Yra tokių bendrovių, kurių pavadinimas tarsi į kraują įaugęs. Apie jas dažnai nekalbama, tiesiog žinai, kad jos egzistuoja, tarsi koks stabilumo garantas. Dažnas net ir nepasakytų, tai lietuviško ar ne kapitalo įmonė. Ir yra tokių verslininkų: žinai, kokią įmonę valdo ar vadovauja, bet ne daugiau. Viena iš tokių įmonių man yra „Iris“, kurios iškabą jau kone tris dešimtmečius galima išvysti visuose didžiuosiuose miestuose. Ir vienas iš tokių vadovų yra jos įkūrėjas A. Navickas, apie kurį dar neseniai praktiškai nieko nežinojau.
Tai verslininkas-filosofas, kuriam patinka ieškoti priežasties ir pasekmės dėsnių, kuriam patinka galvoti, analizuoti įvairius gyvenimo reiškinius, procesus ir rasti atsakymus. Tai verslininkas, kuris teigia vertinantis duotą žodį ir pasitikėjimą laiko neįkainojama vertybe. Vien todėl kartą draugui be jokio skolos raštelio paskolino tris milijonus. Sužinojusi šią istoriją panorau truks plyš savo akimis pamatyti tą žmogų - „Iris“ bendrovės savininką Algirdą Navicką. Keisto sutapimo dėka smalsumas pas jį nuginė per jos 29-ąjį įmonės gimtadienį.
Algirdas Navickas, "Iris" įkūrėjas. Šaltinis: lzinios.lt
Dvynukų ir Mindaugų įmonė
"Nemanau, kad apie mano darbą žmonėms gali būti įdomu skaityti", - pasitinka ir specifine, tik Alytaus gyventojams būdinga tarme prabyla vienas iš apdailos medžiagų ir vonios įrangos prekybos įmonių „Iris“ įkūrėjų - A. Navickas. Gal kas nors ir bandys užginčyti, bet pašnekovas gali faktais įrodyti, kad ši bendrovė buvo pirmoji Lietuvoje, kuri pradėjo prekiauti keraminėmis plytelėmis ir iki šiol išliko šios srities lydere. Tiems, kas norėtų geriau perprasti kompanijos ir jo vadovo filosofiją, siūlyčiau užsukti į „Iris“ internetinę svetainę, kur yra pristatomas įmonės tikslai, jos darbo stilius, čia dirbantys žmonės, žalingi įpročiai ir kiti dalykėliai. Tiesa sakant, dar neteko matyti tokio žaismingo kompanijos apibūdinimo. Čia sužinai, kad bendrovėje dirba įspūdingas skaičius dvynukų - net 30 porų, jog dominuoja Mindaugai, kodėl saugomos ir branginamos blondinės ir netgi kodėl ilgai užtrunkama WC.
Airijos istorija | Faktai, kuriuos turėtų žinoti visi
Įkvėpė Dzūkiją pamėgusi gėlė ir Ireniejus
Iris, kitaip - lietuviškas vilgdagis yra lelijažiedė gėlė, kurios prigimtinė, laukų, miškų spalva yra geltona. Dzūkijos miškuose ir pelkynuose šiuo metu - pats jų žydėjimas. "Maža to, mano draugas, su kuriuo pradėjome šį verslą, yra Ireniejus, o mes jį vadindavome Iriu. Tokios buvo dvi sąsajos. Tuo metu taip pat buvo madinga įmones vadinti moteriškais vardais. Pagalvojome: jeigu mūsų sritis yra apdaila, susijusi su grožio kūrimu, o iris yra gėlė, vadinasi tai turi dvigubą prasmę", - paklaustas apie mintį, kuri padiktavo įmonės pavadinimą, sakė vienas iš jos įkūrėjų.
Yra trejetas „Iris“ partnerių - tai Delfi.lt kalbinamas A. Navickas, jau minėtas Ireniejus Mulerskas bei Tadas Zdanavičius. Kai vyrai ėmėsi verslo, buvo tik geri pažįstami: su Tadu kartu studijavo Kauno politechnikos institute (dabar - Kauno technikos universitetas), o Ireniejus nuo vaikystės gyveno kaimynystėje - prie Nemuno įsikūrusiame privačių namų kvartale, kurį nuo seno alytiškiai vadina Kurortu.
Apie V. Visockio apdainuotą Vačą
Po radioelektronikos studijų, jau dirbantį Alytaus šaldytuvų gamykloje, Algirdą pašaukė į sovietinę armiją. "Ja na Vačū jedu plačią, vozvrasčiajus chachačia" ("Aš prie Vačos važiuoju verkdamas, o grįžtu - kvatodamas"), savo dainoje "Upė Vača") dainavo Vladimiras Visockis. Panašiai nutiko ir A. Navickui, kuris atsidūrė prie V. Visockio apdainuotos Vačos. Jo tarnyba toji armijoje jau apipinta legendomis. Apie tai, kaip jis ten verslą įsuko ir bulvių sodinimo ir auginimo paslapčių vietinius mokė. "Tarnavau pagal specialybę, tai buvo susiję su radioreliniais ryšiais. Tais laikais kas 40 kilometrų stovėjo stacionarios antenos, kuriomis buvo perduodama informacija. Tu sėdi vidury lauko aptvertoje teritorijoje, su tavimi kokia dešimtis kareivių ir tu vienas, karininkas. Maisto atveža mėnesiui. Civilizacija - Vačos darbininkų gyvenvietė buvo už kelių kilometrų", - to meto prisiminimais dalijosi jau po studijų sovietinėje armijoje atsidūręs Algirdas.
Jis juokiasi, kad ten tik radijo ryšys buvo geras, o visa kita... O išgyventi kažkaip reikėjo. Arklį turėjo, su kuriuo vandens atsiveždavo, bet iš pradžių teko skurdokai maitintis. Todėl Algirdo iniciatyva atsirado triušiai, vištos, buvo sodinamos bulvės, svogūnai, pomidorai, agurkai, kopūstai ir kitos daržo gėrybės. Jis prisiminė, kad kaimo moterėlės eidavo žiūrėti, kaip kareiviai šeimininkauja. "Būdavo, kad mane kelioms dienoms iškviesdavo į Gorkį. O tie kareivėliai buvo dažniausiai iš Leningrado, Maskvos ir nelabai suprasdavo, ką su ta žeme daryti, kaip derlių prižiūrėti. Buvo vienas baltarusis, tai jis nors žemę mokėjo arti. Vieną kartą, išvažiuodamas į centrą, aiškinu kareiviams: „Jūs vakare užklokit lysves plėvele, o ryte kuo anksčiau nuimkit.“ Grįžtu, vaikšto moterėlės ir giria: „O čia tai ūkininkai, o čia tai šeimininkai“. Pasirodo, buvo kruša ir visame kaime daržus išdaužė, o mano kareiviai pamiršo nuimti plėvelę ir derlių išsaugojo", - juokiasi kariuomenėje ūkininku tapęs Algirdas.
Kariuomenės vyresnybė norėdavo, kad vyrai savo užaugintu geru pasidalintų. "Sakydavo, gal gali kokį triušį užmušti ar vištai galvą nusukti, raugintų kopūstų kibirą įdėti. Vaišint vaišindavau, bet išsivežti į namus neduodavau. Kadangi maitinausi kartu su kareiviais, o man nemokamas davinys nepriklausė, aš prisidėdavau nupirkdamas to, ko reikia - triušių vištų, sėklų. Jeigu būčiau valdžiai atidavęs, būčiau visus apvogęs. Jeigu buvo lemta man nustatinėti tvarką, tai toji tvarka buvo tokia," - kariuomenės viršenybei nepakluso Algirdas. Taigi, kartą per savaitę visi kartu su Algirdu tarnavę kareiviai valgydavo triušieną ar vištieną. Ir visada turėjo kitų darže užaugintų gėrybių. Miesto vaikas sako pats savo namuose auginęs triušius, o kaip daržoves užauginti, teiraudavosi mamos.
"Reikėjo sodinti bulves, tai pabandžiau arti. Kareiviai stebėjosi, sakydavo, kad bulvės pas juos su kastuvu sodinamos ir netikėjo, kad mums pavyks jas užauginti. Bet iš trečio karto vagos gavosi tiesios tiesios", - pasakojo Algirdas. Pasak jo, daugiau ten ir nebuvo ką veikti. Sako, stengėsi priešintis dedovščinai, nes vėliau tai tampa sistema: "Arba tam priešiniesi, arba ir tu tampi jos dalyviu. Tu viliesi, kad kareivis vykdys, ką tu pasakei, bet kai tavęs nėra, jis vykdo „senių“ reikalavimus. Kovojau su tuo visomis priemonėmis. Džiaugiuosi, kad asmeninį ginklą buvau palikęs seife Gorkyje, nes jei būčiau jį turėjęs, nežinau, kuo viskas būtų baigęsi. Žmonių mažai, o situacijų buvo visokių."
Nusipirko brokerio vietą
Po armijos A. Navickas pradėjo dirbti Kauno skaičiavimo technikos gamybinio susivienijimo Alytaus padalinyje. Skaičiavimo centruose reikėjo remontuoti skaičiavimo techniką. Čia dirbo penkerius metus, vėliau „Alitoje“ - trejetą metų skaičiavimo centro viršininku. Prasidėjus kooperatyvų erai iš pradžių su draugais Alytuje jis atidarė kompiuterinių žaidimų saloną. Kai nutrūko ekonominiai ryšiai su Rusija, Lietuvoje įsikūrė dvi prekių biržos - Baltijos ir Lietuvos biržos. "Susimetę paskutinius pinigus, biržoje nusipirkome brokerio vietą ir pradėjome prekiauti. Prekiavome viskuo, kuo galėjome. Bet tos biržos ilgai negyvavo", - prisiminė pokalbininkas.
Privatizacijos metu vyrai susirinko iš giminės investicinius čekius ir Alytuje įsigijo galanterijos parduotuvės patalpas. "Vis dar dalyvavome prekių biržoje, bet jau pradėjome galvoti apie specializaciją", - sakė jis. Tuo metu iš Gardino į Alytaus turgų buvo vežamos baltarusiškos plytelės. Bet jų tai būdavo, tai - ne, o poreikis buvo stabilus. Pradedantys verslininkai nukeliavo į Minsko gamyklą tartis dėl didesnių kiekių.
"Buvo didelis prekių deficitas. Kokių bepasiūlytum, viską perka. Net indišku linoleumu, kuris buvo veltiniu pamuštas, prekiavome. Labai greitai pradėjome ieškoti kitokių plytelių Vakarų Europoje. Infliacija didelė, turi mąstyti, ar parduoti šiandien, nes ryt parduosi brangiau. Galvoji, ką su tais pinigais daryti. Ir atrodo, kur ta riba, nebesupranti, kaip taip gali būti, o ta kaina vis kyla ir kyla. Ir galvoji, kiek tą kainą gali kelti. Tada kilo mintis mūsų parduotuvėje atidaryti valiutos keitimo punktą. Iš pradžių pinigus nešdavome į banką, o paskui nusprendėme: kam mums nešti, jei šiandien supirks dolerį po 400 vagnorkių, o rytoj jau gali juos parduoti už 430. Pradėjom laikyti supirktą valiutą, nes banko taisyklės to nedraudė. Supratome, kad tai yra būdas ir patiems apsisaugoti nuo infliacijos", - trijų dešimčių metų senumo laikus prisiminė pašnekovas.
Gaujos nenorėjo palikti ramybėje
Aršiais privatizavimo laikais Alytuje siautė ne viena grupuotė. A. Navickas juokiasi, kad gal dėl to, kad buvo jaunas, kvailas ir todėl drąsus buvo, pavyko išvengti gaujų reketo. Tačiau jis neslepia, kad buvo pakliuvęs ne tik į Alytuje siautusios Plikių gaujos akiratį, bet kur kas rimtesnių bėdų kilo Kaune, kai ten buvo atidaryta pirmoji „Iris“ parduotuvė. Kauniečiai reketininkai kaipmat nusprendė apmokestinti Alytaus verslininkus. Tuomet A. Navickas kreipėsi į veiklą pradėjusią pirmąją nepriklausomoje Lietuvoje saugos tarnybą - Ekskomisarų biurą. Per susitikimus su Kauno banditais buvo daromi įrašai. Pašnekovas tik vėliau sužinojo, kad po susitikimų su banditais saugos tarnybų darbuotojų jis slapta buvo lydimas nuo Kauno iki Prienų.
"Tik po kiek laiko supratau, kad tą situaciją vertinau gana paviršutiniškai. Aš tai nesupratau, kokia rizika, o man talkinęs Ekskomisarų biuras puikiai tai suvokė. Gal matė, kad jaunas ir kvailas ir mane saugojo. Ir kažkokiu būdu kauniečių reikalas buvo sutvarkytas. Matyt, juos perspėjo, kad nereikėtų mūsų liesti ir problemų neliko. Vilniaus brigadai mes tikriausiai buvome per maži, mūsų parduotuvė buvo užkampyje, taigi jokių incidentų nebuvo. Alytuje buvo apsireiškusios vietos gaujos. Labai gražiai papasakojo, kad reikės mokėti. Beje, kai reketininkai kalbėdavo, nesakydavo tų žodžių, kurie būtų tiesioginio reketo įrodymas. Siūlydavo pagalbą, jei kiltų kokių nors problemų. Pokalbiai skambėdavo taip, tarsi du normalūs asmenys tartųsi dėl verslo. Nors aš ir provokavau, ekskomisarai įrašinėdavo, man buvo išaiškinta, jei žodžio apie reketą nėra, tai tiesiog vyksta dialogas apie nieką, apie orą. Taigi, jie atėjo, pasikalbėjom, o po trijų dienų ant parduotuvės palangės buvo padėtas sprogmuo ir suprogdintas. Išdužo stiklai, bet niekas nenukentėjo. Paskambinau tam, kuris pirmas pas mane buvo atėjęs. Sakau: „Mes lyg ir susitarėm, kad tu mus saugosi, tai dabar tavo darbas surasti tą, kuris tai padarė. Nes mes patyrėme nuostolių, tai kas mums juos kompensuos“. Tai buvo tarsi žaidimas, - jie žaidė savo, o aš savo žaidimus. Bet jei būtų mane rimčiau pagąsdinę, nežinau, kaip ten viskas būtų pasibaigę. Tik jau vėliau paaiškėjo, kad jie tarpusavyje buvo susipykę, ir padėdama sprogmenį prie parduotuvės viena pusė pademonstravo, ką ji gali. Bet mes nei karto nemokėjome nei Alytaus, nei Kauno, nei Vilniaus ir viskas baigėsi gerai", - anuos laikus prisiminė pašnekovas.
Dividendai - tik po šešiolikos metų
Kalbantis su Dzūkijos verslininku buvo galima susidaryti įspūdį, kad tuomet pinigai upeliais sruvo. Tačiau pašnekovas su tuo nesutinka: "To niekada nebuvo, kad nežinotume kur dėti pinigus. Galėjome pirkti daug prekių, bet neturėjome pinigų. Kol tas prekių virtimo pinigais ratas apsisuka, ilgai užtrunka. Jeigu teko įkeisti savo asmeninį butą bankui, tai apie kokį perteklių kalbame. O taip pat buvo reikalingos nuolatinės investicijos. Pirmuosius dividendus išsimokėjome, kai įmonei buvo šešiolika metų. Mums visada jų trūko. Tiekėjams sakydavome: „Ar galime susitarti, kad mes jums pinigus už prekes grąžinsime po metų". Taip buvo kalbama su ispanais ir jie sutiko", - iki šiol už parodytą pasitikėjimą dėkingas pašnekovas.
Ispanija ir Italija yra plytelių šalys. Artimiausi ryšiai Alytaus verslininkus siejo su Ispanija. Pirmasis „Iris“ užsakymas buvo 16 plytelėmis pakrautų konteinerių. Algirdas juokiasi, kad ispanai to dar nebuvo patyrę: "Pirkėjas, kuris niekada pas juos nesilankė, staiga nuperka tokius kiekius plytelių. Jiems tai padarė įspūdį. Atsiuntė žmogų pasižiūrėti, kas gi čia vyksta. Sakydavau, kad jei mes turėtume daugiau prekių, daugiau jų ir parduotume, bet mes neturime pinigų joms nusipirkti. Nežiūrint gan primityvių mūsų aiškinimų, jiems tai tiko. Ir mes laikėmės savo žodžio. O jie mumis tikėjo. Būdavo, atidėdavome mokėjimą metams, o už tuos pinigus pirkdvome kitas prekes".
Tiek Ispanijoje, tiek Italijoje veikia kokie trys šimtai gamintojų: tarp jų yra kelios dešimtys pasaulyje garsių, ir apie šimtas orientuotų į vidurinę ir aukštesnę klasę. "Pirmam pirkimui rinkomės iš katalogų, buvo ir visiškai nesąmoningų pasirinkimų, bet kai nesupranti, tai atrodo gražu",- su šypsena prisimena pokalbininkas.
Vizitinė kortelė - plytelės
„Iris“ vadovo kabineto duris pravėriau su išankstine nuostata, kad įmonės parduodamos prekės nėra pigios. "Kai sakote, kad nėra pigi, kalbate, kaip jums atrodo. Tai nepatikrinta nuomonė. Bet nieko nuostabaus. Mes irgi anksčiau galvojome taip: jeigu tu įsirengi parduotuvę ne kokioje klėtyje, o normaliai, tai būtinai turi būti brangu. Nebūtinai. Didžioji mūsų asortimento dalis yra priskiriama vidutiniam segmentui, bet mes turime ir prabangių gaminių. Yra ir paauksuotų ir tai ne aukso parodija, bet jos iš tiesų gražios", - pasakoja verslininkas ir čia pat prisimena, kad statydamas namą pats įsitikino, kad jos jam patinka, bet visiškai netinka. Bet yra žmonių, turinčių kitokią nuomonę, kitokį skonį, kitokį matymą.
"Iris" buvo pirmoji plytelių pardavėja Lietuvos rinkoje. Galvojantiems kitaip Algirdas sako: "Manau, kad kažkas bandys tai užginčyti, ir net žinau kas, bet iš tiesų dar prieš tuos 16 konteinerių pas mus buvo atvažiavęs Šveicarijos pilietis, kuris prisistatė penkiasdešimties tokių gamyklų atstovu. Jis priklausė tai pirmosios bangos pardavėjų grupei, tokiems...