Šiuo leidiniu darome bene pirmąjį lietuvių bandymą duoti mūsų kultūrininkų minties antologiją. Jos pagrindinis reikalas dvejopas: duoti šio ypatingo - tėvynės okupacijos ir tremties - laikotarpio mūsų intelektualų, pasakytume, minties skersinį pjūvį, ir tuo būdu pasitarnauti mūsų kultūros istorijai, paryškinti mūsų gyvenimo prasmės gaires tremtyje atsidūrusiai mūsų tautos daliai, ypač priaugančiai kartai; tai bus leidinio uždavinys tautos pedagogikos srityje.
Šis leidinys norėtų būti lyg savotiška idėjinė injekcija į kovojantį lietuviškąjį tremties organizmą, kad mūsų dėmesys nebūtų mobilizuotas medžiaginių gėrybių pasiūlos, bet kad daugiau telktumės apie didžiuosius žmonijos ir tautos idealus, kurie palaikys mūsų ryžtą ir priduos svarumo visoms didžiosios mūsų laisvės kovos pastangoms.
Buvo kreiptasi į įvairių pažiūrų mūsų kultūrininkus. Jie buvo prašyti nusakyti savo pažiūras religijos, dorovės, kultūros ir lietuvybės klausimais. Nebuvo prašyta rašyti tik bet ką tomis temomis, bet perteikti savo pasaulėžiūrą. Mintys, kurios rišasi su mums žinomų asmenų vidaus gyvenimu, sudaro daugiau įdomumo. Tokiu būdu atsiranda proga išsakyti tai, kas per visą gyvenimą buvo mąstyta, svarstyta ir kaip buvo apsispręsta.
Iš prašytųjų savo straipsnius atsiuntė maždaug pusė. Jie atstovauja įvairias grupes ir profesijas. Nekalbant jau apie politinių pažiūrų įvairumą, čia rasime atsakymus poetų, rašytojų, inžinierių, mokytojų, gydytojų, profesorių, kunigų, laikraštininkų, redaktorių, teisininkų, karių ir kitų. Kadangi straipsniai turi asmenišką atspalvį, o tie asmenys ne visiems gali būti pažįstami, tai duodamos autorių nuotraukos (išskyrus vieną, kuris turėjo priežasčių prašyti, kad jo nuotrauka nebūtų dedama); taipgi dedami suglaudinti pasisakančiųjų biografiniai duomenys. Siekiant didesnio tikslumo, buvo stengiamasi tuos duomenis gauti iš pačių autorių.
Daug prie šio leidinio atsiradimo prisidėjo lietuviškos spaudos mylėtoja Agnietė Gilienė, kuri, norėdama pagerbti savo pusbrolio Stasio Girėno atminimą, savo lėšomis daug parėmė šios knygos išleidimą. Būdama tik 8 metais vyresnė, Agnietė kartu augo su Stasiu Girėnu, vėliau Amerikoje jį globojo, padėjo mokytis ir buvo tiek jam artima, kad Stasys ją sesute vadino. Šiemet, liepos 17 d., sueina 25 metų sukaktis kai Stasys Girėnas, drauge su Steponu Dariumi, nugalėję Atlantą, žuvo Soldino miškuose. Tiedu ryžtingieji lietuviai savo testamente buvo įrašę, kad, pasitikėdami Dangaus palaima, savo tą didįjį bandymą skiria Lietuvai, ir jos vardą visame pasaulyje išgarsino, nugalėję Atlantą.
Pastatė Dievo Apvaizdos par. bažnyčią, o Ciceroje - mokyklą, seselių mokytojų namus. Jei gyvenimas turi kokią nors prasmę, tai ji turi būti prieinama ne tik kokiems rinktiniams vyrams, bet ir paprasčiausiam žmogui. Gyvenimo prasmė, kuri būtų prieinama tik kokiai siaurai žmonių grupei, reikštų, kad milžiniškos žmonių daugumos gyvenimas neturi prasmės.
Mūsų pasaulėžiūra turi mus padaryti galingus ir turtingus dvasia, išmintingus ir laisvus atlikti didžiuosius gyvenimo uždavinius. Ji turi padėti mums nugalėti gyvenimą, likimą ir mirtį, nueiti iki galo savo gyvenimo kelią ir pripildyti mūsų asmenybę amžinosiomis vertybėmis, įprasminančiomis mūsų gyvenimą ir sujungiančiomis mus su amžinybe.
Tokia pasaulėžiūra yra religinė pasaulėžiūra. Ji parodo mums, kad žmogus nepriklauso tik šiam nykstančiam ir praeinančiam pasauliui, bet turi savo šaknis amžinybėje. Niekad negęstančios amžinosios vertybės, kurių troško ir kuriomis tikėjo visų laikų ir tautų kilniausieji žmonės, Gėris, Grožis, Tiesa ir Šventumas - yra tos žvaigždės, kurios tamsiausioje gyvenimo naktyje rodo tikrąjį ir saugųjį gyvenimo kelią. Tik neužtenka, kad šių žvaigždžių auksiniai spinduliai šviestų tik toli už debesų, bet juos reikia įausti į mūsų realųjį, kasdieninį gyvenimą.
Šiuos dieviškosios šviesos spindulius įaudžiame į savo gyvenimą doroviniais veiksmais, kurie puošia Dievui ir Jo karalystei paaukotą gyvenimą. Gyvenimas yra Kūrėjo dovana, todėl žmogus yra atsakingas už šį gyvenimą prieš savo sąžinę ir dieviškąją Tiesą, už kiekvieną dieną, kurią praleidžia po sąmoningo gyvenimo pradžios. Yra atsakingas ir už tai, kokiais darbais savo gyvenimą pripildo, ką ir kaip dirba, kovoja, džiaugiasi ir kenčia. Šios atsakomybės pajutimas ir jos reikalavimų įvykdymas gyvenime ir sudaro mūsų dorovę, vedančią mus į žmogiškosios pilnatvės tikslą - Dievą.
Gyvenimo nepaliaujamoje srovėje atskiro žmogaus gyvenimas yra trumpa banga tarp praeities ir ateities, yra maža liepsnelė didžiajame žmonijos kultūros ugniakure. Kaip degs ši kultūros ugnis, kiek skaisti ir tyra bus jos šviesa, pareis nuo atskirų žmonių kūrybinės valios, nuo jų darbų ir gyvenimo, šioje kultūros kūryboje ir jos išlaikyme pagal organišką gyvenimo ir pasaulio sąrangą ir tvarką, kiekvienas mūsų atsakome už savo mintis, žodžius ir darbus, už padarytus ir nepadarytus veiksmus ne tik prieš Kūrėją, bet ir prieš busimąsias kartas, pirmoje eilėje prieš savo tautos ateitį ir jos žmones.
Ši dvasinė kultūra yra mūsų tautinės gyvybės pagrindas. Tauta, kuri neturi kilnių ir stiprių asmenybių, gali tapti tauta be ateities ir išnykti iš kitų tautų tarpo. Stiprios asmenybės, su šviesiu žvilgsniu ir tvirta valia, kelia augštyn kiekvieną bendruomenę, kurioje jos dirba ir gyvena.
Laiminga toji tauta, kuri rimtą ir kritišką savo gyvenimo valandą turi tokių asmenybių, drąsių kovotojų, tylių didvyrių. Ir kiekvienas žmogus gali tapti galingas ir kilnus, jei jo protą ir širdį apšviečia ir pagauna didžios pareigos idėja, gili meilė savo tėvynei ir tautai. Tauta yra natūralioji dirva, kurioje bręsta didžios asmenybės. Žmoniją galima organizuoti ir ugdyti tik per tautas ir tautose.
Religija yra tarytum audžiama juosta, kuri įsiaudžia į pačią Dievybę. Religija reikalauja ne tik klūpoti ir melsti, bet savo nors ir tyliu šešėliu - užstoti į Kristų taikomas vilyčias. Religija pribrandina žmogų kaip kviečio varpa grūdą. Nors varpą daužo spragilai ir varto vėtyklė, bet ji savo auka maitina žemę ir pro altorių Ostijas kelia sielas į Dievą.
Religija išsunkia iš žmogaus naudingiausius syvus, skirtus jo paties sielos maistui ir amžinajam gyvenimui. Religijų yra daug ir visokių: vienos trypinėja klaidose, kitos, jieškodamos Tiesos, išsiskaido tamsoj. Tik viena Kristaus Bažnyčia, žydėdama Ostijomis ir kildama, veda tautas tik pas vieną Meilę ir Taikos Karalių.
Religija yra tarytum kompasas, rodąs tik į vieną - Augščiausiąjį Gėrį. Religija žudo tironus - mūsų klaidas mumyse. Religija yra paties Dievo Tėvo duona, kurios mes būsime amžinai alkani. Religijos turi savo šventoves, grupes ir draugijas, bet viską valdo vienas Kunigas - Visagalis Dievas. Religiją pasmerkė tūkstančiai kenkėjų, bet ji neatmetė nė vieno, išskyrus klaidas ir nuodėmes. Religija yra besiprašąs angelas į kiekvieno žmogaus sielos duris. Religija išdegina žmoguje visas nuodėmingas dėmes ir užkuria tobulėjimo aukurą jo paties sielos šilimai ir džiaugsmui. Religija neša mus sužeistais pečiais į didžią Taikos ir Meilės Karalystę.
Religija daug vainikų suklojo, daug kraujo perbrido, o mes esame jos tik našta, kad ji nuneštų mus į sielų džiaugsmo Uostą. Religija yra tamsiausių nakčių švyturys, rodąs mums kelią į Tiesą. Religija savo sparnais apglobia mus, gerus ir blogus; gerus mažai pagiria, kad nusižemintų ir šventėtų, o blogųjų neatstumia, bet kantriai pakelia jų keiksmą ir laukia pasitaisymo. Dora, moralė ir tikėjimas apdovanoja mus vidujiniu džiaugsmu už žmonių kalbamą netiesą.
Gyvenk taip, kad nė viena valanda neneštų tau gėdos. Jis viską suvelia: užkuria neramumus ir karus, atneša netikrus dievus, išskiria šeimas ir atima vaikams gimdytojus, apnuogina moteris gėdai, vyrams uždega aistras, ir taip sumaišo žmones, kad ir patvariausieji dairosi kelio. Šių laikų kultūra šuoliais kyla, kuria ir stato, bet žmogaus siela verkia apleista, nes ji vis mažiau pradeda suprasti statytojų ir kūrėjų kalbų sumišimą. Rašytojai kultūros srityje skrajoja margiausiais drugiais - dideliais ir mažais, labai spalvingais. Žmonės juos gaudosi pagal savo skonį ir politiką. Kultūrai persiaura viename žiede ir perankšta vienoj širdy - ji išsiveržia per plunksną, sceną, stygas ir dažų spalvas. Kultūrą kaikur žmonės bando kurti be Dievo. Tokia kultūra nervinasi, nes jos grožio ir meno posūkiai vistiek atsiremia Dievu. Kultūra pridengia šeimų galvas kantrybe, patvara ir laimėjimų laurais. Kultūringas žmogus niekad nepasmerkia kvailio, o tik jo pasigaili. Moralė verkia, kai kultūra apsinuogina gėdai. Kultūra parodo tautos veidą ir jos besivystantį amžių. Sunku nuslėpti kultūringumą, kai jis švelniais sparnais žmoguje plasda. Kultūringumas išlenda pro sermėgą, išskrenda pro lūpas; jos gestų nesulaiko šiurkštumas; dainai, muzikai, plastikai ir spalvų teptukams niekas negali užtvenkti erdvės nei laiko.
Lietuvių tauta
Lietuvių tauta yra man brangiausia, nes ji yra - mano. Saviausia, nes iš jos gyslų gavau gyvybę, lopšį, duoną ir dvasią. Mieliausia, nes ten viskas sava: savi kapai, takai, giminės... Dažnas medis, krūmai ir gėlės - sava ranka sodinta. Miškai ir sodai - išbėgiota ir išglamonėta. Gėrėtasi siūbuojančiais javais, braidžiota pievomis, žvilgsniais ir širdimi - viskas sielon sugerta. Tautos stipriausias pulsas - sava kalba, daina ir savi papročiai. Be savo tėvynės - nešioju širdy sunkų akmeninį kalną, ilgesiais ir siekiais niekaip neužkopiamą. Ten prie jūros mano tėvynė - deimantas visoj žemėj. Motina ir tėvynė yra tik viena. Jų niekur negalima pirkti nė už augščiausią kainą. Siaurai ir karštai įsidegusi patriotinė sąvoka išraito savo aukas į nesukalbamus fanatikus. Tauta remiasi ne fanatikais, bet išmintimi.
Kai tautiečiai nuskęsta ir savo vaikus nuskandina svetimų įtakų bangose, jie palieka tuščią aikštę su giltinės griaučiais. Motina, kuri neįdeda į savo vaiko lūpas žodžių „Lietuva, tėvynė mūsų“, neįsodina į jo širdį ąžuolų tautybės patvarumui išlaikyti. Iš tautų visuomet nubyra svėrės ir kūkaliai. Aš nepajėgiu su savo tautos minia eiti, bet tautą ir minią nešioju širdy. Tauta ir religija privalo suaugti į vieną celę taip, kaip sveikas obuolys. Tas obuolys privalo pribrandinti savyje sėklas tokias, iš kurių išaugtų geri medžiai. Tie medžiai neštų vis tobulėjančius ir tobulėjančius vaisius, ligi išaugintų pačiame žmoguje pilnutinę Dievo Karalystę.
Žmogus be maldos yra lyg užgesęs ir apleistas dykumų aukuras. Be maldos bus jums tuščia ir alkana kaip tyruose. Be Dievo užges jums žmoguje žmogus. Be tėvynės jūs būsite apvogti, nes jos visame žiede glūdi mūsų kankinių kraujo, kančių ir sopulių briliantai, savų baltų kaulų relikvijos, o kiekviename žemės grumste - susikristalizavę senolių ir prosenolių prakaito ir ašarų lašai, auginę mums gyvenimą ir duoną; juose žėruoja mūsų tėviškių žiburiai ir jų pėdsakai.
Kaip neatsiliepti į tokį kvietimą? Juk jis atėjo iš Amerikos, iš kurios mes pratę laukti tik medžiaginių gėrybių. Nesu joks „šviesos stulpas“ ir, nors būdamas tikras, kad po kiek laiko mano šios mintys nebeatrodys tikslios, tačiau siunčiu jas, nes miela dalyvauti talkoje. Talka! Tas žodis taip primena Lietuvą. Deja, kaip maža jos turime čia, tremtyje. Įpratome vieniems kliudyti, kitus barti, vienus augštinti, kitus žeminti. Rūšiuoti. Smerkti. Dėtis neklystančiais, žodžiu - įpratome ir papratome būti juokingais... Kaip toli tai nuo didingos sąvokos - „Esu lietuvis!“ Kas liečia mane, seku, nors sunkiai, karaliumi Gediminu, perkėlusių Lietuvos sostinę į Vilnių: vyresnį laikau tėvu, į lygų sau amžiumi - žiūriu, kaip į brolį, o į mažesnį - kaip į sūnų.
Tikiu Dievu ir Jo galybe bei žmogaus menkyste. Manau, kas nenori likti vienišas, kaip pasimetęs šuo, taip pat turi tikėti. Kalbėtis su Dievu sielvarto ir džiaugsmo valandomis yra tikra šventė sielai.
Kartą (1946 m.) gavau barti iš jauno kun. P. R., kai paskaičiau jam savo naują eilėraštį „Malda“, kurio pradžia tokia:„O, Dieve, Tu mylimas mūsų Tėveli,Grąžink mus tėvynėn, Tu viską gali“.- „Netinka Dievą Tėveliu vadinti - perdaug intymiška...“ - kalbėjo kunigėlis. Tačiau nė metams nepraėjus gavau maldaknygę, kurioje tas eilėraštis buvo išspausdintas net su mano pavarde. Redaktorius buvo kun. P.R. draugas. Ir mes trys buvome draugai, nes su įva...
tags: #amerikieciu #rasytojas #atsodinimo #buciai #ar #autorius