Kas yra anestetikai? Bendroji ir vietinė anestezija

Žodis anestezija kilo iš graikų kalbos žodžio anaisthētos, reiškiančio "nejautrų". Anestezija taikoma, norint laikinai sumažinti ar visiškai nuslopinti pojūčius per skausmingas medicinines procedūras, operacijas.

Iki XIX amžiaus vidurio, kai buvo išrasti anestetikai, chirurgai, norėdami nupjauti galūnes, susiūti žaizdas ar pašalinti paslaptingus auglius, pacientų skausmą slopindavo opiumu arba alkoholiu. Nors šios priemonės apsvaigindavo pacientą ir jis tapdavo ne toks jautrus, jos ne visada numalšindavo skausmą ar ištrindavo iš atminties skausmingus potyrius.

Išradus anestetikus, gydytojams pasidarė kur kas lengviau nuslopinti paciento pojūčius vaistų kombinacijomis, kurios ne tik numalšina skausmą, bet ir atpalaiduoja raumenis, o kartais panardina į gilią miego būseną su trumpalaike amnezija.

Šiandien medicina naudoja dvejopus anestetinius vaistus: tuos, kurie nuskausmina visą kūną ir jus užmigdo (bendroji anestezija), bei tuos, kurie užšaldo tik atskiras kūno dalis (vietinė anestezija).

Vietinė anestezija blokuoja nervus, kurie konkrečią kūno dalį ar sritį jungia su smegenimis. Ji neleidžia nervams perduoti skausmo signalų mūsų smegenims. Tai gali būti novokaino injekcijos, kurias į dantenas sušvirkščia odontologai, taisydami dantų kanalus, ar epidūrinė nejautra, leidžianti (santykinai) neskausmingai pagimdyti, per stuburo kanalą blokuodama iš pilvo srities kylančius skausmo impulsus.

Rimtesnėms operacijoms, kurioms būtina, kad pacientas būtų nesąmoningas, gydytojai naudoja bendrąją anesteziją. Jos metu pacientas užmigdomas ir nejaučia jokių operacijos potyrių (tačiau pabudus jaučia pooperacinius skausmus). Šis metodas taip pat apriboja fiziologinę reakciją į chirurginius pjūvius, palaikydamas vienodą kraujo spaudimą bei širdies ritmą ir neleisdamas išsiskirti pernelyg dideliam streso hormono kiekiui.

Iš pradžių bendrajai anestezijai buvo naudojamas eteris ir chloroformas. Tačiau skirtumas tarp to, kiek šių medžiagų reikia operacijai, ir kiekio, kuris gali tapti mirtinas, yra labai mažas. Dažnai pacientas būdavo užmigdomas per kempinę, pridėtą prie nosies, o tokiu būdu kontroliuoti šių medžiagų kiekį būdavo sudėtinga. Šiuolaikinė medicina bendrajai anestezijai naudoja inhaliuojamų dujų mišinį, kurį gali sudaryti diazoto monoksidas, dar vadinamas juoko dujomis, ir tokie eterio vediniai kaip izofluranas, sevofluranas ir desfluranas. Patyrę anesteziologai šiuos vaistus skiria per aparatus, kurie nustato tikslią dozę, kad pacientas užmigtų tik operacijai, o ne amžiams.

Kadangi šie vaistai trikdo kvėpavimą, dažnai tokie pacientai yra intubuojami - į jų trachėją įkišamas plastikinis arba guminis vamzdelis, prijungtas prie plaučių ventiliaciją atliekančio kvėpavimo aparato.

Nors medicina šiandien neįsivaizduojama be anestetikų, mokslininkai iki šiol tiksliai nežino, kaip jie veikia. Daugiausia pripažinta teorija teigia, kad jie sąveikauja su smegenų ląstelių lipidais, keisdami ląstelių aktyvumą. Tačiau tikslūs mechanizmai lieka nežinomi.

Jei jums kada nors darė operaciją, ją ištvėrėte tik padedami anestetikų. Prieš tai, kai XIX amžiaus pradžioje anestezija buvo išrasta, chirurgai amputuodavo galūnes, siūdavo žaizdas ir pašalindavo auglius pacientų skausmą malšindami opiumu arba alkoholiu. Nors jie ir sumažindavo skausmą, jo visiškai neužblokuodavo, be to, pacientas viską prisimindavo.

Nuo to laiko gydytojai, darydami narkozę, labai patobulėjo. Jie naudoja vaistų kombinaciją, kuri mažina skausmą, atpalaiduoja raumenis, o kai kuriais atvejais sukelia gilią hipnozės būseną, dėl kurios atsiranda laikina amnezija. Vietiniai anestetikai blokuoja nervus, jungiančius konkrečią kūno dalį ar smegenų sritį, neleisdami nervams perduoti skausmo signalų į smegenis. Esant rimties sužeidimams gydytojai naudoja bendrąją anesteziją. Tuomet pacientas būna be sąmonės, jis nieko nenuvokia ir operacijos neprisimena (nors pabudus skausmas po operacijos juntamas).

Pirmieji bendrosios anestezijos pavyzdžiai - eteris ir chloroformas. Tačiau labai plona riba skiria tai, kokio šių vaistų kiekio reikia operacijai, ir kokia dozė gali būti mirtina. Šiandien plačiausiai naudojami bendrieji anestetikai - įkvėpiamų dujų mišiniai, į kuriuos įeina azoto suboksidas ir įvairiausi eterio dariniai, tokie kaip izofluranas, sevofluranas ir desfluranas.

Įgudę anesteziologai vaistų dozę nustato naudodami specialius mechanizmus, ir taip užtikrina, kad žmogus miegotų tik per operaciją, o ne amžinai. Nepaisant anestetikų būtinybės šiuolaikinėje medicinoje, mokslininkai nėra visiškai tikri, kaip jie veikia. Geriausia teorija teigia, kad jie išskaido dalį smegenų ląstelėse esančių riebalų, pakeisdami ląstelių aktyvumą. Tačiau tikslus mechanizmas vis dar neaiškus. Tačiau anestezijos dažnas naudojimas nėra atsitiktinis.

Anestezijos rūšys

Pasak gyd. K. Miežėno, anesteziją galima suskirstyti į dvi rūšis - bendrinę ir regioninę nejautrą. Bendrinė nejautra yra tada, kai žmogus yra užmigdomas medikamentais ir nejaučia skausmo.

Vietinė anestezija - tai skausmo jutimo sustabdymas tam tikroje kūno vietoje, kai sąmonė nenuslopinama, t.y. ligonis neužmigdomas. Anestezija gali būti naudojama nedidelėms intervencijoms atlikti, anestetikai gali būti lašinami į akį, jais suvilgoma nosiaryklė. Taip pat yra ir laidinė anestezija, kai anestetikų suleidžiama į tam tikrus nervinius laidus, pvz., atliekant kojų ir rankų operacijas.

Galima atlikti ir kombinuotą nejautrą, kai atliekama vietinė nejautra ir bendrinė narkozė. Taip yra daroma siekiant naudoti kuo mažiau cheminių preparatų, kurie, kaip ir visi vaistai, gali sukelti šalutinį poveikį. Be to, atsižvelgiama į tai, kad po sunkių operacijų ligoniui dažnai būna reikalingas ilgalaikis nuskausminimas. Minėtu būdu net iki penkių parų galima sėkmingai valdyti skausmą.

• Vietinė anestezija. Ji nuskausmina nedidelę kūno dalį ir blokuoja skausmą jo šaltinyje.
• Regioninė anestezija. Ji nuskausmina visą kūno dalį, pvz., ranką ar koją, arba viską žemiau krūtinės. Ji atliekama injekcija arba mažu vamzdeliu (kateteriu) į nervų sankaupą. Anestetikas neleidžia skausmo signalams pasiekti smegenų. Procedūros metu galite būti budrūs arba mieguisti.
• Stebima anestezija arba intraveninė (IV) sedacija. Tai sukelia atsipalaidavusią ir neskausmingą būseną. Vaistai leidžiami tiesiai į veną, kad taptumėte mieguisti.
• Bendroji anestezija. Ji laikinai blokuoja smegenų gebėjimą jausti skausmą ir sukelia sąmonės praradimą.

Yra du anestezijos metodai - vietinė ir bendroji anestezija. Vietinė anestezija skiriama tam tikrai kūno daliai nuskausminti, pacientas lieka sąmoningas (pavyzdžiui, odontologinės procedūros). Bendroji anestezija taikoma esant sudėtingesnėms operacijoms. Pacientas panyra į savotišką nesąmoningumo būseną. Ši būklė yra kruopščiai kontroliuojama anesteziologo, keičiant anestetiko dozes ar vieną anestetiką - kitu arba pridedant papildomų medikamentų.

Bendrieji anestetikai į organizmą patenka dviem būdais - leidžiami į veną pro vamzdelį arba pro kvėpavimo takus, per kaukę, kaip dujos.

Kartu su anestetikais, nelygu kokia situacija, pacientas gali gauti ir deguonies, stiprių skausmą malšinančių vaistų skausmui po operacijos numalšinti. Taip pat miorelaksantų raumenims atpalaiduoti, antibiotikų nuo galimos bakterinės infekcijos, vaistų nuo pykinimo bei kraujo spaudimą reguliuojančių vaistų.

Labiausiai pasaulyje paplitę dujų pavidalo anestetikai yra desfluranas, izofluranas, sevofloranas. Šio tipo anestetikai maišomi kartu su azoto oksidu. Pacientas tokiu dujų mišiniu kvėpuoja kurį laiką prieš operaciją ir visos operacijos metu. Senesnės kartos dujinio tipo anestetikai yra halotanas, enfluranas, metoksifluranas. Šiuo metu mokslininkai intensyviai tyrinėja ir ksenono, kaip anestezijai tinkamų dujų, naudojimo galimybes.

Iš leidžiamų anestetikų vartojamas propofolis, etomidatas, benzodiazepinai ir kiti preparatai.

Kaip anestetikai veikia kūną ir smegenis

Nepaisant to, jog yra galybė teorijų, kaip bendrieji anestetikai veikia organizme, iki šiol mechanizmas nėra visiškai aiškus ir pagrįstas. Žinoma tik tiek, kad anestetikai įsiterpia į nervinio signalo kelią per nervą ir blokuoja mūsų jutimus.

Vienas naujausių tyrimų anesteziologijos pasaulyje lygino anestezijos sukeltos būklės, komos ir miego skirtumus bei panašumus. Anestezijos sukelta nesąmoninga būklė sąlygoja specifinius smegenų aktyvumo pokyčius, matomus elektroencefalogramoje (EEG). Pastebėta, jog gilėjant anestezijai, palaipsniui auga žemo dažnio, aukštos amplitudės aktyvumas smegenyse.

Masačiusetso (JAV) bendrosios ligoninės gydytojas Emery Brown su savo komanda tyrinėjo bendrąją nejautrą, lygindamas ją su miegu ir komos būkle. Į tokius neurotyrinėjimus buvo pasitelkta neuromokslų ir miego mokslų specialistų pagalba.

Komanda kruopščiai, smulkmeniškai ir detaliai tyrinėjo specifinius fiziologinius procesus, esant kiekvienai iš minėtų būklių. Pavyzdžiui, nesąmoningumą, amneziją, judėjimo ir skausmo slopinimą. Taip pat elektroencefalogramos duomenis. Tarp anestezijos ir miego rasti ženklūs skirtumai. Tik giliausios miego fazės buvo panašios į pradinius anestezijos etapus. Natūralus miegas yra gana nuspėjamas ir palaipsniui pereina seniai mokslo žinomas miego fazes, o bendroji nejautra griežtai apibrėžtų fazių ir neturi. Etapai priklauso nuo operacijos pobūdžio, nuo nejautros būdo.

Įvertinus visus aktualius fiziologinius rodiklius ir rezultatus, nustatyta, jog „giliausioji“ anestezijos fazė (kuomet atliekama operacija) yra panašiausia į komą, o visą nejautros procedūrą nuo pradžios iki galo tam tikra prasme galima būtų palyginti su „atvirkštine“ koma. Emery Brown pripažįsta, kad toks palyginimas skamba gana gąsdinančiai, tačiau verta prisiminti, kad, kitaip nei tikroji koma, anestezija palyginti lengvai kontroliuojama specialisto. Po anestezijos pacientas gana greitai ir saugiai atsigauna. Be to, toks drastiškas palyginimas iš tiesų galėtų pasitarnauti suvokiant, nustatant ir įrėminant anesteziją į tam tikrus etapus, laipsnius, fazes.

E. Brown pabrėžia, jog daugelis anesteziologų yra puikūs savo srities specialistai ir žino, kaip tinkamai ir efektyviai palaikyti giliausias anestezijos fazes. Tačiau ne visi anesteziologai kreipia dėmesį į nervinio impulso sklidimo mechanizmą, kas dar labiau padėtų jų gyvybę palaikančiame, atsakingame darbe. Gydytojo kolegos pabrėžia, kad anesteziologija nėra labai mėgstama neuromokslų tema, o visgi turėtų būti. Vien dėl to, kad anestezijoje naudojami labai stiprūs preparatai su gana siaura saugumo riba ir dažnais šalutiniais poveikiais.

Geresnis suvokimas, kaip anestetikai veikia, daugiau tyrimų šioje srityje galėtų padėti sukurti saugesnius preparatus.

Ką svarbu žinoti prieš anesteziją

Pirmiausia, bendrosios anestezijos metu pacientą kruopščiai prižiūri anesteziologas. Specialistai seka visus gyvybinius paciento rodiklius specialia įranga, reguliuoja vaistų dozes, nesąmoningos būklės gilumą. Specialistai konsultuoja, prižiūri ne tik operacijos metu. Prieš nejautrą gydytojas kartu su anesteziologu turi detaliai papasakoti apie operaciją, įvertinti galimas rizikas konkrečiam pacientui, parinkti individualų anestezijos metodą. Gydytojui svarbu, kad jo pacientas žinotų, kas operacijos metu bus daroma. Taip pacientas, įvertinęs gautą informaciją, galės pasiteirauti apie galimas rizikas, naudos ir žalos santykį, galimas alternatyvas.

Labai svarbu paminėti, kokiomis ligomis pacientas sirgęs ar serga, kokius vaistus vartoja, kokių alergijų turi. Ne mažiau svarbu pasakyti gydytojui, ar rūkoma, ar dažnai vartojamas alkoholis. Taikant nejautrą svarbu ir tai, ar pacientas turi antsvorio, o gal jo kūno masė per maža. Specialistas pakomentuos, kaip pacientui geriausia pasiruošti operacijai ir anestezijai. Dažniausiai bus paprašyta bent kelias dienas prieš procedūrą nerūkyti, nevartoti alkoholio. Taip pat nevalgyti šešias ar daugiau valandų prieš operaciją. Negerti skysčių kelias valandas iki operacijos. Mat jei skrandis nebus tuščias ir operacijos metu pacientą ims pykinti, atsiras didžiulė problema: maistas, užuot išvemiamas, dėl paciento nesąmoningumo anestezijos metu gali patekti į plaučius.

Galimos komplikacijos

„Kas nedirba, tas neklysta“, - įsitikinęs anesteziologas K. Miežėnas. Todėl ir anestezijos komplikacijų gali būti įvairių - nuo širdies ritmo sutrikimų, bronchų ir gerklų spazmų, stipriai pakilusio kraujospūdžio iki mirties ant operacinio stalo, dėl kurios būna kalti anestetikai ir/arba gretutinės širdies ir kraujagyslių, plaučių, kepenų ar inkstų ligos. Net istorija byloja, kad garsusis Sovietų sąjungos mokslininkas raketinės ir kosminės technikos konstruktorius ir praktinės kosmonautikos pradininkas Sergejus Koroliovas mirė dėl anesteziologų klaidos.

Kalbant apie anesteziją, kyla klausimas, ar žmogus gali būti jai alergiškas. „Pacientas gali būti alergiškas anestetikams, kaip ir bet kuriems kitiems vaistams. Todėl prieš operaciją būtina surinkti informaciją apie ligonio būklę, jo vartojamus vaistus, sužinoti, kokiems vaistams ir kokioms medžiagoms, pvz., kiaušinio baltymui, arba kvapams ligonis yra alergiškas. To nepadarius, ligonis gali mirti dėl anafilaksinio šoko. Turėdamas pakankamai informacijos, anesteziologas pritaikys tokius anestetikus, kurie bus mažiausiai žalingi pacientui.

Pasak gyd. K. Miežėno, šiais laikais anestezija yra saugi, todėl paplitęs mitas apie anestezijos žalą dažniausiai yra klaidingas. Dabartinėmis sąlygomis, naudojant pažangiausias technologijas ir naujausius medikamentus, anestezijos rizika yra minimali.

Pasidomėjus apie anestezijos saugumą, gydytojas prisiminė vieną išskirtinį atvejį iš savo praktikos. Tada reikėjo nuspręsti, ar operuoti motiną, sergančią onkologine galvos smegenų liga, ar išsaugoti vaikelį, kurį nėščioji nešiojo jau kelis mėnesius. Buvo nuspręsta nutraukti naują gyvybę, nes anestetikų teratogeniškumas galėjo sukelti vaisiaus apsigimimus ir pats operacijos pobūdis galėjo išprovokuoti persileidimą. Kita vertus, jei nėštumas yra pakankamai didelis ir jo nutraukti negalima, tada pirmiausia sulaukiama vaiko gimimo, o tik po gimdyvei atliekama reikalinga operacija. Jei operuoti motiną reikia skubiai, gelbėjamas vaikelis, kuris dažniausiai gimsta atliekant cezario pjūvį, ir tik po to motinai atliekama operacija.

Anestetikai, nors ir yra pakankamai saugūs, gali turėti šalutinį poveikį, kaip ir bet kokie vaistai nuo skausmo. Jie gali paveikti kepenis, inkstus, nervų sistemą. Tai priklauso nuo individualių ligonio savybių, nes vienas vos atlaiko vieną narkozę, o kitas ir visas dvidešimt narkozių puikiausiai ištveria, nesiskųsdamas jokiais šalutiniais anestetikų poveikiais.

Apskritai, jeigu anesteziologas neturi saugios darbo vietos ir būtinos aparatūros, nė vienas save gerbiantis specialistas nerizikuos iš akies taikyti narkozės operuojamam pacientui. Pirmiausia todėl, kad dėl žmogiškojo faktoriaus ir stebėsenos aparatūros nebuvimo specialistas negali tiksliai nustatyti anestetikų dozės, o tai narkozei yra svarbiausia. Todėl visi sąžiningi anesteziologai laikosi Europos saugios anestezijos deklaracijos.

Šalutiniai poveikiai

Daugeliu atvejų nuskausminimas per operaciją nusveria visas įmanomas rizikas. Šiuolaikiniai anestetikai yra palyginti saugūs, rimtos komplikacijos yra gana retos. Modernios technologijos, kvalifikuotas personalas rizikas sumažina dar labiau.

Visgi šalutinių poveikių dėl anestezijai vartojamų vaistų dažnai neišvengiama. Itin retais atvejais galimos ir tokios komplikacijos kaip mirtis. Štai Jungtinėje Karalystėje miršta penki iš milijono pacientų, kuriems buvo taikyta bendroji nejautra.

Šalutiniai poveikiai pasireiškia dėl operacijos metu vartojamų vaistų, dažniausiai jie ilgai netrunka. Į didesnės rizikos grupę patenka rūkantys, alkoholį vartojantys asmenys, pacientai, turintys silpną sveikatą, antsvorio.

Daugelis šalutinių poveikių pasireiškia iškart po operacijos ir ilgai netrunka. Patys dažniausi šalutiniai poveikiai yra pykinimas, vėmimas, šaltkrėtis, vangumas, laikinas atminties praradimas. Pykinimas ir vėmimas gali kamuoti ir kelias dienas po operacijos. Apie 40 proc. pacientų pasireiškia gerklės skausmas. Taip įvyksta dėl į burną įkišamo vamzdelio, padedančio kvėpuoti.

Iš dažniausiai pasitaikančių šalutinių poveikių verta paminėti ir trumpam sutrikusią regą (mirguliavimas, raibuliavimas akyse), galvos skausmą, kai kurių kūno vietų niežėjimą, nugaros ir kitų kūno vietų skausmus, apdujimą. Galvos skausmus, apdujimą, šaltkrėtį dažnai sukelia sumažėjęs kraujospūdis, dehidratacija, kūno atšalimas operacijos metu.

Retesni šalutiniai poveikiai yra raumenų skausmai, sulėtėjęs kvėpavimas, šlapimo pūslės sutrikimai (šlapimo nelaikymas ar padidėjęs šlapinimasis), dargi - burnos, dantų, liežuvio pažaida. Gali pasireikšti krūtinės ląstos infekcijos, tampa sunku kvėpuoti.

Komplikacijos ir rizikos

Komplikacijos ir rizikos būna itin retos, tačiau gana rimtos. Pavyzdžiui, pasireiškia ūmi ir stipri alerginė reakcija į vaistus (anafilaksija). Išskirtinai retais atvejais pasireiškia anestetikais veikiamo paciento sąmoningumas - pacientas nejaučia skausmo, tačiau ir nėra galutinai praradęs sąmonės. Rečiausia, bet įmanoma komplikacija - mirtis.

Komplikacijos taip pat priklauso nuo paciento svorio, esamų ar buvusių ligų, žalingų įpročių.

Apibendrinant, anestezija yra būtina šiuolaikinės medicinos dalis, leidžianti atlikti sudėtingas operacijas be skausmo. Svarbu žinoti apie galimas rizikas ir šalutinius poveikius, tačiau tinkamai pasiruošus ir pasikonsultavus su gydytoju, galima užtikrinti saugų ir sėkmingą gydymą.

Anestezijos kainos

tags: #anestetikai #gali #buti