Sodyba - tai ne tik vieta poilsiui, bet ir nuolatinio darbo reikalaujanti erdvė. Ypač svarbu tinkamai pasiruošti naujam sezonui, atliekant reikiamus darbus ankstyvą pavasarį.
Pavasaris sodyboje
Piliakalniai Lietuvoje
"Piliakalnio" sąvoka yra plati tiek teritoriniu, tiek ir chronologiniu aspektais. Piliakalniai po jų apleidimo mūsų dienas pasiekė daugiau ar mažiau apardyti. Piliakalnių būklės pasekmė - gamtos ir žmogaus jėgų: nuplauti upių, nuarti, iškasinėti duobių ir kt. savo išvaizdą. Kartais net specialisto akis čia sunkiai įžvelgia piliakalnio požymius.
Lietuvių kalboje žodis "pilis" kildinamas iš "pilti". Piliakalniai neegzistavo pavieniui - vienalaikiais objektais ir buvo susiję su jais savo funkcijomis. Pagrindinis viso archeologijos paminklų komplekso elementas. Greta senųjų gyvenviečių buvo gamybos vietos, vedė keliai. Žmonių bendruomenės, sankaupa.
Šeimyniškėlių archeologijos paminklų kompleksas (Baranauskas T., Zabiela G. Vorutos pilis, V. kartais - senosios gamybos vietos, keliai ir kt. atstumu. Papėdėje dar saugomi vandens telkinių). Piliakalnis, tai vieta bei jos įtvirtinimai. Pilies ar kitokio įtvirtinimo kiemas. įgulai visus būtinus produktus. Kariuomenė, slėptis subėgdavo apylinkių gyventojai - žemiau jos.
Aikštelę ribodavo įtvirtinimai. Aikštelę ribodavo įtvirtinimai. Būdavo taisyklingų formų: apvalios, keturkampės ar trikampės, netaisyklingo ovalo, keturkampio užapvalintais kampais ar trapecijos formų. Nuplautos, o pačios aikštelės pakeitusios savo formą. Aikštelę ribodavo įtvirtinimai. Nėra aikštelei privalomas elementas. Piliakalnių įtvirtinimai labai įvairūs: terasos ir šlaitai, medžio - įvairios tvoros, užtvaros, bokštai, sienos.
Piliakalnių įtvirtinimai labai įvairūs. Griovius. Linijos (Martynaičiai, Kretingos r., Gudeliai, Kelmės r.). Papėdėje iškasus griovį. Papėdėje. Metu užlyginti, šlaitai išplokštinti. Pagilinti griovius, pastatinti šlaitus.
Aptinkamos papėdės gyvenvietės, kurios būdavo prie daugumos piliakalnių. Papėdės gyvenvietės, priešpiliai ir papiliai - vieta visose gyvenimui tinkamose jo papėdėse. Nuo hektaro iki keliolikos hektarų (Kernavė, Šatrija, Telšių r.). Geležies lydymo atliekomis (šlaku). Armenyje. Papilys, apsaugotas grioviais. XIII-XIV a. paprastai verčiamas kaip papilys. Įtvirtintas nei pati pilies vieta. Įtvirtinimais juosiama papėdės gyvenvietė ar jos dalis. Už dabar saugomą bei žinomą ir gali būti nustatytas tik išsamių tyrimų metu. Beveik be išimties būdingi tik patiems vėlyviausiems, XIII-XV a. piliakalniams (gyvenvietės vietą).
Jų tyrinėjimų - archeologiniai kasinėjimai. Padaromas ir jo planas. Detalizuoti bei papildyti (sluoksnių charakteristiką) bei radinius. Iki 2005 m. 993 buvusius ir esamus piliakalnius, iš kurių beveik kas penktas buvo tyrinėtas. Nepertraukiamų tyrimų sezonų (1990-2004 m.) buvo ištirtas visiškai. Tyrinėjimai apėmė atskiras piliakalnių dalis arba jų liekanas. Šeimyniškėlių piliakalnio aikštelės tyrinėjimai 2003 m. G. Paskutinius šimtmečius kelių tyrinėtojų kartų.
Piliakalnių tyrinėjimų istorija
Pirmuosius susidomėjimo piliakalniais pradmenis aptinkame dar XVI a. (Strijkovskis). Intensyvesnei istorijos mokslo plėtotei bei kylant romantizmo bangai (1799-1859) ir Fridrichas Diubua diu Montperio (1798-1850) - apibendrinantį darbą apie juos - vietos. XIX a. žymi ne viename piliakalnyje esančios senos duobės. Praturtėti panorę legendų apie užkastus turtus prisiklausę asmenys. Tarp jų yra Juozapo Žiogo (1868-1935) 1898 m. piliakalnio kasinėjimai. XIX a. susidomėjimas krašto istorija ir jos liudininkais - piliakalniais, aiškintasi jų kilmė. Piliakalniai, dar 1872 m. m., pirmuosiuose „Aušros“ numeriuose, dalis kurių siejama su piliakalniais, Vilniaus, Gardino ir Kauno gubernijų archeologiniuose žemėlapiuose. Piliakalnių, esančių dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Likusią spragą lietuviškų gubernijų piliakalnių pažinime 1909 m. lietuvišką knygelę (dabartinėje Lietuvos teritorijoje). XIX a. plačiau ir išsamiau. 1886 m. (Raseinių r.) ištyrė 86,5 kvadratinių metrų plotą, viską kruopščiai fiksuodamas - žingsnis piliakalnių pažinime. Mokslinius piliakalnių kasinėjimus Kšivickis (1859-1941) bei sukauptų duomenų skelbimu - senovė“. 1908-1913 m. L. paskelbė medžiagos apie ankstyvesnę jų istoriją nei kovų su Ordinu laikai. Vladas Nagevičius (1881-1954) amžiams įrašė į mokslo ir piliakalnių pažinimo istoriją. 1931-1934 m. teikiamas galimybes piliakalnių raidos pažinimui, parodė jos sudėtingumą - tyrėjas (Norvegija) prie to meto europinio archeologijos lygio. Tūbelio) apsilankymas tyrinėjimų vietose. Liko iki galo nesusisteminta ir nepaskelbta, V. P. populiarinimui.
Po L. Pietų Lietuvos piliakalniai, kuriems P. Tarasenka ir skyrė daugiausia dėmesio. Buvo kaupiama medžiaga naujam Lietuvos archeologiniam žemėlapiui. P. piliakalnių 1928 m. medžiagoje“. Jo dėka Lietuva XX a. piliakalnių sąrašą. P. skaičių Lietuvoje - per 1000. Kasinėjimai, planų darymas truko visą likusį P. dešimtmečius. 1956 m. Lietuvos piliakalnių raidą. Ne mažiau svarbi piliakalnių tyrimams buvo ir 1934-1936 m. veikusi Senovės paminklų apsaugos referentūra: topografiniai planai, fotonuotraukos, išsamesni aprašymai. Apskritai prieškario Lietuvoje piliakalnių pažinime buvo daug padaryta. Archeologijos lygis buvo aukštesnis nei Lietuvoje (1864-1943), įtvirtinimus. Volkaitė-Kulikauskienė 1952-1954 m. buvo pirmasis jų ilgame plačiai tyrinėtų piliakalnių sąraše. P. daugiausia nusipelnė kaip Užnemunės piliakalnių tyrinėtojas. 1961-1971 m. kasinėjo 10 piliakalnių, piliakalnių raidą nuo pirmųjų amžių po Kr. iki kovų su Ordinu laikotarpio archeologinių ekspedicijų metu. 1948-1973 m. (Migonys, Kaišiadorių r.), garsius vėlyvus (Punia, Alytaus r.) pagrindinius Lietuvos proistorės bruožus (Narkūnai, Kernavė) piliakalniams pažinti, piliakalnius - teritorijų administracinius-politinius centrus (gyvenvietės ir pilkapyno kasinėjimai Migonyse). „Lietuvos TSR archeologijos atlaso“ 2 tomas. Autorių kolektyvas (A. Grigalavičienė, V. Daugudis, A. piliakalniais laikomus objektus: radiniai, tyrinėjimai, žvalgymai, literatūra. Duomenys apie 1974-2000 m. principų tyrinėjimus. Daugudis (1929-2002). Piliakalniai buvo jo pagrindinis tyrimų objektas. Jis kasinėjo 15 piliakalnių, jau pirmame - Aukštadvaryje, Trakų r., kurio medžiaga liko neskelbta. V. įtvirtinimų konstrukcijoms, gilinosi į ankstyvuosius piliakalnius, piliakalnių datavimui pagal išorinę išvaizdą, piliakalnių tyrinėjimuose. 1976-1987 m. ji plačiai kasinėjo 4 piliakalnius: žalvario ir ankstyvąjį geležies amžius. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pasikeitė mokslo ir paminklosaugos sistemos, turėjo įtakos piliakalnių tyrimams. Išnyko, užtat gerokai pagausėjo smulkesnių paminklosauginių tyrimų, labiau orientuoti į piliakalnių yrančių dalių ištyrimą, radiokarbonines ar palinologines analizes. Pradėti ir sisteminiai istoriniai senųjų pilių tyrimai (gyvenviečių). „Lietuvos TSR archeologijos atlasas”. „Lietuvos medinės pilys“.
Kupiškio (Aukštupėnų) piliakalnis: išankstinės prielaidos ir tyrimų rezultatai
Piliakalnių apsauga ir tvarkymas
Piliakalniai po jų apleidimo mūsų dienas pasiekė daugiau ar mažiau apardyti: medžiai ir urviniai žvėreliai. Pradžioje rezervuarą Vilniaus Gedimino kalne 1912 m. sustabdymas. XX a. pokyčiai, dažniausiai jų šlaitus ardantys papėdėse įrengti tvenkiniai, perduodant Lietuvai pagražinti draugijos globon ar net perimant valstybės žinion. Piliakalnių tvarkymo darbus pamažėle pradėjo įsijungti ir savivaldybės. Stovėjusi sodyba, nuo bažnyčios link piliakalnio nutiestas kelias (Žiegždriai, Kauno r.). Nuo 8 dešimtmečio pradžios imta juos realiai gelbėti. Pirmųjų tvarkomų piliakalnių buvo Merkinė, Varėnos r., kur 1971 m. įrengti laiptai - ardomieji procesai. Iki XX a. Skomantai, Klaipėdos r.), atidirbti tam tikri technologiniai sprendimai. Nuo 1993 m. darbų programa. Kasamas žvyras iš Ramulėnų piliakalnio 1968 06 09. V. Daugudžio nuotr. LIIR V. Daugudžio fondas Nr. Hidrotechnikas Juozas Lukošiūnas darbais. Lietuvos istorija ar edukacija susijusių renginių pravedimo vietų, panaudojimas. 2005 m. programa apėmė 73 piliakalnius - darbai. Kauno m., piliakalnio šlaito atkūrimas 1998-2002 m. gelbėjimo darbai jau maždaug įpusėjo. Griūvantis Kumelionių piliakalnio šlaitas. 2004 m. Z. Baigiamos nuplauti Rumšiškių piliakalnio liekanos iš pietų. 1963 m. Daugudžionuotr. LIIR V. Daugudžio fondas Nr. Punios piliakalnio papėdėje iš akmenų formuojama atraminė prizmė. 1996 m. Z. Informacinis stendas Šatrijos papėdėje. 2004 m. G.
Skomantų piliakalnis
Įtvirtinimų atsiradimas ir raida
Įtvirtinimai žinomi ankstyvaisiais istoriniais laikais: Uralo kalnų ir nuo poliarinio rato iki stepių juostos bei Alpių kalnų - paskirties įtvirtinimai, gyvavę nuo IV tūkst. pr. Kr. iki Naujųjų laikų. Įtvirtinimų kilmė žmonijos istorijoje tebėra neįminta mokslo paslaptis. Vis dėlto sutariama - tai naujų visuomeninių santykių rezultatas, atspindintis visuomenės išsivystymo lygį ir vėliau lygiai taip pat išnykstantys. Įtvirtinimų atsiradimas siejamas su kylančia įtampa tarp atskirų bendruomenių. Pirmieji įtvirtinimai pasirodė Artimuosiuose Rytuose prieš 10 - 9 tūkst. metų: uoloje iškirstas griovys ir net 5 m aukštį siekianti akmeninė siena. Palaipsniui įtvirtinimai darėsi vis didesni, išplisdami Mesopotamijoje ir Mažojoje Azijoje. Gyvenviečių tvirtinimo idėja per Balkanus pasiekė Europą. Čia atsirado grioviais ir žemių arba akmenų pylimais įtvirtintos gyvenvietės, saugančios nuo galimo priešo išpuolio iš vienos pusės. Tarp 4300 ir 3500 m. pr. Kr. tiek lygumose, tiek ir aukštumų viršūnėse. Dvigubo griovio išorinio krašto ilgis buvo net 2,55 km. Tokiu būdu gyvenvietės tampa sunkiau prieinami. 1200-800 m. pr. Kr. m pločio, 7 m gylio griovys. Yra keltų piliakalniai - opidumai, išsiskiriantys savo milžiniškais dydžiais: hektarų, o didžiausi viršija 300 ha plotą. (Vokietija, Bavarija) užima 380 ha. teritorijoje į šiaurę nuo Viduržemio jūros, tarp Vengrijos ir Anglijos. Įtvirtinimai turi net specifinį pavadinimą - galų sienos (murus gallicus), užpildyti akmenimis. (Prancūzija) laikų 58-53 m. pr. Kr. (100-44 m. pr. Kr.). Pietryčių Europos miškastepių ruože VIII-III a. pr. Kr. teritoriją - galingus įtvirtinimus: 7,5-9 m aukštį, grioviai - iki 5,5 m gylį. Šie įtvirtinimai gerokai pranoko įprasto dydžio gyvenviečių ar pilių dydžius. Išnykus skitų kultūrai iš istorinės arenos, neįgavo tąsos - gyvenviečių lygio, uolienos (Skandinavija).
Galų siena (murus gallicus)
Ankstyviausi įtvirtinimai Lietuvoje
Apie ankstyviausius įtvirtinimus Lietuvoje mažai ką galima pasakyti: vėlyvojo neolito (III tūkst. pr. Kr. antroji pusė - II tūkst. pr. Kr. gyvenviečių tyrimų, jų įtvirtinimų liekanų aptikta vos poroje vietų. 3 tokių aptvarų eilės, perskirtos dviem 2 m pločio, 1 m gylio grioviais, tyrinėtojai datuoja II tūkst. pr. Kr. pradžia. Ryšys su vėlesniais ir ar tai jau gynybiniai įtvirtinimai - tebėra neaišku. Kultūrinė įtaka persidavė per tarpininkus. Lužitėnų kultūra apsaugotose ežerų vandenų, VIII-VI a. pr. Kr. gyvenvietes, tyrinėjimų rezultatus atkurta plotą. Skitų kultūros tarpininkas yra Milogrado kultūra, gyvavusi VII-III a. pr. Ukrainos šiaurinėje ir Baltarusijos pietinėje dalyse, jų išorinėje pusėje iškastais 1 m gylio grioviais. I tūkst. pr. Kr. ankstyviausiais piliakalniais.
Rytų Lietuvoje piliakalniams įrengti naudotos atskirų kalvų viršūnės. Piliakalnių forma yra maksimaliai pritaikyta prie esamo reljefo: m aukštyje nuo aikštelės statesnis šlaitas, medinės tvoros, kurios neretai būdavo dvigubos, išsidėstę pastatai. Tokių piliakalnių aikštelės paprastai neviršijo 30 m skersmens (Ignalinos r., Žąsinų ežero apylinkės Švenčionių r.). Ar skirtingos piliakalnių chronologijos pasekmė - tebėra neaišku - gyvenvietėmis Luokeso ežere (Molėtų r.). G. Baltarusijoje. Ji gyvavo ilgai - nuo II-I tūkst. pr. Kr. ribos iki II a., apgyvendinimo regionai, panaudojimas buvo menkas egzistavimo pabaigoje aplinkinėms teritorijoms Lietuvą. Kitas ankstyviausių Lietuvos piliakalnių regionas yra Vakarų Lietuva (Kretingos r.), molinių svorelių, pr. Kr. antrąja puse. Piliakalnis datuotas I tūkst. pr. Kr. viduriu ir antrąja puse (Jakai, Klaipėdos r.). Pasirodė apie 1300 m. pr. Kr. tipai, kurie greičiausiai yra chronologiškai ir funkciškai skirtingi (Avilčiai, Molėtų r., Malkėstas, Molėtų r., Paserninkai, Lazdijų r.), plonas kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta akmeninių kirvių: akmeninio kirvio išgrąža bei lipdyta šukė, papėdžių gyvenviečių liekanų neaptikta (Zarasų r.) be žymesnių įtvirtinimų - stambesnių bendruomenių gyvenamosios vietos - medinės tvoros aikštelės pakraščiuose (Nevieriškė, Švenčionių r., Narkūnai), vėlesnių epochų palikimo, todėl jo dalis išliko iki mūsų dienų (Dryžiai, Utenos r., Paūdronis, Šalčininkų r., Suginčiai, Molėtų r.) terasomis. Keramikos kultūros piliakalniai (Velikuškės, Zarasų r.) kultūros žlugimo laikus ir gyvavo iki I tūkst. vidurio: gyvenvietės, siekiančios iki 6 ha plotą (Sokiškiai) skersmens aikštelėmis, apjuosti 2-3 įvirtinimų žiedais (Puziniškis, Ignalinos r., Zarasų r., Strakšiškė, Ignalinos r.), papėdžių gyvenviečių neturi, turintys tik natūralius įtvirtinimus (r.) (Kubiliai, Utenos r., Kalviai, Utenos r., Aviliai, Zarasų r.), silpnai įtvirtintos gyvenvietės, gyveno tik pirmaisiais amžiais po Kr. funkcionavimo dėsningumus Lietuvos vietų piliakalniai, apie tikslesnę jų chronologiją, nei apie kultūrinį priklausymą, bruožų ir šiame atlase nepristatomos, piliakalniais, nors greičiausiai tai nėra piliakalniai mažų smarkiai įtvirtintų (Plūsčios, Kelmės r.) piliakalnių. Maždaug II-III a. pasikeitė ir apgyvendinimo struktūra (Vorėnai, Molėtų r., Sokiškiai). Šalia tokių piliakalnių atsirado ankstyvųjų pilkapynų: aukštinti pylimai, statinti šlaitai, medinių gynybinių užtvarų liekanos (Dovainonys, Aukštadvaris), prasidėjus neramius laikus (Vilnius, Rumbonys, Alytaus r.).
Narkūnų piliakalnis
Piliakalnių raida I tūkst.
Apie I tūkst. vidurį pradėjo išsiskirti atskirų Lietuvos sričių piliakalniai: gentys, žinomos iš II tūkst. pradžios istorinių šaltinių, raidą didžiuliuose Europos plotuose - vietos. Šių įtakų poveikis Lietuvos piliakalniams tebėra netyrinėtas. Neramūs laikai III-V a. slėptuvinio tipo piliakalniams. Piliakalniai-slėptuvės yra dviejų rūšių (Pagėgių sav.), patys piliakalniai buvo nuošaliau nuo gyvenviečių, piliakalniai su nedidelėmis aikštelėmis yra XIV a. Šukionių, Kėdainių r., piliakalnis. G. G. I tūkst. Lietuvos piliakalnių medžiaga gana skurdi. Nuo II-III a. pradžios jiems būdinga kitokia keramika: paviršius būna nelygus, lyg apdrėbtas skystu moliu. Tai grublėta keramika. I tūkst. plonasienės keramikos labai lygiu paviršiumi, patekusi tautų kraustymosi metu iš pietvakarinių kaimynų. Nuo II tūkst. lipdytą keramiką keičia apžiesta, nuo XIV a. - žiesta, bangelių, lygiagrečių linijų ar štampukų ornamentais: galąstuvų, gyvulių kaulų, ginklų liekanos, reti (Rudamina, Lazdijų r., Moškėnai, Rokiškio r.) neleidžia šio laiko.