Šiandien daug kas yra kitaip. Už įsitikinimus nesodina, partijų nešlovina, o nuo Žaliakalnio Kauną ir Lietuvą laimina baltas Kristaus Prisikėlimo šventovės kryžius. Gražu, bet, deja, tik paviršiuje. Priklausomybių, skyrybų, demografinio nuosmukio statistika rodo, kad laisvoje Lietuvoje kun. A. Svarinsko idėjos (kol kas?) daugeliui yra svetimos. „Radikalios tos idėjos, - girdžiu užtikrintą skeptiko balsą, - ir pats Svarinskas kažkoks ekstremistas.“ Gal taip ir atrodo, jei nuolat gyveni televizinių nuomonės formuotojų išpūstame burbule.
Tačiau sociologų apklausos rodo, kad daugumos Lietuvos gyventojų pažiūros, bent jau amžių sandūroje, buvo artimesnės kun. A. Svarinsko, o ne jo kritikų įsitikinimams. Čia norėtųsi stabtelėti ir pagvildenti jau minėtą radikalumo temą. Politinės ekonomijos literatūroje radikalumas yra vertinamas ne vien kaip kraštutinių pažiūrų laikymasis, bet ir kaip pasirengimas kentėti už savo pažiūras. Antrasis apibrėžimas - dažnai vertingesnis.
Juk vienų ar kitų normų vieta visuomenės nuomonės spektre gali nesunkiai keistis. Tai kas vakar buvo radikalu, šiandien tampa įprasta, ir atvirkščiai. Kančios radikalai - o kun. A. Svarinsko ir jo bendražygių gyvenimai gausiai liudija juos tokiais buvus - priespaudos metu dažnai būna visuomenės gerbiami ir vertinami. Žmones žavi jų drąsa stoti kaktomuša su visus engiančia sistema.
Pasikeitus režimui ir priespaudai atlėgus, reikšmingai keičiasi kančios radikalų aplinka. Žinoma, šie pokyčiai nėra reikšmingi, jei vakarykštis disidentas pasikeitus režimui išeina į užtarnautą poilsį. Tačiau jam nusprendus likti viešojoje erdvėje, reikalai gali greitai komplikuotis. Pirmiausia, atlėgus priespaudai, kančios radikalas jau nėra vienintelis balsas, kviečiantis tautą eiti vienu ar kitu keliu.
Antra - kančios radikalų siūlomos idėjos dažnai būna nekonkurencingos (bent trumpuoju laikotarpiu), nes jos, kaip ir galima tikėtis iš kančią pakelti gebančių jų skelbėjų, nesiekia pirmiausia minimizuoti kentėjimų. Gyvenk blaiviai, gyvenk skaisčiai, mylėk neturtą, nebijok sakyti tiesos - šiems kun. A. Dar daugiau: kun. A. Svarinsko pasaulėvaizdžio žmonės nėra labai patrauklūs iš vartojimo vajaus lobstančioms industrijoms.
Iš jų daug pelno negaus nei kontraceptikus, nei pagalbinį apvaisinimą pardavinėjančios korporacijos. Dėl to dar monsinjorui esant gyvam bandyta užsukti tokią šmeižto kampaniją, kuriai priekaištų neturėtų net uolūs sovietmečio „politrukai“. „Bet gal esmė visai ne čia, - vėl girdžiu skeptiko balsą. - Gal Svarinską puolė tiesiog dėl to, kad jis pernelyg aršiai kalbėdavo, įžeisdavo jam nepritariančiuosius?“
Nejuokinkite. Lietuvos žiniasklaida mirga nuo ypač chamiškų paskvilių, o jų autorių ne tik niekas negėdina - jie tampa „pažangaus“ internetinio jaunimo dievukais. Tad - nors tai skamba paradoksališkai - esu tikras, kad kančios nevengimas, padaręs kun. A. Svarinską ir jo bendražygius pavergtos tautos didvyriais, mūsų laikais lemia jų nepriėmimą. Vis dėlto paguodos turėtų suteikti kelios mintys. Pirma, nuo kančios bet kokia kaina bėganti visuomenė yra netvari. Dėl to kun. A. Svarinsko skelbtos ir liudytos idėjos šiandien yra itin aktualios Lietuvos išlikimo ir gerovės siekiantiems patriotams.
Antra, labai tikėtina, kad tokio pat nesupratimo ir pagiežingos kritikos, kokią patyrė kun. A. Svarinskas, susilauktų ir gen. Vytautas Žemaitis, Juozas Lukša-Daumantas ir daugelis kitų, teisėtai didvyriais laikomų kančios vyrų ir moterų, jei būtų sulaukę mūsų laikų ir nuspręstų įsitraukti į liberaliosios demokratijos politinį procesą.
Svarbiausia - jei radikalumą apibrėšime kaip gebėjimą pakelti kančią vardan gėrio, tuomet didžiausias radikalas vienareikšmiškai yra Jėzus Kristus. O si Deus nobiscum, quis contra nos?
Sunku, jei apskritai įmanoma, ką nors prasmingo pridėti prie atsiminimų apie monsinjoro gyvenimą, ypač nebuvus nei jo bendražygiu, nei amžininku. Žodžiai „Dievui ir Tėvynei“ pavadinime atsidūrė neatsitiktinai, o cituojant Monsinjoro nuolatos kartotus idealus. Įsipareigojimas Dievui ir įsipareigojimas Lietuvai jam buvo savaime akivaizdūs ir tarpusavyje neatsiejami gyvenimo kelrodžiai.
Daug sunkiau jam buvo suprantami bandymai šiuos dalykus atskirti, prašymai pagrįsti, kodėl katalikybė ir tautinė valstybė vienas kitam neprieštarauja. „Dievas padeda išlaikyti žmogiškumą,“ - sakė Svarinskas. „Žmogus sutvertas pagal Dievo paveikslą ir kaip toks gali išlaikyti žmogiškumą. Didžiausi tautininkai lageriuose dėjosi komunistų raiščius, kad greičiau išeitų į laisvę. Be Dievo nieko neišeina. Tačiau žmogus visada egzistuoja tautoje kaip jos kultūros narys. Nėra tiesiog žmogaus.
Kitais žodžiais, Monsinjorui buvo aiški Lietuvos katalikų mąstytojų visą XX amžių kartota tezė, jog tautybė ir katalikybė atitinka formos ir turi-nio santykį. Kiekvienas žmogus yra savo tautinės kultūros atstovas, tačiau jo moralės normos turi atitikti Bažnyčios mokymą. Tautybė Bažnyčiai yra prigimties dalykas, o prigimties nereikia neigti, priešingai, yra pareiga ją saugoti.
Veikiausiai vienintelė kiekvienos tautos ir jos tapatumo apsauga yra jos nepriklausoma tautinė valstybė. Aiškios tad yra ir kataliko pareigos savo valstybei ir tautai. Kaip rašė šv. Augustinas, „Mylėk savo tėvus, labiau nei savo tėvus - savo tėvynę, o labiau nei tėvynę - tik vieną Dievą.“ A. Svarinskas vadovavosi šiuo principu, ir tai aiškiai atsispindėjo jo darbuose ir kalbose.
Tačiau Monsinjoro mąstyme nebuvo jokio prieštaravimo ne tik tarp katalikybės ir tautiškumo. Daug ką stebino ir net piktino nuoseklus jo dalyvavimas politikoje. Ir visai be reikalo. Pagal išgales dalyvauti politikoje yra aiški kataliko pareiga. Ne kartą ją priminė ir popiežius Pranciškus2. Priminimų negali būti per daug, nes plačiai paskleistas mitas apie Bažnyčios ir valstybės atskyrimą.
Šiandien ypač katalikų adresu pasigirsta vis populiaresni siūlymai rūpintis tik tuo, kas liečia tave asmeniškai. Dažnai sakoma: neprieštaraukite visų įmanomų žmonių santykių liberalizavimui - niekas neverčia jūsų tuo naudotis. Dėl to, kad kažkam bus leista elgtis, kaip jis nori, nenorintys taip elgtis nenukentės. Nepritariate gėjų „santuokoms“? Nesituokite su vyrais. Nepritariate abortams? Niekas neverčia suplėšyti savo kūdikio. Nepritariate eutanazijai? Neatjunkite savo močiutės. Nepritariate lyties keitimui? Nesikeiskite lyties. Esate prieš prostitucijos ar lošimų legalizavimą? Nepirkite prostitutės, neikite lošti. Atsirandant vis naujoms hedonistinėms „žmogaus teisėms“, sąrašą galima tęsti be galo.
Tą siūlant sakoma, kad leidus visiems rinktis, visuomenėje tik padaugės laimės ir niekas nenukentės. Neįmanoma labiau klysti. Visi taip sakantieji klysta, nes siūlo visiems piliečiams būti idiotais klasikine šio žodžio prasme - tai yra rūpintis tik tuo, kas liečia juos asmeniškai. Monsinjoras Svarinskas juokėsi iš tokių siūlymų ir net negalėjo suprasti panašių kalbų. 1 Alfonsas Svarinskas, „Aiškūs idealai - Dievas ir Tėvynė“, Bernardinai, 2012 11 28.
Šią pareigą suprasti neretai trukdo ir iškreiptas politikos kaip tariamai vien tik partinės veiklos suvokimas. Tiesa, demokratinėse valstybėse politika neįmanoma be partijų, tačiau egzistuoja daugybė nepartinio politinio veikimo būdų. Būtent šie nepartiniai veikimo būdai tampa ir ateityje taps vis aktualesni jokių partijų neatstovaujamiems katalikams visame Vakarų pasaulyje, kurio dalimi esame ir mes.
Būtent nepartinis politinis veikimas ir Lietuvoje yra likęs vienintelis būdas atgaivinti sąmoningai sovietmečiu ir nepriklausomybės metais nupolitintos visuomenės tautinę ir valstybinę sąmonę. Be jos piliečiai, tarp jų ir katalikai, pasmerkti likti pasyviais ir lengvai manipuliuojamais baudžiauninkais, negebančiais ir nenorinčiais mąstyti apie valstybę ir savo pareigas joje. Monsinjoras Svarinskas suvokė, kas yra politika ir koks turėtų būti kataliko santykis su ja.
Iš kitos pusės, jis taip pat suvokė, kad įsipareigojimas tiesai ir principams yra aukščiau bet kokių politinių priklausomybių. Todėl, nors skirtingu laiku dėjo galiausiai nepasiteisinusias viltis į įvairias partijas, visada ryžtingai stodavo prieš jas visas tiesos pusėn, jei matė esant reikalinga.
XIX-XX amžių sandūroje modernėjančiame Vakarų pasaulyje vis populiaresnė darėsi idėja, kad Bažnyčia turi būti atskirta nuo kišimosi į valstybės reikalus. Popiežiaus Leono XIII enciklikos, ypač Renum Novarum, aiškiai skelbė atsaką šioms katalikų pasimetimą kėlusioms tendencijoms. Katalikų dvasininkai buvo įpareigoti neapsiriboti vien religiniais pamokslais ir sakramentų teikimu. Popiežius kvietė juos eiti į žmones ir padėti spręsti viešojo gyvenimo klausimus, įsitraukti į visuomeninių organizacijų veiklą.
Tokia katalikų veikla buvo pavadinta katalikiškąja akcija. Alfonsas Svarinskas labai gerai suprato šį kvietimą ir vadovavosi juo net ir tada, kai okupacinis režimas tai draudė, o kiti dvasininkai to vengė ar net smerkė jį už tariamą politikavimą.
Iš kur tas nuolankumas? „Net jei neteisėtai sodina, reikia sėsti, jeigu tavo pusėje tiesa“, - paskutiniais gyvenimo metais sakė Monsinjoras ir pridūrė -sėdėjome tada, galbūt ir vėl atėjo laikas atsisėsti.“ Nepaprastai iškalbinga citata. Pirma, joje girdime, jog kataliko pareiga yra viešas tiesos gynimas. Būtent viešumas padaro jį politišką. Būtent tiesos žinojimas sukuria išskirtinę kataliko pareigą ją ginti dalyvaujant politikoje.
Viešieji, ypač moralės, klausimai katalikui nėra tik skonio ir noro klausimas. Tikėdamas tiesa kartu jis turi pareigą viešai ją ginti. Antra vertus, Monsinjoras įžvelgė ir tai, kad Lietuvos nepriklausomybė neatleido katalikų nuo pareigos ginti tiesą. „Sovietinių katakombų“ laikais savo kartotą principą, jog „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“, mons. Svarinskas daugelio nepasitenkinimui taikė ir Kovo 11-osios Lietuvoje.
Būtent atgavus nepriklausomybę labai greitai išpopuliarėjo pastangos pasekti tariama Vakarų šalių moraline pažanga ir postmoderniomis teisėmis, kurios po dailia retorika iš tiesų slėpė tą patį sovietmečiu karčiai pažintą komunizmą. Turėta įžvalga leido A. Svarinskui daug anksčiau nei daugumai žmonių Lietuvoje ir pasaulyje atpažinti sovietinio kalėjimo ir postmodernios laisvės panašumus. „Komunistai niekur nedingo“, - kartojo jis. Neišmanydamas ideologinių vingrybių, jis atviromis akimis matė skaudžiai pažįstamus tų pačių ideologinių kliedesių padarinius. Ką A. Svarinskas su stebėtina įžvalga skelbė ištisus dešimtmečius, šiandien kartoja žymiausi JAV katalikų inteligentijos atstovai.
Audiencijoje pas popiežių Joną Paulių II. 1994 m. Šį katalikams žinomos tiesos viešo gynimo kryžių Monsinjoras nešė visą gyvenimą, nepaisydamas režimų ir ideologijų kaitos. Jis gerai suprato, kad viskas, kas už mūsų namų durų, yra persmelkta politikos. Kiekvienas klausimas, kuris liečia ne tik mus vienus, ne vien namų ūkį, bet valstybę ir visuomenę, yra politinis. Todėl katalikas įpareigotas ginti tiesą valstybėje ir siekti, kad pati va...
KGB pastatas Vilniuje
Laisvės alėja Kaune
Lietuvos herbas