Alfonsas Butė - žymus lietuvių menininkas, kurio gyvenimas ir kūryba paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje. Jo darbai, įkvėpti gamtos, istorijos ir asmeninių išgyvenimų, atspindi gilų ryšį su gimtuoju kraštu ir jo žmonėmis.
Lietuva žemėlapyje
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Iš devynerių poeto Adomo Mickevičiaus (1798-1855) Lietuvoje pragyventų metų beveik septyneri (1815-1824 m.) prabėgo Vilniuje.
1815 m. rugsėjį Adomas Mickevičius įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, į universiteto Mokytojų seminariją.
Kūrybinė veikla Vilniuje
1817 m. universitete kartu su savo bičiuliais Adomas Mickevičius įkūrė slaptai veikusią savišalpos ir savišvietos - Filomatų (mokslo mylėtojų) draugiją, kurios tikslas buvo skiepyti moralės principus, tėvynės meilę, skatinti mokslo pamėgimą.
Draugijos idėjiniu vadovu buvo istorikas Joachimas Lelevelis. A. Mickevičius vadovavo draugijos literatūros ir moralės mokslų skyriui.
Filomatai domėjosi krašto istorija, liaudies kūryba, rašė istorinėmis temomis, poetizavo Lietuvos praeitį.
Adomui Mickevičiui ir jo bičiuliams patikdavo linksmai leisti laisvalaikį, dainuoti ir šokti.
Tam labai tiko gegužinės. Jos dažnai vykdavo vaizdingose Vilniaus apylinkėse: Markučiuose, Ribiškėse, ten, kur dabar Filaretų gatvė ir kt.
Dažna filomatų susitikimų ir pasivaikščiojimų vieta buvo Paneriai, Paupys (Paplauja).
Išlikusiuose jų laiškuose rašoma - „mūsų rojus - Poplavai“ (V. Brio).
Vilniaus studentai mėgo lankytis Pavilnyje.
Nuo senų laikų vietovė priklausė Pacų giminei, o vaizdingos čia esančios kalvos vadintos Pacų kalnais.
1819 m. birželio 24 d. filomatai čia šventė Jano Čečioto vardines, per kurias Adomas Mickevičius deklamavo jambus solenizanto garbei.
1821 m. gegužės pabaigoje vyko filaretų gegužinė, surengta Tomo Zano garbei.
1820-1823 m. filomatai ir filaretai rinkdavosi Belmonto miške.
Švęsti draugijos narių vardinių filomatai dažnai rinkdavosi ir Pacų rūmų oficinoje (Didžioji g.
Poetas mėgo lankyti Antakalnio sodus, kuriuose buvo įsikūrę keletas traktierių.
Jis buvo dažnas svečias „Tivolio“ sode. Taip pat mėgdavęs pasėdėti po guoba, žvelgdamas į Nerį, netoli buvusiame „Kinijos“ sode su anuomet garsiu Bolio restoranu.
Literatų g. Čia 1823 m. A. Mickevičius, atvykęs iš Kauno per mokinių atostogas, buvo apsistojęs pas savo draugą Kazimierą Piaseckį.
Namas tuo metu priklausė K. Piaseckio tėvams. Pastatas nuo XIX a. yra gerokai pasikeitęs.
Kuriame kambaryje gyveno poetas, nėra tiksliai nustatyta. Žinoma tik, kad jo kambario langai išėjo į gatvę.
Manoma, kad čia A. Mickevičius rašęs ir rengęs spaudai poemas „Gražina“ ir „Vėlinių“ II ir IV dalis.
Čia rinkdavosi filomatai. Šiame bute 1823 m. spalio 23-osios naktį A.
1822 m. birželį įžymaus Vilniaus spaustuvininko Juozapo Zavadskio įsteigtoje spaustuvėje (dabar Šv. Jono g. 4) buvo išspausdinta pirmoji Adomo Mickevičiaus knyga „Poezye Adama Mickiewicza. Tom pierwszy“.
Adomas Mickevičius
Įkalinimas ir išvykimas iš Lietuvos
1953 m. Bazilijonų vienuolynas, esantis netoli Aušros Vartų, carinės Rusijos laikais buvo paverstas kalėjimu.
1823 m. rudenį už veiklą filomatų draugijoje A. Mickevičius kartu kitais draugijos nariais buvo suimtas ir įkalintas šiame kalėjime.
Išlikę archyviniai dokumentai ir amžininkų atsiminimai liudija, kad jame nuo 1823 m. lapkričio 4 d. iki 1824 m. balandžio 21-osios celėje Nr. 4 kalėjo A. Mickevičius.
Papirkę sargybinius, naktimis poeto kameroje rinkdavosi jo bičiuliai filomatai.
A. Mickevičius vėliau aprašė šiuos įvykius 1832 m. sukurtos draminės poemos „Vėlinės“ III dalyje.
Virš durų, vedusių į anksčiau šioje vietoje buvusį bazilijonų vienuolyną (Aušros Vartų g. 7A) yra memorialinė lenta.
Pirmą kartą prie šio namo fasado ji buvo pritvirtinta 1970 m. Užrašas tuo metu buvo lietuvių ir rusų kalbomis.
1992 m. lapkričio 2 d. Namas Didžiojoje g. 22 buvo paskutinė poeto gyvenimo Vilniuje vieta.
Artėjant A. Mickevičiaus išvykimo iš Lietuvos šimtmečiui, tarpukario metais prie namo Didžiojoje g. 22 buvo atidengta memorialinė lenta su užrašu lenkų kalba.
Po Antrojo pasaulinio karo ji buvo sunaikinta.
Minint poeto 200-ąsias gimimo metines, 1998 m. gruodžio 19 d., Juozapo Montvilos lenkų kultūros fondo Lietuvoje iniciatyva, buvo atidengta nauja paminklinė lenta su tarpukario metais buvusiu užrašu dar papildžius jį vertimu į lietuvių kalbą.
Lentoje įkomponuotas ir jauno poeto bareljefas, sukurtas pagal Bernardo Žiuljeno (Bernard Julien) piešinį iš Diukarmė (Ducarme) litografijos (skulpt.
Laidavus Vilniaus universiteto profesoriui Joachimui Leleveliui, Adomas Mickevičius daugiau kaip po pusmečio (1824 m. balandžio 21 d.) buvo paleistas iš kalėjimo.
Pagal teismo nuosprendį poetas turėjo palikti Lietuvą be teisės čia sugrįžti.
1824-ųjų metų spalio 25-ąją / lapkričio 6-ąją A. Mickevičius su likimo draugu Jonu Sobolevskiu (1799-1829), brikeliu pravažiavę pro Aukštuosius Panerius, visam laikui, paliko Vilnių.
Per Kauną ir Šiaulius jie važiavo į Sankt Peterburgą.
Adomas Mickevičius. Gyvenimas ir kūryba
Atminimas
Išlikę prisiminimų, kad Adomo Mickevičiaus bute Paryžiuje iki pat gyvenimo pabaigos kabėjo graviūra, vaizduojanti Vilniaus bulvarą, einantį nuo Neries krantų pro arsenalą į Antakalnį, taip pat dailininko Valentino Vankavičiaus peizažas „Vilnius saulei leidžiantis“.
Poetas sakėsi mylėjęs tik tris miestus: Naugarduką, Vilnių ir Romą.
| Miestas | Ryšys su A. Mickevičiumi |
|---|---|
| Naugardukas | Gimtasis miestas |
| Vilnius | Studijų ir kūrybos metai |
| Roma | Mėgstamas miestas |
tags: #alfonsas #bute #parasu #surinkimas