Molėtų rajone, netoli Dubingių, Asvejos ežero pakrantėje, įsikūręs Alkos kaimas. Ši vietovė turtinga istorija ir kultūriniu paveldu. Prie nuostabaus grožio Asvejos ežero vilniečių Umbrasų šeima įsikūrė prieš 50 metų.
Asvejos ežeras - vienas ilgiausių ir gražiausių Lietuvos ežerų.
Šeimos Tradicijos ir Etnografinis Paveldas
Visą gyvenimą lietuvių kalbos mokytoja dirbusi R. Umbrasaitė seka tėvo pėdomis. Jie abu laikosi tokio pat požiūrio, kaip ir Rimantės tėtis, literatūros tyrinėtojas, prozininkas, vertėjas Kazys Umbrasas. Jis gimė netoli Molėtų esančiame Bajorų kaime. 1944-1945 m. mokytojavo Molėtų gimnazijoje. Visą gyvenimą dirbo literatūros mokslininko, dėstytojo darbą. Atostogaudavo ir rašydavo Alkos kaimelyje prie Dubingių, Asvejos ežero pakrantėje, kur turėjo nusipirkęs sodybą ir, pasak amžininkų, „su didele meile kūrė gamtos ir Molėtų krašto žmonių buities muziejėlį“ (J.Riškus). Dabar ji čia šeimininkauja su sūnumi Žygimantu. Ji rūpestingai saugo kiekvieną etnografinį daiktą.
Moteris sakė, kad turistai į jų kiemą užsuka dažnai. Mat važiuojant miško keliu net kelios nuorodos ragina aplankyti etnografinį Alkos kaimą. „Taip jau yra. Visų keturių sodybų savininkai gyvena mieste. Vietinių seniai čia nėra.
„Čia - duonos kampelis. Juk dabar mažai kas įsivaizduoja, kaip sunkiai moterys dirbo, kad iškeptų šeimai duonos. O štai naginės, kurias besitvarkydami kieme radome žemėje. Vadinasi, jas avėjo gyvenusieji šioje troboje.
Dubingių Istorija ir Barbora Radvilaitė
Dubingių žemė minima 1334-1375 m. kryžiuočių kronikose. Po pergalės Žalgirio mūšyje čia Vytautas Didysis pastatė naują pilį (1412-1413 m.) ir bažnyčią. Joje ne kartą lankėsi jis pats Jogaila, Kazimieras Jogailaitis ir daug kitų garsių to meto vyrų.
XVI a. Dubingiai buvo Radvilų galios centras, kuriame gyveno kelios garsios didikų giminės kartos. Čia buvo to meto politikos formavimo vieta, taip pat tikras menų ir kultūros židinys. Be prabangaus gyvenimo, medžioklių ir pokylių, kuriuose dalyvavo daug tų laikų elito atstovų, čia buvo rengiami svarbūs pasitarimai politikos klausimais. Kadangi Radvilos buvo reformatai, Mikalojus Radvila Rudasis Dubingių bažnyčią jiems ir perdavė. Ištekėjusi už karaliaus Žygimanto Augusto, Dubingių pilyje žiemodavo Barbora Radvilaitė. Vienoje pilies vietoje įvyko griūtis, ir ji, labai išsigandusi, prarado sūnų, kurio laukėsi.
„Gretimame name buvo pasienio punktas su Lenkija. Ši vietovė kažkada turėjo ypatingą reikšmę. Prie Asvejos ežero daug laiko praleido Barbora Radvilaitė“, - pabrėžė R. „Vienas krėslas - Žygimanto Augusto, kitas - Barboros Radvilaitės“, - aiškino pašnekovė ir ragino prisėsti bei pajusti ypatingą ąžuolo dvasią. O ant originalaus taip pat ąžuolinio stalo stovinti dviguba medinė vestuvinė taurė iš liepos medžio priminė, kad gyvenimas nestovi vietoje.
Barbora Radvilaitė - Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė.
Ūkvaizdžiai: Senovinės Vestuvių Tradicijos
Žmonių išsaugotos senos sodybos slepia ne vieną paslaptį, kurias neretai pavyksta atskleisti. Ūkvaizdžiai - senas dar Jurgio Pabrėžos (1771-1849) žemaičių vestuvių papročių raštuose minimas terminas. Tai sudėtinė pasirengimo vestuvėms dalis, dar vadinama priešjungtine sutartimi. Per ūkvaizdžius, kuriuose dalyvaudavo jaunosios tėvai, jaunojo piršlys ir liudininkai, buvo galutinai susitariama dėl merginos atsineštinio turto - pasogos, į ūkvaizdžių sutartį surašant ne tik suderėtą pinigų sumą, bet ir gyvulius, ūkio padargus, baldus, darbo įrankius ir pan.
Ūkvaizdžių sutartis buvo surašoma jaunosios namuose prie liudytojų ir patvirtinami jų parašais. 1940 m. balandžio 6 d. sudarytoje ūkvaizdžių sutartyje Alkos kaime, prie Salantų, gyvenę ir 30 ha ūkį valdę Barbora ir Kazys Beniušiai, išleisdami savo dukterį Oną (1916-1996) už Juodupėnų kaimo gyventojo Liudviko Grigaičio (1915-1988) pasižadėjo būsimai šeimai skirti 2 tūkst. litų pinigais, iš kurių 1 tūkst. litų prie kraičio, kai likusi dalis turėjo būti išmokėta 1941 m. ir 1942 m. po 500 litų kasmet. Prie to priklausė ir arklys, pakinkytas vienkinkiuose ratuose, ir 4 karvės, iš kurių viena melžiama duodama prie nuotakos kraičio, o likusios dvi melžiamos ir viena mitulė atiduodamos vėliau, taip pat 3 kiaulės ir 3 avys.
„Jei po vedybų atsitiktų kuriai nors šaliai greitai numirti, Onos Beniušytės atsineštas turtas palieka jos vyrui Liudvikui, o jo turtas palieka jo žmonai Onai sulig mirimo diena” , - skelbė sutartis, kurią pasirašė Kazys Beniušis už save ir už savo beraštę žmoną, taip pat liudininkai iš Juodupėnų kaimo piršlys A. Anužis ir jaunojo kaimynas K. Dar prieš sudarant šią sutartį 1940 m. kovo 30 d. jaunojo L. Grigaičio tėvas Kazimieras sudarė testamentą, kuriuo visą savo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą po savo mirties paliko savo sūnui Liudvikui, jį įpareigodamas savo motinai Onai kasmet iki jos mirties skirti šią ordinariją (išlaikymą): gyvenimui kambarį, geros rūšies grūdų - 2 cnt kviečių, 4 cnt rugių, 1 cnt miežių, 2 cnt avižų, penkiolika litrų žirnių, 3 litrus kanapių, 10 cnt bulvių, vieną pusmetinę nupenėtą 2 cnt gyvo svorio paršiuką, melžiamą karvę.
Sūnus privalėjo motinai skirti darželį į vakarus prie trobos galo, lysvę burokams, taip pat leisti naudotis obelimis ir viskuo, kas sode auga. Jis privalo pagal pareikalavimą duoti ir arklį, pakinkytą į išeiginius vienkinkius ratus su odiniais pakinktais, keturias vištas, išlaikomas jos maistui, 10 kg linų pluošto verpimui ir 10 litų pinigais. Taip pat sūnus privalėjo sumaldinti motinai grūdus ir užmokėti už sumalimą. Rugiai turi būti sumalami, o kviečiai supikliavojami. Motinai nebeįstengiant pamelžti karvę, sūnus turi ją pamelžti, o motinai susirgus arba dėl senatvės susilpnėjus sveikatai, suteikti visą aptarnavimą, o esant reikalui - gydytoją. O baigiamojoje testamento dalyje K.
Onos Beniušytės ir Liudviko Grigaičio vestuvės.
Juodupėnuose gyvenę O. ir K. Grigaičiai buvo darbštūs žmonės. 1914 m. pasistatę trobesius, išaugino 9 vaikus, nors iš viso jų buvo gimę 16. Šeimos galva buvo gabus bitininkas, ūkininkavo savo 21 ha ūkyje, nuo pat mažens prie darbo pratindamas ir vaikus. 1940 metai šeimai atnešė ir džiaugsmo, sūnui Liudvikui į namus parsivedus marčią, kuri savo kraitį į Juodupėnus iš Alkos kaimo atsivežė 4 dviejų arklių traukiamais vežimais, ir liūdesio, nes netrukus, balandžio 18 d., į Amžinybę iškeliavo ir K.
Pokario Metai ir Tremtis
1941 m. Jauna šeima netrukus susilaukė dukters Onos (gim. 1941 m.) ir sūnaus Liudo (gim. 1942 m.), tad atsirado daugiau rūpesčių. 1943-1944 m. 1944 m. rudenį į Žemaitiją įžengusi sovietų kariuomenė neaplenkė Grigaičių sodybos. Išalkę kariai reikalavo maisto, apiplėšė avilius, liedami į jų vidų vandenį išblaškė bites. Netoliese laukuose įsikūrus kariniam aerodromui kariškiai apsistojo ir sodyboje. Trūkstant maisto sovietų valdžia ūkininkaujantiesiems skyrė nemažas pyliavas, žemės ūkio produkcija ir gyvuliais, o už jų nevykdymą griežtai bausdavo.
Taip 1946 m. kovo 30 d. L. Po bausmės atlikimo Uhtos lageriuose Komijos šiaurėje jam 2 metus teko praleisti tremtyje Donbase, dirbant anglies kasyklose, ir tik 1950 m. pavasarį pavyko sugrįžti į gimtuosius namus. Čia 1949 m. Tuo metu ramybės kaime nebuvo : tęsėsi pokario partizaninis judėjimas ir vežimai į Sibiro tremtį . Taip 1951 m. rudenį iš gretimo Alkos kaimo į Sibirą ištrėmus O. Grigaitienės brolius Kazį ir Juozą Beniušius, nors K. Beniušis 1944-1946 m. tarnavo sovietų kariuomenėje ir jo šeima negalėjo būti tremiama, jų namuose prisiglaudė per atsitiktinumą tremties išvengusi B. 1951 m. Grigaičių šeimoje gimė duktė Adelė, o tų pačių metų balandžio 18 d., tą pačią dieną, kaip ir jos vyras Kazimieras, pasaulį paliko ir senoji O.
Lietuvos gyventojų trėmimas į Sibirą 1941 metais.
Gyvenimas Kolūkyje ir Šeimos Tęstinumas
Ona ir Liudvikas Grigaičiai su vaikais (iš kairės) Ona, Adele ir Liudviku. XX a. 6-as deš. L. Grigaitis dirbo kolūkyje, kai jo žmona augindama vaikus triūsė namuose, nors visi kolūkiečiai privalėjo kolūkyje atidirbti ir vadinamus darbadienius. 1955 m. pasaulį išvydo jauniausias sūnus Kazys, kai vyresnieji jau lankė Juodupėnų septynmetę mokyklą, kuri 1962 m.
Grigaičių giminės namas Juodupėnuose 1959 m. Juodupėnai buvo kolūkio administracinis centras, čia veikė pašto skyrius, biblioteka, kultūros namai, medicinos punktas, parduotuvė. Juodupėnų kaimo melioracija nepaveikė, į jį kėlėsi aplinkinių kaimų, kuriuose melioracija vyko, gyventojai. Šiandien Grigaičių šeimos sodybą naujam gyvenimui prikeliantis Kretingoje gyvenantis K. Grigaičio sūnus Darius kruopščiai atnaujina valstybės saugomą ir jau antrąjį šimtmetį skaičiuojančią sodybą, kurioje stropiai saugomas giminės atminimas.
Dariaus Grigaičio šeima prie giminės namo Juodupėnuose.
Žemaičių Kaimo Muziejus
D. Tai muziejinė erdvė, kurios vizija - išsaugoti Žemaitijos regionui būdingų architektūros statinių paveldą, pratęsti etninės kultūros tradicijas ir puoselėti žemaitišką tapatybę. Etnografinis muziejus atspindi XIX a. pab. - XX a. pr. Žemaitijos kaimo vaizdą. Šiandien čia yra įkurti trys autentiški sodybų ansambliai, kuriuos papildo svarbiausi senųjų gyvenviečių objektai: kapinaitės, malūnas, kalvė. Muziejuje auginamos tik tradicinės, Žemaitijos kaimui būdingos, augalinės kultūros ir gyvuliai: žemaitukai, avys, ožkos, triušiai ir kt.
Žemaičių kaimo muziejaus istorija: Muziejus pradėtas kurti 1963 m., kai Lietuvos Ministrų taryba, parėmusi muziejininkų ir kultūros veikėjų siūlymą, priėmė sprendimą įkurti Liaudies buities muziejų (dabar Rumšiškių) prie Kauno marių ir tris regioninius muziejus (Telšiuose, Rokiškyje ir Alytuje). Alytuje darbai nebuvo nė pradėti, Rokiškyje pastatyti tik keli trobesiai, o Telšiuose pastatytas antrasis pagal dydį Lietuvoje (po Rumšiškių) buities muziejus. Pirmasis, 1967 m. į muziejų perkeltas eksponatas - pirtis iš Tryškių apylinkės. 1982 m. Žemaičių kaimo muziejus atvertas lankytojams. Šiandien muziejuje yra 16 pastatų. Visuose yra įrengtos ekspozicijos, eksponuojami autentiški baldai, darbo įrankiai, buities apyvokos reikmenys, indai.
Žemaičių kaimo muziejus atnaujintas 2012 m. visi pastatai rekonstruoti, aptvertos tvoros, pastatyta naujų kryžių ir koplytėlių. Objektas pritaikytas judėjimo negalią turintiems žmonėms. Čia kasmet vyksta: užgavėnės, naktišokiai, klojimo teatrai ir kiti, su etnine kultūra susiję ir tradiciniais jau tapę, muziejaus renginiai.
Žemaičių kaimo muziejus Telšiuose.
Muziejus renka, saugo, restauruoja, tiria, eksponuoja bei populiarina Žemaitijos materialinės ir dvasinės kultūros, gamtos objektus. Rengia ekspedicijas (nuo 1955), įvairias šventes, plėtoja edukacinę veiklą. Veikia Kultūrinės veiklos ir komunikacijos, Rinkinio apskaitos ir apsaugos, Strateginio planavimo ir infrastruktūros, Buhalterinės apskaitos skyriai. Sukaupta archeologinių, etnografinių, numizmatikos, liaudies meno, spaudinių, rankraščių, fotografijų, profesionaliojo meno, gamtos ir kitų rinkinių (daugiau kaip 155 000 eksponatų). Ypač vertingos profesionaliosios tapybos, grafikos, skulptūros, taikomosios dailės kolekcijos į muziejų pateko 1940-1941 iš Žemaitijos dvarų. Žemaičių kaimo muziejaus ekspozicijoje (kurta nuo 1967, atidaryta 1982) 8,5 ha plote yra 16 autentiškų pastatų (19 a. pabaigos-20 a.
Muziejui priklausantis (nuo 2015) Žemaičių vyskupystės muziejus (įkurtas 1999 Varniuose) įsikūręs buvusiuose Žemaičių kunigų seminarijos rūmuose. Rainių Kančios koplyčios (pradėta statyti 1990, pašventinta 1991 06 23 Rainiuose, Viešvėnų seniūnija) rūsyje veikia ekspozija Rainių žudynėms atminti. Muziejui priklauso Telšių ješivos (veikė 1875-1940) pastatas. Muziejų 1932 įkūrė draugija Alka. Muziejus oficialiai atidarytas 1932 02 16. Už savivaldybių skirtas, krašto gyventojų ir užsienio lietuvių paaukotas lėšas 1938 pastatyti muziejaus rūmai (architektas S. Stulginskis). 1948-1988 muziejus vadintas Telšių kraštotyros muziejumi. 1998 pastatytas priestatas (architektas A. Žebrauskas). 2002 rekonstruoti senieji rūmai.