Operos solistas Liudas Mikalauskas su žmona ir dviem vaikais jau aštuntus metus gyvena Kazlų Rūdos savivaldybėje, Plutiškių kaime. Abu sutuoktiniai sako, kad čia, toli nuo didmiesčių ir arti gamtos, yra jų šeimos rojus, kuriame nuostabu visais metų laikais.
Plutiškių bažnyčia - vieta, kur gamta ir kultūra susitinka.
Gyvenimas Atokiau Nuo Miesto Šurmulio
„Siaubingesnio savo gyvenimo etapo nežinau, ar prisimenu. Tas gyvenimas bute... Man buvo labai sunku priprasti, kad už sienos gyvena kiti žmonės, svetimi“, - LRT PLIUS laidoje „Gyvenk kaip galima švariau“ gyvenimą bute pamena operos solistas Liudas Mikalauskas.
Niekaip negalėjęs priprasti prie už sienos gyvenančių svetimų žmonių jis prikalbino žmoną Sigitą keltis į ramiąsias Plutiškes. L. Mikalauskas juokiasi: mylimoji sutiko važiuoti tik į gamtą, bet ne į kaimą.
Kitokią kasdienybę toli nuo Kauno Mikalauskai jaukinosi po truputį. Pirmiausia į nedidelį Plutiškių kaimą atvykdavę tik į svečius pas gerą draugą, taip pat operos solistą, o dabar ir kaimyną Egidijų Bavikiną. Žinodamas L. Mikalausko svajonę gyventi arčiau gamtos jis ir parodė šią vietą.
Natūralumas ir Ekologija Mikalauskų Šeimoje
Apsigyvenusi kaime Mikalauskų šeima ištisą sezoną valgo pačių užaugintas daržoves, geria kaimynų karvių pieną, rūgpienį, valgo ekologiškai ūkininkaujančių žmonių tiesiai į namus pristatomą mėsą. „Netoli gyvena toks Antanas - karvę laiko. Du kartus per savaitę atneša du litrus pieno, vieną kartą - varškės kilogramą. Kiaušiniai irgi kaimiški, pieno susiraugindavau.
Prisimenu, kažkada iš parduotuvės nusipirkome kiaušinių. Tuos kiaušinius paskui išmetėme. Tiesiog žiūri į tuos kiaušinius ir nežinau...“ S. Mikalauskienė tikina - kaimiškų kiaušinių skonis yra visiškai kitoks.
Jiedu prisipažįsta dabar esantys tikri natūralumo atstovai ir ekologijos ekspertai. Bet ne tik todėl, kad gyvenant kaime viskas po ranka. Nuolat būdamas švariame ore žmogus tampa jautresnis, pastabesnis, atsakingesnis, o stebėdamas gamtą daug ko išmoksta.
„Gyvendamas kaime alkanas tikrai neliksi“, - sako L. Mikalauskas. Rūsyje visada pilna šviežių ir marinuotų daržovių, o ko neturi pats, visada gali įsigyti iš kaimyno. Toks gyvenimas - labai patogus, be to, aukščiausia kokybė - garantuota. Šeimai ne mažiau svarbu ir tai, kad nebereikia gaišti laiko vaikštant po parduotuves.
Prisijaukinę kaimą Mikalauskai į daug ką pažvelgė naujai. Suprato, kokia svarbi žmogaus ir gamtos draugystė. Jų namuose nėra nei vienkartinių maišelių, nei puodelių. „Kai važiuojame į parduotuvę, mūsų maišeliai visada daugkartiniai. Net nekyla klausimų. Turime įvairiausių dydžių ir rūšių. Be problemų jau kurį laiką tai naudojame“, - tikina S.
Užsukęs į degalinę kavos ir L. Mikalauskas nusineša savo daugkartinį puodelį - taip ir patogiau, ir kava ilgiau būna šilta.
Mikalauskai neabejoja: pasirinkę ramų ir lėtą gyvenimą visai kitokią vaikystę jie padovanojo ir savo atžaloms. Visą vasarą vaikai laksto basi, pažįsta paukščius, gamtą ir turi daug draugų.
Kelionių Nameliai: Alternatyva Tradiciniam Apgyvendinimui
Kelionių nameliai - tai paprasti, baziniams keliautojų poreikiams pritaikyti pastatai. Viduje keliautojų laukia paprasti baldai, keletas indų, gultai nakvynei, daugumoje - krosnelė ar krosnis. O svarbiausia - šie nameliai savanorių rankomis prikelti antram gyvenimui iš nenaudojamų pastatų.
Keliautojų nameliai - paprastumas ir prieinamumas kelionėse.
Tai savarankiško naudojimosi („palieku gražiau, nei radau” principo), laikino apsistojimo (vienos ar dviejų naktų) vietos. Tai nėra viešbučiai, kaimo turizmo sodybos ar airbnb.
Konkreti mokėjimo suma už apsistojimą nėra nustatyta, o mūsų rekomenduojama yra nuo 10-15 € asmeniui už naktį. Surinktos lėšos skiriamos namelių išlaikymui bei jų tinklo kūrimui.
Nameliai nėra rezervuojami, jie atviri visiems keliautojams. Kiti turi teisę jame apsistoti tuo pačiu metu kaip ir tu, jei tik užtenka vietos ant gultų arba grindų, kilimėliui ir miegmaišiui pasitiesti. Namelio užimtumo internete nepamatysi. Ar namelis tuščias, ar jame yra kitų keliautojų, sužinosi tik nuvykęs (-usi) į vietą.
Savininkai - įvairūs privatūs ir juridiniai asmenys, leidę jų pastatą paversti keliautojų nameliu panaudos teise.
Dažniausiai užduodami klausimai apie keliautojų namelius:
| Klausimas | Atsakymas |
|---|---|
| Kas yra keliautojų nameliai? | Tai paprasti, baziniams keliautojų poreikiams pritaikyti pastatai. |
| Kokia keliautojų namelių paskirtis? | Tai savarankiško naudojimosi, laikino apsistojimo vietos. |
| Kiek kainuoja? | Rekomenduojama auka nuo 10-15 € asmeniui už naktį. |
| Kaip rezervuoti? | Nameliai nėra rezervuojami. |
| Kaip pasitikrinti užimtumą? | Užimtumo internete nepamatysi, reikia nuvykti į vietą. |
Kapelos „Vilainiai“ 50-mečio Jubiliejus
Pusė amžiaus scenoje! Kartu išgyvenę džiaugsmų ir netekčių, drauge žengę per ugnį ir vandenį, kolektyvo nariai šių įvairiaspalvių patirčių jaučiasi sujungti tarsi stipriausia šeima. Unikali kapela, kurioje savą erdvę muzikiniam talentui skleistis atrado ir rokeris, ir vos kelerių metukų fleitininkė. Per 50 metų nutiko tiek, kad visas istorijas sutalpinti pavyktų nebent solidžioje knygoje.
„Vilainiuose, tuometiniame Hidromelioracijos mokslinio tyrimo institute, kapela gimė. Vilainiuose daug metų repetavome ir koncertavome, Vilainių vardu ir pasivadinome. Institutas buvo reikšmingas Lietuvoje. Aš nuo 1972 m.
Net nežinau, ką įžvelgė manyje tuometinė instituto administracija - Tadas Kulvinskas, direktoriaus pavaduotojas Antanas Lukianas. Gal polinkį, gal talentą suburti žmones - pakvietė dirbti Vilainių kultūros namų direktoriumi. Žinoma, sutikau ir aš privalėjau pateisinti jų pasitikėjimą.
Organizavau mėgėjų meno būrelius - vyrų ir moterų vokalinius, estradinį ansamblius. Netgi chorą subūriau. Visiems jiems pats ir vadovavau. Negaliu sakyti, kad nepavyko. Tuomet iš tų pačių žmonių, kurie kažkiek grojo muzikos instrumentais, ar bent norėjo jais mokytis, pradėjau kurti kapelą.“
Apskritai - esu dėkingas tiems žmonėms, kurie kadaise manimi patikėjo - ypač Antanui Lukianui, jis padėjo organizuoti žmones ir pats atėjo į kapelą groti kontrabosu. Turėti tokį autoritetingą žmogų kolektyve labai daug ką reiškė. Iš mūsų kapelos pirmojo sąstato jau nedaug likusių. Tai Povilas Šukys (smuikas) ir Vytautas Bauža (trimitas). Jie taip pat atvyks į areną stebėti mūsų pasirodymo. Taigi - kapela gimė ir augo Vilainiuose.
Taip, kolektyvui - kaip žmogui - 50 metų yra ne taip ir mažai. Kartu su manim kapela augo ir keitėsi. Vieni išėjo ten, iš kur jau negrįžtama, kiti tiesiog „neprilipo“, dar kiti tik pasimatavo kapelos marškinėlius. Ypač jaunimas, kurių muzikinį gyvenimą dabar stebiu iš „senelio“ pozicijos. Apskritai epizodiškai grojo ir dainavo palyginus nemažai žmonių. Iš pirmųjų muzikantų liko tik Zina Geičienė ir Valerijus Gasiūnas. Jų „stažas“ „Vilainiuose“ - 46 metai. Dabar esame stipri muzikinė šeima.
Mūsų repeticijos, koncertai - žmonių laisvalaikio sąskaita. Esu labai dėkingas jiems, nes dalis mano ir jų gyvenimo buvo KAPELA. Tai ir įdomu, ir įtampos pakako. Ar mums kartu įdomu, linksma? Žinoma - taip, nes jau vienas kitą gerai pažįstam ir galim pasitikėti. Ypač mus vienija humoras - jis palaiko gyvenimą, nuotaiką ir draugystę.
Antanai, štai taip linksmai su kolektyvu apvažiavote kone visą Lietuvą, Pabaltijį, svečiavotės ir kitose užsienio šalyse, tarp kurių net Šiaurės Korėja. Oho! Tai tolimiausia šalis, kur esame buvę. Įsimintiniausia kelionė. Šiaurės Korėja - egzotiška šalis, ypač savo gamta ir kultūra. Kelionė buvo koncertinė, vežėmės instrumentus. Buvom paruošę ir korėjiečių dainą lietuviškai. Kai sudainavom - labai plojo.
Daugybę kartų „Vilainių“ kapelos muzika skambėjo LRT televizijos laidoje „Duokim garo“. 2013 m. čia laimėjote I vietą.
O kovo pradžioje pristatėte nebe pirmą knygą-dainų rinkinį, šįsyk pavadintą „Išdainuosiu širdį“. Iš viso vieno ir su kolegomis yra išleista penki dainų rinkiniai. Iš jų - pirmas ir penktas - vieno mano kūriniai. Penktąjį - „Išdainuosiu širdį“ - išleidau ir dedikavau VILAINIŲ kolektyvui. Jaučiuosi išdainavęs širdį. Išdainavau tai, kas per gyvenimą kaupėsi dūšioj, tai, kas iš kažin kur atskridę įstrigdavo mintyse ir nedavė ramybės tol, kol nesuguldavo natomis ir žodžiais popieriaus lape.
Dabar mūsų yra trylika. Romualdas Bugas - profesionaliai groja kontrabosu ir dainuoja kapeloje apie 30 metų. Visada jaučiau jį esant iš dešinės. Jis į kapelą atsivedė ir savo dukras Augustę ir Aistę. Jaunėlė, fleitininkė Aistė atėjo dar visai maža, parašiau jai dainelę ir gerai pamenu, kai pirmą kartą turėjo išeiti į sceną - graudžiai pravirko užkulisiuose. Turėjom keisti programą, kad ji nusiramintų. Nusiramino ir po kiek laiko išėjusi sudainavo puikiai. Tai buvo tikras jos debiutas. Antras Aistės debiutas taip pat įvyko su kapela - televizijoje ji atliko savo kūrybos dainą. Kapela matė, kaip Aistė užaugo. Visi ją globojom, koncertinėse išvykose visi norėjom būti „tėvais“. Taigi turėjau retą progą matyti, kaip auga muzikalus žmogus - nuo nedrąsios mažos mergaitės iki savarankiškos atlikėjos.
Trimitu grojantis Vladas Navickas pastaruosius metus į repeticijas ir koncertus važinėja iš Palangos. Profesionalus muzikantas. Esu jam dėkingas už supratingumą ir pagarbą kolektyvui, visam tam, ką kartu darome, o tuo pačiu ir man. Kėdainių įžymybė, būgnininkas Ričardas Švilpa - rokeris kapeloje - man pačiam tai buvo netikėta. Rasa Gužauskaitė-Babilienė -buvusi mano mokinė. Jos atėjimas į kapelą yra tas atvejis, kai patiri, jog mokytojai nebūtinai pamirštami uždarius mokyklos duris. Dainininkė Sandra Imenavičienė - mūsų muzikinėje šeimoje yra veidas, pagal kurį neretai identifikuojami VILAINIAI. Džiaugiuosi visais - buvusiais ir esamais kolektyvo nariais. Kartu patyrę muzikavimo džiaugsmą, suteikėme džiaugsmo ir daugybei žmonių. Dėkoju Dievui ir Likimui už šią dovaną, kurią gavau kartu su prieš 50 metų paties sukurtu kolektyvu. Būtent jų vertinimui atsinešdavau ir atsinešu savo kūrybą - kūriniai arba suskamba, arba ne.
Liaudies muzika yra neišsenkantis kūrybos šaltinis. Kas iš jo bent vieną kartą yra atsigėręs, grįžta dar ir dar. Ji atkartojama, interpretuojama įvairiomis formomis. Man tik liūdnoka dėl vaikų, kuriems jau mažėja ir mažėja galimybių tuos šaltinius rasti.
Ilsiuosi namuose, nes namai - ramybės oazė. Bet gal kitaip pasakyčiau: mano galvoje visada skamba kažkokia melodija ir vaikščiodamas vis švilpiniuoju. Įspūdingas kapelos jubiliejus jau visai čia pat.
Koncertas bus gražus. Kaip kitaip? Juk bus sudainuotos gražiausios „Vilainių“ dainos su draugais - dainuos ir etnomuzikologė Loreta Sungailienė ir operos solistas Liudas Mikalauskas, ir kapelos „Punelė“, „Zyplių dvaro kapela“, kurioms vadovauja šio žanro profesionalai - Gintautas Šmitas, Remigijus Poderis. Kviečiame.
tags: #antanas #mikalauskas #sodyba