Širvintų rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, galima rasti įvairių apleistų patalpų, turinčių savitą istoriją ir reikšmę. Šios patalpos, nuo ugniagesių komandų iki kultūros paveldo objektų, liudija praeities įvykius ir atspindi skirtingus laikotarpius.
Ugniagesių kasdienybė: iš apleistų patalpų į modernias tarnybas
Pastaraisiais metais kaimo ugniagesiams buvo sunku. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas (PAGD) siekė smarkiai praretinti kaimuose ir miesteliuose dirbančių ugniagesių tinklą, o gaisrams gesinti kvietė savanorius ugniagesius. Dabar ši „pertvarka“ sustabdyta, sumažintos ugniagesių komandos vėl atkuriamos.
Širvintų rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos steigėjas yra Širvintų rajono savivaldybės taryba. Pasikeitusi rajono valdžia negalėjo su tuo susitaikyti ir pasiūlė direktoriaus pareigas man. Ugniagesiai dirbo tikrai apgailėtinomis sąlygomis - apleistos patalpos, senos kiauros mašinos ir susidėvėjusi įranga, apranga - tokia buvo ugniagesių kasdienybė.
Direktoriumi tapau 2015 metais - Kadangi pats dirbau ugniagesiu, todėl dabar žinau visas jų problemas. Pasikeitė ir vadovų požiūris. Vyrai sako, kad padėtis per porą metų „žiauriai“ pagerėjo - labai gerai, kad viršininkas atėjo iš paprastų gaisrininkų, todėl žino visas problemas ir, svarbiausia, jas sėkmingai sprendžia.
Visų aplankytų keturių komandų gaisrininkai sutartinai teigia, jog permainos atėjo pradėjus dirbti naujam direktoriui. Pasak kalbintų gaisrininkų, visus darbus jie atlieka patys ir tai daro savanoriškai. Visų keturių gaisrinių pastatų vidus suremontuotas, įsigyta daug įrangos, pastatytos naujos krosnys, įrengti tualetai, poilsio kambariai išdažyti, sovi šaldytuvai, kavinukai…
Žinoma, ir gelvoniškiai turi mašiną, bet ji yra sena - pagaminta 1969 metais. Tam, kad mašina lauke nestovėtų, galvojame patys pasistatyti priestatą - pamatai jau išlieti. Gelvoniškiai nori tokios pat mašinos, kokios yra Jauniūnuose ir Šešuolėliuose. Talpiname ten pat, tik reikėjo paaukštinti lubas, nes pastatas buvo per žemas, kad galima būtų pastatyti vakarietišką mašiną. Pavyzdžiui, Jauniūnuose lubų aukštis buvo vos 2,5 metro, dabar siekia apie 3 metrus. Viską atlikome savo jėgomis. Anksčiau tilpo, nes stovėjo sena GAZ-66 - tikras metalo laužas. Keitėme įvažiavimo vartus. Nors lubas ir iškėlėme, kiek įmanoma, tačiau mašinos vis vien netilpo, nes naujų vokiškų mašinų švyturėliai yra daugiau nei 30 centimetrų aukščio. Teko pirkti iš Anglijos žemesnius švyturėlius - plafonus, kurie yra 7 centimetrų aukščio.
Naujai įsigytų mašinų vidutinis greitis apie 80-90 ir daugiau kilometrų per valandą, o ZIL-o, kol įšyla variklis, tiltai, - 40, paskui pasiekia 60 kilometrų per valandą. Atsikratėme senų mašinų. Pavyzdžiui, ZIL-as sunaudodavo 51 litrą benzino šimtui kilometrų, dabartinės vokiškos - 25 litrus dyzelino.
Reikia ieškoti, nes kai domiesi - randi pigiau. Tada keliauju į savivaldybę pas merę ir kartu ieškome tinkamo sprendimo kitam žingsniui. Teko panaikinti visas buvusio direktoriaus nepagrįstas ir nenaudingas tarnybai sutartis. Dabar turime naujas sutartis su naujais tiekėjais, jos mums suteikia didelių nuolaidų. Pavyzdžiui, kad ir perkant naują krosnį Gelvonų komandai: Ukmergė pasiūlė krosnį „Vienybė“ už 1260 eurų, tačiau mes tokią pat nusipirkome Marijampolėje už 1080 eurų.
Labai džiaugiamės nauju pirkiniu - plaukiojančiu motoriniu vandens siurbliu „Niagara“, kuris - skirtas pripildyti gaisrinių automobilių talpas. Be to, tokį siurblį galima panaudoti vandeniui išsiurbti iš užlietų patalpų, jis neskęsta: siurblio korpusas padarytas iš stiklo audinio ir užpildytas poliuretanu. Korpusas - iš aliuminio lydinio, atsparus korozijai. Kainuoja apie 2000 eurų. Užvedi, įmeti į vandens telkinį ir gesini, jis gali pumpuoti net iki 1200 litrų per minutę.
Vyrai budi, jokiu būdu gaisro nelaukia. Turime daug darbų: pildome žurnalą, tarnybos knygą, kurioje fiksuojami visi įvykiai ir darbai, yra konkrečios užduotys kiekvienai pamainai, pavyzdžiui, šiandien reikia malkas vežti ir krauti. Yra sudarytas visų metų mokymosi planas - teorija ir praktika. Kiekvieną rudenį laikome normatyvus. Šiais metais departamentas dar pridėjo fizinį pasirengimą - bėgimą per nustatytą laiką, atsispaudimus, prisitraukimus, sprendžiami testai, vyksta teoriniai ir praktiniai užsiėmimai - fiksuojamas laikas, per kiek išvažiuojama per vartus, dar - virvės rišimas, apsirengimas ugniagesio specialia apranga (skiriama 50 sekundžių, bet buvo vyrų, kurie apsirengdavo per 36 sekundes)… Be to, reikia turėti leidimą įjungti švyturėlius, Žodžiu vyrai privalo žinoti teoriją, turi palaikyti gerą fizinę formą, būti pasiruošę kiekvieną sekundę išvykti.
Dabar krosnis kūrenamos beržinėmis malkomis ir briketais, o anksčiau reikėdavo važiuoti patiems į mišką: rinkti pagalius kurui arba maišą malkų budėjimui atsivežti iš namų. Vyrai sako, kad padėtis per porą metų „žiauriai“ pagerėjo - labai gerai, kad viršininkas atėjo iš paprastų gaisrininkų, todėl žino visas problemas ir, svarbiausia, jas sėkmingai sprendžia. Būtume ir toliau gyvenę visų pamiršti.“ Vyrai sutartinai sako, kad jiems būdavo skaudu, nes kitos panašios įstaigos nuolat gaudavo naujas mašinas, o jie vis likdavo paskutinėje vietoje.
Šiek tiek kitokia padėtis dėl visų remontų Šešuolėlių ugniagesių komandoje, kuri yra įsikūrusi Šešuolėlių dvare pagal panaudą. Labai džiaugiuosi vos prieš mėnesį įdiegta visiška transporto kontrole. Pagalvokite, ką reiškia vien toks faktas, jog mažiau nei per du metus įsigytos dvi nedaug tenaudotos vokiškos gaisrinės mašinos.
Jau daug metų gaisrininku dirbantis vienas vyras prisimena: „Būdavo, mašina vieną dieną važiuoja, kitą - jau ne… Reikia važiuoti į gaisrą, o variklis pradeda čiaudėti, cisternos - visiškai kiauros, reikėdavo jas kažkaip užkimšinėti, kad vanduo nebėgtų. Net ir benzininis pjūklas turi būti tinkamas darbui, juk nuvažiavus prie nuvirtusio medžio jį su „fuksiuku“ nepjausi.
Kultūros paveldo objektai: išsaugojimas ir priežiūra
Širvintų rajone taip pat yra nemažai kultūros paveldo objektų, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra ir restauracija. Šie objektai, liudijantys Lietuvos istoriją ir kultūrą, dažnai susiduria su apleistumo problema.
Apie Širvintų komendantūros pradžią man pavyko surasti žinių P. Rusecko “Savanorių Žygių” I tome iš atspausdintų aviac. plk. A. Mačiuikos ir viršilos A. Plk. Mačiuikos žiniomis, gegužės mėn. Širvintose stovėjo viena, karin. Džiuvės vadovaujama kuopa, bet “gegužės mėn. antroje pusėje, kai 1 pėst. pulkas pradėjo bolševikus pulti Anykščių - Utenos kryptimi, mūsų kareivių kuopa išėjo iš Širvintų. Išeidama paliko karin. Pošiūną su penkiais kareiviais”. Kar. Vyr. pusk. A. Užpalis, įstojęs į kuopą birželio 1 d., rado joje jau apie 30 jaunuolių. Jis rašo: “Į savanorių eiles daugiausia stodavo iš Gelvonių, Musninkų, Šešuolių valsčių, o iš Širvintų vls. neįstojo nė vienas, nes čia daugybė sulenkintų lietuvių . . . Šalia mūsų kom-ros apsigyveno lenkų komandantas su savo kareiviais. Tuo būdu įsikūrė dvi valdžios. Vietiniai gyventojai buvo linkę prie lenkų valdžios. Lenkų kom-tas suorganizavo vls. valdybą, o mūsų kom-tas įsteigė paštą. Komendantūros ir kareivių veikimas buvo labai sunkus, nes gyventojai piktai į mus žiūrėjo” .
“Šiaip gyvenimas kom-roje būtų pusėtinas, nes maistą turėjome gerą. Bet užtat drabužių stoka labai pakenkė mūsų k-ros augimui, nes daugelis, atėję užsirašyti į savanorius ir sužinoję, jog kai kurį laiką reikės dėvėti savo rūbais ir apavu, grįždavo namo. Taip pat liūdnai apibūdina kuopos stovį ir plk. Mačiuika: “Komendantūros kuopa darė slegiantį įspūdį: žmonės apsirengę savais drabužiais ir labai įvairiai. Neturtingesnieji buvo basi ir apiplyšę. Net drovu buvo juos statyti rikiuotėn. Į tą mūsų k-ros skurdą lenkai pirštu rodė, kas mums buvo ypač skaudu. Toliau Užpalis rašo: “Savanorių tarpe nebuvo nė vieno, kuris būtų mokėjęs karinę mankštą. Tik kiek vėliau įstojo į mūsų eiles gimnazistas Antanas Mačiuika, kuris turėjo supratimą apie karines pamokas. Iš plk. Mačiuikos Atsiminimų aiškėja, kad “tas įvyko 1919 m. liepos mėn. 4 dieną. Tuojau gavau komandiruotės dokumentus ir atitinkamą įgaliojimą ištirti Širvintų k-tūros būklę. Patogiausia buvo važiuoti per Kaišiadorius, kur stovėjo Trakų aps. k-tūra ir jos k-dantu buvo gerai man pažįstamas kar. Kundrotas. Pas jį sužinojau, kad nesant Širvintose stiprios k-tūros, lenkai ta spraga laisvai susisiekia su Lietuvos dvarininkais ir spekuliantai veža iš Lietuvos į Vilniaus kraštą javus, cukrų ir kitus maisto dalykus. O nei Ukmergės, nei Trakų aps. k-tūros neturi pakankamai jėgų juos sustabdyti. Apie Širvintų aps. gyventojus jis buvo nuomonės, kad jie yra labai pasyvūs ir abejingi Lietuvos ateities atžvilgiu, nes vietiniai dvarponiai varo stiprią agitaciją prieš laik. vyriausybę. Jis patarė man priimti Rik. sk.
Šia proga pravartu paminėti dar vieną anų laikų instituciją - stuikas, pastotis. Rodos, kad pastočių kiekis būdavo skiriamas pagal ūkio dydį, viena pastotis nuo tam tikro hektarų skaičiaus. Bet už pastotis, kaip ir už vieškelių taisymą, ūkininkai negaudavo jokio atlyginimo. Važinėjimas pastotimis nesudarydavo malonumo, jei vežiku būdavo pats ūkininkas. Tada tekdavo pajusti jo nepatenkinimą. Mano mėginimai užmegzti platesnį pasikalbėjimą su Kaišiadorių pastotininku nepasisekė. Jis tik trumpai atsakinėjo į mano klausimus, kaip vadinasi ta ar kita vietovė. Nuotaika buvo keistoka. Joniškėlio aps. susisiekė su Latvija ir turėjo aiškią sieną.
Reikia pasakyti, kad mums, šiaurės Lietuvos gyventojams, Vilnius iš seno keldavo ypatingų sentimentų. Vilniaus artumą pajutau privažiuojant Čiobiškį. Pasimatė iš Vilniaus atitekančios Vilijos (taip tada buvo vadinama Neris) krantai. Pats Vilijos vardas priminė išsiilgtąjį Vilnių. Tačiau tų apdainuotų Vilijos krantų Kaune man nebuvo tekę stebėti, nes nuvažiuodavau į ten tik kai susidėdavo daug reikalų. O juos atlikinėjant ministerijose ir intendantūroje vis reikėdavo skubėti.
Štai keletas pavyzdžių, iliustruojančių kultūros paveldo objektų svarbą ir priežiūros darbus:
- Mosėdžio Šv. Roko kapinių koplyčia (u. k. KVR 30635) pastatyta 1845 m. Tai romantinio klasicizmo stiliaus pavyzdys. FIXUS Mobilis pakeitė supuvusias ir nesandarias koplyčios bokštelio lentas, sutvirtino medinę bokštelio konstrukciją ir pakeitė skilusį stiklą koplyčios lange.
- Vilniaus pašto darbuotojų namų komplekso trečias namas (Antakalnio g. 18, Vilnius) yra registrinis, vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 45782), priklausantis Vilniaus pašto darbuotojų namų kompleksui. FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo objektą ir atliko prevencinės priežiūros darbus.
- Poeto Antano Baranausko ir rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio sodybos Antano Žukausko-Vienuolio namas (A. Vienuolio g. 2, Anykščiai) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 10476). FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo objektą ir atliko keletą prevencinės priežiūros darbų.
- Žagarės dvaro sodybos koplyčios pastatas (Jaunimo g. 1, Žagarė) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens, valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 25439), priklausantis Žagarės dvaro sodybos kompleksui. FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo objektą bei atliko keletą prevencinės priežiūros darbų.
- Mikytų palivarko sodybos (u. k. Ledainės pastatas statytas 1896 m. FIXUS Mobilis komanda apsilankė objekte ir atliko keletą prevencinės priežiūros darbų.
- Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (u. k. KVR 15943) statyta 1853 - 1874 m. FIXUS Mobilis komanda apsilankė šventovėje ir atliko keletą prevencinės priežiūros darbų.
Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia
Komendantūrų vaidmuo atkuriant nepriklausomą Lietuvą
Po to, buvau paskirtas Širvintų m. ir aps. karo komendantu. Man teko 1919 m. įsteigti Joniškėlio aps. karo komendantūrą, trumpą laiką kartu eiti Biržų aps. karo komendanto pareigas ir abi komendantūras sujungti į Pasvalio aps. komendantūrą. Skaitant KARĮ teko pastebėti, kad apie komendantūrų vaidmenį ir komendantų veiklą gana klaidingą supratimą turi net buvę žymesnieji karininkai, visą laiką ištarnavę kariuomenės daliniuose bei jos štabuose.
Nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą teko vykdyti bekovojant su į ją besibraunančiais priešais - komunistais rusais ir lenkais bei bermontininkais. Jaunai valstybei grėsė ne tik išoriniai pavojai, bet ir įvairūs priešai, bei negerovės šalies viduje. Kovai su visais tais vidujiniais priešais laik. vyriausybė, 1919.II.10 d., išleido “Ypatingus Valstybės apsaugos įstatus” (Laik. Vyr. Žinių 4 nr.). Kartu buvo paskelbtas visoje Lietuvoje karo stovis - išimtinė padėtis, kai saugumo sumetimais, buvo suvaržytos gyventojų pagrindinės teisės. Tuos įstatus įgyvendinti buvo pavedama karo komendantams.
Reikia atminti, kad į kiekvieną steigiamą apskritį laik. vyriausybė skirdavo šiuos savo atstovus: apskrities viršininką, aps. milicijos vadą ir aps. Tačiau iš priešų atvaduotose apskrityse pirmiausia būdavo skiriamas karo komendantas. Jam būdavo pavedamas tam tikro dydžio karinis dalinys, bene virš šimto karių. Tose apskrityse komendantas būdavo pradžioje vienintelis gyventojų reikalų tvarkytojas. Jis turėdavo išvalyti apskritį nuo besislapstančiųjų priešvalstybinių gaivalų, surankioti gyventojų slaptai laikomus ginklus, o įvairiems pareigūnams bei patikimiems gyventojams išduoti leidimus ginklams laikyti.
Karo komendantas leisdavo aps. gyventojams įsakymus, o už jų nevykdymą turėjo teisę bausti tam tikro dydžio baudomis (bene ligi 10,000 ostmarkių) ir kalėjimu (rodosi, ligi trijų mėn., gerai nebeprisimenu). Komendantai buvo įpareigoti sekti jų aps. leidžiamą spaudą bei nustatyti, kas draudžiama spausdinti. Nusižengusius tiems draudimams leidėjus galėjo bausti, visai, arba tam tikram laikui sustabdydamas tų laikraščių leidimą ir uždėti pinigines baudas.
Be aps. komendanto leidimo buvo draudžiami vieši susirinkimai. Kad užkirtus kelią tamsiesiems gaivalams, buvo varžomas gyventojų judėjimas naktimis. K-tai žiūrėdavo taip pat, kad gyventojai klausytų kitų valdžios pareigūnų reikalavimų, ir neklausančius atitinkamai bausdavo. Pasienio apskričių karo komendantai turėdavo dar vieną ypatingai svarbų uždavinį - sustabdyti maisto išvežimą į užsienius.
Baigdamas tą darbą, rugpjūčio mėn. pirmomis dienomis nuvykau į Kauną. Rikiuotės skyriaus viršininkas, kuriam tiesioginiai priklausydavo komendantūra, rotmistras Vaitekūnas, išklausęs mano pranešimo, nepašykštėjo man pagyrimų už atliktą darbą ir pridūrė, kad jis turįs mano gabumams atitinkančią naują darbovietę. Todėl Krašto Aps. ministerija yra susirūpinusi suaktyvinti Širvintų k-tūros veiklą. Rotmistro Vaitekūno manymu, karininkas Po-šiūnas buvo perlėtas, o aš būčiau ten labai tinkamas. Jis apsidžiaugė sužinojęs, kad aš moku lenkiškai, nes tas palengvino man suartėti su lenkiškai kalbančiais gyventojais. Todėl jis ir kvietė mane Širvintų karo komendantu.
Mano manymu, Širvintų apskritis buvo vokiečių okupacijos padarinys, kaip ir Joniškėlio aps. Kai 1919 m. gegužės mėn. 3 d. karin. J. Variakojo vadovaujama Panevėžio apsaugos rinktinė užėmė Ukmergę, tai į Širvintas buvo pasiųsta viena kuopa kareivių, kurie gegužės 5 d. išvarė iš ten raudonarmiečius. Netrukus atvyko iš Vilniaus lenkų dalinys. Susitikimas buvo draugiškas. Gegužės 6 d.
Ilgus metus komendantu ištarnavęs plk. J. Vėgėlis, lenkų pafrontės karo komendantų pareigas, tuo atžvilgiu, taip apibūdina (1962 Kario 66 psl.): “Karo komendantai gavo Krašto Apsaugos ministerio įsakymą: žvalgyti ir sekti lenkų kariuomenės veržimąsi, jai trukdyti ir priešintis, laikyti ryšį su savo kariuomenės artimesnėmis dalimis ir teikti žinias Vyr. Karo štabui ir artimoms savo kariuomenės dalims”.