Dr. Algimantas Bučys - literatūros istorikas ir kritikas, poetas, literatūrologijos teoretikas, kurio darbai svarbūs tyrinėjant Lietuvos istoriją ir kultūrą.
Apsvarstomos ir ankstesnių autoriaus tyrimų išvados bei iškelti opūs litaratūrologijos, kultūrologijos, istoriografijos, tautotyros klausimai. Knygos apimtis iš dalies prasiplėtė kaip tik todėl, kad gausiai remiuosi įvairių tautų ir epochų istorikų pastebėjimais, žinomų archeologų, mitologų, kalbininkų, etnologų, tautosakos specialistų tyrimais bei teiginiais.
2008 m. išleistame studijinių straipsnių rinkinyje „Barbarai vice versa klasikai“ pateikė ne tik įvairių epochų 33 lietuvių rašytojų kūrybinio likimo apybraižas, bet ir „vientisą su dideliu užmoju parašytą autorinį veikalą, panašų į monografiją, o dar labiau - į vienos šalies literatūros istoriją“.
Mokslinės A.Bučio idėjos - „centro“ ir „periferijos“ dialektika tautos istorijoje, poliparadigminis kultūros istorijos ir literatūros tyrimas, įveikiantis monoparadigminio požiūrio (monoreliginio, monokultūrinio, šovinistinio ir pan.) ribotumus, - tapo pamatu „Seniausios lietuvių literatūros istorijai ir chrestomatijai“ (2012).
2009 m. pasirodžiusioje knygoje „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“, toliau plėtojama „centro“ ir „periferijos“ politinės bei kultūrinės sąveikos struktūrų analizė.
Veikalo paantraštė „Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija“ nusako ir autoriaus metodologiją, ir viduramžių literatūros šaltinius senąja slavų kalba, kuria jau XIII a. pasirodė pirmieji lietuvių literatūros kūriniai, susiję su bažnytinėmis apeigomis, su šventųjų gyvenimais ir giesmėmis.
„A. Bučio knygos intriga: konfliktai kilo ir kyla dėl to, kad pasaulis nuo viduramžių, o ir dar anksčiau, nesusikalbėjo ir nesusikalba dėl skirtingų prieigų, dėl vienos tiesos siekimo.
A. Bučio principinė nuostata: žmogaus pasaulis (pasauliai) yra poliparadigmiškas; toks jis yra šiandien, toks buvo ir viduramžiais.
2010 - 2011 m. Tyrinėjo prozą, daugiausia romano žanrą, reiškėsi kaip socialistinio realizmo apologetas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A. Bučys savo kritikos veikalų atsisakė.
Grįžęs į Lietuvą, atsisakė akademinio darbo institute, atsidėjo kūrybiniam darbui, dirbo su pertrūkiais Lietuvos rašytojų sąjungos leidiniuose „Literatūra ir menas“, „Pergalė“, „Litva literaturnaja“, laikraščio „Gimtasis kraštas“, žurnalo „Mitai ir faktai“ redaktoriumi.
1964 m. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto siuntimu išvyko į Maskvą aspirantūrai Pasaulinės literatūros instituto teorijos sektoriuje. 1967 m. apgynė disertaciją „Šiuolaikinio romano problema lietuvių literatūroje“, įgydamas filologijos mokslų kandidato laipsnį. 1994 m. disertacija nostrifikuota Lietuvos mokslo tarybos suteikiant humanitarinių mokslų daktaro laipsnį.
1962 m. baigė studijas ir buvo paskirtas mokytojauti į Bartkuškio aštuonmetę mokyklą pagal diplominę specialybę „filologas ir vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas“. Mokytojaudamas išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Prie skambančių plytų“ (1963 m.), spausdino respublikinėje spaudoje kritikos straipsnius.
Algimantas Bučys (g. 1939 m. spalio 19 d.
Išleido knygas Romanas ir dabartis (1973 21977 LSSR valstybinė premija 1975), Rašytojų atvaizdai (1979; 10 lietuvių prozininkų portretų), Literatūros savimonė (1985), apybraižą Jonas Avyžius (1990). Išleista straipsnių rinkinys Barbarai vice versa klasikai (2008), studijos Seniausioji lietuvių literatūra: Mindaugo epocha (2009), Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija (2012), Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure viduramžių Europoje (2019), Lietuvos masonai ir 1791 m.
Dirbo žurnalų Pergalė, Litva literaturnaja, laikraščio Gimtasis kraštas redakcijose. Tyrė daugiausia prozą (romano žanrą); reiškėsi kaip socialistinio realizmo apologetas.
Lietuvos žemėlapis
Visa tai yra literatūros teoretiko bei teksto kritiko tyrimų laukas, kuriame atsiranda ir Lietuvos istorijos pirminių šaltinių literatūrologinės analizės būtinybė.
Tai, beje, pabrėžta ir pirmojo 2018 m. leidimo paantrėštėje „Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoiografijos analizė“.
Kita vertus, rimto ar bent tokiu norinčio būti skaitytojo nuturėtų žeisti pastaba ar informacija, kad A. Škėmos dvitomis ateina palydimas kompetentingų žvilgsnių ir žodžių, galinčių palengvinti kai kuriuos pirmosios pažinties sunkumus.
Tai - A. Bučio „Įžanga į A. Škėmos pasaulį“ (įvadas į dvitomį), R. Šilbajorio „Žmogus Antano Škėmos kūryboje“ („Egzodo literatūros atšvaitai“, 1989) ir „Žvilgsnis į Antano Škėmos dramaturgiją“ (knygoje „Netekties ženklai“).
Literatūrologinė AnalizėSavo darbe dešimtmečiais esu įpratęs nagrinėti kiekvieną tekstą visapusiškai: būtina apsvarstyti ne tik tekste pateikiamus faktus, datas ar vardus bei titulus, bet ir teksto atsiradimo aplinkybes.
Knygos apie Lietuvos Karalius ir Karalienes
2018 metais „Vaga“ išleido literatūros istoriko ir kritiko, poeto, literatūrologijos teoretiko dr. Algimanto Bučio „Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istorografijos analizė“ ( Vaga, 2018; pakartotini leidimai 2019, 2020, Alio) ir neseniai pasirodęs dviejų tomų veikalas „Lietuvos karaliai ir karalienės. Pirmosios studijos apie Lietuvos karalius viršeliai (2018 ir 2019 m.
Prakalba pasakyta kultūros istoriko, literatūrologo, humanitarinių mokslų daktaro Algimanto Bučio dviejų dalių studijos „Lietuvos karaliai ir karalienės. Istorinis žinynas, sudarytas remiantis pirminių šaltinių faktografiniais duomenimis“ (T. 1-2, Leidyklos UAB „Alio“, Vilnius, 2024) pristatymo ir autoriaus 85-mečio minėjimo vakare vykusiame spalio 25 d.
Knyga „Lietuvos karaliai ir karalienės“ yra parašyta kaip dviejų žymiausių karališkųjų Lietuvos dinastijų iškilimo Lietuvoje ir Europoje istorija.
Apie karališkuosius Gediminaičius kalbama kaip apie vieno dinastijos protoplasto geneologinę liniją su dviem vėlesnėmis jos šakomis: pagal vyriškąją kraujo ryšio liniją (Jogailaičiai) ir pagal moteriškąją liniją (Vazos), kol karališkosios Gediminaičių dinastijos palikuonys viešpatavo Lietuvos, Lenkijos, Vengrijos, Čekijos ir Abiejų Tautų Respublikos sostuose, daugiau nei 350 m.
Lietuvos valdovų titulai
Įvairiakalbiuose dokumentuose Lietuvos valdovai Algirdas, Kęstutis, Jogaila ir Vytautas tituluojami rusiškai великий князь, arba lotyniškai magnus dux, arba vokiškai obirstir hercoge ir pan.
Vakarų ir Šiaurės Europos šaltiniuose lotynų, sen. vokiečių ir sen. anglų kalbomis iki XV a. pradžios lietuvių valdovams, kaip taisyklė, taikomi karališko rango titulai (rex, kunic, cyning).
Tuo tarpu slaviškuose vienalaikiuose šaltiniuose lietuvių valdovams dažnai taikomi slaviški titulai (князь, великий князь / didysis kniazius), tai yra - žemesnio rango nei „caras“, „imperatorius“ ar „karalius“ pagal tarptautinę titulų sistemą.
A. Bučio argumentai
Remiuosi XX a. lenkų istoriko Jano Adamus ir XXI a. lietuvių istorikės Loretos Skurvydaitės tyrimais bei išvadomis apie anachronistinį ( atgaline data) šio termino primetimą ankstesnei Lietuvos valstybei (p. 70-75).
Rinkdamas medžiagą knygai, buvau ne kartą tiesiog šokiruotas, kaip netiksliai ir net klaidingai patys istorikai verčia pirminių šaltinių terminus bei titulus, o vėliau tais sauvališkais vertimais grindžia savo istoriografines interpretacijas (plačiau žr. poskyrius „Klaidinantys popiežiaus Inocento IV laiškų vertimai“, p.210 -212; „Klaidinantys Krėvos akto vertimai iš lotynų kalbos“, p. 327-329; „Vieno žodžio du perskaitymo variantai“, „Archeografų žodis“, „Lietuviško kniaziaus terminas Rusios ir Lenkijos istoriografijoje“, p.97-102; taip pat „Istoriografinė demagogija šaltyniotyroje“ - apie istoriko E. Gudavičiaus polemiką dėl Krėvos akto vertimų su Lietuvos teisės istoriku Vytautu Andriuliu, p.
Šaltinis Kalba Lietuvos valdovo titulas Vakarų Europos šaltiniai (iki XV a.) Lotynų, senovės vokiečių, senovės anglų Rex, kunic, cyning (karališko rango titulai) Slavų šaltiniai Slavų kalbos Князь, великий князь (žemesnio rango titulai)
| Šaltinis | Kalba | Lietuvos valdovo titulas |
|---|---|---|
| Vakarų Europos šaltiniai (iki XV a.) | Lotynų, senovės vokiečių, senovės anglų | Rex, kunic, cyning (karališko rango titulai) |
| Slavų šaltiniai | Slavų kalbos | Князь, великий князь (žemesnio rango titulai) |
„Chrestomatijoje“ pirmą kartą pateikta 13 tekstų, kurių dauguma - sakraliniai ir niekad lietuvių literatūros istorijose nei vadovėliuose neminėti ir nenagrinėti kūriniai, nukeliantys lietuvių literatūros pradžią iš XIV a. pabaigos - XV a. pradžios (Gedimino ir Vytauto laikų) - į XIII a. (karaliaus Mindaugo epocha).
Seniausiajam hagiografiniam tekstui „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“ maždaug 750 metų, jis skirtas karaliaus Mindaugo sūnui Vaišvilkui († 1268), pirmajam lietuvių vienuoliui, kuris įkūrė pirmąjį vienuolyną senovės Lietuvos žemėse ant Nemuno kranto netoliese Naugarduko.
Į lietuvių literatūros istoriją bei chrestomatiją pirmą kartą įtraukiami sakralinės viduramžių literatūros kūriniai, skirti Lietuvoje užmirštiems ar nežinomiems XIII a. pirmiesiems lietuviams krikščionims šventiesiems - šv. Charitinai Lietuvaitei ( † 1281) ir šv.
tags: #algimantas #bucys #literaturos #atvaizdai