Kiekviena žiežirba yra reikšminga tiek, kiek ji tampa svarbi kaip žiburėlis kieno nors kelyje. O retsykiais tos iškrovos būna tokios stiprios, kad pasklidusios kibirkštys suliepsnoja. Taip ir Dalios Tamulevičiūtės būties linija - blykstelėjusi ji nepasklido dzindromis kaip kalamas metalas, o sušvito lyg deglas daugelio kelyje.
Pasibaigus režisierės Dalios Tamulevičiūtės teatrinės veiklos laikotarpiui, tarsi po kometos skrydžio, liko asmenybės vidinės ir kūrybinės šviesos šleifas, kuriame vis dar tęsiasi atradimų stebuklas. Lyg vėduoklė skleidžiasi patirtis per kitų kūrėjų talentus, išradingumą, pastangas, patriotines nuostatas.
To įvairiaspalvio švytėjimo dalis − ir Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis. Nors dėl jo buvo nemažai abejonių ir skeptiškų nuotaikų, 2019-aisiais jau palydėtas dešimtmečio jubiliejus.
Vienaip pažvelgus, dešimt metų yra nedaug, kita vertus, Varėnos kultūros centro scenoje sukurti įvairiausio lygio teatrinio meno pavyzdžiai jau tapo istorija. Be to, atskiras spektaklis - jau informacijos srautas, emocijų antplūdis, medžiaga sudėtingų moralinių kolizijų, problemų, poelgių, humaniškumo apraiškų arba nuopuolių apmąstymams.
Ir ieškojimas savęs tame kontekste, ir pastangos susitvarkyti žinias − tiek negatyvias, tiek pozityvias, nes vėlgi išgyventas dvasinis pakilumas, euforija, gal net katarsis. Tie, kuriems jau nors kartą pavyko maksimaliai patirti tokią dvasinę pilnatvę, vidinės švaros pojūtį, tie nuolat ieškos galimybių panašiems jausmams.
Bandymas aprėpti festivalio panoramą prilygsta žvilgsniui į kraštovaizdį iš apžvalgos bokšto: įspūdis stiprus, kartais kvapą gniaužiantis, bet nusakyti formas, sudėtinių dalių, detalių paskirtį, santykį, meninę vertę įmanoma tik pačių ryškiausių, iškiliausių objektų, esančių spalvotame fone arčiausiai stebėtojo.
Labai dažnai žmogus klysta, manydamas, kad jam vienam nesiseka, kad kiti lengvai pasiekia tikslus, įgyvendina svajones. Tačiau tiesa yra tokia: negali priartėti prie ko nors, nenutoldamas nuo kito svarbaus dalyko, negali nieko atrasti, nieko neprarasdamas, duodamas visada ir atimi. Žmogus gyvena tarp prieštaravimų ir nuolatos turi rinktis, o iš tiesų tuo laisvesnis, kuo daugiau turi pasirinkimo galimybių.
Įdomu tai, kad kuo stipresnė, talentingesnė asmenybė, tuo stipresnė priešprieša, tuo stipresnis ir atradimų, ir praradimų poveikis. Tada ir susidaro nuomonė, kad žmogaus gyvenimas teka tarytum tarp dviejų skirtingų pasaulių ir lemtis jį mėto iš vieno į kitą.
Ankstyvasis gyvenimas ir šeima
Dalia (Adelė) Tamulevičiūtė gimė 1940 m. rugsėjo 30 d. Senojoje Varėnoje (tada buvo Varėna I) Tamulevičių šeimoje. Dalios Tamulevičiūtės motina Ona Tamulevičienė. Mergaitė augo vienturtė, tėvai buvo darbštūs, ir atrodė, kad nieko neturėjo trūkti.
Tačiau Antrojo pasaulinio karo žiaurumai, politiškai nepalankaus pokario prieštaravimai palietė ir jų šeimą. Dalia, būdama ketverių metų, neteko tėvo. Miestelis nedidelis, kalbos sklinda greitai, o nuo vaikų sudėtinga įvykius paslėpti, tad įtarimai pasiekė ir jų namus. Manoma, kad ji pažinojo tėvo žudiką, ir ta situacija sunkiai prislėgė vaikystę. Į Sibirą buvo ištremti artimieji iš motinos pusės.
Regėjos, kad nelaimių ir mirties šešėlis visada šalia. Sudėtinga buvo ir materialinė padėtis. Eugenijus Guntulionis, Dalios Tamulevičiūtės pusbrolis, pasakoja, kad visos seserys Poškutės buvusios labai darbščios, aktyvios, veiklios, ,,joms varėniškiai labai pavydėjo, kad visos trys dirbo virėjomis, t.y. 1957 m.
Studijos ir karjeros pradžia
Pajutusi savo pašaukimą, Dalia kantriai siekė tikslo, nors studijų kelias buvo gana vingiuotas. Tačiau, dirbdama Klaipėdos kultūros namų meno vadove, suprato, kad tokio pasirengimo profesionãliai kūrybinei veiklai per maža, todėl 1963 m. Pagaliau 1966 m. ji - GITIS‘o studentė (valstybinis A. Lunačiarskio teatro meno institutas) Maskvoje.
Tik baigusi studijas, Dalia Tamulevičiūtė grįžta į Lietuvą ir tais pačiais metais pradeda darbą.1971−1973 m. ji − Jaunimo teatro Vilniuje režisierė; 1973−1974 m. - Kauno dramos teatro vyriausioji režisierė; 1974−1988 m. - Valstybinio jaunimo teatro vyriausioji režisierė. 1971−1978 m. ir 1987−2004 m. dėstė aktorinį meistriškumą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, vėliau - Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 1989−1997 m. buvo Vaidybos ir režisūros katedros vedėja, nuo 2001 m.
Kūrybinis kelias ir pedagoginė veikla
Dalia Tamulevičiūtė − viena ryškiausių lyderių teatro režisūroje: kiekviena jos spektaklio premjera susilaukdavo ypatingo žiūrovų ir teatro kritikų bei kolegų dėmesio. Režisierė savo profesijai atidavė 35 metus, Lietuvos teatrų, televizijos scenose sukūrė per 40 nepamirštamų spektaklių. Ji buvo ryškiausia ir lietuviškos aktorinės mokyklos pedagogė.
Nors Dalia garsėjo griežtumu, pastatymuose labai noriai dirbo visų kartų aktoriai, ir spektakliai buvo gyva neišsenkančio profesionalumo pamoka jauniems režisieriams. Jos kūryba buvo autentiška ir atpažįstama iš jai vienai būdingo meninio braižo − iš aktualios kiekvieną jos pastatymą užpildančios teatrinės intonacijos, iš unikalios spektaklių formos, o studijų darbai su jaunaisiais aktoriais iki šiandien yra vieni gražiausių Lietuvos muzikos ir teatro istorijoje.
Dalia palaikė nuskriaustuosius, nebijojo draugauti su sovietų valdžiai nepalankiais žmonėmis. Bičiuliai prisimena ją buvus dzūkiškai gaivališkos prigimties, su gimtąja žeme ją siejo glaudus ryšys: ypatingai gerai jautė gamtą, žinojo, kur prisirinkti miško gėrybių, be galo mėgo obuolius…
Prisiminimuose Dalios vyras Aleksandras Burdonskis pasakys: ,,Ji buvo šimtaprocentinė lietuvė. Iš šaknų. Kaip pušis. Tikra.“ (Ramunė Marcinkevičiūtė. Patirčių realizmas, p.
Asmeninis gyvenimas
Studijuodama Maskvoje, Dalia sutiko savo būsimą vyrą Aleksandrą Burdonskį, Josifo Stalino anūką. 1973 m. jie susituokė Vilniuje. Sutuoktinis įkalbinėjo Dalią persikelti į Maskvą, tačiau ji kategoriškai atsisakė: ,,Dirbsiu tik Lietuvoje ir Lietuvai.“ Tuo tarpu Burdonskis nuo 1972 m. buvo Rusijos armijos centrinio akademinio teatro režisierius.
Nė vienas nenorėjo palikti savo teatro. Jų susitikimai būdavo trumpi, o meilė - audringa: praleidę keletą dienų kartu, pradėdavo ginčytis, vėliau laukdavo jausmingas susitaikymas. Laikui bėgant, pasimatymai retėjo, santykiai atšalo. Vaikų pora sąmoningai neturėjo, nors Dalia be galo mylėjo vaikus, mokėjo su jais elgtis.
Kaip pora jie išsiskyrė 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Ryšys visiškai nutrūko, subyrėjus SSSR, - atsirado daug biurokratinių trukdžių. Nebuvo tilto tarp tų pasaulių, iš kurių atėjo į bendrą gyvenimą du jauni žmonės. Ir kartais jų sprendimai prilygo šuoliui per bedugnę - pavyks arba ne… Jie buvo dviese tik emocijų oazėje.
,,Tai nebuvo beprotiška aistra, tai buvo meilė. Meilė buvo. Ir švelnumas“, − iš Aleksandro Burdonskio prisiminimų. (Ramunė Marcinkevičiūtė. Patirčių realizmas, p. 32) Abu kaustė praeities tragizmas. Mes ,,tempėme savo vaikystės, savo kilmės naštą. Nuo kažko aš ją gelbėjau, nuo kažko ji mane gelbėjo. Dalia žinojo, kad mūsų santuoka bus netipiška. Neturėsime namų…“ − sakė Aleksandras Burdonskis. (Ramunė Marcinkevičiūtė. Patirčių realizmas, p.
Įvertinimas ir atminimas
Dalios Tamulevičiūtės veikla buvo vertinama visais valstybės gyvenimo laikotarpiais: 1978 m. režisierei suteiktas LTSR nusipelniusios meno veikėjos vardas, 2003 m. jai skirta LR Vyriausybės premija už reikšmingus darbus Lietuvos menui ir kultūrai, 2006 m.
,,Dalia visą savo gyvenimą atidavė teatrui ir savo teatrui suteikė pasaulinę šlovę. Kaip dažnai atsitinka, kad žmonės išeina suvisai, bet vis dar išlieka ta jų galia, šaukianti artimus, svarbius asmenis sukviesti į būrį, glaustis vieną prie kito. Neįtikėtinai daug susitikimų, sambūrių, suartėjimų Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivaliuose!
Ji turėjo ypatingą sėdėjimo manierą. Susirietusi, palinkusi į priekį - lyg kažkokį skausmą užspaudusi savyje. Ir nežinia, ar jai iš tikrųjų skaudėjo <…> Didelė, įspūdinga moteris susiriesdavo į kamuoliuką ir žiūrėdavo į mus Mokomajame teatre. Kai jos nebeliko, tarsi praradau moralinės atskaitos tašką. Trūksta jos svaraus: ,,Gėda.“ (p.
2017 m. gegužės 24 d.
tags: #alfonso #butes #prezidentiniai