiai ėmėsi vyras ir 78 metų uošvis, kuris, beje, šiam pirkiniui labiausiai nepritarė. Abu vyrai statybininkai, tad puikiai susitvarkė: ir su rekonstrukcija, ir elektros instaliacija, vandentiekiu, šildymo sistema bei kitais darbais. Ingrida skaičiuoja, kad darbai, be baldų, galėjo kainuoti apie 70 tūkst. eurų, tačiau kai kurias medžiagas jiems pavyko įsigyti pigiau, vėliau kai kas pabrango kone dvigubai. O ir darbas, samdant statybininkus, būtų labai brangus. Labiausiai dėmesį sodyboje atkreipia didžiulis langas ir skalūno fasadas.
Ingrida pasakoja: „Dabar, kai esame vyresni, viską priimame kitaip. Prieš dešimt metų tai atrodė vargas, dabar mes mėgaujamės kiekvienu etapu. Kiek padarome, tiek džiaugiamės, nenorime, nieko nedarome".
„Vasarį gavę raktus mėnesį svarstėme: ar paliekame sodybą poilsiui, imamės minimalaus remonto, ar gyvensime nuolat, todėl ruošiamės kapitaliniam remontui. Nusprendėme, kad remontuosime. Pradėję ardyti sieną pamatėme, kad rąstus teks keisti, mat viskas sudūlėję. Kas keisčiausia, prasčiausia buvo naujesnio priestato, o ne šimtametės sodybos, būklė. Teko keisti praktiškai viską. Planavome vienaip, išėjo kitaip, bet esmė ta, kad namo struktūra išliko tokia pati, tik vietoje vienos sienos - didžiulis langas. Žinojau, kad būtent tokio norėsiu. Esu mačiusi vaizdo įrašą, kuomet Norvegijoje, į langą ragais beldžia briedis. Mūsų langai - į mišką, belieka sulaukti danielių.
Pirmąjį namą panevėžiečiai pardavė be baldų, dalis jų atkeliaus į naująją sodybą. Namo vidų šeima įsirengia pasikliaudama savo kūrybiškumu. Kai kuriuos daiktus namams ketina įsigyti sendaikčių parduotuvėse, nes juos galima nesunkiai atnaujinti. Laiptus darė patys: pradžioje norėjosi medinių, tačiau buvo per brangūs, rinkosi betoninius. Sienas Ingrida, padedant vyrui, molio tinku tinkavo pati. Namui rinkosi šviesias spalvas, prie kurių lengviau derinti ryškesnius akcentus.
„Namą pasistatyti, turint pinigų, gali bet kas, daug svarbiau sprendimai, kuriuos teko priimti: užuot ir toliau patogiai gyvenus mieste, persikelti į kaimą, kasdien vežioti vaikus, turint ribotus finansus įsirengti namus, kuriuose būtų gera gyventi. Pardavėme namus, kad įsirengtume sodybą. Anksčiau mūsų sklypas buvo šešių arų, dabar - šešių hektarų, kuriuos būtina prižiūrėti, aptverti, įrengti apsaugos sistemas“, - kalbėjo Ingrida. Panevėžiečių planuose - garažo renovacija, namelis medyje - svečiams, buvusios medžiotojų pavėsinės pritaikymas nameliui vaikams, senąjį didžiulį šiltnamį paversti šviesiu, jaukiu žiemos sodu.
Ingrida Lipnickienė neslepia, kad nors gyventi name jau galima, nebaigtų darbų dar daugybė, moteris tikisi, kad viską pavyks pabaigti dar šiemet, o labiausiai ji laukia virtuvės baldų. 180 kv. m pastatas tapo naujaisiais šeimos namais, o aplink driekiasi keli hektarai žemės kartu su mišku.
Paklausta, ką name reikėjo keisti, I. Lipnickienė sako, kad teko ardyti ir griauti beveik viską. Šis namas buvo tarsi iš dviejų dalių. Viena namo pusė labai sena, ten buvo rąstinis namelis, o kita - kiek modernesnė, statyta vėliau. Pradėję darbus, savininkai nustebo pastebėję, kad senoji namo dalis buvo kur kas geresnės būklės. Griauti ir ardyti teko beveik viską": kaip sena sodyba virto jaukiais šeimos namais
Darbų sąrašas, kurį teko padaryti, ilgas: išardytos senos pastato grindys; atkurtos medinės konstrukcijos; išardyta vidaus ir lauko apdaila; pakeistas stogas ir langai; vienoje namo pusėje įrengti langai per abu pastato aukštus; išardyta dalis antro aukšto pertvaros, taip sukuriant lofto įspūdį, o antrame aukšte paliktas tik vienas kambarys; namas papildomai apšiltintas; įrengtas kietojo kuro katilas ir grindinis šildymas.
Namo dizainas kurtas pagal tuo metu vyravusias tendencijas. Pavyzdžiui, išorės apdailai pasirinktos skalūno plytelės, kurios tuo metu buvo ypač populiarios privačiuose objektuose. Vidaus erdvėms parinkta mediena ir raudonos plytos, pasiteisino ir molio tinkas - universalus ir praktiškas sprendimas. Siekiant šiek tiek pažeminti erdvę, įrengtos juodos įtempiamosios lubos. Savo rankomis šeima išliejo masyvius betoninius laiptus, kuriems turėklus pagamino Ingridos vyras.
Visgi, jau dabar matyti, kokie sprendimai galėjo būti įgyvendinti kitaip. „Labai norėjau vonios, kurioje būtų baltos plytelės ir vyrautų tik balta spalva. Dabar prašau vyro, kad jis kuo greičiau perklijuotų vonią, kad grindų spalva būtų universali - blizgių grindų sprendimas nepasiteisino, kadangi gyvenant kaime jos labiau purvinasi. Žinoma, yra ir tokių vietų, kur atrodo, kad gal kai kur erdvės išnaudotos neprotingai arba tampa nereikalingos, bet taip yra todėl, kad teko taikytis prie to, koks buvo senas namas. Statant naują, žinoma, erdves planuotume kitaip“, - sako I. Lipnickienė.
Kadangi šeima turi patirties ir statant namą, ir renovuojant, paprastesnis pirmasis variantas: „Jeigu kažkam reikėtų patarti, patarčiau statyti. Tik namo statybai ir įrengimui savo lėšomis reikia skirti laiko. Mūsų atveju laiko nebuvo, nes pardavėme savo namą ir reikėjo greitesnio sprendimo. Kartu tai mums buvo ir šiek tiek į naudą. Statant namą dabar reikia atitikti moderniausius reikalavimus, taigi reikia rinktis atitinkamas medžiagas ir sprendimus. Dabar galėjome viską daryti kiek paprasčiau.“
Visgi, šeima nė kiek nesigaili pradėjusi tokį sudėtingą projektą. I. Lipnickienė neslepia, kad gyvenimo kokybė persikėlus į naujus namus pasikeitė, o ji pati jaučiasi taip, lyg čia būtų gyvenusi visada.
Vilmos Ir Aleno Sodyba: Artumas Gamtos Ir Kūrybinės Veiklos
„Esame keturių asmenų šeima: mes su vyru dar vis gyvenam Vilniuje ir dirbam darbus - Alenas banke aš pati grožio srityje. Vyresnėlis sūnus Matas jau suaugęs, dvidešimt trejų, todėl jis mažai prisilietęs prie sodybos, daugiau nuotoliu mato mūsų džiaugsmus ir išgyvenimus. Jaunėlis keturiolikmetis Julius gavo progą pamatyti visą virsmą - dalyvavo įrengimo procese, šiukšlių rinkimo akcijoje ir atnaujinimo darbuose“, - savo šeimą pristatė Vilma ir prisiminė istoriją, kaip jų gyvenime atsirado idėja įsigyti sodybą.
„Mūsų sodybos istorija prasidėjo nuo to, kad savaitgaliais mėgdavom sėst į automobilį ir lėkt iš miesto - nuomojomės namelius, stovyklavome prie ežero su palapinėm. Bet paskutinė išvyka buvo lemtinga: kol radom vietą, kur apsistoti, atsidūrėme net kitame gale Lietuvos. Tada ir nusprendėm - viskas, kiek galima tiek blaškytis: tas visas susiruošimas nuo prekybos centrų, daiktų susirinkimo ir oro geros valios varė iš proto. Koks čia poilsis. Todėl sėdom prie skelbimų, tiesa, tikrai ne pirmą kartą. Anksčiau taip pat vis pasidairydavom, bet išgąsdindavo mintis, ar tai nėra vien užgaida, ir kaži ar susitvarkysim su tokiu projektu. Tačiau ši mintis kirbėjo tik kol nepamatėm šios sodybos skelbimo. Papirko tas įdomus statinys, nevienodas reljefas, kūdra kieme, seni medžiai ir tai, kad iki Vilniaus - tik 40 km“, - pasakojo pašnekovė.
Pajutus, Kad Tai - ŠITA!
Pasak jos, vos nuvykus į skelbimuose nusižiūrėtą sodybą, jie iškart suprato, kad ŠITA! „Susirasti sodybą - tai tas pats kaip antrą pusę: arba yra jausmas arba ne. O mes iš karto pajutom. Sodybą pirkome iš dailininko Žmuidzinavičiaus anūko Romo Žmuidzinavičiaus šeimos - nuostabi pora, gal ir tą gerą jų paliktą pajutom, - džiaugėsi Vilma. - Taip iš arti gamtos anksčiau niekad nejutom. Pradžioj jautėmės kaip svečiai, kol su visais susipažinom: bebrais kūdroje, stirnomis, kurios laksto kieme ir po laukus, lape, kurią kaskart 8:00 ryte stebim su kava, baltaisiais garniais, kukučiais ir varnėnais, perinčiais senuose mūsų sodybos medžiuose“.
Nepaisant įspūdingos sodybos ir jos apylinkių auros bei užburiančio gamtos artumo, naujiesiems šeimininkams teko pradėti galvoti apie seno sodybos pastato atnaujinimo galimybes. „Neturėjome nei žalio supratimo apie remontus. Ypač aš, - juokėsi Vilma. - Man atrodė, kad per kokius du mėnesius susitvarkysim - kas čia yra truputį prikalt, pagręžt, žolę nusipjaut... Vyras irgi neturėjo patirties su remonto darbais, bet paprotino, kad čia nebus viskas taip paprasta ir juolab greitai. Jeigu atvažinėsim tik savaitgaliais, tai labai išsitęs“.
Vilma prisimena, kad teko imtis ryžtingo sprendimo, tiesa, pasak jos, dėl to pora dar nė akimirkos nesigailėjo: Alenas paliko darbą beveik metams ir ėmėsi sodybos atnaujinimo projekto.
„Viską darė pirmą kartą, pirko aparatus, statybines medžiagas ir interneto platumose ieškojo, kaip jie veikia, - pasakojo sodybos šeimininkė. - Aš prikibdavau kaip pagalbinė darbininkė ir žavėjausi, kaip jam pavyksta. Naujos patirtys mus labai įkvėpdavo. Pačių kaltos lubos, kištos iki pykinimo apšiltinimo vatos, gipso plokštės, tempiamos į antrą aukštą padedant draugams ir dar šimtai dalykų lyg šiol sukelia šiltus prisiminimus“.
Pasak jos, sunkiausia buvo iškart, kai tik įsigijo sodybą: „Vyras sakė, ką mes čia padarėm, ar tikrai įveiksim, senas trobesys, daug apleistos žemės ir dar nieko nemokam. O kai pradėjom darbus, darydavos vis smagiau. Ėjom su lengvu požiūriu - žvelgėm daugiau kaip į kūrybinį, laisvalaikio projektą. Mum sodyboje buvo gera būti ir tarp statybinių medžiagų, ir nesutvarkytoje aplinkoje. Kai pavargdavom, įsipildavom vyno ir nutardavom - nebedirbam, gana“, - prisiminimais dalijosi Vilma.
Pasakodama, kaip leidžia laiką sodyboje, ji neslepia - čia darbai niekada nesibaigia, tačiau kol kas jiems tai vis dar labai patinka. „Mieste mėgaujamės kitų kūryba, o čia - savo. Lekiam ten kas savaitgalį, jau penkti metai sodyba tapo kaip antri namai. Ten jau nugulę kosmetikos priemonės, rūbai ir kruopos, kad tiesiai po darbų galėtume sėst į mašiną ir lėkt“, - sako Vilma ir pabrėžia, kad kartu su vyri pastaruoju metu vis pasvarsto, ar norėtų čia įsikurti „pilnesne koja“: „Norėtume pasistatyti naują nediduką namuką su indaplove, skalbimo mašina ir kitais patogumais. Pasitikrinom apylinkes, saugumą, savo savijautą čia ir, pasirodo, norim tos gamtos kasdien vis labiau. Net dingo noras keliauti į kitas šalis - mes visus jausmus gaunam čia. Nėra labai svarbu net oras - jeigu šalta ar lyja, susikuičiam prie židinio su stalo žaidimais ir knygutėm, jeigu šilta - į vidų grįžtam tik vakare“.
Vilma tikina, kad ir patys stebisi, kad čia jiems patinka dirbti: „Labai geras jausmas, kai abu, visą dieną retkarčiais prie kavos ar arbatos susitikę, vakare susėdam nusikalę ir einam apžiūrinėt ką nuveikėm... O jeigu nėra ūpo - tai ir nedirbam, kad nepavirstume burbekliais“.
Tačiau didysis darbų ir remontų etapas - jau praeityje. Sodyba tapo ne tik Vilmos ir Aleno, bet ir jų draugų mėgstama poilsio ir laisvalaikio vietą. „Ruošiamės po truputį veikloms į ateitį - jeigu sugalvosim nuoat čia gyventi, nuobodu bus vien hamake gulėt“, - sakė Vilma ir užsiminė turinti idėjų kada nors čia suorganizuoti, pavyzdžiui, talentų mugę ar festivalį. Juolab kad gera pradžia jau yra - sodyboje draugams jie kasmet rengia festivalius, o keturiasdešimtmečio proga vyras padarė dovaną: „Pakvietė koncertuoti Šarūną Meškį - jis grojo dar prie gipso sienų. Labai patiko“, - džiaugėsi pašnekovė.
Vilma pasakoja, kad sodyboje prasidėjęs naujas gyvenimas juodu su vyru pastūmėjo ir į naujas kūrybines veikas: „Vyrui labai tinka medis, jis net pasistatė sandėliuką ir dabar vis pagamina vieną kitą baldą. O man gimė idėja gaminti paveikslus iš džiovintų augalų. Vaikščiodama po pievas, pastebėjau tiek grožio ir sumąsčiau sustabdyt akimirkas. Tai vasarą renku, rudeniop nuguldau į paveikslus“.
Vilma pasakojo, kad idėja kurti paveikslus prasidėjo nuo to, kad draugai atvežė pilną priekabą nelabai vertingų knygų. „Grįžo vaikystės prisiminimai, kad mokyklai pamiršau sudžiovint klevų lapų, praleidau gražiausią jų laiką ir tarp susiraičiusių ieškodavau padorių. Hm, galvoju, reikia pabandyti sudžiovinti įvairesnių augalų, - pasakojo ji. - Labiausiai mane papirko idėja, kad sodyboj atradau laiko stebėjimui! Pagaliau. Dabar galiu sėdėti pievoj ir įsižiūrėti į kiekvieną žolelę. Taip ir pradėjau rinkti, kišti tarp knygų lapų ir prispausti su akmenimis. Paveikslų vizijos tiesiog aplanko mane spontaniškai, ir atrodo, kad negaliu to nedaryt, - tikina kūrybiška moteris.
Ji prisimena suklijavus kelis pirmuosius paveikslų pabandymus, buvo nejauku net draugams rodyt, bet gavusi visai netikėtai palaikymą, kad žmonėm patinka, ji nutarė tęsti toliau. „Čia man tik pati pradžia, dar tik bandausi, bet mano būdui tai labai tinka, nes nėra monotoniška“, - tikina Vilma.
Anot jos, šis procesas gana ilgai ir dažnai nenuspėjamas - jeigu ne sodyba ir aplink esančios pievos, ji sako tikrai nebūtų sugalvojusi tokios veiklos. „Dabar užtenka išeiti su pintine į kiemą, šalia esančias pievas ir rinkti, kas man gražu, pataikyti, kol žydi, ir bandyti gražiai suguldyti į puslapius, stipriai prispausti ir saugoti, kad nepatektų drėgmės. Vasaros pabaigoje vežuosi viską į Vilnių, apsikraunu svetainę ir, kai pradedu klijuot, tai laisvos vietos kambary nebelieka“.
„Pagrindinė mano floristinių paveikslų mintis - parsinešti užmigdytos pievos lopini, kad žmogus norėtų stabtelti prie paveikslo ir ieškoti sau atpažįstamų augaliukų. Todėl ir instagrame taip pavadinau - „Pievos miega“. Labai dėkinga, kad šį pavadinimą važiuodamos mašinoj man draugės galvojo, kai parodžiau savo pirmuosius darbelius“, - pasakojo pašnekovė.
Vilma džiaugiasi, kad vis daugiau žmonių susidomi jos kūriniais, vienas paveiksliukas yra iškeliavęs ir už Atlanto: „Man labai svarbu, kad žmonėm patinka, ir dabar turiu laukiančių. Tik nekuriu pagal užsakymus, nes aš dar pati nežinau, kas ir kaip sudžius. Tik kai sukuriu - tada parodau“.
Seno Medinuko Atgimimas: Iššūkiai Ir Sprendimai
Seni mediniai namai - tai ne tik architektūros paveldas, bet ir jaukumo, šilumos bei istorijos simbolis. Tačiau laikui bėga... Senosios sodybos prikeliamos naujam gyvenimui. Perkami apleisti, šimtamečiai pastatai vienkiemiuose, juos paverčiant svajonių namais didmiesčių gyventojams. Panevėžietė Ingrida Linpnickienė - iki šiol save vadino miesto vaiku, tačiau šiandien gyvenimo nebeįsivaizduoja be kaimo. Ji su šeima įsigijo daugiau nei šimtmetį skaičiuojantį vienkiemį ir kardinaliai jį pakeitė.