Kunigas Bronius Laurinavičius buvo vienas iškilių kovojančios Lietuvos Katalikų Bažnyčios sūnų. Persekiojimų metais jie dar turi pasižymėti ir drąsa. Nesenais sovietinės okupacijos metais (1940-1990) tokie kunigai buvo ypač reikalingi: jie buvo ta „žemės druska", kuri ne tik neleido sovietinei valdžiai tyliai pasmaugti Lietuvos Katalikų Bažnyčios, bet ir padėjo išsaugoti ją ištikimą savajai misijai. Bažnyčiai visuomet labai reikia uolių, veiklių ir šventų kunigų.
Religinė situacija Lietuvoje.
Ankstyvasis gyvenimas ir pašaukimas
1. Kunigas Bronius Laurinavičius gimė 1913 m. liepos 17 d. Gėliūnų kaime, Gervėčių parapijoje, Astravo rajone (Baltarusijos lietuvių saloje). Pakrikštytas liepos 21 d. Gervėčių bažnyčioje. Tėveliai buvo žemdirbiai: turėjo 10 hektarų dirbamos žemės, pievų ir miško. Gyveno kaime ant labai gražios Ašmenos upės kranto. Abu tėveliai - labai darbštūs ir religingi lietuviai. Tėvui Jurgiui teko tarnauti caro kariuomenėje. Nors buvo okupuoti ir rusų, ir lenkų ir dešimtmečiais atskirti nuo Lietuvos, sugebėjo išsaugoti tvirtą tikėjimą, meilę savo kalbai, kultūrai, papročiams ir tėvynei Lietuvai.
Šeimoje gimė 5 vaikai, bet du mirė maži. Iš likusiųjų vyriausia - duktė Julija. Kun. B. Laurinavičius gimė nedidelėje trobelėje. Nuo mažens buvo labai geros širdies: pastebėdavo kitų vargus, skausmus, negalias. Labai norėjo mokytis, todėl sulaukęs 7-8 metų pradėjo mokytis pas kaimo mokytoją. Dešimtmetis per atostogas ganydavo karves. Visada į ganyklas viename drobiniame maišelyje nešdavosi knygas, o į kitą maišelį mama įdėdavo sumuštinių, kitokio maisto lustą visai dienai.
Kai Broniukui 1927 m. sukako keturiolika, kaimo mokytojas Lelka jį įtaisė mokytis lietuvių liaudies „Ryto" mokykloje. Mokslas jam sekėsi gerai. Nuo 1929 m. Bronius mokėsi Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Mama pėsčiomis eidavo 75 kilometrus į Vilniaus Kalvarijas ir visada jį aplankydavo, atnešdavo maisto. Joje mokydamasis Bronius į Gėliūnus atvažiuodavo su savo geriausiu draugu Juozu. Su juo kaimo jaunimui rengdavo vaidinimus, vakarėlius, rinkdavo ir užrašinėdavo senoviškas to krašto lietuvių dainas ir pasakas.
1937-1938 m. Bronius tarnavo lenkų kariuomenėje Lodzėje. Štai jo rašyti žodžiai: „Kai tarnavau Lenkijos armijoj, mane norėjo užverbuoti, kad skaldyčiau savo tautiečių vienybę. Už tai man daug žadėjo: lengvą duoną, net ponu padaryti, bet aš jokiu būdu nesutikau - lengva duona manęs neviliojo. Vieną kartą, pulkininkui atliekant pulko apžiūrą, aš, nesilaikydamas kariško reglamento, žengiau iš rikiuotės tris žingsnius į priekį ir pasakiau apie man pasiūlytą „lengvą duoną ir ponystę". Jis nepasiuntė manęs ir mano skundo tiems, kurie norėjo mane užverbuoti, bet pats reikalą išsiaiškino ir taip sutvarkė, kad niekas man nekerštavo, o ėmė atsiliepti su pagarba.
Atitarnavęs kariuomenėje, 1938 m. Bronius Laurinavičius įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, ją baigė ir 1944 m. birželio 4 d. buvo įšventintas kunigu. Primicijos įvyko Gervėčių bažnyčioje 1944 m.
Gervėčių bažnyčia.
Kova už tiesą ir teisingumą
Kun. B. Laurinavičius prieš vietinės valdžios mėginimus varžyti jo kunigiškąją tarnystę protesto balsą pakėlė dar 1953 metais, dirbdamas Kalesninkų parapijoje. Esą gyvulių ligos pretekstu vietinė valdžia pabandė uždrausti tikintiesiems sekmadieniais rinktis į bažnyčią.
Kai septintojo dešimtmečio antrojoje pusėje prasidėjo uoliųjų kunigų kolektyvinis priešinimasis Bažnyčios veiklos varžymams ir ypač kai pradėjo eiti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, kun. B. Laurinavičius ne tik visomis jėgomis įsitraukė į šią veiklą, bet dažnai ir pats ją organizuodavo Vilniaus arkivyskupijoje. Nė vienas kitas Lietuvos kunigas neparašė tiek pareiškimų, laiškų, protestų ir memorandumų sovietinei valdžiai, pradedant rajono ir baigiant aukščiausiomis SSRS valdžios institucijomis, kaip jis. Jo kovos dėl tiesos ir laisvės laukas buvo be galo platus: nuo tikinčių vaikų teisių iki lietuviško žodžio gynimo.
Tais okupacijos laikais tikėjimo gynimas dažnai pindavosi su lietuvybės gynimu, ir kova dėl tikinčiųjų teisių buvo kovos dėl žmogaus teisių sudedamoji dalis. Kun. B. Laurinavičius buvo šios kovos avangarde, jam ginti Bažnyčią ir laisvę buvo šventas reikalas. Todėl 1979 m. mirus Lietuvos Helsinkio grupės nariui kun. Karoliui Garuckui SJ, jis nesvyruodamas stojo į jo vietą. Kun. B. Laurinavičiaus parengti dokumentai pasižymėjo tiksliu sovietinės valdžios daromų nusikaltimų įvardijimu, jų kritikos teisine argumentacija, todėl daug jų buvo publikuojama Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje.
Dievo buvo apdovanotas daugybe talentų ir dorybių. Jam vienodai rūpėjo ir gyvosios Bažnyčios, ir mūrinės statyba. Kur tik klebonavo, ten paliko ryškius pėdsakus: bažnyčioje būdavo būriai vaikų, parapijoje sėkmingai genimos alkoholizmo piktžolės, o tikintieji ne tik žodžiu, bet ir pavyzdžiu mokomi vienas kitam padėti, vienas kitą paremti. Jis praplėtė Ceikinių bažnytėlę, įrengė Kalesninkų bažnyčios vidų, suremontavo ir įrengė šildymą Adutiškio bažnyčioje. Asketas asmeniniame gyvenime, jis buvo be galo jautrus kitų vargams ir kančioms.
Apie jo atkaklumą kovojant už tiesą ir teisingumą byloja kad ir tokie faktai: vien dėl neteisėtai valdžios konfiskuotos Švenčionėlių klebonijos parašyta 180 įvairių raštų, o vienas iš SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui rašytų memorandumų yra net 72 puslapių!
Kunigas B. Laurinavičius nuo pat kunigystės pradžios buvo sekamas NKGB, MGB, KGB. Savo slaptuose dokumentuose sekamuosius jie vadindavo objektais ir suteikdavo jiems pravardę (pseudonimą). (Agentus vadindavo šaltiniais). Kunigas B. Laurinavičius buvo vadinamas objektu „Intrigantas".
Kunigo Broniaus Laurinavičiaus bendražygiai ir rėmėjai
O aš noriu ne tik savo, bet ir visų Lietuvos žmonių vardu padėkoti kun. Broniaus Laurinavičiaus atminimui įamžinti iniciatyvinės grupės nariams: kunigams Mykolui Petravičiui SDB, Algimantui Keinai, Kazimierui Žemėnui, taip pat Julijai Ambrasie-nei, kurie daugiausiai rūpinosi, kad ši knyga išvystų dienos šviesą. Ypač dėkoju p. Jadvygai Pranskienei, išsaugojusiai kun. B. Laurinavičiaus archyvą ir jautriai besirūpinančiai dėdės atminimo įamžinimu. Ačiū visiems parėmusiems šios knygos leidybą. O didžiausia padėka Gervėčių žemei ir Bažnyčiai, išauginusioms tokį Lietuvos ąžuolą ir ištikimą Dievo tarną.
Kunigo Broniaus Laurinavičiaus veikla plati ir šakota.
Žmonės, pasirašę po atvirais laiškais ir memorandumu sovietinei valdžiai:
- Jadvyga Laurinavičiūtė-Pranskienė
- Julė Juodzevičienė
- Regina Girdauskienė
- Leonarda Augulytė-Blazkienė
- Birutė Kuckaitė
- Leokadija Trepšytė
- Regina Mlinkauskaitė-Zaikienė
- Vladas Jadzevičius
- Izidorius Šimelionis
- Marija Janavičiūtė-Mačėnienė
- Kazimieras Umbražiūnas
- ir kiti.
Šioje knygoje atskleidžiamas jo dvasios paveikslas teuždega kunigystės siekiančiųjų ir jaunųjų kunigų dvasią troškimu aukotis už Bažnyčią taip, kaip jis aukojosi. Metus prieš savo žūtį jis viešai pakartojo savo kunigystės šventimų priesaiką: Viešpatie, kol plaks mano širdis, aš prisiekiu eiti savo pareigas, kaip prisiekiau priimdamas kunigystės šventimus.
tags: #algimantas #padolskis #turto #deklaracija