Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo analizė

Kai dalis istorinių pastatų tyliai nyksta, o kiti atgimsta entuziastų rankose, kyla klausimas - ar iš tiesų mokame suprasti ir saugoti tai, ką paveldėjome? Minint Valstybinės kultūros paveldo komisijos 30-mečio sukaktį, diskusijoje „Paveldosauginis sąmoningumas Lietuvoje: patirtys ir iššūkiai“ kalbėta apie tai, kaip švietimas, kultūros politika ir bendruomenių iniciatyvos formuoja mūsų santykį su paveldu.

Skalvijos kino centre vykusiame renginyje Paveldo komisiją sveikino Seimo Pirmininkas Juozas Olekas, Ministrė Pirmininkė Inga Ruginienė, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Kęstutis Vilkauskas, Prezidento vyriausioji patarėja doc. dr. Jolanta Karpavičienė, Seimo kanclerio biuro vedėja Ingrida Tamulevičiutė ir Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Diskusiją moderavo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekanas dr. Norbertas Černiauskas.

Pokalbyje dalyvavo istorijos mokytoja ir istorinių laidų autorė Erika Meškauskienė, kultūros istorikė ir diplomatė prof. dr. Irena Vaišvilaitė, Valstybinės kultūros paveldo komisijos narys doc. dr. Salvijus Kulevičius bei Karolys Banys ir Petras Gaidamavičius, Art Deco muziejaus įkūrėjai, pranešimą skaitė Vilniaus universiteto rektoriaus vyriausiasis patarėjas prof. Paulius V. Subačius.

Paveldosauginis sąmoningumas ir švietimo svarba

Erika Meškauskienė, mokykloje dirbanti beveik nuo nepriklausomybės pradžios, prisiminė, kad per tris dešimtmečius vaikų santykis su paveldu smarkiai pasikeitė: „Pirmaisiais metais žiūrėjome į užsienį - viskas, kas lietuviška, atrodė menkesnės vertės.

Mokytoja pasakojo, kad mokiniai paveldo temas vis dažniau išgyvena asmeniškai: „Kai mokomės apie tarpukarį, prašau jų pasidomėti savo proseneliais. Jie atranda nuostabių panašumų su savo asmenybėmis, pasakoja, kaip jų seneliai statė, kūrė, gyveno. Kartais net įkalbinėja tėvus pirkti seną sodybą ar pasidomėti šeimos istorija.

Tačiau viskas priklauso nuo mokytojo pastangų - ar jis geba paveldą paversti asmeniniu atradimu, įtraukti jį kaip pažinimo objektą, ar ne.

Diskusiją apibendrindamas prof. Paulius V. Subačius pabrėžė švietimo reikšmę paveldo išsaugojimui: „Žmonės niokoja tai, ko nesupranta. Kai tik ateina supratimas, žmogus neniokoja.

„Vis dėlto Paveldo komisijos analizės ir paskutinis sprendimas rodo, kad ugdymo programose stokojama aiškaus paveldo naratyvo“, - sako Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė. Trūksta ir kokybiškų mokymo priemonių.

„Tačiau diskusija parodė, kiek daug lemia žmogus - įkvepiantis mokytojas ar aktyvi bendruomenė gali atverti visai kitokį paveldo suvokimą. Paveldosauginis sąmoningumas auga iš asmeninio santykio, žinių ir pagarbos tam, ką turime - tai buvo šios diskusijos esminė žinia“, - sako pirmininkė.

Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Tai - dvylika nepriklausomų deleguotų ir skiriamų įvairių sričių ekspertų, kurie gali nešališkai įvertinti kultūros paveldo apsaugą ir su ja susijusius procesus.

Pranešimą paskelbė: Justina Gasiūnienė, Lietuvos Respublikos valstybinė kultūros paveldo komisija „BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai.

Tinkamai saugomas ir prižiūrimas kultūros paveldas padeda formuoti Lietuvos įvaizdį, prisideda prie krašto gerovės kūrimo ir turizmo plėtojimo. Dalyvavimas tarptautinėse programose įpareigoja tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir užsiimti informacijos apie kultūros paveldą sklaida tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Valstybės skiriamos palyginus nedidelės lėšos kultūros paveldo išsaugojimui, teisės aktų, susijusių su kultūros paveldo apsauga, nesuderinamumas, visuomenės dalyvavimo sprendimus priėmime problema yra pagrindiniai klausimai, keliantys nerimą šiandien. Ši tema nėra pakankamai tyrinėta, todėl šiuolaikinėje visuomenėje, kur vyrauja „masinė kultūra“, svarbu atkreipti dėmesį į kultūros paveldą, esantį kiekvienos šalies ir jos gyventojų istoriniu laimėjimu. Tai valstybės ir tautos pasididžiavimas.

Visų pirma, darbe buvo naudojamasi norminiais teisės aktais: LR Konstitucija, LR nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu ir su šiuo įstatymu susijusiais poįstatyminiais teisės aktais, teismų praktika ir kt.

Kalbant apie akademinę literatūrą kultūros paveldo politikos tema, reikia pažymėti, kad jos apskritai beveik nėra. Visų pirma, tai lėmė temos naujumas. Viena vertus, straipsnių gausa kultūros paveldo tema internetiniuose šaltiniuose taip pat leido susidaryti gana išsamų vaizdą. Kita vertus, didžioji straipsnių dalis yra deskriptyvūs, stokoja gilesnės bei išsamesnės analizės.

Šios kultūros paveldo politikos srities specifika sąlygoja tai, kad ją sunku patalpinti į teorinius rėmus. Tačiau nuo to tema netampa mažiau vertinga ar įdomi. Darbe daugiausiai remiamasi tokiais tyrinėtojais kaip Jonas Rimantas Glemža, Rasa Šepaitienė, kurių darbuose supažindinama su kultūros paveldo samprata, apžvelgiamos kultūros paveldo apsaugos problemos, supažindinama su institucijų pavadinimų evoliucija šioje srityje ir kiti aspektai. Bernard M. Feilden ir Jukka Jokilehto darbo analizė padėjo suprasti siektino kultūros paveldo vietos priežiūros sistemos modelio.

Taip pat buvo pasiremta leidiniuose „Kultūros paminklai“ publikuotais straipsniais kultūros paveldo tema bei konferencijų medžiaga. Analizuojant kultūros paveldo politikos valdymą viešojo administravimo kontekste, paminėtini Alvydas Raipa, Borisas Melnikas, Vladislovas Domarkas ir kiti šios srities tyrinėtojai, išsamiai apibūdinę viešojo administravimo, kaip mokslo, reikšmę šiuolaikinėje Lietuvoje. Šiais specialistais.

Tikslai ir uždaviniai

• Atskleisti kultūros paveldo sampratą ir trumpai supažindinti su kultūros paveldo politikos istorine apžvalga.
• Supažindinti su tarptautiniais įsipareigojimais ir tarptautiniu bendradarbiavimu.

Kultūros paveldo samprata

Ši kultūros paveldo samprata. Šiuo, tai yra iki NKPAĮ įsigaliojimo ir dabar. Šios kultūros paveldą: kultūros paminklas, kultūros vertybė, kultūros objektas ir kt., dažnai vartojamos kaip sinonimai. Jo darbuose. Autorius teigia: „dėl nevienodai suprastų sąvokų ir terminų naudojimo pastaruoju metu tapo neįmanoma dalykiškai diskutuoti, sunku rengti kultūros vertybių apsaugos dokumentus“.

Dar iki XX a. Šios valstybės meno ir architektūros istorijos objektų kolekcijas, išdėliotas pagal stilius ir epochas. Toks terminas ilgą laiką buvo vartojamas ir Lietuvoje, tiesa, priskiriant dar ir „istorijos“ pažyminį. Tad sutartinai buvo kalbama apie istorijos ir kultūros paminklus.

NKPAĮ kultūros paveldą apibrėžia kaip karta iš kartos paveldimas, perimamas, sukurtas ir perduodamas kultūros vertybes, svarbias etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. Ši sąvoka yra nauja, kadangi nuo 1994 m. iki 2005 m. galiojusiame NKVAĮ kultūros paveldas nebuvo apibrėžtas, o kalbama buvo apie nekilnojamąsias kultūros vertybes.

Tiesa, atitinkamai nuo 1996 m. iki šiol galioja KKVAĮ, kuriame apibrėžta kilnojamosios kultūros vertybės sąvoka. Svarbu pažymėti, kad kultūros paveldo samprata apima tiek nekilnojamąsias, tiek kilnojamąsias kultūros vertybes, todėl NKPAĮ įtvirtinta kultūros paveldo sąvoka yra savotiškas progresas ir indėlis aiškumo prasme. Visgi neapsieinama ir be tam tikro trūkumo.

Šioje kultūros paveldo sąvokoje kalbama apie kultūros vertybes. Šias kultūros vertybes, kadangi nei NKPAĮ, nei KKVAĮ tokios sąvokos nėra. Kitas klausimas - ar to reikia, kadangi ES teisės aktuose, susijusiuose su kultūros paveldu ir kuriuos Lietuva įsipareigojo įgyvendinti, kalbama apie kultūros objektus, bet ne apie kultūros vertybes.

Pavyzdžiui, 1993 m. kovo 15 d. Šiuo, skaitant visus minėtus teisės aktus, autorės nuomone, kyla papildoms klausims dėl šios painiavos. Šis, siekiant išsiaiškinti kas yra kas. Apibendrinant, šiai dienai kultūros paveldo sąvoka suprantama kaip daugybės sinonimų samplaika, kas sukelia atitinkamus sunkumus, sprendžiant vienokius ar kitokius klausimus, o ypatingai - skaitant teisės aktus.

Teisiniai aspektai

Šiuos teisės aktus, o tiksliau - juose įtvirtintas skirtingas sąvokas. Šio teisės akto - LR Konstitucijos. Jos 42 str. ir 47 str. Šiuose teisės aktuose turėtų būti apibrėžta: Lietuvos kultūros paminklų sąvoka, kultūros paminklų sąvoka, kultūros vertybės sąvoka, kultūros objekto sąvoka, kultūros paveldo objekto sąvoka, paveldo objekto sąvoka, nekilnojamosios kultūros vertybės sąvoka ir kilnojamosios kultūros vertybės sąvoka. Šiuos teisės aktus.

Dėl aiškumo, o tuo labiau - paprastumo, galėtų būti išskirta kultūros paminklų sąvoka. Nors LR Konstitucijoje ir KKVAĮ kalbama apie Lietuvos kultūros paminklus, o NKPAĮ - apie kultūros paminklus, savaime suprantama, kad kalba eina apie nacionalinius kultūros paminklus, todėl žodis „Lietuvos“ yra perteklinis šiuose teisės aktuose. Kiti LR Konstitucijoje paminėti terminai - kultūros vertybės ir kultūros objektai nebuvo atitinkamai apibrėžti nei NKVAĮ, nei KKVAĮ ir NKPAĮ. Tiesa, pastarajame apibūdintas kultūros paveldo objekto terminas.

Šiuo atveju kiekvienas teisinis dokumentas turi būti tvarkingas, tai yra aiškus ir konkretus, todėl lyginant minėtus įstatymus su LR Konstitucija vis dėlto iškyla dviprasmybių. Ar kultūros objektas yra tas pats kultūros paveldo objektas, o kultūros vertybė suprantama kaip kilnojamoji ar nekilnojamoji kultūros vertybė? Jis keičiamas tik ypatingai svarbiomis aplinkybėmis. Be to, bet kokio teisės akto dažnas keitimas sukelia nepasitikėjimo ir įtarimo jausmą.

Iš kitos pusės, galbūt NKPAĮ nereikėjo įvesti naujos sąvokos ir remtis LR Konstitucijoje įtvirtintomis. Autorės nuomone, geriausia išeitis būtų parengti vieną teisinį dokumentą, reglamentuojantį tiek kultūros paminklus, tiek kilnojamąsias ir nekilnojamąsias kultūros vertybes (objektus) vienoje kultūros paveldo srityje. Šiuo atveju vartoti juose nurodytas sąvokas.

Šiandien veikianti kultūros paveldo politika skiriasi nuo po Nepriklausomybės atkūrimo veikusios politikos. Galima teigti, kad tai, ką turime šiandien, yra savotiškas naujadaras, kuris dar tik leidžia šaknis. Laikas parodys, ar einama teisingu keliu, ar visgi vertėtų prisiminti praėjusius.

Paminklosaugos/Paveldosaugos raida nuo 1990 m.

Bet kokiai politikai įgyvendinti, reikalingos institucijos ir jose dirbantys specialistai. Šiai kontrolės vaidmenį, o prie LR Vyriausybės įsteigiamas Paminklotvarkos departamentas, kurį LR Vyriausybės 1993 m. birželio 24 d. 1990 m. liepos 30 d. priimamas LR kultūros paveldo apsaugos inspekcijos laikinasis įstatymas, skirtas Kultūros paveldo apsaugos inspekcijos veiklai apibrėžti ir nurodytoms funkcijoms vykdyti. Abi institucijos pradėjo intensyviai dirbti, nors ir iš dalies dubliavo viena kitos funkcijas.

Paminklotvarkos departamentas turėjo teisę įrašyti objektus į Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašus, o Kultūros paveldo inspekcija į Laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą. Tad vienu metu paminklų apskaitą sudarė: Istorijos ir kultūros paminklų sąrašas, Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašas ir Laikinoji istorijos ir kultūros paminklų apskaita.

Šiai problemai pašalinti, 1994 m. gruodžio 22 d. priimtu NKVAĮ, buvo reorganizuota kultūros vertybių apsaugos valstybinio valdymo sistema. Nauja tai, kad sujungiama Kultūros paveldo apsaugos inspekcija su Paminklotvarkos departamentu ir įsteigiamas naujas KVAD, vykdantis valstybinę kultūros vertybių apsaugos politiką, atsakingas už kultūros vertybių apskaitą, apsaugą ir kontrolę. 1995 m.

Kultūros paveldo centras, atliekantis apskaitos funkcijas, buvo reorganizuotas į Lietuvos kultūros paveldo mokslino centrą, kurį 1991 m. balandžio 2 d. įsteigė Paminklotvarkos departamentas. Kita naujovė - nuo 1995 m. Šiai teritoriniai padaliniai: Alytaus, Kauno, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Klaipėdos ir Vilniaus. Šiantis miestų ir rajonų savivaldybių taryboms, kai kurios rajonų savivaldybės pradėjo reorganizuoti minėtus skyrius ar atleidinėti specialistus.

Susirūpinusi tokia padėtimi, Valstybinė paminklosaugos komisija 1999 m. liepos 17 d. Buvo imtasi iniciatyvos dalį ministerijų ir kitų LR Vyriausybės institucijų funkcijų ir turto perduoti apskrities valdytojams. Šiuo pagrindu buvo ketinama KVAD funkcijas ir teritorinius padalinius perduoti atitinkamoms apskritims. Valstybinė paminklosaugos komisija 1996 m. birželio 21 d.

Verta paminėti, kad 1997 m. kovo 27 d. buvo priimtas NKVAĮ, kuriuo atsakomybė už kultūros vertybių apsaugą iš LR kultūros ministro perduota KVAD direktoriui. Departamente atsisakyta apskaitos, ekspertizės ir kontrolės tarnybų. Vėliau pripažinta, jog tokiu būdu buvo padaryta klaida. Vertinant tokį politinį sprendimą, negalima nepabrėžti to, kad berods visoje Europoje už kultūros vertybių apsaugą atsakingos valstybės naris vyriausybės ar ministrai.

Šios apsaugos aspektu tam tikros naujovės įvesta. Šios institucijos, kadangi KVAD atliko ir planavimo, ir vykdymo, ir kontrolės funkcijas.

Paminklotvarkos/Paveldotvarkos raida nuo 1990 m.

Po Nepriklausomybės atkūrimo, centralizuota Paminklotvarkos tresto sistema pradėjo keistis. Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas skilo į daugelį firmų, tapusių akcinėmis ar uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis. Šios remonto darbus. Šiuo metu NKPAĮ numatyta, kad: „tyrimai yra nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos, tvarkybos pažinimo ir jo sklaidos pagrindas“.

Taip pat nurodyta, kad fundamentinius ar taikomuosius tyrimus gali atlikti valstybinės tyrimų institucijos, mokslininkai ar atestuoti tyrėjai, todėl gali būti, kad ateityje bus atgaivintos tokio pobūdžio institucijos. Nuo 1995 m. Šias įmones ir atestuoti specialistus. Ši tvarka buvo pakeista į leidimų minėtiems darbams atlikti išdavimo sistemą pagal LR statybos įstatymą.

Šiose rankose, jų veiklos nebuvo galima kontroliuoti, kas atvėrė kelius korupcijai, kadangi daugumai kultūros vertybių valdytojų jų turto moksliniai tyrimai nebuvo ir nėra palankūs, todėl tyrėjai, kaip sakoma, paperkami, siekiant gauti norimus tyrimų rezultatus.

Kultūros paveldosaugos sistemos pertvarkymo koncepcija

2001 m. kovo 13 d. LR Vyriausybės nutarimu patvirtinta kultūros paveldosaugos sistemos pertvarkymo koncepcija.

1. Šis ir vietos savivaldos institucijų, taip pat atitinkamas įstatymų pataisas.
2. Šiai programai.
3. Parengti naują NKVAĮ ir LR saugomų teritorijų įstatymo redakciją, suderinti įstatymus. Šio etapo numatyta įgyvendinimo data - 2002 metų II ketvirtis.
4. Šias kultūros vertybes (apdovanojimo už kultūros vertybių savininkų atliktus darbų ar naudotojų patirtus nuostolius kompensavimo tvarką ir kt.).

LR nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme kultūros paveldas priskirtas prie pagrindinių nacionalinio saugumo objektų. Tai rodo, kad šalia tokių dalykų, kaip gamtos išteklių tausojimas ir apsauga, programa prieš terorizmą, natūralaus gyventojų prieaugio palaikymas priklauso ir kultūros paveldas. Pastarąjį valstybė įsipareigoja saugoti, sudarydama ekonomines, technologines ir teisines sąlygas.

Valstybės ilgalaikės veiklos strategijoje, patvirtintoje 2002 m. Šio 12 d. Šis, iš kurių paminėtinos: Europos kultūros konvencija, UNESCO nelegalaus kultūros vertybių įvežimo, išvežimo ir nuosavybės teisės perdavimo uždraudimo priemonių konvencija, UNESCO kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencija ir jos protokolas, UNIDROIT konvencija dėl pavogtų ar neteisėtai išvežtų kultūros objektų, Europos architektūros paveldo apsaugos konvencija, 1992 m. pataisyta Europos archeologijos paveldo apsaugos konvencija, Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencija, LR ir Šventojo Sosto sutartis dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje, Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencija, 1954 m. Hagos konvencijos dėl kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu 1999 m.

Šios valstybės, tiek Europos ir pasaulio mastu.

Paveldo apsaugos administravimas

1. Atsakomybė už nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos administravimą tenka LR kultūros ministrui.
2. Įjamas į KPD pavadinimą. Įstatyme taip pat minimas naujasis Valstybinės paminklosaugos komisijos pavadinimas. Dabar ji vadinasi VKPK.
3. KPD apskaitos, paveldotvarkos ir kontrolės programų įgyvendinimą gali pavesti pavaldžioms įstaigoms, įmonėms ar organizacijoms.
4. Išsamiai reglamentuotas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos administravimas savivaldybėse. Šis kultūros paveldą.
5. Šios kultūros vertybės.

Šiuose teisės aktuose pakeisti KVAD pavadinimą į KPD. Beje, KKVAĮ vis dar figūruoja senasis departamento pavadinimas, bet nauja šio įstatymo projekto redakcija, kurioje departamento pavadinimas pakeistas, yra pateikta LR Seimui svarstyti. Analogiškai turėjo pasielgti ir VKPK. NKPAĮ nurodyta, kad KPD turi apskaitos, paveldotvarkos ir kontrolės tarnybas. Šia. Dėl KPD vykdytinos programos, dar 1996 m. Šio restauravimo direkcija ir VĮ „Vilniaus pilys“ direkcija.

Anot komisijos, šios trys organizacijos dubliavo viena kitos funkcijas, todėl tikslingiausia - visas jas sujungti į vieną, pavaldžią KVAD. Apie šią problemą autorė norėtųsi šiek tiek išsiplėsti, kadangi tik šiais metais vasarą buvo užbaigta ilgus metus trukusi diskusija dėl šio klausimo. Dar 1991 m. kovo 6 d. LR Vyriausybės nutarimu Paminklotvarkos departamentui buvo leista įsteigti valstybinę įmonę „Paminklai“.

Reformos metu...

tags: #analize #nekilnojamojo #kulturos #paveldo #apsaugos #istatymas